Įsukdamas į Antiochijos turgaus gatvę Gabrielis Bagratianas buvo tvirtai nusprendęs du dalykus: pirmiausia, jei jį šauks į armiją, nieko nepagailėti ir atsipirkti nuo karinės tarnybos. Antra laukti karo pabaigos Johunoluke, ramiuose savo protėvių namuose niekieno netrukdomam ir nepastebimam. Kadangi jau 1915 metų pavasaris, tikriausiai liko vos keli mėnesiai, kol bus paskelbtos visuotinės paliaubos. Jo nuomone, rugsėjį ar spalį. Nė viena partija nesiryš leistis į dar vieną žiemos ofenzyvą. Iki tol reikia kaip įmanoma įsikurti čia, o paskui kuo greičiau grįžti į Paryžių.
Turgus įtraukė jį į savo srautą. Plati srovė, neskubanti, nedidėjanti ir nemažėjanti, ne tokia kaip judriuose Europos miestuose, banguojanti nesustojančiu ritmu. Taip laikas plaukia į amžinybę. Galėjai pamanyti, kad atsidūrei ne gūdžiame Antakijos provincijos miestelyje, o Alepe ar Damaske. Tokie begaliniai atrodė dviejų turgaus priešingybių srautai. Turkų pirkliai ir valdininkai apsirengę europietiškais drabužiais, su lazdelėmis ir krakmolytomis apykaklėmis, ant galvų turkiškos kepuraitės. Armėnai, graikai, sirai taip pat dėvi europietiškai, tačiau visų skirtingos kepurės. Tarp jų dažnai gali pamatyti kurdų ir čerkesų su savo tautiniais apdarais. Dauguma iš jų atvirai nešiojasi ginklą. Vyriausybė, įtariai žiūrinti į kišeninį peiliuką krikščionių rankose, nedraudžia neramiems kalnų gyventojams turėti modernius šautuvus, netgi dalija juos. Matosi daug valstiečių arabų, gyvenančių apylinkių kaimuose. Vienas kitas beduinas iš pietų su ilgais ir plačiais apsiaustais dykumos spalvos. Ant galvų puošnūs tarbušai12, nuo kurių iki pečių krinta purūs šilkiniai kutai. Moterys su čaršafais13, kukliais musulmonių apdarais. Bet pasitaiko ir neapsigobusių, emancipuotų, kurių sijonai atidengia kulkšnis ir šilkines kojines. Retkarčiais tarp žmonių pratipena sunkiai apkrautas asiliukas nuleista galva, varganas proletaras gyvulių pasaulyje. Gabrieliui rodėsi, kad kiekvieną kartą jam prieš akis išnyra tas pats asiliukas, kaskart tas pats apdriskęs vyras tempia jį už pavadžio. Bet viskas, visas šis pasaulis vyrai, moterys, turkai, arabai, armėnai, kurdai, kareiviai rudomis lauko uniformomis, asilai, ožkos savo panašia eisena buvo susilieję į žodžiais nenusakomą visumą: ilgas, lėtai linguojantis žingsnis nesulaikomai traukia į kažkokį tikslą, nežinia į kokį.
Gabrielis uodė savo vaikystės kvapus. Verdančio sezamo aliejaus kvapas veržiasi į gatvę iš pašalėse sustatytų katilų. Česnaku pagardintų ėrienos kukulių, čirškančių keptuvėse ant atviros ugnies. Pūvančių daržovių kvapas. Ir visų aštriausias kvapas žmonių, naktį miegančių su tais pat drabužiais, kuriuos vilki dieną.
