IX skyrius
KOROVJOVO DARBELIAI
Sodų gatvės namo Nr. 302 bis, kuriame gyveno velionis Berliozas, gyventojų komiteto pirmininkas Nikanoras Ivanovičius Bosojus buvo prislėgtas sunkių rūpesčių, prasidėjusių praeitą naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį.
Vidurnaktį, kaip mes jau žinome, į tą namą atvyko komisija, kurioje dalyvavo Želdybinas, iškvietė Nikanorą Ivanovičių, pranešė apie Berliozo mirtį ir drauge su juo nuėjo į butą Nr. 50.
Tenai buvo užantspauduoti velionio rankraščiai ir daiktai. Nei ateinančios namų darbininkės Grunios, nei plevėsos Stepano Bogdanovičiaus tuo metu bute nebuvo.
Komisija Nikanorui Ivanovičiui pareiškė, kad velionio rankraščius ji pasiims peržiūrėti, kad velionio gyvenamas plotas, tai yra trys kambariai (buvęs juvelyro našlės kabinetas, svetainė ir valgomasis), perduodami gyventojų komiteto žinion, o velionio daiktai paliekami saugoti minėtame plote, kol atsiras paveldėtojai.
Žinia apie Berliozo žūtį pasklido po visą namą neapsakomai greitai, ir nuo septynių ryto gyventojai pradėjo skambinti Bosojui telefonu, o paskui ir patys užeidinėti, nešini pareiškimais, kuriais buvo reiškiamos pretenzijos į velionio gyvenamą plotą. Per dvi valandas Nikanoras Ivanovičius priėmė trisdešimt du tokius pareiškimus.
Ko tik juose nebuvo — maldavimai, grasinimai, paskalos, šmeižtai, pažadai susiremontuoti butą savo lėšomis, skundai dėl nepakeliamos ankštumos, siaubingo gyvenimo viename bute su banditais. Tarp pareiškimų buvo meniniu įtaigumu sukrečiantis aprašymas koldūnų vagystės, įvykusios bute Nr.31, kai vagis koldūnus susigrūdo tiesiog į švarko kišenę, du pažadai baigti gyvenimą savižudybe ir vienas prisipažinimas apie slepiamą nėštumą.
Atėjusieji kviesdavosi Nikanorą Ivanovičių į prieškambarį, griebdavo jį už rankovės, kažką kuždėdavo, merkdavo akį ir žadėdavo nelikti skolingi.
Ši kančia tęsėsi ligi pirmos valandos, kol Nikanoras Ivanovicius paprasčiausiai pabėgo iš savo buto, norėdamas pasislėpti palei vartus esančioje valdybos kontoroje, tačiau, išvydęs, kad ten jo irgi laukia prašytojai, spruko ir iš tenai. Šiaip taip atsikratęs per asfaltuotą kiemą jam pavymui sekusių žmonių, Nikanoras Ivanovičius nėrė į šeštąjį įėjimą ir užlipo į penktą aukštą, kur ir buvo tas nelemtas butas Nr. 50.
Atsikvėpęs laiptų aikštelėje, tuklus Nikanoras Ivanovičius paskambino, tačiau durų niekas neatidarė. Jis paskambino dar kelis sykius, pradėjo niurzgėti ir patyliukais keiksnoti. Bet ir tada durys neatsivėrė. Nikanoro Ivanovičiaus kantrybė trūko, ir jis, išsitraukęs iš kišenės ryšulį raktų dublikatų, priklausančių namų valdybai, tvirta valdžios ranka atsirakino duris ir įėjo.
— Ei, moteriške! — riktelėjo Nikanoras Ivanovičius apytamsiame prieškambaryje. — Kuo tu ten vardu? Berods Grunia? Tavęs nėra?
Niekas neatsiliepė.
Tada Nikanoras Ivanovičius nulupo nuo kabineto durų antspaudą, išsiėmė iš portfelio sulankstomą metrą ir žengė į kabinetą. Žengti žengė, bet tuoj pat apstulbintas sustojo tarpduryje ir net krūptelėjo.
Prie velionio stalo sėdėjo nepažįstamas, perkaręs ir ištįsęs pilietis languotu švarkeliu, žokėjiška kepurėle, užsikabinęs ant nosies pensnė… na, žodžiu, tas pats.
— Kas jūs toks būsite, pilieti? — persigandęs paklausė Nikanoras Ivanovičius.
