— Doleriai ventiliacijoje, — susimąstęs pasakė pirmasis ir lipšniai bei mandagiai paklausė Nikanorą Ivanovičių: — Jūsų pakelis?
— Ne! — baisiu balsu atsakė Nikanoras Ivanovičius.
— Pasitaiko, — sutiko tasai, pirmasis, ir tuo pačiu lipšniu balsu pridūrė: — Ką gi, teks atiduoti ir likusius.
— Neturiu, neturiu! Kaip dievą myliu, niekada nė į rankas nebuvau paėmęs! — beviltiškai suklykė pirmininkas.
Jis puolė prie komodos, ištraukė stalčių, išplėšė iš jo portfelį, be sąryšio šūkaliodamas:
– Štai sutartis… vertėjas, šunsnukis, pakišo… Korovjovas… su pensnė!
Jis atsegė portfelį, žvilgtelėjo vidun, įkišo ranką, visas pamėlo ir paleido portfelį į barščius. Portfelyje nieko nebuvo: nei Stiopos laiško, nei sutarties, nei užsieniečio paso, nei pinigų, nei kontramarkės. Žodžiu, ničnieko, tik sulankstomas metras.
— Draugai! — siaubo apimtas suriko pirmininkas, — laikykit juos! Mūsų name nelabasis!
Ir čia nežinia kas pasivaideno Pelagėjai Antonovnai, nes jinai, pliaukštelėjusi rankomis, sukliko:
— Prisipažink, Ivanyčiau! Bausmė bus mažesnė!
Krauju pasruvusiomis akimis Nikanoras Ivanovičius užsimojo kumščiais ant žmonos gargaliuodamas:
— Kvaiša prakeikta!
Čia jis nebeteko jėgų ir susmuko ant kėdės, matyt, nusprendęs atsiduoti neišvengiamai lemčiai.
Tuo metu Timofejus Kondratjevičius Kvascovas stovėjo laiptų aikštelėje ir kaišiojo prie pirmininko buto durų rakto skylutės čia ausį, čia akį, nenustygdamas iš smalsumo.
Po penkių minučių namo gyventojai, tuo metu buvę kieme, matė, kaip pirmininkas, lydimas dviejų asmenų, nuėjo tiesiai link vartų. Žmonės pasakojo, kad Nikanoras Ivanovičius buvo kaip žemė, eidamas svirduliavo it girtas ir kažką burbėjo.
O dar po valandos, kaip tik tuo metu, kai Timofejus Kondrat jevičius, springdamas iš malonumo, pasakojo kitiems gyventojams, kaip įkliuvo pirmininkas, nepažįstamas pilietis pasirodė bute numeris vienuolika ir, pasimojęs pirštu Timofejų Kondratjevičių iš virtuvės į prieškambarį, kažką jam pasakė ir drauge su juo dingo.
X skyrius
ŽINIOS IŠ JALTOS
Tuo metu, kai Nikanorą Ivanovičių ištiko nelaimė, netoli nuo namo Nr. 302 bis, toje pačioje Sodų gatvėje, Varjetė finansų direktoriaus Rimskio kabinete buvo du žmonės:
pats Rimskis ir Varjetė administratorius Varenucha.
Antrame teatro aukšte esančio didelio kabineto du langai žiūrėjo į Sodų gatvę, o vienas, kaip tik už nugaros finansų direktoriui, sėdinčiam prie rašomojo stalo, — į Varjetė vasaros sodą, kur buvo gaiviųjų gėrimų bufetai, tiras ir atvira estrada. Kabinete, be rašomojo stalo, buvo pluoštas senų afišų, kabančių ant sienų, mažas stalelis su grafinu vandens, keturi krėslai ir dar stalelis kampe, ant kurio karksojo apdulkėjęs kažkokio spektaklio maketas. Na ir, savaime aišku, kabinete dar, Rimskiui iš kairės, šalia rašomojo stalo, buvo nedidelių gabaritų aptriušusi, nuzulinta nedegama spinta.
Už stalo sėdintis Rimskis nuo pat ryto buvo prastos nuotaikos, o Varenucha, atvirkščiai, itin guvus, apimtas kažkokio nervingo veiklumo, o energijos nebuvo kur išlieti.
