tas, kas dar taip neseniai tarėsi kažką valdąs, staiga sustingęs atsiduria medinėje dėžėje, ir jį supantys žmonės, suprasdami, kad iš gulinčio nieko nepeš, sudegina jį krosnyje. O būna ir dar blogiau: susirengia žmogus važiuoti į Kislovodską, — čia užsieniet is pusiaumirka žvilgtelėjo į Berliozą, — menkniekis, rodos, bet ir to negali padaryti, nes nežinia kodėl paslysta ir palenda po tramvajumi! Nejaugi sakysite, kad pats šitaip pasitvarkė? Argi ne teisingiau būtų manyti, kad šitaip patvarkė kažkas kitas? — ir nepažįstamasis keistokai sukikeno.
Berliozas be galo atidžiai klausėsi nemalonios šnekos apie sarkomą ir tramvajų, jį ėmė kamuoti kažkokios neramios mintys. „Jis ne užsienietis! — galvojo jis. — Koks keistas subjektas… bet sakykit, kas jis per vienas?“ — Jūs, matau, norite užsirūkyti? — netikėtai kreipėsi nepažįstamasis į Benamį, — kokius papirosus mėgstate?
— O jūs ką, visokių turit? — niūriai paklausė poetas, kuris buvo pabaigęs papirosus.
— Kokius mėgstate? — pakartojo nepažįstamasis.
— Na, „Mūsų markę“, — piktai atsakė Benamis.
Nepažįstamasis bemat išsitraukė iš kišenės portsigarą ir atkišo Benamiui:
— „Mūsų markė“!
Ir redaktorių, ir poetą labiausiai nustebino ne tai, kad portsigare buvo kaip tik „Mūsų markė“, o pats portsigaras. Jis buvo milžiniškas, tauriausio aukso, o jį praveriant dangtelyje balkšvai melsva liepsna blykstelėjo trikampis briliantas.
Skirtingos mintys toptelėjo literatams. Berliozui: „Ne, užsienietis!“, o Benamiui:
„Velniai rautų! A?“ Poetas ir portsigaro šeimininkas užsirūkė, o nerūkant is Berliozas atsisakė.
„Reikės jam atsikirsti šitaip, — nusprendė Berliozas, — žinoma, žmogus mirtingas, niekas to nė neginčija. Bet svarbu tai, kad…“ Tačiau, jam nespėjus ištarti šių žodžių, prašneko užsienietis:
– Žinoma, žmogus mirtingas, bet tai dar būtų pusė bėdos. Blogai, kad jis kitąsyk miršta ūmai, štai kur visas pokštas!
„Kažkaip kvailai pakreipta kalba…“ — pagalvojo Berliozas ir atkirto:
— Na, čia tau jau perdedate. Aš gana tiksliai žinau, ką veiksiu šį vakarą. Savaime suprantama, jei Bronaja gatvėje man ant galvos nenukris plyta…
— Plyta šiaip sau niekada ir niekam ant galvos nenukrenta, — pamokomai pertarė jį nepažįstamasis. — O jums, patikėkite manimi, ji tikrai negresia. Jūs mirsite kitokia mirtimi.
— Gal jūs net žinote kokia? — su visai pagrįsta ironija pasiteiravo Berliozas, įsiveldamas į kažkokį tikrai kvailą pokalbį. — Ir pasakysite man?
— Mielai, — atsiliepė nepažįstamasis. Jis nužvelgė Berliozą, lyg ketindamas siūti jam eilutę, suburbėjo pro dantis kažką panašaus į: „Viens, du… Merkurijus antruose namuose… mėnulis pasislėpė… šeši — nelaimė… vakaras — septyni“, — ir garsiai džiūgaudamas paskelbė: — Jums nupjaus galvą!
Benamis įrėmė paklaikusias iš pykčio akis į palaidaliežuvį nepažįstamąjį, o Berliozas, kreivai šyptelėjęs, paklausė:
— O kas tokie? Priešai? Interventai? — Ne, — atsakė pašnekovas, — rusė, komjaunuolė.
— Hm… — suerzintas nepažįstamojo tauškalų sumykė Berliozas. — Atleiskit, bet tuo jau sunku patikėti.