— Vai! Nikanoras Ivanovičius, — blerbiančiu tenoru suriko nematytasis pilietis ir pašokęs netikėtai griebė spausti pirmininko ranką. Šitoks pasisveikinimas nėmaž nenudžiugino Nikanoro Ivanovičiaus.
— Atleiskite, — prašneko jis įtariai, — kas jūs toks būsite? Jūs — oficialus asmuo?
— Ak, Nikanorai Ivanovičiau! — jausmingai surypavo nepažįstamasis. — Kas yra oficialus asmuo, kas neoficialus? Viskas priklauso nuo to, kaip į šį klausimą pažiūrėsi.
Viskas, Nikanorai Ivanovičiau, sąlygiška ir netvirta. Šiandien aš neoficialus asmuo, o rytoj, žiūrėk, oficialus! O pasitaiko ir atvirkščiai, Nikanorai Ivanovičiau. Ir dar kaip pasitaiko!
Šitie samprotavimai namų valdybos pirmininko negalėjo patenkinti. Būdamas iš prigimt ies apskritai įtarus, jis nusprendė, kad gražbyliaujantis priešais jį pilietis yra kaip tik neoficialus, o veikiausiai ir visai pašalinis asmuo.
— Bet kas gi jūs toks? Jūsų pavardė? — vis rūsčiau kvotė pirmininkas, net ėmė pult i nepažįstamąjį.
— Mano pavardė, — nė truputėlio nesutrikdytas rūstumo, atsakė pilietis, — tarkime, Korovjovas. Nikanorai Ivanovičiau, o gal norėtumėte pasivaišinti? Be ceremonijų! Ką?
— Atsiprašau, — stačiai tūždamas prašneko Nikanoras Ivanovičius, — apie kokias vaišes čia kalbat! (Nors ir nemalonu, bet norime pripažinti, kad Nikanoras Ivanovičius buvo gana šiurkštus žmogus.) — Velionio kambariuose būti draudžiama! Ką jūs čia veikiate?
— Sėskitės, Nikanorai Ivanovičiau, sėskitės! — nė kiek neprarasdamas savitvardos suriko piliet is ir ėmė pataikaujamai strakalioti aplink, siūlydamas pirmininkui kėdę.
Galutinai įdūkęs Nikanoras Ivanovičius atstūmė kėdę ir suriaumojo:
— Kas jūs per vienas?
— Aš, tamstele, esu vertėjas, aptarnaujant is užsienietį, kuris šį butą pasirinko sau rezidencija, — prisistatė Korovjovu pasivadinęs žmogėnas ir kaukštelėjo šviesiai rudų nevalytų batų kulnais.
Nikanoras Ivanovičius išsižiojo. Kažkokio užsieniečio, ir dar su vertėju, pasirodymas šiame bute jam buvo didžiausias siurprizas, ir jis pareikalavo pasiaiškinti.
Vertėjas noriai viską paaiškino. Varjetė direktorius Stepanas Bogdanovičius Lichodejevas maloniai pakvietęs poną Volandą, užsienio artistą, kol truks jo gastrolės, maždaug savaitę, pagyventi savo bute ir apie tai vakar laišku pranešęs Nikanorui Ivanovičiui, prašydamas laikinai priregistruoti užsienietį, kol jis pats ilsėsis Jaltoje.
— Nieko jis man nerašė, — pasakė suglumęs pirmininkas. — O jūs pasirauskite savo portfelyje, Nikanorai Ivanovičiau, — lipšniai pasiūlė Korovjovas.
Gūžtelėjęs pečiais Nikanoras Ivanovičius pravėrė portfelį ir rado jame Lichodejevo laišką.
— Kaip čia aš jį pamiršau? — įbedęs buką žvilgsnį į atplėštą voką, sumurmėjo Nikanoras Ivanovičius.
— Visko pasitaiko, visko pasitaiko, Nikanorai Ivanovičiau! — ėmė tratėti Korovjovas. — Išsiblaškymas, išsiblaškymas ir nuovargis, ir padidėjęs kraujo spaudimas, mielasis drauguži Nikanorai Ivanovičiau! Aš ir pats siaubingai išsiblaškęs. Kada nors prie taurelės papasakosiu jums keletą nutikimų iš savo biografijos, leipsite iš juoko!
— Tai kada Lichodejevas išvyksta į Jaltą?!