Dabar Varenucha slėpėsi finansų direktoriaus kabinete nuo kontramarkių medžiotojų, kurie nuodijo jo gyvenimą, ypač tomis dienomis, kai keitėsi programa. O šiandien kaip tik buvo tokia diena.
Vos suskambus telefonui, Varenucha pakeldavo ragelį ir meluodavo:
— Ko ieškot? Varenuchos? Jo nėra. Išėjo.
— Būk geras, paskambink dar kartą Lichodejevui, — suirzusiu balsu tarė Rimskis.
— Taigi jo nėra namie. Aš net Karpovą buvau nusiuntęs. Bute nieko nėra.
— Velniai žino, kas dedasi, — sušnypštė Rimskis, taukšėdamas skaitytuvais.
Durys atsivėrė, ir kapeldineris įnešė sunkų glėbį ką tik atspausdintų papildomų afišų.
Žaliuose lakštuose didelėmis raudonomis raidėmis buvo išspausdinta:
ŠIANDIEN IR KASDIEN VARJETĖ TEATRE VIRŠ PROGRAMOS:
PROFESORIUS VOLANDAS JUODOSIOS MAGIJOS SEANSAI SU VISIŠKU JOS DEMASKAVIMU Varenucha, paklojęs afišą ant maketo ir atsitraukęs atatupstas, pasigrožėjo ja ir liepė kapeldineriui nedelsiant atiduoti visus egzempliorius išklijuoti.
— Gerai, trumpai ir taikliai, — tarstelėjo Varenucha, kapeldineriui išėjus.
— O man baisiai nepatinka ši užmačia, — pro akinius piktai dėbčiodamas į afišą, burbtelėjo Rimskis, — ir apskritai stebiuosi, kaip jam leido tokį dalyką.
— Be reikalo, be reikalo, Grigorijau Danilovičiau, tai labai subtilus žingsnis. Visa esmė — demaskavimas.
— Kažin, kažin, jokios esmės aš čia nematau, jis vis ką nors prasimano! Nors būtų parodęs tą magą! Ar bent tu jį matei? Kur jis jį iškasė, velniai žino!
Paaiškėjo, kad Varenucha, kaip ir Rimskis, mago nematė. Vakar Stiopa („kaip pamišęs“, pasak Rimskio) įlėkė pas finansų direktorių su gatavu sutarties juodraščiu, liepė tuoj pat ją perrašyt i ir išmokėti pinigus. Ir tasai magas išgaravo, ir niekas jo nematė, išskyrus patį Stiopą.
Rimskis išsitraukė laikrodį, pamatė, kad jau penkios po dviejų, ir visiškai pasiuto. Iš tikrųjų! Lichodejevas skambino maždaug vienuoliktą, žadėjo ateiti po pusvalandžio, ir ne tik neatėjo, bet dingo iš namų!
— Mano darbai nejuda iš vietos! — jau urgzte urzgė Rimskis, pirštu baksnodamas į nepasirašytų popierių krūvą.
— Ar tik jis nepalindo kaip tas Berliozas po tramvajum? — kalbėjo Varenucha, prispaudęs prie ausies ragelį, kuriame girdėjosi aiškūs, ilgi ir visai beviltiški signalai.
— Neblogai būtų… — patyliukais pro dantis iškošė Rimskis.
Tą akimirką į kabinetą įžengė moteris, apsivilkusi uniformine striuke, su kepure, juodu sijonu ir lengvais bateliais. Iš mažo krepšelio, prisegto prie diržo, moteris ištraukė baltą kvadratinį popierėlį ir sąsiuvinį ir pasiteiravo:
— Kur čia Varjetė? Jums žaibo telegrama. Pasirašykite.
Varenucha sukeverzojo kažkokį hieroglifą moters sąsiuvinyje ir, vos tik paskui ją užsitrenkė durys, atplėšė užklijuotą kvadratėlį.
— Perskaitęs telegramą, jis sumirksėjo ir padavė kvadratėlį Rimskiui.
Telegramoje buvo išspausdintas toks tekstas: „Jaltos Maskva Varjetė Šiandien pusę dvylikos milicijon atvyko šatenas naktiniais baltiniais kelnėmis be batų psichinis pasivadino Lichodejevu Varjetė direktorium Skubiai telegrafuokite Jaltos milicijai kur direktorius Lichodejevas“.
– Še tau! — sušuko Rimskis ir pridūrė: — Dar vienas siurprizas!
