Na, galėčiau sugalvoti kelias priežastis, suniurnėjo jis žvilgsniu glostydamas jos kūną.
Zara pajuto, kad atsakydama į begėdišką jo vertinimą ėmė virpėti, bet suprato, kaip pavojinga į tai veltis.
Labai pavojinga. Jis flirtavo taip, kad ji pasijuto atstovaujanti ne tai lygai. Tačiau jai neliko nieko kita, tik atlikti rafinuotos damos, kuri galėtų vilkėti tokią suknelę, vaidmenį, nors jautėsi kaip išgąsdinta mergaitė, kuri žaidė ne savo žaidimą. Zara stengėsi prisiminti, ką kalbėdavo per televizijos laidas matytos koketės.
Tikrai? Ji nekaltai išplėtė akis. Kokias?
Nikolajus patenkintas šyptelėjo.
Taip geriau. Daug geriau. Jau kone patikėjo, jog ji ketino jį atstumti. O kada taip buvo atsitikę pastarąjį kartą?
Niekada, arogantiškai pamanė jis. Nors ir galėjo būti vadinamas labiausiai nemėgstančiu megzti ilgalaikių santykių, vis dėlto puikiai išmanė, kaip įsivilioti moterį į glėbį. Jį perliejo malonus jausmas išvydus, jog mergina ir iš arti tokia skani, kad galėtum suvalgyti.
Pavyzdžiui, ar tau sekasi su sunkiai sukalbamais ir reikliais vyrais, mąsliai tarė Nikolajus.
Jo žodžiai pribloškė. Sekundėlę Zara pamiršo vienintelį savo tikslą šįvakar pademonstruoti draugės suknelę. Prisiminė nuostabius žmonės, kurie dirbo slaugos srityje ir kuriuos sutiko tuo metu, kai pačiai reikėjo prižiūrėti krikštamotę, prisiminė, su kokiais sunkios būklės ligoniais jiems teko susidurti kiekvieną dieną. Tada palygino jų ryžtą ir tvirtybę su šio patrauklaus vyro arogancija.
Zara nevalingai tyrinėjo prabangų juodą vakarinį jo kostiumą: už jį gautais pinigais tikriausiai būtų galima ilgiau nei mėnesį maitinti keturių asmenų šeimą. Prisiminė krūvą paliktų apmokėti sąskaitų už medicinos paslaugas ir viduje prabudo maištininkės dvasia. Be to, ar ne geriau susikaupti ir pradėti piktintis, nei pripažinti, kad nuo šio vyro artumo jai svaigo galva?
Daug kas stengiasi neatskleisti savo trūkumų per pirmą susitikimą, abejingai tarė ji.
Šaltos žydros akys šelmiškai sužibėjo.
Esi įsitikinusi, kad bus ir antras susitikimas? švelniai paklausė jis. Sakyčiau, tai net įžūloka. O gal tu įpratusi, kad vyrai iškart pasiduoda ir trokšte trokšta vėl su tavimi susitikti?
Patirties su vyrais Zara turėjo taip mažai, kad panoro nusikvatoti. Mintis, jog vyras, ypač toks žavus ir gyvenantis kitoje visatoje, galėtų suklupti jai po kojomis, buvo dar juokingesnė.
Iš tikrųjų niekada nieko nelaikau savaime suprantamu dalyku, atsakė ji. Ir vengiu apibendrintai kalbėti apie priešingą lytį.
Nikolajus prisimerkė nesuprasdamas jos balso tono. Ji tarsi mėgino jį... kritikuoti? Tada pajuto dar didesnį susidomėjimą.
Jaučiu, kad nepritari, ramiai pabrėžė Nikolajus.
Zara suprato, jog pavojus ne sumažėjo, o dar padidėjo. Vienas instinktas ragino pasitraukti, tačiau kitas galingesnis laikė lyg įbestą.
Ji drąsiai pažvelgė į tviskančią kaip ledas žydrų akių gelmę ir širdis neramiai suspurdėjo.
Kam?
Man, milaja moja. Man.
Nejaugi galėčiau turėti nuomonę apie tave, jei mes visai nepažįstami? paklausė ji.
Taip, mes nepažįstami, pritarė Nikolajus. Bet tai galima lengvai ištaisyti. Šyptelėjo ir įdėmiai stebėjo, ar ji reaguos į jo vardą ir pažins. Aš esu Nikolajus Komarovas.
