— Kartoju tau, bet paskutinį kartą: liaukis apsimetinėjęs pamišėliu, plėšike, — tarė Pilotas minkštu ir monotonišku balsu, — apie tave parašyta nedaug, bet užtektinai, kad galėtume tave pakarti…
— Ne, ne, igemone, — visas įsitempęs, trokšdamas įtikinti, kalbėjo suimtasis, — vis vaikšto, vis vaikšto toks vienas su ožio odos pergamentu ir be paliovos užrašinėja. Bet aš kartą žvilgtelėjau į tą pergamentą ir pasibaisėjau. Ničnieko, kas ten parašyta, aš nekalbėjau. Aš maldavau jį: dėl Dievo meilės, sudegink savo pergamentą! Bet jis išplėšė jį man iš rankų ir pabėgo.
— Kas toks? — bodėdamasis paklausė Pilotas ir palietė ranka smilkinį.
— Levis Matas, — noriai paaiškino suimtasis, — jis buvo mokesčių rinkėjas, ir aš pirmąkart jį sutikau kelyje į Betfagę, tenai, kur kampu į kelią remiasi figmedžių sodas, ir įsišnekėjau su juo. Iš pradžių jis elgėsi su manim nedraugiškai ir net įžeidinėjo mane, tai yra manė, kad įžeidinėja, vadindamas mane šunimi, — čia suimtasis šyptelėjo, — man asmeniškai tas žvėrelis visai neatrodo toks blogas, kad įsižeisčiau dėl to žodžio…
Sekretorius liovėsi užrašinėjęs ir paslapčia žvilgtelėjo nustebęs, bet ne į suimtąjį, o į prokuratorių. —…tačiau, pasiklausęs manęs, jis suminkštėjo, — pasakojo toliau Ješua, — galų gale metė ant kelio pinigus ir pasakė, kad keliaus su manimi…
Pilotas šyptelėjo vienu lūpų kampu, apnuogindamas gelsvus dantis, ir prabilo, pasisukęs visu kūnu į sekretorių:
— O, tas Jeršalaimo miestas! Ko tik čia neišgirsi. Mokesčių rinkėjas, jūs girdit, metė pinigus ant kelio!
Nežinodamas, ką atsakyti, sekretorius nusprendė pakartoti Piloto šypseną.
— O jis pasakė, kad nuo šiol pinigams jaučiąs neapykantą, — paaiškino Ješua keistą Levio Mato elgesį ir pridėjo: — Ir nuo to laiko jis tapo mano palydovu.
Vis dar išsišiepęs, prokuratorius žiūrėjo į suimtąjį, paskui į saulę, ryžtingai kylančią aukštyn virš raitelių statulų hipodrome, po dešinei išsidriekusiame toli apačioje, ir staiga, apimtas kažkokios šleikščios kančios, pagalvojo, kad paprasčiausia būtų išvyti iš balkono tą keistą plėšiką, ištarus tik du žodžius: „Pakart jį“. Išvyti ir sargybą, pasitraukti iš kolonados į rūmus, liept i užtemdyt i kambarį, kristi į guolį, pareikalauti šalto vandens, gailiu balsu pasišaukti šunį Bangą, pasiskųst i jam hemikranija. Ir mint is apie nuodus staiga lyg pagunda šmėstelėjo plyštančioje nuo inkiiusmo prokuratoriaus galvoje.
Drumstomis akimis jis žiūrėjo į suimtąjį ir kurį laiką tylėjo, su didžiausiu vargu mėgindamas prisiminti, kodėl negailestingoje rytmetinėje Jeršalaimo saulėkaitoje stovi prieš jį areštantas sumuštu veidu ir kokius niekam nereikalingus klausimus dar teks jam užduoti.
— Levis Matas? — kimiu balsu paklausė ligonis ir užsimerkė.
— Taip, Levis Matas, — pasiekė jį aukštas kamuojantis balsas.
— O ką tu vis dėlto kalbėjai apie šventyklą miniai turgavietėje?
Tardomojo balsas, rodos, smigte smigo Pilotui į smilkinį, neapsakomai jį kamuodamas, ir tas balsas bylojo:
— Aš, igemone, kalbėjau, kad sugrius senojo tikėjimo šventovė ir iškils nauja tiesos šventovė. Pasakiau taip, kad būtų suprantamiau.