— Prašom ir man atleisti, — atsakė užsienietis, — bet tai tiesa. Beje, norėčiau paklausti, ką jūs šį vakarą veiksite, jeigu ne paslaptis?
— Ne paslaptis. Pirmiausia užsuksiu į Sodų gatvę, o dešimtą vakaro MASSOLIT’e posėdis, kuriam aš pirmininkausiu.
— Ne, to jau niekaip negali būti, — griežtai atkirto užsienietis.
— O kodėl?
— Todėl, — atsakė užsienietis ir prisimerkęs pažvelgė į dangų, kuriame, nujausdami atslenkančią vakaro vėsą, be garso nardė juodi paukščiai, — kad Anuška jau nusipirko saulėgrąžų aliejaus, ir ne tik nusipirko, bet ir paliejo jį. Taigi posėdis neįvyks.
Visai suprantama, kad dabar po liepomis stojo tyla.
— Atsiprašau, — patylėjęs prašneko Berliozas, žvilgčiodamas į niekus tauškiantį užsienietį, — o kuo čia dėtas saulėgrąžų aliejus… ir kokia Anuška?
— Saulėgrąžų aliejus čia dėtas štai kuo, — staiga prabilo Benamis, matyt, nusprendęs nekviestam pašnekovui paskelbti karą, — ar jums, pilieti, kartais neteko lankytis pamišėlių ligoninėje?
— Ivanai!.. — negarsiai šūktelėjo Michailas Aleksandrovičius.
Tačiau užsienietis visai neįsižeidė ir kuo linksmiausiai nusikvatojo.
— Teko, teko, ir ne kartą! — krykštavo jis, nenuleisdamas rūsčios akies nuo poeto. — Kur tiktai aš nesu buvęs! Gaila, nesusipratau paklausti profesoriaus, kas yra šizofrenija. Tad jūs, Ivanai Nikolajevičiau, kaip nors jau pats jo pasiteiraukit.
— Iš kur jūs žinot mano vardą?
— Ivanai Nikolajevičiau, meldžiamasis, kas jūsų nepažįsta? — užsienietis išsitraukė iš kišenės vakarykštį „Literatūros laikraščio“ numerį, ir Ivanas Nikolajevičius išvydo pirmame puslapyje savo atvaizdą, o po juo — savo eilėraščius. Bet tas dar vakar širdį glostęs šlovės ir populiarumo ženklas šįkart visai nepradžiugino poeto.
— Atsiprašau, — tarė jis, ir jo veidas aptemo, — ar negalėtumėte minutėlę luktelėti? Noriu pasakyti draugui porą žodžių.
— O, mielai! — sušuko nepažįstamasis. — Čia, po liepomis, taip gera, o aš, beje, niekur neskubu.
– Štai kas, Miša, — sušnibždėjo poetas, nusitempęs Berliozą į šalį, — ne inturistas jis, o šnipas. Rusų emigrantas, atsidanginęs pas mus. Paprašyk parodyti dokumentus, antraip paspruks.
— Sakai? — sunerimęs šnibždėjo Berliozas, o tylom pagalvojo: „O juk teisybė!..“ — Patikėk manim, — sušnypštė jam į ausį poetas, — jis apsimeta kvaileliu, norėdamas šį tą iš mūsų išpešti. Girdi, kaip puikiai jis kalba rusiškai, — poetas kalbėjo vis šnairuodamas į nepažįstamąjį, kad šis nepaspruktų, — eime sulaikysime jį, antraip pabėgs…
Ir poetas timptelėjo Berliozą už rankos prie suolelio.
Nepažįstamasis nebe sėdėjo, o stovėjo palei suolą ir laikė rankose kažkokią knygelę tamsiai pilkais viršeliais, storą voką iš storo popieriaus ir vizitinę kortelę.
— Atleiskite, kad ginčo įkarštyje pamiršau prisistatyti. Štai mano vizitinė kortelė, pasas ir kvietimas atvykti konsultuoti į Maskvą, — oriai pratarė nepažįstamasis, skvarbiu žvilgsniu žiūrėdamas į abu literatus. Šie sutriko. „Po velnių, viską girdėjo…“ — pagalvojo Berliozas ir mandagiu mostu davė suprasti, kad dokumentų rodyti nėra reikalo. Kol užsieniet is kišo juos redaktoriui, poetas suspėjo nužiūrėti užsienietiškomis raidėmis kortelėje įrašytą žodį „profesorius“ ir pirmą pavardės raidę — „W“.
