— O kur?
– Į užmiestį pasivažinėti mašina.
— K… ką? Pa… pasivažinėti?.. O kada jis grįš?
— Ogi sakė kvėptelėsiąs tyro oro ir grįšiąs!
– Šit kaip… — sumišęs tarė Varenucha. — Mersi. Malonėkit pranešti mosje Volandui, kad jo pasirodymas šiandien trečioje dalyje.
— Klausau. Be abejo. Žinoma. Nedelsiant. Būtinų būtiniausiai. Pranešiu, — trūkčiodamas išpyškino ragelis.
— Viso gero, — stebėdamasis pasakė Varenucha.
— Prašom priimti, — kalbėjo ragelis, — mano karščiausius sveikinimus ir linkėjimus!
Geros kloties! Sėkmės. Visokeriopos laimės. Viso!
— Na, žinoma. Ar aš nesakiau? — sušuko įsikarščiavęs administratorius. — Visai ne į Jaltą, į užmiestį išvažiavo!
— Na jeigu taip, — blykšdamas iš pykčio prašneko finansų direktorius, — tai čia tokia kiaulystė, jog ir apsakyt neįmanoma.
Ūmai administratorius stryktelėjo aukštyn ir taip suklykė, kad Rimskis net krūptelėjo:
— Prisiminiau! Prisiminiau! Puškine atsidarė čeburekinė „Jalta“! Viskas aišku!
Nuvažiavo tenai, prisigėrė ir siunčia dabar iš ten telegramas!
— Na, čia tai jau per daug, — atsiliepė Rimskis, jo skruostas ėmė trūkčioti, o akyse žybtelėjo t ikrų tikriausias įtūžis, — ką gi, brangiai kainuos jam šitas pasivažinėjimas… — čia jis ūmai užsikirto ir neryžtingai pridūrė: — O kaip gi milicija…
— Niekai! Jo paties išdaigos! — pertarė jį ekspansyvusis administratorius ir paklausė: — Tai vežti paketą?
— Būtinai, — atsakė Rimskis. Ir vėl atsidarė durys, ir įėjo ta pati… „Ji!“ — kažkodėl sielvartingai pagalvojo Rimskis. Ir abu pakilo pasitikti laiškininkės.
Šį kartą telegramoje buvo rašoma:
„Ačiū patvirtinimą skubiai penkis šimtus miliciją man rytoj išskrendu Maskvą Lichodejevas“.
— Iš proto išsikraustė… — vos vos pratarė Varenucha.
O Rimskis žvangtelėjo raktu, išėmė iš nedegamos spintos pinigus, atskaičiavo penkis šimtus rublių, paskambino, atidavė pinigus kurjeriui ir pasiuntė jį į telegrafą.
— Atleisk, Grigorijau Danilovičiau, — netikėdamas savo akimis sumurmėjo Varenucha, — man regis, pinigus be reikalo siunti.
— Pinigai grįš, — tyliu balsu atsakė Rimskis, — o štai jam tasai piknikėlis smarkiai atsirūgs, — ir pridūrė, rodydamas į Varenuchos portfelį: — Važiuok, Ivanai Saveljevičiau, nedelsk.
Ir Varenucha, nešinas portfeliu, išbėgo iš kabineto.
Jis nusileido žemyn, išvydo ilgiausią eilę prie kasos, sužinojo iš kasininkės, kad ši po valandos laukia anšlago, nes publika, vos išvydusi papildomą afišą, pradėjo plūste plūsti, liepė kasininkei palaikyti ir neparduoti trisdešimt bilietų į geriausias vietas ložėse ir parteryje, išdūmė iš kasos, pakeliui atsikratė įkyrių kontramarkių medžiotojų ir smuko į savo kabinetėlį pasiimti kepurės. Tuo metu sučirškė telefonas.
— Klausau! — riktelėjo Varenucha.
— Ivanas Saveljevičius? — pasiteiravo be galo šlykštus sniaukrojantis balsas ragelyje.
— Jo nėra teatre! — buvo bešaukiąs Varenucha, bet balsas jį išsyk nutraukė.