— Jis jau išvyko, išvyko! — sušuko vertėjas. — Jis jau lekia, jei norit žinoti! Jis jau velniaižin kur! — čia vertėjas sumosavo rankomis lyg malūno sparnais.
Nikanoras Ivanovičius pareiškė, kad jam būtina asmeniškai pasimatyti su užsieniečiu, tačiau vertėjas užprotestavo: tai neįmanoma. Užimtas. Dresuoja katiną.
— Katiną, jei pageidaujate, galiu parodyti, — pasiūlė Korovjovas.
Pasimatyti su katinu savo ruožtu atsisakė Nikanoras Ivanovičius, o vertėjas bemat pateikė pirmininkui netikėtą, tačiau labai įdomų pasiūlymą.
Kadangi ponas Volandas nieku gyvu nenori gyventi viešbutyje ir yra įpratęs gyventi plačiai ir erdviai, tai gal gyventojų komitetas galėtų savaičiukei, kol truks Volando gastrolės Maskvoje, išnuomoti jam visą butą, kitaip tariant, ir velionio kambarius?
— Juk jam vis viena, numirėliui, — pašnibždomis švokštė Korovjovas, — juk pats suprantat, Nikanorai Ivanovičiau, kad jam šitas butas nereikalingas.
Gerokai sutrikęs, Nikanoras Ivanovičius paprieštaravo, kad, girdi, užsieniečiai turi gyventi „Metropolyje“, o ne privačiuose butuose…
— Sakau jums, kaprizingas kaip velnias! — sušnibždėjo Korovjovas. — Nenori, ir baigta!
Nemėgsta viešbučių! Šit kaip man jie visi įsiėdė, tie inturistai — nuoširdžiai pasiguodė Korovjovas, brūkštelėjęs pirštu per savo gyslotą kaklą. — Patikėkit, baigia galutinai nukamuoti! Atvažiuoja toksai… arba šnipinėti puola kaip šunsnukis, arba visus nervus savo įgeidžiais ištampo: ir tas jam negerai, ir anas negerai!.. O jūsų komitetui, Nikanorai Ivanovičiau, iš to tik nauda, grynas pelnas. Pinigų jam negaila… — Korovjovas apsižvalgė, paskui šnibžtelėjo pirmininkui į ausį: — Milijonierius!
Vertėjo pasiūlymas buvo aiškus, praktiškas ir labai solidus, tačiau kažkaip itin nesolidžiai atrodė ir vertėjo kalbos maniera, ir jo drabužiai, ir šita šlykšt i, sukiužusi pensnė. Dėl viso to pirmininkas juto kažkokį neaiškų nerimą, bet vis dėlto nusprendė priimti pasiūlymą. Mat gyventojų komiteto kasoje, deja, buvo stambus deficitas.
Rudeniop šildymui reikėjo pirkti naftos, o už ką — nežinia. Su inturisto pinigais, galimas daiktas, pavyktų išsiversti. Tačiau apdairus ir atsargus Nikanoras Ivanovičius pareiškė, kad visų pirma šį klausimą reikės suderinti su inturistų biuru.
– Žinoma, — šūktelėjo Korovjovas, — būtinai suderinkit. Štai jums, Nikanorai Ivanovičiau, telefonas, derinkit nedelsdamas. O dėl pinigų nesidrovėkit, — pakuždom pridūrė jis, tempdamas pirmininką į prieškambarį prie telefono, — iš ko lupti, jei ne iš jo!
Kad būtumėt matęs, kokią vilą jis turi Nicoje! Kitą vasarą, išvažiavęs į užsienį, specialiai užsukit pažiūrėti — aiktelėsit! Reikalą su inturistų biuru pavyko sutvarkyti telefonu nepaprastai greitai, pirmininką tatai net apstulbino. Pasirodė, kad ten jau žinoma apie pono Volando ketinimą apsigyventi privačiame Lichodejevo bute ir dėl to visai neprieštaraujama.
— Na ir šaunu! — plyšojo Korovjovas.
Šiek tiek suglumintas jo tarškėjimo, pirmininkas pareiškė, kad gyventojų komitetas sutinka savaitei išnuomoti butą Nr.50 artistui Volandui už… — Nikanoras Ivanovičius akimirksnį užsikirto, paskui tarė:
— Penkis šimtus rublių per dieną.
Čia Korovjovas galutinai apstulbino pirmininką. Vogčia pamerkęs akį ir linktelėjęs miegamojo pusėn, kur buvo girdimi minkšti sunkaus katino šuoliai, jis sušvokštė:
— Vadinasi, už savaitę bus trys su puse tūkstančio.
