Eime, sumurmėjo.
Antras skyrius
Kai išėjo iš ambasadoriaus rezidencijos, juodu pateko į šilto ir kvapnaus vakaro glėbį. Netoliese jau laukė juodas limuzinas. Zara pasijuto tarsi kitame pasaulyje. Mandagus vairuotojas atidarė automobilio dureles, ir ji nugrimzdo į patogią užpakalinę sėdynę. Nustebusi ėmė žvalgytis po saloną. Koks automobilis! Jo vidus dvelkė prabanga, visos detalės subtilios ir grakščios, ką jau kalbėti apie minkštą grietinėlės spalvos odą. Kai Nikolajus įslydęs į vidų atsisėdo šalia ir pažvelgė į Zarą, jos širdis ėmė daužytis lyg pašėlusi. Blankiai apšviestoje nedidelėje erdvėje šį raumeningą ilgakojį vyrą ji jautė dar labiau nei šokių aikštelėje. Tada susimąstė, ar nebus klydusi sutikdama namo keliauti su itin patraukliu nepažįstamuoju.
Betgi vakaras dar tik prasidėjo, lėtai tarė Nikolajus, žiūrėdamas, kaip jos smilkinyje pulsuoja plonytė gyslelė.
Zarai neliko nieko kita, kaip pažvelgti į dėmesį kaustančias jo akis.
Tikrai, ramiai pabrėžė ji.
Nikolajui patiko karamelės ir saulės spindulių spalvos jos šukuosena. Jam norėjosi ištraukti segtukus ir stebėti, kaip vešlūs plaukai svajomis krinta ant pečių. Per atlasinės suknelės audinį jis matė jos kojų dailių lieknų kojų kontūrus ir pajuto dar vieną skausmingą geismo antplūdį.
Mes esame visai netoli mano namų, tęsė jis, tarsi mintis būtų kilusi tik dabar. Jei norėtum, galėtume užsukti pas mane ir ko nors išgerti.
Zaros galvoje buvo tikra maišalynė, nes kūnas ir smegenys siuntė skirtingus signalus. Nepažįstamo vyro kvietimas į savo namus pasivaišinti gėrimu turėtų priklausyti kategorijai draudžiama. Tačiau Nikolajus buvo ne šiaip vyras, o patraukliausias iš kada nors jos sutiktų. Argi Pelenei draudžiama nors akies krašteliu žvilgtelėti į princo rūmus dar prieš jos drabužiams virstant skudurais?
Galėčiau.
Bet nesi įsitikinusi?
O kaip manai tu?
Manau, kad norėtum.
Zara abejodama nusišypsojo.
Ne visada išmintinga elgtis taip, kaip norisi.
Tikrai? Aš laikausi priešingos nuomonės. Gyvenimas per trumpas, kad visą laiką paisytum etiketo reikalavimų.
Jis prisimerkė.
O jei pažadėčiau, kad mes greitai išgersime po taurę ir tada mano vairuotojas nuveš tave, kur tik panorėsi? Kaip tau tokia mintis?
Šis pasiūlymas skambėjo beprotiškai visai beprotiškai, bet kartu buvo labiausiai viliojantis iš jos kada nors girdėtų. Zaros pasaulis dėl pastarojo meto įvykių buvo nusidažęs blankiomis ir niūriomis spalvomis: ar kas nors galėtų ją kaltinti, kad norėjo bent žvilgtelėti į ryškesnį, energija kunkuliuojantį gyvenimą? Tokį gyvenimą, kai tviskantys limuzinai paima tave iš puošnių vakarėlių ir tylūs vairuotojai nuveža ten, kur tik pageidauji.
Tačiau kažkas sulaikė Zarą. Galbūt suvokimas, kad ši patirtis nė iš tolo neprilygsta ankstesnei. Ji instinktyviai juto, jog turi reikalų su užgrūdintu ir patyrusiu vyriškiu. Šmėkštelėjo mintis, kad jis panašus į liūtą. Akys nejučia nukrypo į tankius aukso spalvos jo plaukus. Iš tiesų moteriai nereikėtų eiti į liūto guolį, nebent pageidautų būti suėsta...