— Nekvailiokit, Ivanai Saveljevičiau, o klausykit. Šitų telegramų niekur neneškit ir niekam nerodykit.
— Kas čia kalba? — sugriaudėjo Varenucha. — Baikite, pilieti, tuos pokštus! Tuoj pat būsite susektas! Jūsų numeris?
— Varenucha, — atsiliepė tas pats šlykštus balsas, — ar supranti rusiškai? Niekur nenešk telegramų.
– Šit kaip, jūs vis tiek nesiliaujat? — suriko įdūkęs administratorius. — Na palaukit! Jums atsirūgs, — jis dar šūktelėjo kažkokį grasinimą, bet čia pat nutilo, pajutęs, kad ragelyje niekas nebesiklauso.
Ūmai kabinetėlyje kažkaip sparčiai pradėjo temt i. Trenkęs durimis, Varenucha iššoko lauk ir pro šonines duris išsmuko į vasaros sodą.
Administratorius buvo įsikarščiavęs ir kupinas energijos. Po įžūlaus skambučio jis neabejojo, kad kažkokia chuliganų gauja krečia bjaurius pokštus ir kad tie pokštai susiję su Lichodejevo dingimu. Administratorius net duso nuo troškimo demaskuoti piktadarius, ir, kad ir kaip keista, jo krūtinėje sutvinksėjo kažkokio malonumo nuojauta. Taip būna, kai žmogus siekia atsidurti dėmesio centre, pagarsinti kokią nors sensacingą žinią.
Sode vėjas pūstelėjo administratoriui į veidą ir pribėrė į akis smėlio, tarsi pastodamas kelią, tarsi įspėdamas. Antrame aukšte taip trinktelėjo lango rėmas, kad vos nepažiro stiklai, o klevų ir liepų viršūnėmis nuošė neramus gūsis. Sutemo ir pasidarė vėsu.
Administratorius pasitrynė akis ir išvydo, kad virš Maskvos pažemėliais slenka gelsvapilvis audros debesis. Tolumoje dusliai sudundėjo.
Nors Varenucha labai skubėjo, nenugalimas noras privertė jį užbėgti į lauko tualetą ir patikrinti, ar monteris aptaisė elektros lemputę apsauginiu tinkleliu. Prašokęs pro tirą, Varenucha atsidūrė tankiuose alyvų sąžalynuose, kurių vidury stovėjo melsvas tualeto namelis. Monteris pasirodė esąs tvarkingas žmogus, vyrų pusės palubėje lemputė buvojau aptaisyta vielos tinkleliu, tačiau administratorių įskaudino tai, kad net užslinkus tokiai prieblandai galima buvo įžiūrėti, jog sienos jau aprašinėtos anglim ir pieštuku.
— Kad juos kur!.. — prasižiojo administratorius, tačiau staiga už nugaros išgirdo murkiant:
— Ar čia jūs, Ivanai Saveljevičiau?
Varenucha krūptelėjo, atsisuko ir išvydo priešais save kažkokį neaukštą storulį, sakytumei su katino fizionomija.
— Na, aš, — nemeiliai atšovė Varenucha.
— Labai, labai malonu, — laibu balseliu atsiliepė į katiną panašus storulis ir ūmai atsivedėjęs taip žiebė Varenuchai į ausį, kad kepurė nulėkė administratoriui nuo galvos ir visiems laikams dingo tupyklos skylėje.
Nuo storulio smūgio visa išvietė akimirką sušvito plazdančia šviesa, o danguje atsiliepė perkūnijos trenksmas. Paskui dar kartą tvykstelėjo žaibas, ir priešais administratorių išdygo antrasis — mažutis, tačiau plačių atleto pečių. Tasai antrasis, matyt, kairiarankis, pylė administratoriui į kitą ausį. Įkandin vėl sugriaudėjo perkūnija, ir į medinį išvietės stogą subarbeno lašai.