Jis atpažino ir aistringą gatvės prekeivių giedojimą: Ja rezzah, ja kerim, jafettah, ja alim, ilgesingai šaukė berniukas, siūlantis krepšyje sukrautus baltus žiedo formos duonos kepalus. O Maitintojau, geriausiasis, visa atidarantis, visažini! Senoviniais šūksniais buvo giriamos šviežios datulės: O tu, tamsiaode, tamsiaode dykumos mergaite! Salotų pardavėjas kimiu balsu irgi kartojo seną giesmelę: Ed daim Allah, Allah ed daim! Mintis, kad amžinas tik Alachas, turėtų paguosti pirkėją, apžiūrinėjantį jo gendančią prekę. Gabrielis nusipirko beraziką, bandelę, apteptą vynuogių sirupu. Šis kregždžių maistas jam irgi priminė vaikystę. Bet atkandęs pirmąjį kąsnį pajuto pasibjaurėjimą ir padovanojo bandelę berniukui, nenuleidžiančiam akių nuo jo burnos. Kelias sekundes jis užmerkė akis, taip smarkiai jį pradėjo pykinti. Kas gi atsitiko, kas taip iš pagrindų pakeitė pasaulį? Šiame krašte jis gimė, čia turėtų jaustis namuose. Bet ar tai įmanoma? Nesulaikomas, vienodas turgaus minios srautas vertė abejoti, ar tikrai čia jo tėvynė. Jis kažką jautė, nors veidai visai į jį nežiūrėjo. O jaunasis valdininkas? Jis elgėsi labai korektiškai ir mandagiai. Didžiai gerbiama Bagratianų šeima. Gabrielis staiga suprato, kad mandagumas ir didžiai gerbiama šeima buvo tikras pasityčiojimas. Tai buvo neapykanta, į mandagius žodžius įvilktas pyktis. Ta pati neapykanta bangavo ir šiame turguje. Degė ant jo odos, gręžė nugarą. Ir iš tikrųjų, nugara perbėgo staigus šiurpulys, persekiojamo žmogaus baimė, nors nė vienas iš aplinkinių nekreipė į jį nė mažiausio dėmesio. Johunoluke, dideliuose namuose, savo namuose jis nieko tokio nepatirdavo. O kaipgi anksčiau, Paryžiuje? Nepaisydamas visos gerovės, jis jautė kažkokį šaltį. Buvo imigrantas, kurio šaknys kitoje šalyje. Ar jo šaknys čia? Tik dabar, šiame nešvariame savo tėvynės turguje, pajuto, kad šioje žemėje jis visur absoliučiai svetimas. Armėnas! Jo gyslomis teka labai senos giminės kraujas, jame gyvena labai sena tauta. Bet kodėl mintyse jis dažniau kalba prancūziškai negu armėniškai kaip štai dabar? (O juk šį rytą pajuto didelį džiaugsmą, kai sūnus atsakė jam armėniškai.) Kraujas ir tauta! Būkime sąžiningi! Ar tai irgi nėra tik tuščios sąvokos? Kiekvienos epochos žmonės ant karčios gyvenimo duonos užsiberia naujų prieskonių, naujų idėjų, ir duona tampa visai nevalgoma. Prieš jį atsivėrė dar viena turgaus gatvė. Ten prie savo parduotuvių ir kioskelių stovi daugiausia armėnai: keičia pinigus, prekiauja kilimais, papuošalais. Ar tai jo broliai? Tie klastingi veidai, apgaulingi žvilgsniai, tykantys pirkėjų? Ne, tokios brolybės jam nereikia, dėkui, čia jam viskas bjauru. Tačiau ar senasis Avetisas Bagratianas kadaise buvo geresnis už tokį štai turgaus prekiautoją, nors galbūt jis buvo platesnių pažiūrų, sumanesnis, energingesnis? O argi ne vien seneliui jis turi būti dėkingas, kad dabar jam nereikia būti tokiam, kaip štai šis, kaip tie kiti? Pasibjaurėjimo krečiamas jis ėjo toliau. Suvokė, jog jam darosi sunku todėl, kad į daugelį dalykų ėmė žiūrėti Žiuljetės akimis. Susitikęs su žmonėmis pasijunta svetimas ne tik išoriniam pasauliui, bet ir sau. Dėl Dievo, nejaugi neįmanoma būti tiesiog žmogumi, kaip kad šiandien rytą buvo ant Musa Dago, būti nepriklausomam nuo purvinos, priešiškos minios?
Niekas taip neišsekina kaip toks savo tikrosios esmės tikrinimas! Gabrielis Bagratianas pabėgo iš Ilgojo turgaus, Usun čarči, taip jis vadinamas turkiškai. Nebegalėjo pakęsti priešiško jo ritmo. Stovėjo nedidelėje, naujų pastatų apsuptoje aikštėje. Į akis krito vienas gražus statinys, hamamas, turkiška garinė pirtis, kaip visada įrengta savotiškai prabangiai. Dar buvo per anksti aplankyti senąjį agą Rifaatą Bereketą. Nesinorėjo jam eiti ir į nešvarias užkandines, todėl įėjo į pirtį.
Dvidešimt minučių išbuvo didelėje bendroje salėje besigarindamas iš lėto kylančiame debesyje, kuris ne tik vaiduokliškai atitolindavo kitų kūnus, bet, regis, nešė kažkur tolyn ir jo kūną. Tai buvo tarytum nedidelė mirtis. Jis jautė mįslingą šios dienos reikšmę. Nuo jo nutolusio kūno lašėjo prakaitas, o kartu ir sunkiai įgytas tikėjimas, kurio iki šiol laikėsi.
Vėsesniame gretimame kambaryje atsigulė ant tuščio gulto ir, kaip paprastai, leidosi apdorojamas pirtininko. Jam atrodė, kad dabar jis, jei taip galima pasakyti, buvo nuogesnis negu prieš tai pirtyje. Pirtininkas puolė prie jo ir pagal visas meno taisykles tai iš tiesų menas ėmė minkyti jo kūną. Dažnais smūgiais grojo jo kūnu tarytum cimbolais. Pats kažką po nosimi niūniavo. Ant gretimų gultų panašiai buvo apdorojami keletas turkų bėjų. Jie palaimingai dejavo kęsdami įnirtingą pirtininkų stropumą. Tarp dejonių protarpiais kažką padrikai kalbėjo. Gabrielis iš pradžių nė nemanė klausytis. Bet pro jo kankintojo niūniavimą jam į ausis nenumaldomai prasiskverbdavo kiti balsai. Jie buvo tokie savotiški, taip ryškiai skyrėsi vienas nuo kito, kad Gabrieliui rodėsi, jog jis mato šiuos balsus.