— Dmitrijus apsišaukėlis, — tarė Varenucha ir prašneko į telefono ragelį: — Telegrafas?
Varjetė sąskaiton. Priimkite žaibo telegramą… girdite?.. „Jalta, milicija… Direktorius Lichodejevas Maskvoje Finansų direktorius Rimskis“…
Nekreipdamas dėmesio į Jaltos apsišaukėlį, Varenucha vėl puolė kur įmanydamas ieškoti telefonu Stiopos ir, suprantama, niekur jo nerado.
Kaip sykis tuo metu, kai Varenucha su rageliu rankoje galvojo, kur dar paskambinus, įėjo ta pati moteris, kuri atnešė pirmąją telegramą, ir įteikė Varenuchai naują vokelį.
Skubiai jį atplėšęs, Varenucha perskaitė, kas parašyta, ir švilptelėjo.
— Kas dar? — nervingai krūptelėjęs, paklausė Rimskis.
Varenucha tylomis ištiesė jam telegramą, ir finansų direktorius išvydo tokius žodžius:
„Maldauju tikėti nublokštas Jalton Volando hipnozės skubiai telegrafuokite milicijai asmens tapatumą Lichodejevas“.
Suglaudę galvas, Rimskis ir Varenucha kelis kartus perskaitė telegramą, o perskaitę be garso įsistebeilijo vienas į kitą.
— Piliečiai! — ūmai užpyko moteris. — Pirma pasirašykit, o paskui galėsit tylėti, kiek patinka! Aš juk žaibus nešioju.
Nenuleisdamas akių nuo telegramos, Varenucha įstrižai pasirašė sąsiuvinyje, ir moteris dingo.
— Juk tu po vienuolikos kalbėjai su juo telefonu? — nieko nebenutuokdamas prašneko administratorius.
— Net šnekėti juokinga! — šaižiu balsu suriko Rimskis. — Nesvarbu, ar kalbėjau, ar nekalbėjau, bet jis negali būti Jaltoje! Juokinga!
— Jis girtas… — tarė Varenucha.
— Kas girtas? — paklausė Rimskis, ir abu vėl įsistebeilijo vienas į kitą. Nebuvo jokios abejonės, kad iš Jaltos telegrafavo kažkoks apsišaukėlis ar pamišėlis.
Tačiau štai kas keista: iš kur tasai Jaltos mistifikatorius pažįsta Volandą, tik vakar atvykusį į Maskvą? Iš kur jis žino apie Lichodejevo ryšius su Volandu?
— „Hipnozės…“ — pakartojo Varenucha žodį iš telegramos. — Iš kur jis žino apie Volandą? — jis sumirksėjo ir ūmai ryžtingai šūktelėjo: — Ne, nesąmonė, nesąmonė, nesąmonė!
— Kur jis apsigyveno, tas Volandas, velniai jį griebtų? — paklausė Rimskis.
Varenucha kaipmat susisiekė su inturistų biuru ir didžiausiai Rimskio nuostabai pranešė, kad Volandas apsigyveno Lichodejevo bute. Paskui, surinkęs Lichodejevo buto numerį, Varenucha ilgai klausėsi sodraus pypsėjimo ragelyje. Pro tą pypsėjimą kažkur iš toli atsklido niūrus duslus balsas, dainuojantis: „…uolos, mano prieglobstis…“ — ir Varenucha nusprendė, kad į telefono tinklą kažkaip įsibrovė balsas iš radijo teatro.
— Butas neatsako, — tarė Varenucha, padėdamas ragelį ant svirtelės, — gal dar kartą pabandyti…
Jis nebaigė sakinio. Tarpduryje pasirodė ta pati moteris, ir Rimskis su Varenucha drauge pakilo jos pasitikti, o jinai išėmė iš krepšelio jau ne baltą, o kažkokį tamsų lapelį.
— Darosi įdomu, — prakošė pro dantis Varenucha, žvilgsniu lydėdamas skubiai išeinančią moterį. Pirmasis lapelį pagriebė Rimskis.
Tamsiame fotografinio popieriaus fone ryškiai buvo matyti ranka rašytos juodos eilutės:
„Įrodymui mano braižas mano parašas skubiai telegrafuokite patvirtinimą būtina slaptai sekti Volandą Lichodejevas“.