— Ką jūs, drau… — suvebleno apdujęs administratorius, bet tučtuojau suprato, kad žodis „draugai“ visai nedera banditams, užpuolusiems žmogų viešame tualete, sušvokštė: — pilie… — sumetė, kad ir tokio kreipinio jie nenusipelnė, ir gavo trečią baisingą antausį nežinia nuo kurio, gavo taip, kad kraujas kliūstelėjo iš nosies ant tolstojiškos palaidinės.
— Ką nešies portfelyje, parazite? — šaižiai suklykė panašusis į katiną. — Telegramas? O ar tavęs neperspėjo telefonu, kad niekur jų neneštum? Ar perspėjo tave, klausiu?
— Perspi… spėjo… spijo… — dusdamas atsakė administratorius.
— O tu vis tiek jas velki? Duokš portfelį, šunsnuki! — tuo pačiu sniaukrojančiu balsu, girdėtu ragelyje, sušuko antrasis ir išplėšė portfelį iš tirtančių Varenuchos rankų.
Ir abudu čiupo administratorių už parankių, išvilko jį iš sodelio ir pasileido Sodų gatve.
Audra siautėjo iš visos sveikatos, vanduo kunkuliuodamas ir šniokšdamas plūdo į kanalizacijos šulinius, aplink sproginėjo oro burbulai, kilo bangos, nuo stogų žliaugiantis vanduo netilpo į laštakus, iš tarpuvarčių kliokė putoti srautai. Sodų gatvėje neliko nė gyvos dvasios, ir gelbėti Ivano Saveljevičiaus nebuvo kam. Žaibų šviesoje liuoksėdami per ištvinusius vandenis, banditai per sekundę atitempė leisgyvį administratorių iki namo Nr. 302 bis ir nėrė su juo į tarpuvartę, kur palei sieną glaudėsi dvi basos moterys su bateliais ir kojinėmis rankose. Paskui puolė į šeštąją laiptinę, ir kone visai pamišęs Varenucha buvo užskraidintas į penktą aukštą ir nutėkštas ant grindų gerai jam pažįstamame apytamsiame Stiopos Lichodejevo buto prieškambaryje.
Abu plėšikai dingo, o vietoj jų prieškambaryje pasirodė nuogut nuogutėlė mergina — rudaplaukė, degančiomis fosforinėmis akimis.
Varenucha suprato, kad čia jau pats baisiausias iš visų jo patirtų dalykų, ir suvaitojęs atsišliejo į sieną. O mergina prisiartino prie pat administratoriaus ir padėjo delnus jam ant pečių. Varenuchos plaukai atsistojo piestu, nes ir per šaltą permirkusį marškinių audinį jis pajuto, kad jos delnai dar šaltesni, kad jie stingdo lediniu šalčiu.
— Eikš, aš tave pabučiuosiu, — švelniai tarė mergina, ir prie pat jo akių tvykstelėjo švytinčios akys. Tada Varenucha prarado sąmonę ir bučinio nepajuto.
XI skyrius
IVANO SUSIDVEJINIMAS
Šilas anapus upės, dar prieš valandą švytėjęs gegužės saulėje, apsiblausė, papilkėjo ir ištirpo tamsoje.
Žliaugiančio vandens šydas uždengė langą. Danguje be paliovos blyksėjo zigzagai, dangus plyšo į skutus, ir tada ligonio kambarį užliedavo plazdanti bauginanti šviesa.
Ivanas sėdėjo ant lovos ir tyliai verkė, žvelgdamas į drumstą, burbulų pilną upę.
Kiekvieną sykį, trenkus griaustiniui, jis gailiai surikdavo ir užsidengdavo rankomis veidą.
Lapeliai, prirašyti Ivano ranka, mėtėsi ant grindų; juos nupūtė vėjas, įsiveržęs į kambarį prieš pat audrą.