— Labai malonu, — tuo metu murmėjo suglumęs redaktorius, o užsienietis įsidėjo dokumentus į kišenę.
Taip buvo atkurti normalūs santykiai, ir visi trys vėl susėdo ant suolelio.
— Tai jūs, profesoriau, pakviestas pas mus kaip konsultantas? — paklausė Berliozas.
— Taip, kaip konsultantas.
— Jūs vokietis? — pasiteiravo Benamis.
— Ar aš?.. — pasitikslino profesorius ir ūmai susimąstė. — Taip, ko gera, vokietis… — tarė jis.
— Bet ir rusiškai kalbate puikiai, — pasakė Benamis.
— O aš apskritai poliglotas ir moku labai daug kalbų, — atsakė profesorius.
— O kokia jūsų specialybė? — susidomėjo Berliozas.
— Aš — juodosios magijos specialistas.
„Še tau!..“ — šmėstelėjo mintis Michailo Aleksandrovičiaus galvoje.
— Ir… ir jus, kaip šios srit ies specialistą, pakvietė pas mus? — sumikčiojęs paklausė jis.
— Taip, kaip šios srit ies specialistą, — patvirtino profesorius ir paaiškino: — Jūsų valstybinėje bibliotekoje aptikt i autent iški dešimtame amžiuje gyvenusio mago Herberto Aurilakiečio rankraščiai. Ir šit aš turiu juos išnarplioti. Aš — vienintelis specialistas pasaulyje.
— A—a! Jūs istorikas? — su didžiu palengvėjimu pagarbiai paklausė Berliozas.
— Istorikas, — patvirtino mokslininkas ir pridūrė nei į tvorą, nei į mietą: — Šį vakarą prie Patriarcho tvenkinių nutiks įdomi istorija!
Redaktorius ir poetas vėl be galo nustebo, o profesorius pasimojo juodu arčiau ir, kai jie palenkė galvas, sušnibždėjo:
— Turėkit omeny, kad Jėzus buvo.
— Suprantat, profesoriau, — dirbtinai šyptelėjęs atsiliepė Berliozas, — mes gerbiame jūsų nepaprastas žinias, tačiau patys šiuo klausimu esame kitos nuomonės.
— O kam čia tos nuomonės! — atsakė keistasis profesorius. — Jis tiesiog buvo, ir viskas.
— Bet juk reikia kokių nors įrodymų… — buvo bepradedąs Berliozas.
— Ir įrodymų nereikia, — atsakė profesorius ir prašneko negarsiai, kažkodėl net be akcento: — Viskas paprasta: užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, šiūruojančia kavaleristo eisena ankstų pavasario mėnesio nisano keturioliktos dienos rytą…
II skyrius
PONCIJUS PILOTAS
Užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, šiūruojančia kavaleristo eisena ankstų pavasario mėnesio nisano keturioliktos dienos rytą į dengtą kolonadą, jungiančią Erodo Didžiojo rūmų sparnus, išėjo Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas.
Užvis labiausiai pasaulyje prokuratorius nekentė rožių aliejaus kvapo, ir viskas dabar pranašavo bjaurią dieną, nes tasai kvapas persekiojo prokuratorių nuo pat saulėtekio.
Prokuratoriui atrodė, kad rožių kvapą skleidžia kiparisai ir palmės sode, kad prakeiktas rožių dvelksmas sumišęs su odos ir sargybinių kvapu. Nuo rūmų gilumoje esančių flygelių, kur įsikūrė kartu su prokuratoriumi atžygiavusi į Jeršalaimą Dvyliktojo Žaibasvaidžio legiono pirmoji kohorta, trenkė dūmeliu, atplaukusiu į kolonadą per aukštutinę sodo aikštelę, ir su kartokais dūmais, liudijančiais, kad kenturijų virėjai jau užkaitė pietus, buvo sumišęs vis tas pats tirštas rožių kvapas. „O dievai, dievai, už ką mane baudžiate?.. Taip, nėra abejonės! Tai ji, vėl ji, nenugalima, baisi liga hemikranija, dėl kurios skauda pusė galvos… nuo jos nėra vaistų, nėra išsigelbėjimo… mėginsiu nejudinti galvos.“ Ant mozaikinių grindų šalia fontano jau buvo paruoštas krėslas, ir prokuratorius, į nieką nežiūrėdamas, atsisėdo ir ištiesė ranką į šoną. Sekretorius pagarbiai į tą ranką įdėjo pergamento skiautę. Nepajėgdamas nuslėpti skausmingos grimasos, prokuratorius šnairomis greitai peržvelgė raštą, grąžino pergamentą sekretoriui ir vos ne vos pratarė:
— Tardomasis iš Galilėjos? Tetrarchui bylą siuntėte?
