Kadangi Žiuljetė nuoširdžiai pritarė šiai pramogai, o Stefanas tiesiog spurdėjo iš džiaugsmo, buvo pasirinkta rytojaus diena, šeštadienis. Vaistininkas Grikoras, kuris jau viską kada nors buvo patyręs ir išbandęs, kuriam niekas šiame pasaulyje nebuvo naujiena, pradedant uogienių virimu ir baigiant lyginamąja teologija, pasakojo apie savo patyrimą, kadaise įgytą po atviru dienos ar nakties dangumi. Jo įkypos akys žvelgė į tolumą, gūdus, visą laiką vienodas balsas tarytum rodė, kaip menkai jis vertina šį mažą įgytų žinių trupinėlį: jo pageltusiame veide viskas buvo nejudru, išskyrus ritmingai kretančią ožio barzdelę. Kadaise jis nenusileisdamas į slėnį išgyvendavo ant Musa Dago ne vieną savaitę. Kas iš tikrųjų pažįsta kalną (o kas gi pažįsta jį iš tikrųjų?), tam ir palapinės nereikia, tas visuomet ras saugią užuovėją naktį. Jis, Grikoras, žinoma, turįs galvoje ne tik visiems žinomą olą virš Kebusijės. Žmonių padavimai pasakoja, kad šventasis Sarkisas su kovos žirgu šuoliais lėkęs į Damladžką kovoti su pagonimis ir olas išmušusios galingos žirgo kanopos. Jei Musa Dagas ir neturi nieko bendra su šventuoju Sarkisu, tai nėra abejonių, kad čia gyvenęs atsiskyrėlis Sukiasas ir kiti anachoretai bei vienuoliai, kurie prabėgusiais šimtmečiais pastoge pasirinkdavo minėtas olas. Tiesa, vaistininkui neatėjo į galvą anomis atsiskyrėlio dienomis ieškoti dvasinės paguodos kaip tiems vienuoliams, priešingai, jam tuomet labiausiai rūpėjęs gamtos pažinimas. Anuomet jis rinkęs botanikos pavyzdžius ir sudaręs pilną Musa Dago Thesaurus Herbarum. Gėlių mėgėjai jo registre galėtų rasti kai kurias šluotsmilgių ir pašiaušėlių atmainas, kurių nemini net garsusis Linėjus. Apie šiuos atradimus jis išsaugojo susirašinėjimą su žinomais akademikais. Deja, šiuolaikinis jaunimas prarado domėjimąsi augalų pasauliu ir jo suskirstymu, gyvena per daug nesukdamas galvos. (Tai buvo dar vienas išpuolis prieš mokytojus.) Tuo tarpu Grikoras, būdamas vaistininkas, galįs nesudėtinga aparatūra išgauti iš Musa Dago vaistažolių visus medikamentus, kokie tik gali būti reikalingi. Jam nereikia važiuoti į Antiochiją papildyti chinino ir kitų piliulių bei miltelių iš valstybės atsargų. (Šie žodžiai buvo skirti Bagratianui, kuris įtariu žvilgsniu žvalgėsi po išminčiaus vaistinę.) Išskyrus ponią pastorienę Nochudian, išsigandusią, kad išvyka gali pakenkti jos silpnam ir ligotam Harutiunui, iškyloje nenorėjo dalyvauti tik Iskuhi. Nieko keista. Ji jau žinojo, ką reiškia nepermaldaujamas gyvenimo po atviru dangumi žiaurumas. Tai, ką kiti laikė pramoga, jai atrodė šventvagystė. Jautėsi tarytum mirštantis iš bado žmogus, matydamas, kaip kiti persisotinę mėto valgį į šiukšlyną. Ne toliau kaip septyniasdešimt mylių į rytus keliu svirduliavo mirštančių žmonių minios. Beširdis Bagratiano žaidimas ją įskaudino. Juk ji nesuprato jo tikrosios prasmės.