Poeto bandymai sukurti pareiškimą apie baisųjį konsultantą nieko doro nedavė. Vos tik storoji felčerė Praskovja Fiodorovna atnešė jam popieriaus ir apgraužtą pieštuko galą, jis žvaliai pasitrynė rankas ir mikliai įsitaisė prie mažo staliuko. Pradėjo jis gana šauniai:
„Milicijai. MASSOLIT’o nario Ivano Nikolajevičiaus Benamio pareiškimas. Vakar vakare su velioniu M. A. Berliozu aš nuėjau prie Patriarcho tvenkinių…“ Ir išsyk poetas sutriko, labiausiai dėl žodžio „velioniu“. Išėjo kažkoks paistalas: kaip čia dabar — nuėjau su velioniu? Numirėliai nevaikšto! Kad kokios, ir iš tikrųjų gali bepročiu palaikyti!
Taip pagalvojęs, Ivanas Nikolajevičius ėmėsi taisyti parašytą sakinį. Dabar jis atrodė taip: „…su M. A.Berliozu, vėliau mirusiu…“ Ir ta frazė nepatenkino autoriaus. Teko redaguoti iš naujo, bet trečioji redakcija išėjo dar prastesnė nei dvi pirmosios:
„…Berliozu, kuris pakliuvo po tramvajum…“ — o čia dar įsivėlė tasai niekam nežinomas bendrapavardis kompozitorius, ir teko įterpti: „…ne kompozitorium…“ Prisikamavęs su tais dviem Berliozais, Ivanas viską perbraukė ir nusprendė išsyk pradėti nuo kokio nors itin efektingo dalyko, kad akimirksniu patrauktų skaitytojo dėmesį, tad parašė, jog katinas lipo į tramvajų, o paskui grįžo prie epizodo su nupjauta galva. Galva ir konsultanto pranašystė priminė jam apie Poncijų Pilotą, ir, kad pasakojimas būtų įtikinamesnis, Ivanas ryžosi aprašyti viską, pradėdamas nuo to momento, kai tasai, užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, įžengė į Erodo rūmų kolonadą.
Ivanas darbavosi atsidėjęs, braukė savo rašinį, įterpdamas naujus žodžius, net pamėgino nupiešti Poncijų Pilotą, o paskui ir katiną, stovintį ant užpakalinių kojų. Tačiau net piešiniai negelbėjo, ir juo toliau, juo labiau poeto pareiškimas darėsi painus ir nesuprantamas.
Tuo metu, kai tolumoje pasirodęs bauginantis debesis padūmavusiais kraštais užklojo šilą ir pūstelėjo vėjas, Ivanas pasijuto netekęs jėgų, suprato, kad pareiškimo neparašys, ir nepuolė rinkti išlakiojusių lapelių, tik tyliai ir graudžiai pravirko.
Geraširdė felčerė Praskovja Fiodorovna, užėjus audrai, aplankė poetą, susigraudino, išvydusi jį verkiant, užtraukė užuolaidą, kad žaibai negąsdintų ligonio, surinko nuo grindų lapelius ir nešina jais išbėgo ieškoti gydytojo.
Gydytojas atėjo, suleido Ivanui į ranką vaistų, įtikinėdamas, kad šis tuojau liausis verkęs, kad viskas kaipmat praeis, viskas pasikeis ir užsimirš. Gydytojas pasirodė teisus. Netrukus užupio šilas vėl pasidaro koks buvęs. Nuskaidrėjęs ir toks pat kaip prieš audrą žydras dangus išryškino visus iki vieno šilo medžius, o upė nurimo. Liūdesys apleido Ivaną išsyk po injekcijos, ir poetas dabar gulėjo nurimęs ir žvelgė į vaivorykštę, išsirietusią per visą dangų.
Taip truko ligi pat vakaro, ir jis net nepastebėjo, kaip išt irpo vaivorykštė, kaip nubluko ir papilkėjo dangus, kaip pajuodo šilas.
Atsigėręs karšto pieno, Ivanas vėl atsigulė, net pats stebėdamasis, kaip pasikeitė jo mintys. Kažkaip išbluko atmintyje prakeiktas nelabasis katinas, jo nebegąsdino nupjauta galva, ir, atsikratęs šita mintim, Ivanas ėmė galvoti, kad, tiesą sakant, klinikoje visai nebloga gyventi, kad Stravinskis išmintingas ir garsus žmogus ir kad su juo kalbėtis be galo malonu. Be to, vakaro oras po audros ir gaivus, ir tyras.