Zara papurtė galvą.
Labai malonu, ji giliai įkvėpė kupina ryžto, kuris anksčiau pravertė kovojant su krikštamotės gydytojais, kad paskutines gyvenimo dienas ši galėtų praleisti namuose. Bet nemanau, jog tai gera mintis.
Nikolajus suprato, kad ji kalba rimtai, ir sekundėlę suglumo. Paprastai jam tekdavo išsisukinėti nuo moterų ir šįkart buvo įsitikinęs, jog ji priims pasiūlymą dar ir todėl, kad tokie kvietimai buvo reti ir branginami. Tačiau jos atsisakymas ir nustebino, ir suintrigavo.
Ar tikrai? perklausė dar kartą.
Tikrų tikriausiai, atsakė ji įtikinamiau, nei buvo iš tikrųjų.
Na, tada...
Nikolajus trumpam nutilo ir palinko prie Zaros, neatitraukdamas žvilgsnio nuo išsiplėtusių iš nuostabos jos akių ir putlių lūpų.
Palinkėsiu labos nakties ir atsisveikindamas pabučiuosiu tave čia, gerai, milaja moja?
Ji pirštais įsikirto į minkštą odinę sėdynę.
O tu visada linkėdamas labos nakties bučiuoji moteris, kurias vos tepažįsti? gaudydama kvapą paklausė Zara.
Net, ne visada. Tačiau tu viliojai mane visą vakarą, nuo pat tos minutės, kai bandei sprukti. Aš net neprisimenu, kada man teko vaikytis kokią moterį, dabar tiesiogine to žodžio prasme.
O, kad jis žinotų, kodėl ji spruko! Staiga Zarą užvaldė kaltės jausmas.
Bet...
Užsičiaupk, beveik švelniai ištarė jis ir palinko prie jos lūpų.
Vėliau Zara dėl to kaltino šampaną ir jo patirtį, nes niekaip nesustabdė šio vyro. Tačiau tai buvo ne vien šalto, svaiginančio gėrimo poveikis. Alkis ir smalsumas štai, kas ją paskatino. Ilgą laiką Zaros niekas nebuvo bučiavęs. Nė vienas vyras jos nebuvo bučiavęs taip, kaip ant užpakalinės limuzino sėdynės įsitaisęs Nikolajus Komarovas.
Užteko jam nerūpestingai prisiliesti prie Zaros lūpų savosiomis, ir ją ėmė purtyti drebulys. Tai pajutęs jis patenkintas suniurnėjo, prisitraukė ją dar arčiau. Jo glėbyje buvo taip gera, kad Zara pasijuto tirpstanti kaip pavasario sniegas. Nuo šilto kito žmogaus prisilietimo ji vėl pasijuto esanti normali, o ne ta, kuri visiems buvo nematoma ir ligos atskirta nuo išorinio pasaulio.
Kada pastarąjį kartą ją kas nors buvo apkabinęs? Ar leidęs pasijusti saugiai? Iš alkanų jos lūpų išsprūdo dejonė. Kilstelėjusi rankas Zara panardino pirštus į tankius auksinius vyro plaukus ir paskendo saldžiame bučinyje.
Nikolajus nusijuokė kiek nustebintas drąsaus atsako, jo ranka nuslydo Zarai per nugarą. Jis tikėjosi rafinuotumo intymios rutinos, kurią ji ne kartą turėjo būti išbandžiusi. Tačiau nevaldomas jos kūno virpesys nederėjo prie prašmatnaus įvaizdžio. Visai nederėjo. O kaip ji laikė jį apglėbusi ar tai nebuvo panašu į tikrą švelnumą? Atsiplėšęs nuo Zaros lūpų jis nurijo seiles ir nubraukė jai nuo skruosto plaukų sruogą: švelnumą Nikolajui tekdavo pajusti itin retai, bet jis buvo keistai įtikinamas.
Turbūt esi labai aistringa, sumurmėjo jis.
Tikrai? iškvėpdama sušnibždėjo Zara.
Da. Tavo aistra labai graži.