— Kodėl gi tu, valkata, turguje kiršinai žmones, kalbėdamas apie tiesą, apie kurią neturi supratimo? Kas yra tiesa?
Ir čia prokuratorius pagalvojo: „O dievai! Aš klausinėju jį to, ko teisme visai nereikia…
Mano protas manęs neklauso…“ Ir dar kartą jam pasivaideno taurė su tamsiu skysčiu. „Nuodų man, nuodų!“ Ir vėl jis išgirdo balsą:
— Tiesa pirmiausia tai, kad tau skauda galvą, ir skauda taip smarkiai, kad tu lyg koks silpnadvasis galvoji apie mirtį. Tau kančia ne tik kalbėti su manim, tau sunku net į mane žiūrėti. Ir dabar aš, nors man labai dėl to liūdna, nenorom esu tavo budelis. Tu nepajėgi net galvoti apie ką nors ir svajoji tik apie tai, kad ateitų tavo šuo, matyt, vienintelis padaras, prie kurio esi prisirišęs. Bet tavo kančios tuoj pasibaigs, galvą nustos skaudėti.
Sekretorius išsprogino akis į suimtąjį ir nebaigė rašyti žodžio.
Pilotas pakėlė iškankintas akis į suimtąjį ir pamatė, kad saulė jau aukštai virš hipodromo, kad spindulys prasiskverbė į kolonadą ir šliaužia prie numintų Ješuos sandalų, o tas traukiasi nuo saulės.
Prokuratorius pakilo nuo krėslo, suspaudė rankomis galvą, ir jo pageltusiame skustame veide pasirodė siaubas. Bet, sukaupęs valią, jis tučtuojau įveikė jį ir vėl susmuko krėslan.
O suimtasis tuo tarpu toliau kalbėjo, bet sekretorius nieko daugiau neužrašinėjo, tik, ištempęs it žąsinas kaklą, stengėsi nepraleisti nė vieno žodžio. — Na, štai viskas ir baigėsi, — kalbėjo suimtasis, užjaučiamai žvilgčiodamas į Pilotą, — ir aš tuo be galo džiaugiuosi. Patarčiau tau, igemone, kurį laiką palikti rūmus ir pasivaikščiot i pėsčiam po apylinkes, kad ir po sodus Heleono kalne. Audra prasidės, — suimtasis pasisuko, prisimerkė prieš saulę, — vėliau, vakarop. Pasivaikščiojimas būtų tau labai naudingas, o aš su malonumu tave palydėčiau. Man į galvą atėjo kelios naujos mintys, kurios, manau, galėtų tau būti įdomios, ir aš mielai pasidalinčiau jomis su tavim, juo labiau kad tu man atrodai labai protingas žmogus.
Sekretorius mirt inai pabalo ir netyčia numetė ritinėlį ant grindų.
— Bėda ta, — niekieno nestabdomas toliau kalbėjo surištasis, — kad tu per daug užsidaręs ir galutinai praradai tikėjimą žmonėmis. Juk negalima, sutik, prisirišti tiktai prie šuns.
Tavo gyvenimas skurdus, igemone, — ir čia kalbantysis išdrįso nusišypsoti.
Sekretorius dabar svarstė tik vieną dalyką: ar tikėti, ar netikėti savo ausimis. Teko tikėti. Tada jis pabandė įsivaizduoti, kokia siaubinga forma išsilies ūmaus prokuratoriaus įsiūtis po tokių negirdėtai įžūlių suimtojo šnekų. Bet šito įsivaizduoti sekretorius nepajėgė, nors gerai pažinojo prokuratorių.
Tada nuaidėjo trūkčiojant is, prikimęs lotyniškai prabilusio prokuratoriaus balsas:
— Atriškite jam rankas.
Vienas sargybinių trinktelėjo iet imi, perdavė ją kitam, priėjo ir atrišo virves.
Sekretorius pakėlė ritinėlį, nutaręs kol kas nieko nerašyti ir niekuo nesistebėti.
— Prisipažink, — tyliai graikiškai paklausė Pilotas, — tu esi didis gydytojas?
— Ne, prokuratoriau, aš ne gydytojas, — atsakė suimtasis, su malonumu trindamas nuspaustą ir patinusį tamsiai raudoną riešą.
Rūsčiai, iš padilbų Pilotas varstė akimis suimtąjį, ir tos akys jau nebuvo drumzlinos, jose pasirodė visiems pažįstamos kibirkštys.