Dvidešimt metų išdirbęs teatruose, Varenucha buvo visko regėjęs, tačiau šįsyk pajuto, kad jo protą kloja lyg kokia marška, ir nesugebėjo pasakyti nieko gudresnio už kasdienišką ir visai nevykusią frazę:
— Negali būti!
Rimskis pasielgė kitaip. Jis atsistojo, pravėrė duris, suriaumojo sėdinčiai ant taburetės kurjerei:
— Nieko neįleiskite, išskyrus laiškanešius! — ir užrakino kabinetą iš vidaus. Paskui jis išsitraukė iš rašomojo stalo stalčiaus šūsnį popierių ir ėmėsi nuodugniai lyginti riebias, pakrypusias į kairę fotogramos raides su raidėmis Stiopos rezoliucijose ir parašuose, užsibaigiančiuose susiraičiusią gyvatuke. Užsikvempęs ant stalo, Varenucha pūtė karštą kvapą Rimskiui į skruostą.
— Jo parašas, — pagaliau tvirtai pasakė finansų direktorius, o Varenucha atsiliepė kaip aidas:
— Jo.
Įsižiūrėjęs į Rimskio veidą, administratorius nustebo, kaip smarkiai tas veidas pasikeitė.
Ir šiaip jau liesas finansų direktorius, rodės, dar labiau sulyso ir net paseno, o jo akys už raginių akinių prarado įprastą dygumą, jose pasirodė ne tik nerimas, bet sakytumei net liūdesys.
Varenucha padarė viską, kas dera žmogui apstulbimo akimirką. Jis ir po kabinetą pabėgiojo, ir rankomis porą sykių skėstelėjo kaip nukryžiuotas, ir pilną stiklinę geltono vandens iš grafino išmaukė, ir šūkavo:
— Nesuprantu! Ne—su—pran—tu! O Rimskis žvelgė pro langą ir susikaupęs kažką galvojo. Finansų direktoriaus padėtis buvo labai kebli. Reikėjo čia pat, šią akimirką, sugalvoti paprastą nepaprastų reiškinių paaiškinimą.
Prisimerkęs finansų direktorius įsivaizdavo Stiopą naktiniais baltiniais ir be batų, šįryt maždaug pusę dvylikos lipantį į kažkokį neregėtą supergreitą lėktuvą, o paskui — vėl tą patį Stiopą ir vėl pusę dvylikos stovintį vienomis kojinėmis Jaltos aerodrome… Klaiki velniava!
O gal ne Stiopa šiandien kalbėjo telefonu iš savo nuosavo buto? Ne, kalbėjo Stiopa!
Bene jis Stiopos balso nepažįsta! Na, tegul šiandien ir ne Stiopa kalbėjo, tačiau juk ne kažkuomet, o vakar pavakare Stiopa iš savo kabineto atbėgo į šį kabinetą su ta kvaila sutartimi, tokiu lengvabūdišku elgesiu labai suerzindamas finansų direktorių. Kaip jis galėjo išvažiuoti ar išskristi, neperspėjęs nė vieno žmogaus teatre? Ir net jeigu būtų išskridęs vakar vakare, šiandien ligi pusiaudienio nebūtų nusigavęs. O gal būtų?
— Kiek kilometrų iki Jaltos? — paklausė Rimskis.
Varenucha nustojo lakstęs ir subliuvo:
— Galvojau! Jau galvojau! Iki Sevastopolio geležinkeliu maždaug pusantro tūkstančio kilometrų. Dar pridėkim aštuoniasdešimt kilometrų iki Jaltos. Oro keliu, suprantama, arčiau.
Hm… Taigi… Apie jokius traukinius nė kalbos negali būti. Kas tada? Naikintuvas? Kas ir į kokį naikintuvą įsileis Stiopą be batų? Kuriam galui? Gal jis nusiavė batus, atskridęs į Jaltą? Bet vėl: kuriam galui? Ir su batais niekas jo į naikintuvą neįsileis! Ir naikintuvas čia niekuo dėtas. Juk parašyta, kad į miliciją jis prisistatė pusę dvylikos, o telefonu iš Maskvos kalbėjo… pala, pala… Čia Rimskio akyse šmėstelėjo laikrodžio ciferblatas… Jis stengėsi prisiminti, kur buvo rodyklės. O siaubas! Jiedu kalbėjosi dvidešimt minučių po vienuolikos. Kaip čia dabar išeina? Jeigu įsivaizduosim, kad Stiopa išsyk po pokalbio galvotrūkčiais puolė į aerodromą ir pasiekė jį, tarkim, per penkias minutes, kas, beje, taip pat neįmanoma, vadinasi, lėktuvas, beregint šovęs aukštyn, per penkias minutes sukorė daugiau nei tūkstantį kilometrų? Taigi to lėktuvo greitis — dvylika tūkstančių kilometrų per valandą! Tai neįmanoma, vadinasi, Jaltoje jo nėra.