Nikanoras Ivanovičius pamanė, kad jis pridurs: „Na ir apetitas, Nikanorai Ivanovičiau!“ — bet Korovjovas pasakė visai ką kita:
— Argi čia pinigai?! Prašykit penkių, jis duos.
Nikanoras Ivanovičius sutrikęs šyptelėjo ir nė pats nepajuto, kaip atsidūrė prie velionio rašomojo stalo, kur Korovjovas neregėtai greitai ir mikliai surašė du sutarties egzempliorius. Paskui jis nulėkė į miegamąjį ir tuoj grįžo, o abiejuose sutarties egzemplioriuose jau buvo skėtrūs užsieniečio parašai. Sutartį pasirašė ir pirmininkas.
Tada Korovjovas paprašė raštelio už penkis…
— Rašykit žodžiais, žodžiais, Nikanorai Ivanovičiau!.. tūkstantis rublių… — ir, palydėdamas žodeliukais, kažkaip nesiderinančiais su rimtu reikalu: — Ein, cvei, drei! — paklojo priešais pirmininką penkis naujus pinigų pakelius.
Skaičiuojant pinigus Korovjovas maivėsi, laidė visokius juokelius, kaip antai „pinigėliai mėgsta skaičių“, „kad turi pinigų, nebijok nė ubagų“ ir panašiai.
Suskaičiavęs pinigus, pirmininkas gavo iš Korovjovo užsieniečio pasą laikinai priregistruoti, įsidėjo jį, sutartį ir pinigus į portfelį ir kažkaip nesusilaikęs droviai paprašė kontramarkės…
— Be kalbų! — subliuvo Korovjovas. — Kiek jums bilietų, Nikanorai Ivanovičiau, dvylika, penkiolika?
Priblokštas pirmininkas paaiškino prašąs tik poros kontramarkių, sau ir Pelagėjai Antonovnai, savo žmonai.
Korovjovas beregint išsitraukė bloknotą ir smagiai išrašė kontramarkę dviem asmenim pirmoje eilėje. Šitą kontramarkę vertėjas kaire ranka mikliai įspraudė į Nikanoro Ivanovičiaus delną, o dešiniąja tėkštelėjo į kitą pirmininko ranką traškantį pakelį.
Dėbtelėjęs į tą pakelį, Nikanoras Ivanovičius smarkiai paraudo ir ėmė stumti jį šalin.
— Nevalia… — murmėjo jis.
— Nė girdėti nenoriu nieko, — sukuždėjo Korovjovas stačiai jam į ausį, — pas mus nevalia, o užsienyje valia. Nepatogu, Nikanorai Ivanovičiau, įžeisite užsienietį. Jūs vargote…
— Už tai griežtai baudžiama, — tylut tylutėliai suvebleno pirmininkas ir apsidairė.
— O kur liudininkai? — šnibžtelėjo į kitą ausį Korovjovas. — Kur liudininkai, klausiu?
Liaukitės!
Ir čia, kaip vėliau aiškino pirmininkas, atsitiko stebuklas: pakelis pats šmurkštelėjo į jo portfelį. O paskui pirmininkas, kažkoks išgeibęs ir net sugniužęs, atsidūrė laiptų aikštelėje. Minčių verpetas siautėjo galvoje. Sukosi ir toji vila Nicoje, ir dresuotas katinas, ir mintis apie tai, kad liudininkų iš tikrųjų nebuvo ir kad Pelagėja Antonovna apsidžiaugs, gavusi kontramarkę. Tos mintys buvo be jokio sąryšio, bet malonios. Tačiau kažkoks dyglys pačioje širdies gilumoje vis dėlto badė pirmininką. Tai buvo nerimo dyglys. Be to, čia, ant laiptų, pirmininkui tarsi kas kūju dunkstelėjo į galvą: „O kaip tasai vertėjas pateko į kabinetą, jeigu durys buvo užantspauduotos?! Ir kodėl jis, Nikanoras Ivanovičius, apie tai nepasiteiravo?“ Kurį laiką pirmininkas tarsi avinas spoksojo į laiptų pakopas, bet paskui nutarė spjaut i į viską ir nekvaršinti sau galvos tokiu neįkandamu klausimu…
Vos pirmininkas paliko butą, iš miegamojo pasigirdo žemas balsas:
— Man tas Nikanoras Ivanovičius nepatiko. Jis lupikautojas ir sukčius. Ar negalima padaryti taip, kad jis daugiau neateitų?