— Aš nepaklausiau tavęs, — tarė Pilotas, — tu, ko gero, ir lotynų kalbą moki?
— Taip, moku, — atsakė suimtasis.
Gelsvi Piloto skruostai nuraudo, ir jis paklausė lotyniškai:
— Kaip sužinojai, kad aš norėjau pasišaukti šunį?
— Labai paprastai, — atsakė lotyniškai suimtasis, — tu vedžiojai ranka ore, — suimtasis pakartojo Piloto gestą, — lyg norėdamas paglostyti, o lūpos…
— Taip, — tarė Pilotas.
Abu patylėjo, paskui Pilotas užklausė graikiškai:
— Vadinasi, tu gydytojas?
— Ne, ne, — gyvai atsakė suimtasis, — patikėk, aš ne gydytojas.
— Na gerai. Jei nori slėpti, slėpk. Tai neturi tiesioginio ryšio su byla. Vadinasi, tu tvirtini, kad neraginai griauti… arba padegti, ar dar kaip kitaip sunaikinti šventyklos?
— Aš, igemone, nė vieno neraginau tokiam darbui, kartoju. Nejau aš panašus į silpnaprotį?
— Tikrai, tu nepanašus į silpnaprotį, — tyliai atsakė prokuratorius ir šyptelėjo kažkokia baisia šypsena, — tad prisiek, kad to nebuvo.
— Kuo nori, kad aš prisiekčiau? — labai pagyvėjęs paklausė atrištasis.
— Na, kad ir savo gyvybe, — atsakė prokuratorius, — ja prisiekti pats laikas, žinok, kad ji kabo ant plaukelio!
— Ar tik nemanai, kad tu ją pakabinai, igemone? — paklausė suimtasis, — jei taip, tai tu labai klysti.
Pilotas sudrebėjo ir iškošė pro dantis: — Aš galiu tą plaukelį nukirsti.
— Ir vėl klysti, — maloniai šypsodamasis ir prisidengdamas delnu nuo saulės, atkirto suimtasis, — sutik, kad plaukelį nukirsti tikriausiai gali tik tas, kas ant jo pakabino gyvybę.
— Na, na, — nusišypsojęs pasakė Pilotas, — dabar aš neabejoju, kad dykinėjantys Jeršalaimo žiopliai sekiojo tau iš paskos. Nežinau, kas pakabino tavo liežuvį, bet pakabintas jis gerai. Beje, sakyk: ar tiesa, kad tu atsibeldei į Jeršalaimą per Sūzų vartus raitas ant asilo, lydimas plikšių minios, riksmais sveikinusios tave lyg kokį pranašą? — čia prokuratorius parodė į pergamento ritinėlį.
Suimtasis suglumęs pažvelgė į prokuratorių.
— Kad aš nė asilo neturiu, igemone, — pasakė jis. — Atėjau į Jeršalaimą tikrai per Sūzų vartus, bet pėsčias, lydimas tik vieno Levio Mato, ir niekas manęs nesveikino, nes niekas manęs Jeršalaime dar nepažinojo.
— Ar tu nepažįsti, — vėl paklausė Pilotas, nenuleisdamas akių nuo suimtojo, — tokio Dismo, paskui — Gesto ir dar — Bar—Rabano?
– Šitų gerųjų žmonių aš nepažįstu.
— Tikrai?
— Tikrai.
— O dabar tark man, kodėl be paliovos kartoji: „gerieji žmonės“? Gal tu visus taip vadini?
— Visus, — atsakė suimtasis, — blogų žmonių pasaulyje nėra.
— Pirmą kartą girdžiu, — pasakė Pilotas šyptelėjęs, — bet galbūt aš menkai pažįstu gyvenimą! Galite toliau neužrašinėti, — tarė jis sekretoriui, nors šis ir taip nebeužrašinėjo, ir vėl kreipėsi į suimtąjį: — Apie tai tu veikiausiai perskaitei kokioje nors graikiškoje knygoje?
— Ne, aš savo protu priėjau.
— Ir tu tai skelbi?
— Taip.
— O štai, sakykim, kenturionas Markas, pravardžiuojamas Žiurkiamušiu? Ar jis geras?
— Taip, — atsakė suimtasis, — jis, tiesa, nelaimingas žmogus. Nuo to laiko, kai gerieji žmonės jį sužalojo, jis tapo žiaurus ir šiurkštus. Įdomu būtų sužinoti, kas jį sužalojo?