— Taip, prokuratoriau, — atsakė sekretorius.
— O ką jis?
— Jis atsisakė spręsti šią bylą ir Sinedriono mirties nuosprendį persiuntė jums tvirtinti, — paaiškino sekretorius.
Prokuratoriaus skruostas trūktelėjo, jis tyliai pasakė:
— Atveskite kaltinamąjį.
Ir beregint iš sodo aikštelės į balkoną po kolonomis du legionieriai atvedė ir pastatė prieš prokuratoriaus krėslą maždaug dvidešimt septynerių metų žmogų. Tas žmogus buvo apsivilkęs senučiu ir sudriskusiu melsvu chitonu. Galva pridengta baltu gobtuvu su dirželiu per kaktą, o rankos surištos už nugaros. Po kaire akimi buvo didelė mėlynė, lūpų kampas pradrėkstas ir apkrešėjęs krauju. Atvestasis nerimastingai ir smalsiai pažvelgė į prokuratorių.
Tas patylėjo, paskui pusbalsiu paklausė aramėjiškai:
— Tai tu kurstei žmones sugriauti Jeršalaimo šventyklą?
Taip sakydamas, prokuratorius sėdėjo it akmeninis, tik lūpos vos vos krutėjo tardamos žodžius. Prokuratorius buvo kaip akmeninis, nes bijojo pajudinti pragariško skausmo deginamą galvą.
Žmogus surištomis rankomis truputėlį pasilenkė į priekį ir prabilo:
— Gerasis žmogau! Patikėk…
Bet prokuratorius, kaip ir anksčiau nejudėdamas ir nė trupučio nepakeldamas balso, tuojau pertraukė jį: — Tai tu mane vadini geruoju žmogum? Klysti. Jeršalaime visi šnibždasi, kad aš — nuožmus siaubūnas, ir tai tikra tiesa, — ir tuo pačiu monotonišku balsu pridūrė: — Pašaukit kenturioną Žiurkiamušį.
Visiems pasirodė, kad balkone aptemo, kai pirmosios kenturijos kenturionas Markas, pramintas Žiurkiamušiu, atsistojo prieš prokuratorių. Žiurkiamušis buvo visa galva aukštesnis už patį aukščiausią legiono kareivį ir tokių plačių pečių, kad visiškai užstojo dar neaukštai pakilusią saulę.
Prokuratorius kreipėsi į kenturioną lotyniškai:
— Nusikaltėlis vadina mane „geruoju žmogum“. Išveskite jį valandėlei iš čia ir paaiškinkite, kaip reikia kalbėti su manimi. Bet neluošinkit.
Ir visi, išskyrus nejudantį prokuratorių, palydėjo žvilgsniu Marką Žiurkiamušį, kuris mostelėjo ranka suimtajam, rodydamas, kad tas turi sekti jam įkandin.
Žiurkiamušį apskritai visi vien dėl ūgio lydėdavo žvilgsniais, kur tik jis pasirodydavo, o tie, kas matė jį pirmąkart, dar ir dėl to, kad kenturiono veidas buvo sužalotas: jo nosį kažkada suknežino germano kuoka.
Sunkūs Marko batai nukaukšėjo mozaika, surištasis nuėjo paskui jį be garso, kolonadoje stojo visiška tyla, ir buvo girdėti, kaip sodo aikštelėje šalia balkono burkuoja balandžiai ir vanduo fontane dainuoja savo įmantrią ir malonią dainą.
Prokuratorius panoro atsikelti, pakišti smilkinį po srove ir taip apmirt i. Bet jis žinojo, kad ir tai jam nepadės.