Sielvarto namai migo. Tyliuose koridoriuose užgeso matinės baltos lempos, ir vietoj jų, pagal čionykštę tvarką, įsižiebė blausios naktinės lemputės, ir vis rečiau už durų buvo girdėti atsargūs žingsniai felčerių, vaikštančių guminiais koridorių kilimėliais.
Ivanas gulėjo, apimtas saldaus svaigulio, ir žvilgčiojo čia į lemputę po gaubtu, liejančią iš palubės švelnią šviesą, čia į mėnulį, tekantį anapus juodo šilo, ir šnekėjosi pats su savim.
— Kodėl, tiesą sakant, aš taip susijaudinau dėl to, kad Berliozas pakliuvo po tramvajum?
— svarstė poetas. — Galų gale, bala jo nematė! Dievaži, kas aš jam — kūmas ar brolis?
Jeigu gerai išgvildensime šį klausimą, pamatysim, kad velionio aš dorai nė nepažinau. Na ką aš apie jį žinojau? Ničnieko, tik tiek, kad jis nuplikęs ir baisiausiai iškalbus. O paskui, piliečiai, — varė savo kalbą Ivanas, kreipdamasis į nematomą klausytoją, — išsiaiškinsim dar štai ką: kodėl aš, prašom pasakyti, taip įširdau ant to paslaptingo konsultanto, mago ir profesoriaus su tuščia juoda akim? Kurių galų taip kvailai vaikiausi jį vienom apatinėm su žvake rankoje, o paskui pripaikiojau restorane?
— Na na na, — ūmai kažkur lyg viduje, lyg palei ausį rūsčiu balsu tarė ankstesnysis Ivanas naujajam Ivanui, — juk tai, kad Berliozui nupjaus galvą, jis vis dėlto žinojo iš anksto? Kaip gi čia nesusijaudinsi?
— Nėra ko nė šnekėti, draugai! — atkirto naujasis Ivanas ankstesniajam Ivanui. — Net vaikui aišku, kad čia nešvari istorija. Konsultantas neeilinė ir visu šimtu procentų paslaptinga asmenybė. Bet juk tai ir yra įdomiausia! Žmogus pats pažinojo Poncijų Pilotą, kas dar gali būti įdomiau? Ir užuot kėlus kvailą sąmyšį prie Patriarcho tvenkinių, ar ne protingiau būtų buvę mandagiai išklausinėti jį, kas vėliau nutiko Pilotui ir tam suimtajam Ha—Nocri? O aš velniaižin ko prikrėčiau! Tik pamanykit, baisus čia daiktas — žuvo žurnalo redaktorius! Gal dėl to nustos ėjęs žurnalas? Na, ką darysi? Žmogus mirtingas ir, kaip teisingai buvo pasakyta, jis miršta ūmai. Na, Dieve duok jam dangaus karatystę! Na, atsiras kitas redaktorius, gal net iškalbingesnis už buvusį.
Valandikę snūstelėjęs, naujasis Ivanas su pašaipa paklausė senąjį Ivaną:
— Tai kas aš esu tokiu atveju?
— Kvailys! — kažkur netoliese aiškiai ištarė balsas, nepriklausantis nė vienam iš Ivanų ir labai panašus į konsultanto bosą.
Nė trupučio neįsižeidęs už žodį „kvailys“, net maloniai jo nustebintas, Ivanas šyptelėjo ir vėl ėmė snūduriuoti. Miegas sėlino prie Ivano, jam jau pasivaideno ir drambliakojė palmė, ir katinas pražingsniavo pro šalį — ne baisus, o linksmas, žodžiu sakant, miegas jau buvo besukaustąs Ivaną, bet staiga grotos be garso nušliuožė į šalį, ir balkone išdygo paslaptinga figūra, besislepianti nuo mėnesienos, ir pirštu pagrasė Ivanui. Ivanas visai neišsigandęs pasikėlė lovoje ir išvydo, kad balkone stovi vyras. Ir tas vyras, prispaudęs pirštą prie lūpų, sušnibždėjo:
— Tsss!