— Mielai galiu papasakoti, — atsiliepė Pilotas, — nes pats viską mačiau. Gerieji žmonės puolė jį kaip šunys mešką. Germanai apkibo jo sprandą, rankas ir kojas. Pėstininkų manipulas pakliuvo į spąstus, ir jei iš sparno nebūtų prasiveržusi kavaleristų turma, o jai vadovavau aš, — tau, filosofe, nebūtų tekę kalbėtis su Žiurkiamušiu. Tai nutiko per mūšį prie Idistavizo, Mergelių Slėnyje.
— Jei taip su juo pasišnekėjus, — staiga svajingai pasakė suimtasis, — esu tikras, kad jis smarkiai pasikeistų.
— Manau, — atsakė Pilotas, — kad nelabai apsidžiaugtų legiono legatas, jei tu sugalvotum kalbėtis su kuriuo nors jo karininku ar kareiviu. Beje, mūsų visų laimei, taip neatsitiks, aš pirmas tuo pasirūpinsiu.
Tuo metu kolonadon šaute įšovė kregždė, apsuko ratą po auksuotais skliautais, nusileido žemiau, vos neužkliudė smailiu sparnu nišoje stovinčios varinės statulos veido ir dingo už kolonos kapitelio. Galbūt ji sumanė tenai sukti lizdą.
Jai skraidant, jau prablaivėjusioje ir atlėgusioje prokuratoriaus galvoje gimė formulė. Ji buvo tokia: igemonas išnagrinėjo valkataujančio filosofo Ješuos, pravarde Ha—Nocri, bylą ir nusikalt imo joje neįžvelgė. Visų pirma neįžvelgė nė mažiausio ryšio tarp Ješuos veiksmų ir neseniai Jeršalaime įvykusių riaušių. Valkataujant is filosofas pasirodė esąs pamišėlis. Todėl prokuratorius nusprendė nepatvirtinti mirties nuosprendžio, kurį suimtajam paskelbė Mažasis Sinedrionas. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad beprotiškos utopistinės Ha—Nocri kalbos gali sukelti bruzdesius Jeršalaime, prokuratorius ištremia Ješuą iš Jeršalaimo ir įkalina jį Stratono Cezarėjoje prie Viduržemio jūros, kaip tik ten, kur yra ir prokuratoriaus rezidencija.
Beliko padiktuoti tai sekretoriui.
Kregždės sparnai purptelėjo igemonui virš galvos, paukštis šovė link fontano taurės ir išskrido laisvėn. Prokuratorius pakėlė akis į suimtąjį ir pamatė, kad šalia jo švyti dulkių stulpas.
— Viskas apie jį? — paklausė Pilotas sekretorių.
— Deja, bet ne, — nelauktai atsakė sekretorius ir padavė prokuratoriui kitą pergamento skiautę.
— Kas dar? — paklausė Pilotas ir susiraukė.
Skaitant raštą, jo veidas dar labiau persimainė. Ar čia tamsus kraujas plūstelėjo į sprandą, ar kas kita atsitiko, bet pageltusi oda pasidarė tamsiai raudona, o akys tarytum įdubo.
Matyt, dėl to paties kraujo, suplūdusio į smilkinius ir ėmusio tvinkčioti juose, kažkas atsitiko ir prokuratoriaus regėjimui. Jam pasivaideno, kad suimtojo galva kažkur nuplaukė, o jos vietoje atsirado kita. Ant tos nuplikusios galvos buvo retadantis auksinis vainikas. Kaktoje gumšojo odą ėdanti apvali opa, ištepta tepalu. Įdubusi bedantė burna su atvipusia apatine kaprizinga lūpa. Pilotui pasirodė, kad išnyko rausvos balkono kolonos ir Jeršalaimo stogai tolyje, ir viskas aplinkui nuskendo vešlioje Kaprėjos sodų žalumoje. Ir klausai atsitiko kažkas neįprasta: tarytum tolyje būtų negarsiai ir grėsmingai užgroję trimitai ir labai aiškiai nuaidėjęs balsas, išdidžiai niūkiantis pro nosį žodžius: „Įstatymas apie didenybės įžeidimą…“ Praskriejo trumpos, nerišlios ir neįprastos mintys: „Žuvęs!“, paskui — „Žuvę!..“ O tarp jų kažkokia visai paika apie būtinai ateisiantį — kam?! — nemirtingumą, kažkodėl sukėlusi nepakeliamą maudulį.