Zarai užgniaužė gerklę, ji suprato, kad dabar tinkamiausias laikas pažiūrėti jam į akis ir ramiai pasakyti: Iš tikrųjų aš tai jau žinau. Dar žinau, kad esi labai įtakingas žmogus, turi parduotuvių tinklą, taip pat nesuskaičiuojamą daugybę žavingų draugių kaip tyčia mano draugė yra labai talentinga dizainerė. Ar tau patinka suknelė, kurią vilkiu? Tai vienas iš jos kūrinių. Galbūt galėčiau tau palikti jos vizitinę kortelę, o tu pasvarstytum, ar domintų susitikimas su ja ir jos kolekcijos peržiūra? Tačiau susidūrusi su įdėmiu žvilgsniu pajuto nesugebėsianti to padaryti. Nieku gyvu. Ar dėl to, kad jai patiko pasinerti į fantaziją, jog flirtuoja su juo? Pabūti iliuziniame pasaulyje, apsimesti tokia moterimi, kokia šiandien stengėsi pasirodyti, o ne būti vargše padavėja, kuri atsidūrė prie bankroto ribos ir daro draugei paslaugą?
Tu... tu rusas, lėtai tarė Zara.
Kokia tu nuovoki. Tačiau Nikolajus kažkodėl nusivylė. Vis dėlto tai nebuvo abipusis potraukis iš pirmo žvilgsnio. Ji buvo apie jį girdėjusi galėjo nedvejodamas lažintis iš viso savo turto. Ne kartą matė, kaip pažinusi jį stengėsi užgesinti akyse kibirkštėlę. Tačiau nesuprato, kodėl tai turėtų stebinti ar nuvilti juk žinojo, jog moterys žaidžia tokius žaidimus, ar ne? Jos meluoja. Gudrauja. Plačiai atmerkia akutes ir tvirtina, kad juoda yra balta, kartais net pačios tuo patiki. Galbūt pažįsti daug rusų?
Ne. Nepažinojau nė vieno.
Iki dabar, žinoma.
Iki dabar, sutiko ji nervingai šypsodamasi.
Ar jis pasibaisėtų sužinojęs, kas ji yra iš tikrųjų, įsibrovėlė, kuri neturi teisės čia būti? Zara stebėjo jo išraišką. Geras vaikinas ar blogas vaikinas? Ar tik nedoras, karštas vaikinas, kuris pratęs iš moters gauti visko, ko nori?
O tu kas esi? paklausė jis.
Laukdamas atsakymo, Nikolajus šaltai žvelgė į merginą ir griovė jos gynybinę sieną. Akimirką Zarą užvaldė pagunda prisistatyti netikru vardu. Tokiu, kuris tiktų prie vienąkart susikurto įvaizdžio. Tačiau atsitokėjusi suprato, kad tai kvaila. Po šio vakaro jie daugiau nesusitiks. Tokiam žmogui jos vardas nieko nereiškė.
Aš Zara, neryžtinai pratarė ji. Zara Evans.
Gražus vardas, mąsliai pasakė jis, žiūrėdamas, kaip maloniai suvirpėjo jos lūpos. Tinka labai gražiai moteriai.
Išgirdusi nerūpestingai mestelėtą komplimentą Zara nušvito, jai atrodė, kad visą amžinybę nebuvo sulaukusi šilto žodžio. Be to, dar niekas nebuvo pavadinęs jos gražia. Vis dėlto atsispyrė jo žavesiui.
Tokiais komplimentais jis turbūt švaistėsi kasdien. Laiku mestelėta gudri frazė po kojomis paklodavo būrius apžavėtų moterų. Ji ketino pasakyti ką nors kandaus, tačiau išsprūdo tik trumpas ačiū, ir už tai norėjo sau įspirti.
Ar galėčiau pasiūlyti ko nors išgerti, Zara?
Ji papurtė galvą.
Ne, ačiū jau išgėriau taurę šampano.
O, manau, galima išgerti daugiau nei vieną. Nikolajus pažvelgė tiesiai jai į akis. Bet ne daugiau nei dvi. Šyptelėjo norėdamas parodyti, kad tik erzina.
Jis kalbėjo taip, tarsi juodu būtų buvę sąmokslininkai, ir Zara atsikvošėjusi įsitempė. Ką ji sau mananti? Juk ne to atėjo. Jei jau pritrūko drąsos įbrukti Nikolajui Emos vizitinę kortelę, turėtų kuo greičiau dingti iš čia.
Šis priešais stovintis vyras buvo pavojingas juk pats taip tikino, ar ne?
Tiesą sakant, man metas.
Kodėl?
Nes... nutęsė ji, mėgindama sugalvoti įtikinamą priežastį, dėl ko turėtų išeiti iš pobūvio, nors ką tik atvyko.
Nėra jokios priežasties, ar ne? paklausė jis, pastebėjęs, kad Zara dvejodama prikando lūpą. Ir atrodė dar patrauklesnė. Dabar groja muzika ir mane užvaldė begalinis noras su tavimi pašokti. Eikš pas mane.
Zarą apėmė siaubas, kai jis siektelėjo jos rankos ir jųdviejų pirštai susipynė. Per žmonių minią Nikolajus nusivedė ją į šokių aikštelę. Na, siaubas gal ne visai tinkamas žodis, mintyse pripažino ji, žengdama Nikolajui iš paskos per besiskiriančius svečius.