Pirmasis storulis bosas. Be abejo, labai pasitikintis savimi, jam be galo svarbu žinoti viską, netgi pirma, negu tai sužino atsakingi valdininkai.
Anglai torpediniu laivu jį atsiuntė iš Kipro į pakrantę Prie Ošlaki Jis atsigabeno pinigų ir ginklų, septynias dienas kurstė kaimo gyventojus maištui Policija, aišku, nieko nežinojo Žinau ir jo vardą Tas kiaulė vardu Keškerianas
Kitas balsas aukštas, baikštus. Senesnis, taikingesnis žmogelis, nenorįs tikėti tokiomis baisybėmis. Jo balsas buvo tarytum žemesnio rango, į kitus žvelgė iš apačios. Dejuodamas iš malonumo jis įterpdavo kilnius Korano žodžius:
La illah ila llah Dievas yra didis Taip negalima Bet gal tai netiesa laillah ila llah Dabar visi tiek daug kalba Ko gero, tai tik kalbos
Storulis bosas su panieka:
Turiu labai rimtų laiškų iš aukšto asmens, mano ištikimo draugo
Trečias balsas, gergždžiantis. Provokatoriaus ir politikuotojo, kuris apsidžiaugtų, jei pasaulyje viskas apsiverstų aukštyn kojomis:
To ilgiau negalima pakęsti Vieną kartą reikia padaryti galą Ką gi veikia vyriausybė?.. Kur Itihadas?.. Karinė prievolė tikra nelaimė Tuos niekšus dar ir apginkluoja Dabar pamatysit, kas iš viso to išeis Karas Seniai visiems aiškinu, net kvapo pritrūksta
Ketvirtas balsas, susirūpinęs:
O kas buvo Zeitune?
Taikingas žmogelis:
Zeitune? Ką?.. Visagali Dieve!.. Kas gi atsitiko Zeitune?
Provokatorius, reikšmingai:
Zeitune?.. Pranešimas kabo apskrities skaityklos salėje Kas nori, gali pasiskaityti
Informuotasis bosas:
Skaityklų visur pristeigė vokiečių konsulatai
Nuo tolimiausio gulto jį pertraukia penktas balsas:
Skaityklas įsteigėme patys.
Tamsi nesuprantamų užuominų migla: Keškerianas Zeitunas Padaryti galą. Nesuprasdamas detalių Gabrielis suvokia visumą. Kol pirtininkas kumščiais maigė jam pečius, turkų balsai garsiai aidėjo ausyse. Nepakeliama gėda! Dar ką tik jis su pasidygėjimu žvelgė į armėnų prekybininkus turguje, o dabar pajuto atsakomybę, suprato, kad jo likimas susipynė su šios tautos likimu.
Storulis bosas su panieka:
Turiu labai rimtų laiškų iš aukšto asmens, mano ištikimo draugo
Trečias balsas, gergždžiantis. Provokatoriaus ir politikuotojo, kuris apsidžiaugtų, jei pasaulyje viskas apsiverstų aukštyn kojomis:
To ilgiau negalima pakęsti Vieną kartą reikia padaryti galą Ką gi veikia vyriausybė?.. Kur Itihadas?.. Karinė prievolė tikra nelaimė Tuos niekšus dar ir apginkluoja Dabar pamatysit, kas iš viso to išeis Karas Seniai visiems aiškinu, net kvapo pritrūksta
Ketvirtas balsas, susirūpinęs:
O kas buvo Zeitune?
Taikingas žmogelis:
Zeitune? Ką?.. Visagali Dieve!.. Kas gi atsitiko Zeitune?
Provokatorius, reikšmingai:
Zeitune?.. Pranešimas kabo apskrities skaityklos salėje Kas nori, gali pasiskaityti
Informuotasis bosas:
Skaityklų visur pristeigė vokiečių konsulatai
Nuo tolimiausio gulto jį pertraukia penktas balsas:
Skaityklas įsteigėme patys.
Tamsi nesuprantamų užuominų migla: Keškerianas Zeitunas Padaryti galą. Nesuprasdamas detalių Gabrielis suvokia visumą. Kol pirtininkas kumščiais maigė jam pečius, turkų balsai garsiai aidėjo ausyse. Nepakeliama gėda! Dar ką tik jis su pasidygėjimu žvelgė į armėnų prekybininkus turguje, o dabar pajuto atsakomybę, suprato, kad jo likimas susipynė su šios tautos likimu.
Tuo metu ponas nuo tolimiausiojo gulto aikčiodamas pakilo. Jis užsiskleidė apsiaustą, atstojusį maudymosi chalatą, ir klypuodamas žengė keletą žingsnių per kambarį. Gabrielis pamatė, kad jis labai aukštas ir storas. Jo sklandi kalba ir tai, kad kiti klausėsi jo neprieštaraudami, rodė, jog tai galingas ir įtakingas žmogus.