O kas tada? Hipnozė? Tačiau nėra pasaulyje tokios hipnozės, kuri nublokštų žmogų už tūkstančio kilometrų! Vadinasi, jam vaidenasi, kad jis Jaltoje! Jam, galimas daiktas, tikrai vaidenasi, o Jaltos milicijai — taip pat vaidenasi?! Na jau ne, atleiskite, bet tokių dalykų nebūna!.. Tačiau telegramos juk siunčiamos iš tenai? Finansų direktoriaus veidas atrodė tiesiog baisus. Tuo metu kažkas timpčiojo ir klebeno durų rankeną, buvo girdėti, kaip kurjerė anapus durų rėkia lyg skerdžiama:
— Negalima! Neleisiu! Nors užmuškit! Posėdis!
Rimskis, sutelkęs paskutines jėgas, susitvardė, pakėlė telefono ragelį ir prašneko į jį:
— Prašom skubų pasikalbėjimą su Jalta.
„Protingai sumanyta!“ — mintyse šūktelėjo Varenucha.
Bet pasikalbėjimas su Jalta neįvyko. Rimskis padėjo ragelį ir pasakė:
— Lyg tyčia sugedusi linija.
Galėjai matyti, kad sugedusi linija jį kažkodėl nepaprastai nuliūdino ir net privertė susimąstyt i. Valandėlę pagalvojęs jis vėl viena ranka čiupo ragelį, o kita ėmė užrašinėti tai, ką kalbėjo telefonu:
— Priimkite žaibą. Varjetė. Taip. Milicija. Taip. „Šiandien maždaug pusę dvylikos Lichodejevas skambino man telefonu Maskvos, taškas. Vėliau į tarnybą neatvyko ir surast i telefonu jo negalime, taškas. Braižą patvirtinu, taškas. Imuosi priemonių sekti minėtą artistą. Finansų direktorius Rimskis.“ — „Labai protingai sumanyta!“ — buvo begalvojąs Varenucha, tačiau, nespėjus taip pagalvoti, jo mintyse praskriejo žodžiai: „Kvailystė! Jis negali būti Jaltoje!“ O Rimskis tuo metu šit ką padarė: tvarkingai sudėjo krūvelėn visas gautas telegramas ir savosios kopiją, viską sukišo į voką, užklijavo jį, viršuje užrašė keletą žodžių ir įteikė jį Varenuchai, sakydamas:
— Ivanai Saveljevičiau, tučtuojau pats nuvežk. Tegul tenai aiškinasi.
„O šįsyk išties protingai sumanyta!“ — pagalvojo Varenucha ir įsimetė voką į portfelį.
Paskui dėl visa ko dar sykį surinko telefonu Stiopos buto numerį, įsiklausė ir ėmė džiugiai ir paslapt ingai mirksėti ir vaipytis. Rimskis ištempė kaklą.
— Gal pakviestumėt artistą Volandą? — saldžiu balsu paprašė Varenucha.
— Jo malonybė užsiėmęs, — blerbiančiu balsu atsiliepė ragelis, — o kas prašo?
— Varjetė administratorius Varenucha.
— Ivanas Saveljevičius? — džiugiai sukrykštė ragelis. — Be galo smagu girdėti jūsų balsą!
Kaip sveikatėlė?
— Mersi, — nustebintas atsakė Varenucha, — o su kuo aš kalbu?
— Padėjėjas, jo padėjėjas ir vertėjas Korovjovas, — čiauškėjo ragelis, — jūsų paslaugoms, mielasis Ivanai Saveljevičiau! Kuo galiu būti naudingas? Pasakykit!
— Atleiskite, o Stepano Bogdanovičiaus Lichodejevo šiuo metu nėra namie?
— Deja, nėra! Nėra! — rėkė ragelis. — Išvyko.