Jaudulys dabar tiktų labiau. Zara jautė, kaip raudonis užliejo skruostus, nes iš visų pusių į juos smigo smalsūs žvilgsniai. Jos pulsas, čiuopiamas jo pirštų galiukų, dar padažnėjo. Tačiau, Nikolajui sustojus nedidelėje šokių aikštelėje priešais muzikantų grupę, ji kilstelėjo galvą ir žvelgdama į akis sušnibždėjo:
Mes negalime šokti!
Kodėl?
Nes...
Baik kartoti nes. Eikš ir pašok su manimi. Jis tarytum metė iššūkį, dangaus žydrumo akys suspindo šalčiu. Juk akivaizdžiai to nori.
Baisiausia, kad jis buvo teisus. Zara tikrai norėjo. Pilvo apačioje juto keistą šiltą virpulį, kuris vertė pasiduoti slaptingam ilgesiui paskęsti jo glėbyje. Kai jis apkabino stipriomis vyriškomis rankomis, Zara instinktyviai aiktelėjo, tada vyras dar tvirčiau apglėbė ją per liemenį.
Matai? sumurmėjo jis. Juk tu šito ir norėjai.
Mergina apsvaigo. Ką galėjo padaryti? Jo rankos nuslinko žemyn ir dabar ilsėjosi ant klubų, pirštų vėduoklė tingiai ir savininkiškai glostė juos per atlasinę suknelę. Sekundėlę pasirodė, kad audinio visai nėra, ir jis liečia nuogą jos kūną.
Atsipalaiduok, švelniai tarė Nikolajus.
Kaip aš atsipalaiduosiu, kai visi į mus žiūri?
Nekreipk į juos dėmesio arba priprask. Vyrai į mus žiūri, nes pavydi man, o moterys nes nori būti tavo vietoje, milaja moja.
Įvertinimas buvo gana arogantiškas, ir Zara suabejojo, ar pirmoji dalis atitinka tikrovę. Kodėl vyrai turėtų pavydėti Nikolajui? Ypač kai aplinkui daugybė už ją patrauklesnių moterų. Turtingų moterų, net tituluotų ponių. Turbūt jos pasitikėdamos savimi sklandytų šokių aikštelėje, o ne galvotų, kaip nepersmeigti jam kojos mirtinai pavojingu aukštakulniu.
Tačiau rami muzika viliojo įsitraukti į šokį, o dar labiau gundė ją apglėbęs vyras. Zara net nepastebėjo, kada Nikolajaus kūno judesiai pasikeitė ir jis dar tvirčiau ją apkabino. Juto, kaip susiliečia jųdviejų klubai ir persmelkia tvirto kūno spinduliuojamas karštis bei aistra. Zara nurijo gerklėje įstrigusį tumulą.
Atsipalaiduok. Atrodai įsitempusi, tarstelėjo jis. Ši mergina staiga pažadino jam nežabojamą geismą.
Zara ant liemens pajuto švelnią jo nykščio glamonę. Ką galėjo pasakyti kad pastarąjį kartą lėtą šokį su vyru šoko bjauriame ir triukšmingame klube ir šis jausmas nė iš tolo neprilygo anam?
Nesu pratusi šokti, patikino ji.
Kodėl?
Kone priglaudusi veidą jam prie peties Zara galvojo, kaip geriausia atsakyti. Net jei nebūtų turėjusi budėti prie ligonės lovos daugybę mėnesių, vis tiek nebūtų įsivaizdavusi, kad suksis šokių salėje tokiame formaliame renginyje. Tai atrodė šiek tiek senamadiška.
Ji išdrįso pažvelgti į atšiaurų jo veidą. Kiek jam metų? Sunku pasakyti, bet gerokai vyresnis už ją. Kiekvienas kaip iš marmuro iškalto veido lopinėlis bylojo apie patirtį, o abipus lūpų buvo įsirėžusios plonos ciniškumo raukšlelės. Tačiau kaip jis laikė ją glėbyje ir kaip dėl to daužėsi jos širdis visa tai net nekvepėjo senamadiškumu. Šokis buvo gaivališkas ir per daug intymus, kad būtų buvę galima juo mėgautis prieš visą minią...
Nes...
Na, štai ir vėl. Ir vėl tas bjaurus žodis. Nikolajus truktelėjo ją arčiau savęs, ir švelnus kūnas pasidavė jo galiai. Palenkė galvą prie ilgo ir dailaus jos kaklo, užmerkė akis ir įkvėpė subtilaus aromato. Ar gali būti, kad užuodė rožes?
Tau dar niekas nesakė, kad kartojimas kelia nuobodulį?
Paklausei manęs visai ko kito, o aš jau norėjau atsakyti, papriekaištavo ji.