Be jau minėtų svečių, dažnai ateidavo ir senyvos poros: Petrosas Altuni su močiute Antaram ir pastorius Harutiunas Nochudianas su savo drovia žmona. Ter Haikazunas iki šiol viloje buvo lankęsis tik kartą. Vieną gražią liepos mėnesio dieną Gabrielis Bagratianas pasiūlė svečiams pramogą: kitą vakarą ir naktį praleisti ant Musa Dago ir sutikti tekančią saulę. Tai buvo tikrai europietiškas pasiūlymas, mintis, galinti ateiti į galvą turistui, kurio gyvenimas bėga tarp betono sienų ir biurokratinių raštų. O kaipgi čia? Svečius gerokai nustebino toks sumanymas. Tik Hapetas Šatachianas, nenorėdamas pasirodyti nevykėliu, ėmė džiaugtis būsimu malonumu pernakvoti po atviru dangumi. Bet Bagratianas jį nuvylė:
Po atviru dangumi nakvoti nereikės. Sandėliuke radau tris geras palapines su visa įranga. Jos priklausė mano mirusiam broliui, jis jomis naudodavosi medžioklėse. Dvi iš jų yra modernios ekspedicinės palapinės, jis jas buvo užsakęs Anglijoje. Jos tinka dviem arba trims asmenims. O trečioji labai didelė, prabangi šeicho palapinė. Arba Avetisas parsigabeno ją iš kokios kelionės, arba tai galbūt dar mano senelio nuosavybė
Kadangi Žiuljetė nuoširdžiai pritarė šiai pramogai, o Stefanas tiesiog spurdėjo iš džiaugsmo, buvo pasirinkta rytojaus diena, šeštadienis. Vaistininkas Grikoras, kuris jau viską kada nors buvo patyręs ir išbandęs, kuriam niekas šiame pasaulyje nebuvo naujiena, pradedant uogienių virimu ir baigiant lyginamąja teologija, pasakojo apie savo patyrimą, kadaise įgytą po atviru dienos ar nakties dangumi. Jo įkypos akys žvelgė į tolumą, gūdus, visą laiką vienodas balsas tarytum rodė, kaip menkai jis vertina šį mažą įgytų žinių trupinėlį: jo pageltusiame veide viskas buvo nejudru, išskyrus ritmingai kretančią ožio barzdelę. Kadaise jis nenusileisdamas į slėnį išgyvendavo ant Musa Dago ne vieną savaitę. Kas iš tikrųjų pažįsta kalną (o kas gi pažįsta jį iš tikrųjų?), tam ir palapinės nereikia, tas visuomet ras saugią užuovėją naktį. Jis, Grikoras, žinoma, turįs galvoje ne tik visiems žinomą olą virš Kebusijės. Žmonių padavimai pasakoja, kad šventasis Sarkisas su kovos žirgu šuoliais lėkęs į Damladžką kovoti su pagonimis ir olas išmušusios galingos žirgo kanopos. Jei Musa Dagas ir neturi nieko bendra su šventuoju Sarkisu, tai nėra abejonių, kad čia gyvenęs atsiskyrėlis Sukiasas ir kiti anachoretai bei vienuoliai, kurie prabėgusiais šimtmečiais pastoge pasirinkdavo minėtas olas. Tiesa, vaistininkui neatėjo į galvą anomis atsiskyrėlio dienomis ieškoti dvasinės paguodos kaip tiems vienuoliams, priešingai, jam tuomet labiausiai rūpėjęs gamtos pažinimas. Anuomet jis rinkęs botanikos pavyzdžius ir sudaręs pilną Musa Dago Thesaurus Herbarum. Gėlių mėgėjai jo registre galėtų rasti kai kurias šluotsmilgių ir pašiaušėlių atmainas, kurių nemini net garsusis Linėjus. Apie šiuos atradimus jis išsaugojo susirašinėjimą su žinomais akademikais. Deja, šiuolaikinis jaunimas prarado domėjimąsi augalų pasauliu ir jo suskirstymu, gyvena per daug nesukdamas galvos. (Tai buvo dar vienas išpuolis prieš mokytojus.) Tuo tarpu Grikoras, būdamas vaistininkas, galįs nesudėtinga aparatūra išgauti iš Musa Dago vaistažolių visus medikamentus, kokie tik gali būti reikalingi. Jam nereikia važiuoti į Antiochiją papildyti chinino ir kitų piliulių bei miltelių iš valstybės atsargų. (Šie žodžiai buvo skirti Bagratianui, kuris įtariu žvilgsniu žvalgėsi po išminčiaus vaistinę.) Išskyrus ponią pastorienę Nochudian, išsigandusią, kad išvyka gali pakenkti jos silpnam ir ligotam Harutiunui, iškyloje nenorėjo dalyvauti tik Iskuhi. Nieko keista. Ji jau žinojo, ką reiškia nepermaldaujamas gyvenimo po atviru dangumi žiaurumas. Tai, ką kiti laikė pramoga, jai atrodė šventvagystė. Jautėsi tarytum mirštantis iš bado žmogus, matydamas, kaip kiti persisotinę mėto valgį į šiukšlyną. Ne toliau kaip septyniasdešimt mylių į rytus keliu svirduliavo mirštančių žmonių minios. Beširdis Bagratiano žaidimas ją įskaudino. Juk ji nesuprato jo tikrosios prasmės.