Pilotas pasitempė, nuvijo šalin tą reginį, grįžo žvilgsniu į balkoną ir vėl išvydo suimtojo akis.
— Klausyk, Ha—Nocri, — prabilo prokuratorius, kažkaip keistai žiūrėdamas į Ješuą:
prokuratoriaus veidas buvo grėsmingas, bet akys neramios, — ar tu kada nors kalbėjai ką nors apie didįjį cezarį? Atsakyk! Kalbėjai?.. Ar… ne… kalbėjai? — Pilotas nutęsė žodelį „ne“ truputį ilgėliau, negu pridera teisme, ir žvilgsniu pasiuntė Ješuai kažkokią mintį, kurią tarytum norėjo įteigti suimtajam.
— Tiesą sakyti lengva ir malonu, — tarstelėjo suimtasis.
— Man nesvarbu, — prislopintu piktu balsu atsiliepė Pilotas, — ar tau malonu, ar nemalonu sakyti tiesą. Bet tau teks ją pasakyti. Bet sakydamas pasverk kiekvieną žodį, jei nenori sulaukti ne tik neišvengiamos, bet ir kankinamos mirties.
Niekas nežino, kas atsitiko Judėjos prokuratoriui, tačiau jis leido sau pakelti ranką, lyg užsidengdamas nuo saulės spindulio, ir iš po tos rankos, kaip iš po skydo, pažvelgti į suimtąjį su kažkokia užuomina.
— Taigi, — tarė jis, — atsakyk, ar pažįsti tokį Judą iš Kiriato ir ką būtent tu jam kalbėjai, jeigu tik kalbėjai, apie cezarį? — Buvo taip, — noriai ėmė pasakoti suimtasis, — užvakar vakare prie šventyklos susipažinau su vienu jaunuoliu, pasivadinusiu Juda iš Kiriato miesto. Jis pasikvietė mane į savo namus Žemutiniame Mieste ir pavaišino…
— Geras žmogus? — paklausė Pilotas, ir šėtoniška ugnis blykstelėjo jo akyse.
— Labai geras ir smalsus žmogus, — patvirtino suimtasis, — jis nepaprastai domėjosi mano mintimis, labai svetingai mane priėmė…
– Šviestuvus įžiebė… — pro dantis tuo pačiu tonu kaip ir suimtasis prakošė Pilotas, o jo akys tuo metu žybčiojo.
— Taip, — truputėlį nustebęs, kad prokuratorius tiek daug žino, kalbėjo toliau Ješua, — ir paprašė mane išdėstyti savo pažiūras į valstybės valdžią. Tas dalykas jį ypač domino.
— Ir ką tu pasakei? — paklausė Pilotas. — O gal tu pareikši, kad pamiršai, ką kalbėjai? — bet Piloto balse jau pasigirdo neviltis.
— Tarp kitų dalykų sakiau, — pasakojo suimtasis, — kad bet kokia valdžia yra žmonių priespauda ir kad ateis toks laikas, kai nebeliks nei cezarių, nei jokios kitos valdžios.
Žmogus pasieks tiesos ir teisingumo karalystę, kur jokia valdžia apskritai nebus reikalinga.
— Toliau!
— Toliau nieko nebuvo, — tarė suimtasis, — įbėgo žmonės, surišo mane ir nuvedė į alėjimą.
Sekretorius, stengdamasis nepraleisti nė žodžio, greitomis rašė pergamente.
– Žmonėms pasaulyje nebuvo, nėra ir niekada nebus didingesnės ir nuostabesnės valdžios kaip imperatoriaus Tiberijaus valdžia! — prigesęs ir prarėktas prokuratoriaus balsas sugaudė visu garsu.
Prokuratorius kažkodėl su neapykanta žiūrėjo į sekretorių ir sargybinius.
— Ir ne tau, pamišęs plėšike, samprotauti apie ją!
Ūmai jis vėl suriko:
— Išvesti sargybą iš balkono!
Paskui, pasisukęs į sekretorių, pridūrė: — Palikite mane su nusikaltėliu dviese, tai valstybinis reikalas!
Sargybiniai pakėlė ietis ir, ritmingai trinksėdami kaustytomis kaligomis, išėjo į sodą, o paskui sargybą išėjo ir sekretorius.