Žinau, kad paklausiau. Bet staiga pasidarė daug įdomiau klausytis tavo kūno kalbos.
Kaip įžūlu!
Jis lūpomis beveik lietė jai ausį.
Žinau. Tačiau tu mane verti taip jaustis ir elgtis įžūliai. Ar pati nesijauti panašiai, Zara?
Ne.
O, taip, švelniai paprieštaravo jis. Nagi. Drąsiau. Pripažink.
Liaukis šokti, mintyse sau liepė Zara pajutusi, jog pateko į dar nepažintą teritoriją. Dabar pat. Spruk iš šokių salės ir nesustok, kol pasieksi gatvę. Jei elgsiesi ryžtingai, jis turbūt nerizikuos kelti scenos bandydamas tave sustabdyti.
Tačiau buvo taip sunku atsispirti saldžiai styginių instrumentų muzikai ir nesileisti užliejamai pojūčių nuo jo prisilietimų. Zara juto, kad ne tik šilkinė suknelė, bet ir jo pirštai glamonėja švelnią jos odą. Nepaaiškinamas ilgesys užliejo krūtinę, toks netikėtas ir nepageidaujamas, kad net širdis suspurdėjo. Ar ir jis tai pajuto? Ar dėl to dar labiau priglaudė ją, o jos kūnas, rodės, siuntė negirdimus signalus, kad norėtų būti dar arčiau? Reikėjo visa tai baigti privalėjo sustoti, kol neapsikvailino.
Zara nenoriai išsivadavo iš vyro glėbio. Jautėsi taip, tarsi būtų atsitraukusi nuo šiltos židinio liepsnos ir išėjusi į lauke siaučiančią sniego pūgą.
Man tikrai metas, tarė ji.
Nikolajus pritariamai linktelėjo suprasdamas, kad jei ilgiau liktų šokių aikštelėje, plūstelėjęs jaudulys taptų nebevaldomas.
Tačiau nenorėjo, kad vakaras baigtųsi štai taip, tik nesuprato, kodėl. Dažniausiai kortos būdavo jo rankose, jis priimdavo sprendimą, kada išeiti, kada pasilikti.
Gerai. Parvešiu tave namo, tai sakydamas matė, kaip jos lūpos prasiveria, ir papurtė galvą. Kol nepradėjai priešintis, įspėju, kad net nesitikėtum, jog leisiu eiti namo vienai. Ypač kai taip atrodai, pamanė. Stangrūs jos speneliai buvo erotiškai įsirėžę į smaragdo spalvos audinį. Nebent tavęs laukia automobilis? sunerimęs paklausė.
Ar pavyktų? spėliojo Zara. Ar pavyktų jį įtikinti, kad vienas iš gatvę aplink ambasadą užtvindžiusių ir kaip didžiulės juodos katės murkiančių limuzinų išties yra jos? O kas tada? Galėjo įsivaizduoti, kaip jis užsispiria palydėti iki automobilio ir kaip ji rausta iš gėdos, kai tenka pripažinti, jog yra ne kas kitas, o apgavikė. Zara papurtė galvą.
Ne, atvažiavau taksi. Kur tu gyveni? ji mėgino išsisukti.
Turiu namą kitoje parko pusėje.
Niekaip negalėdama apsispręsti Zara pažvelgė į Nikolajų ir suprato, kad vos neprarado Dievo siųstos galimybės. Kodėl nepriėmus jo pasiūlymo? Gal atsiras proga įteikti Emos vizitinę kortelę prieš palinkint labos nakties? Nikolajus jau pripažino, kad jam patinka, kaip ji atrodo, tad gal galėtų imti ir pasakyti, jog tai jos draugės rankų darbas.
Na, gerai... ačiū. Priimsiu pasiūlymą. Kadangi aš gyvenu šiek tiek... toliau, vairuotojas pirmiausia galėtų nuvežti tave, o paskui mane.
Nikolajus pirštu mąsliai persibraukė lūpas. Toks pasiūlymas galėjo reikšti tik staigią ir netikėtą vakaro baigtį. To į savo planus jis nebuvo įtraukęs. Bent kol kas.
Tada skausmingai suvokė, kad ši skaisčiaveidė išdykėlė pažadino kurį laiką snaudusius jo jausmus. Pastaruoju metu labai daug dirbo, visą energiją ir fantaziją skyrė ambicingam naujausiam projektui, vadinasi, laiko intymiems žaidimas neliko. Pastaroji meilužė išvargino jį nesibaigiančiais prašymais pasielgti teisingai ir ją vesti. Ar iš viso pasaulyje yra nors viena moteris, kurią verta vesti? karčiai susimąstė Nikolajus. Gal ir taip, bet dar nebuvo tokios sutikęs. Jis vertinamai pažvelgė į Zarą.