Norėčiau likti namie, prašė Iskuhi.
Gabrielis atsigręžė į ją ir griežtokai pasakė:
Jokiu būdu, Iskuhi! Nemaniau, kad jums nepatiks šis žaidimas. Judvi su Žiuljete nakvosite didžiojoje palapinėje.
Iskuhi, nepakeldama akių nuo stalo, nežinojo, ką atsakyti:
Aš aš bijau Kiekvieną naktį džiaugiuosi, kad miegu po stogu.
Gabrielis stengėsi pažvelgti jai į akis.
O aš kaip tik maniau, kad jūs
Iskuhi vis dar nedrįso pakelti akių, kietai suspaudė lūpas. Bagratianas dėl tokios, rodos, smulkmenos kažkodėl staiga užsispyrė:
Iskuhi, aš reikalauju.
Jos veidas pradėjo trūkčioti. Tada Žiuljetė davė vyrui ženklą palikti Iskuhi ramybėje, leisdama suprasti, kad vėliau jai pavyks palaužti mergaitės pasipriešinimą. Tačiau tai pasirodė sunkiau, negu ji manė. Iš pradžių bandė įtikinėti moteriškais argumentais. Visi vyrai iš esmės esą vaikai. Moteriai, kuri nori būti savarankiška ir tvarkytis šeimoje savo nuožiūra, geriausia kiek įmanoma vykdyti šiuos vaikiškus norus. Tikras vyras už tai būna labai dėkingas ir nuolankus. Jei nori įgyvendinti savo norus dideliuose gyvenimo dalykuose, galima ramiai nusileisti mažuose. Tokie pamokymai, žinoma, labiau tiko Žiuljetei, ištekėjusiai moteriai. Kas darbo Iskuhi nedideli vyriški Bagratiano kaprizai? Ji sutrikusi žvelgė į šalį:
Man tai nėra maži dalykai.
Bet juk tai gali būti visai malonu. Vieną kartą patirti kažką nauja
Man jau užtenka to naujo, kurį teko patirti.
Tavo brolis, pastorius, neprieštarauja
Iskuhi giliai atsiduso:
Aš taip elgiuosi ne iš užsispyrimo
Bet Žiuljetė, regis, jau su viskuo susitaikė.
Jei tu lieki namie, lieku ir aš. Nenoriu būti vienintelė moteris tarp tiek daug vyrų. Verčiau sėdėsiu namie.
Iskuhi ilgai žiūrėjo į Žiuljetę.
Ne, taip negalima! Jei tu nori, eisiu kartu. Tas negeras jausmas jau praėjo. Dėl tavęs aš tikrai tai padarysiu.
Žiuljetė staiga pasijuto labai pavargusi.
Iki rytdienos popietės turime dar daug laiko. Viską dar galima dešimt kartų apgalvoti.
Ji pakėlė ranką prie kaktos, užsidengė akis. Ją apėmė sunkus svaigulys, atrodė, tarytum dalis Iskuhi prisiminimų pateko ir į jos sielą.
Galbūt tu viską jauti tikriau, Iskuhi! Mes gyvename per daug lengvabūdiškai
Kitą dieną jie gana anksti išsiruošė į žygį. Dėl moterų pasirinko ne trumpesnį pakilimą per Ąžuolų tarpeklį, o gerokai ilgesnį, bet lengvesnį per Šiaurinę perėją. Kol ją pasiekė, reikėjo pereiti kaimo keliu per Azirą iki Bitiaso vidurio, iš viso apie pusę mylios. Šiandien Musa Dagas atrodė kaip maloni alpinė pieva, nepaisant tarpeklių, stačių uolų ir susipynusių krūmų. Kalnas lankytojams atskleidė savo gražiausią pusę. Iskuhi tylėjimas skendo bendrame triukšme. Bet ir ji, regis, truputį pralinksmėjo.