Išvedęs suimtąjį iš po kolonų į sodą, Žiurkiamušis paėmė rimbą iš bronzinės statulos papėdėje stovinčio legionieriaus rankų ir, nesmarkiai užsimojęs, sušėrė suimtajam per pečius. Kenturiono judesys buvo atsainus ir lengvas, bet surištasis akimirksniu lyg pakirstom kojom pargriuvo žemėn, ėmė gaudyti kvapą, jo veidas išblyško, o akys susidrumstė. Markas kaire ranka lengvai, kaip tuščią maišą, truktelėjo aukštyn nugriuvusį, pastatė jį ant kojų ir prašneko sniaukrodamas, neaiškiai tardamas aramėjiškus žodžius:
— Romos prokuratorių vadinti igemonu. Kitų žodžių nesakyti. Stovėti ramiai. Ar supratai mane, ar tvoti dar kartą?
Suimtasis susvyravo, bet susivaldė, veidas atgavo pirmykštę spalvą, jis įkvėpė oro ir atsakė kimiu balsu:
— Supratau tave. Nemušk.
— Po minutės jis vėl stovėjo prieš prokuratorių.
Pasigirdo blausus ligotas balsas:
— Vardas?
— Mano? — skubiai atsišaukė suimtasis, visa esybe išreikšdamas pasiruošimą atsakinėti aiškiai ir daugiau neužsitraukti rūstybės.
Prokuratorius negarsiai tarė:
— Savąjį aš žinau. Neapsimesk kvailesniu, negu esi. Tavo.
— Ješua, — skubotai atsakė suimtasis.
— Pravardę turi?
— Ha—Nocri.
— Iš kur kilęs?
— Iš Hamalos miesto, — atsakė suimtasis, galvos mostu parodydamas, kad ten, dešinėje, kažkur toli šiaurėje, yra Hamalos miestas.
— Kokios padermės? — Tiksliai nežinau, — paskubom atsakė suimtasis, — savo tėvų neprisimenu. Žmonės sakė, kad mano tėvas buvo siras…
— Kur pastoviai gyveni?
— Neturiu pastovaus būsto, — droviai atsakė suimtasis, — keliauju iš miesto į miestą.
— Tai galima pasakyti ir trumpiau, vienu žodžiu — valkata, — tarė prokuratorius ir paklausė: — Giminių turi?
— Neturiu. Esu vienas pasaulyje.
— Moki raštą?
— Taip.
— O dar kokią nors kalbą, be aramėjų?
— Moku. Graikų.
Išpurtęs vokas kilstelėjo aukštyn, kančios miglele apsitraukusi akis įsmigo į suimtąjį.
Kita akis liko užmerkta.
— Pilotas prašneko graikiškai:
— Tai tu ruošeisi sugriauti šventyklos pastatą ir kurstei žmones?
Suimtasis vėl pagyvėjo, jo akyse išnyko išgąstis, ir jis prabilo graikiškai:
— Aš, gera… — čia siaubas šmėstelėjo suimtojo akyse, nes jis vos neužsimiršo. — Aš, igemone, niekada gyvenime nesiruošiau griauti šventyklos pastato ir nieko neįkalbinėjau imtis šito beprasmiško darbo.
Prie žemo stalelio palinkusio, parodymus užrašančio sekretoriaus akyse pasirodė nuostaba. Jis pakėlė galvą, tačiau kaipmat vėl ją nusvarino prie pergamento.
— Daugybė visokių žmonių suplaukia į šitą miestą per šventes. Tarp jų būna magų, astrologų, pranašautojų ir žmogžudžių, — monotoniškai kalbėjo prokuratorius, — o pasitaiko ir melagių. Tu, pavyzdžiui, melagis. Aiškiai užrašyta: kurstė sugriauti šventyklą. Taip liudija žmonės.
— Tie gerieji žmonės, — prabilo suimtasis ir, skubiai pridėjęs: — igemone, — kalbėjo toliau: — nieko nesimokė ir supainiojo viską, ką aš kalbėjau. Aš apskritai pradedu būgštauti, kad ši painiava tęsis labai ilgai. Ir tik todėl, kad jis neteisingai užrašinėja mano žodžius.
Stojo tyla. Dabar jau abi skausmo kupinos akys piktai žvelgė į suimtąjį.