— Tik įsakykit, mesire… — atsiliepė iš kažkur Korovjovas, bet ne blerbiančiu, o visai aiškiu ir skardžiu balsu.
Ir tuoj pat prakeiktasis vertėjas atsidūrė prieškambaryje, surinko numerį ir kažkodėl didžiai verksmingu balsu ėmė mekenti į ragelį:
— Alio! Laikau savo pareiga pranešti, kad mūsiškio Sodų gatvės namo numeris trys šimtai du bis gyventojų komiteto pirminininkas Nikanoras Ivanovičius Bosojus spekuliuoja valiuta. Šiuo metu jo bute numeris trisdešimt penki, išvietėje, ventiliacijos vamzdyje, guli suvynioti į laikraštį keturi šimtai dolerių. Kalba minėto namo gyventojas Timofejus Kvascovas iš vienuolikto buto. Bet meldžiu laikyti mano pavardę paslaptyje.
Bijau minėto pirmininko keršto.
Ir pakabino, niekšas, ragelį.
Kas vėliau vyko bute Nr. 50, nežinoma, tačiau žinoma, kas vyko Nikanoro Ivanovičiaus bute. Įlindęs į savo išvietę ir užsikabinęs kabliuku, jis išsitraukė iš portfelio pinigus, įbruktus vertėjo, ir įsitikino, kad pakelyje keturi šimtai rublių. Tuos pinigus Nikanoras Ivanovičius susuko į laikraščio skiautę ir įkišo į ventiliacijos vamzdį.
Po penkių minučių pirmininkas sėdėjo už stalo savo nedideliame valgomajame. Žmona atnešė dailiai supjaustytos silkutės, gausiai pabarstytos svogūnų laiškais. Nikanoras Ivanovičius prisipylė stikliukėlį, išlenkė, prisipylė antrą, išlenkė, pasimovė ant šakutės tris gabaliukus silkės… ir tuo metu prie durų kažkas paskambino. O Pelagėja Antonovna įnešė garuojantį puodą, į kurį užteko užmesti akį, idant atspėtum, kad jame, pačiuose karštų barščių tirščiuose, guli tai, kas visų skaniausia pasaulyje — tuščiaviduris kaulas su čiulpais.
Nurijęs seilę, Nikanoras Ivanovičius suurzgė kaip šuo:
— Kad jūs prasmegtumėt! Nė pavalgyti neduoda. Nieko neįleisk, manęs nėra. Sakyk, kad liautųsi landžioję dėl to buto. Po savaitės bus posėdis…
Žmona nuskubėjo į prieškambarį, o Nikanoras Ivanovičius samčiu išvilko iš ugnimi alsuojančio ežero — jį, kaulą, perskilusį išilgai. Ir tą akimirką į valgomąjį įžengė du piliečiai, o su jais nežinia kodėl labai išblyškusi Pelagėja Antonovna. Žvilgtelėjęs į piliečius, Nikanoras Ivanovičius irgi išbalo ir atsistojo.
— Kur išvietė? — susirūpinęs paklausė pirmasis, vilkintis balta palaidine.
Ant pietų stalo kažkas dunkstelėjo (tai Nikanoras Ivanovičius numetė šaukštą ant ceratos).
– Čia, čia, — greitakalbe atsakė Pelagėja Antonovna.
Ir atvykėliai nedelsdami pasuko į koridorių.
— O kas atsitiko? — tyliai paklausė Nikanoras Ivanovičius, sekdamas paskui atėjusius. — Mūsų bute nieko tokio negali būti… O jūsų dokumentai… prašom atleisti… Pirmasis nė nestabtelėjęs parodė Nikanorui Ivanovičiui dokumentą, o antrasis tą pačią minutę jau stovėjo ant taburetės išvietėje ir kišo ranką į ventiliacijos vamzdį. Nikanoro Ivanovičiaus akys aptemo. Atvykėliai išvyniojo laikraštį, tačiau pakelyje pasirodė esą ne rubliai, o nepažįstami pinigai, lyg mėlyni, lyg žali, su kažkokio senio atvaizdu. Beje, Nikanoras Ivanovičius nepajėgė aiškiai visko įžiūrėti, jam prieš akis tyvuliavo kažkokios dėmės.