Gabrielis Bagratianas pastebėjo, kad jo sūnus, lankydamas mokytojo Šatachiano mokyklą, labai sparčiai praranda europietišką auklėjimą.
Jo beveik neįmanoma atpažinti, kartą pasakė Žiuljetė vyrui. Turime jį gerai prižiūrėti. Jis jau kalba tokia pat netašyta prancūzų kalba kaip ir jo šaunusis mokytojas.
Stefanas pažinojo Damladžką ne ką blogiau negu tėvas. Kartais net apsimesdavo esąs visų iškylautojų vadovas. Tačiau jam buvo sunku laikytis maršruto, nes norėjosi išbandyti kiekvieną sunkesnę kliūtį, parodyti savo vikrumą. Kartais jis visus smarkiai aplenkdavo, kartais atsilikdavo taip toli, kad iškylautojai vos girdėdavo jo balsą, atsiliepiantį į jų šauksmus. Atsilikdavo jis ne šiaip sau. Sato, aišku, neleido dalyvauti išvykoje, nors Stefanas to ir prašė. Iki šiol baikščiai, liesai mergaitei nebuvo galima prikišti jokių nusižengimų, bet daugelis bjaurėjosi jos nešvariomis akimis. Kadangi namuose Sato buvo vienintelis jo amžiaus vaikas, Stefanas jautė jai savotišką vaikišką solidarumą. Dabar jis irgi buvo tikras, kad ji, įpratusi sekioti iš paskos, eina kartu su jais. Todėl kartkartėmis sustodavo, palaukdavo jos ir paėjėdavo su ja kelis žingsnius. Kalbėtis su Sato buvo labai sunku. Kartais ji atsakydavo visai aiškiai ir sklandžiai, bet paskui ją pagaudavo kažkoks priepuolis ir iš jos burnos imdavo sklisti beprasmiški, šiurpūs garsai.
Nuostabiai gražią pievą jie priėjo anksčiau, negu Gabrielis tikėjosi. Čia, Avakiano prižiūrimi, buvo šauniai padirbėję Kristaforas, tarnas Misakas ir vienas arklininkas. Palapinės jau stovėjo, gerai pritvirtintos prie žemės. Virš šeicho, o gal senelio Avetiso palapinės net plazdėjo vimpelas su išsiuvinėtu senovišku armėnų herbu, kurio centre matėsi Araratas, Nojaus arka ir dangun kylantis balandis.
Palapinė iš tiesų buvo gražus būstas, atkeliavęs iš tolimų didybės ir prabangos laikų. Jos ilgis aštuoni žingsniai, plotis septyni. Karkasą sudarė rankos storumo brangaus medžio kartys, iš vidaus sienos išklotos puikiais kilimais. Palapinė turėjo ir nemažą trūkumą aštriai kvepėjo kamparu ir senu audiniu. Palapinės buvo laikomos suvyniotos ir užsiūtos dideliuose maišuose. Namų valdytojas Kristaforas kas kiek laiko apibarstydavo jas kalnais kamparo ir milteliais nuo kandžių. Dvi naujoviškos ekspedicinės palapinės, kurias Avetisas jaunesnysis prieš keletą metų buvo atsigabenęs iš Londono į Johunoluką, visiems atrodė daug įdomesnės, nors pasiūtos iš paprastos palapinių medžiagos. Užtat jose galėjai rasti viską, ko tik gali prisigalvoti patyręs medžiotojas ir kompaniją mėgstantis žmogus. Avetisas, kol jo dar nebuvo pakirtusi netikėta liga, su dviem draugais anglais planavo kelionę į kalnyną ir stepes, į kurias, galima sakyti, dar nebuvo įžengusi žmogaus koja. Palapinėse netrūko nieko. Sulankstomos lauko lovos, ant kurių gana patogu ir minkšta gulėti, šilkiniai miegmaišiai, lengvutės sulankstomos kėdės ir stalai. Virimo reikmenys, arbatos indai, dubenys ir lėkštės viskas iš aliuminio. Guminės vandens kriauklės ir praustuvai, be to, žibalinės ir spiritinės lempos, gerai apsaugotos nuo vėjo.