Nikolajus vėl susirado jos lūpas, bet šįkart bučinys buvo kitoks. Zara aiktelėjo pajutusi, jog jis reikalauja vis daugiau, ir pravėrė burną gilesniam bučiniui. Nikolajus įsitempė, rankomis glamonėjo jos nugarą ten, kur nedengė suknelės audinys. Pirštais lietė nuogą odą, ir laikas, rodės, sustojo. Jausmas buvo toks, tarsi būtų patekusi į intymų pasaulėlį. Ten, kur Nikolajus liežuviu šiltoje jos burnoje darė stebuklus ir įtraukė į tamsų, erotišką sūkurį.
Nikolajau...
Ką? suurzgė šis.
Tai...
Nuostabu, suniurnėjo Nikolajus ir kilstelėjęs galvą su neslepiama aistra pažvelgė į ją, pirštu perbraukė virpančią apatinę lūpą. Da. Da. Tikrai nuostabu.
Zara ketino pasakyti, kad taip negalima, negerai, tačiau kūno kalba bylojo ką kita. Ar tai, kas taip gera, gali būti blogai? išsiblaškiusi svarstė ji, kai jis pirštais slydo nuo kaklo žemyn link krūtų, paskui įgudusiu judesiu nusileido ant skausmingai sujaudinto tik atlasu pridengto spenelio.
Zarai išdžiūvo gerklė.
Beprotybė, ji suaimanavo, kai vyras burna suėmė stangrią krūtį.
Nikolajus laižė ploną audinį, kuris buvo vienintelė kliūtis pasiekti nuogą spenelį, tada išgirdo tylią jos dejonę. Ar ji jautėsi geriau priešindamasi tam, ką jiedu čia darė, ciniškai pamanė jis, nors akivaizdžiai geidė jo nė kiek ne mažiau nei jis jos?
Moterys prieštaringos būtybės, tą Nikolajus žinojo. Jos mėgo nuslėpti žemiškus savo geidulius baimindamosi, kad vyras palaikys jas lengvai pasiekiamas. Ar dabar reikėtų ją patikinti, kad jam visai nerūpi įsigalėjusios nuostatos ir elgesio normos, kad ji gali pasirodyti tokia pasiekiama, kokia nori?
Jo ranka nuslydo grakščiu Zaros klubu, o burna trumpam atsitraukė nuo krūties, pridengtos sudrėkusia suknele.
Juk supranti, kad tavo kūnas fantastiškas, tiesa? paklausė jis. Ir kad suknelė nuostabiai jį pabrėžia.
Zara papurtė galvą miglotai suvokdama, kad ką tik praleido puikią progą pasikalbėti apie suknelę.
Baik, sušnabždėjo.
Baigti sakyti tau komplimentus? Maniau, komplimentai patinka visoms moterims.
Ne tai turėjau galvoje, iškvėpė ji. Norėjau pasakyti, kad nereikėtų... to daryti.
Bet tau patinka, kai aš tai darau. Nikolajus suprato, kad ji nesmagiai jaučiasi dėl jo sakomos tiesos. Ir tu nenori, kad sustočiau, ar ne?
Aš... noriu.
Ne, nenori. Nori, kad ranka paliesčiau tau kulkšnį, ar ne? Štai taip.
Nikolajau! Zara riktelėjo, kai jis nusileidęs žemyn ėmė smiliumi brėžti gundančius apskritimus.
O tada, manyčiau, norėtum, kad palįsčiau po suknele ir lėtai kilčiau į viršų. Šitaip, da?
Nikolajau, dusdama pratarė ji, kai vyras delnu švelniai apkabino kulkšnį.
O, tu nemūvi pėdkelnių, trūksmingu balsu pabrėžė jis. Tavo nuogos kojos. Kokia tu išdykusi panelė. Nieko keista, kad suknelė buvo taip provokuojamai prigludusi, kai ėjai per salę.
O! Zara pajuto, kaip kūnas reaguoja į lengvą kaip plunksna jo prisilietimą, tarsi būtų prabudęs iš kieto miego, jos pojūčiai netikėtai atgijo.
Klausyk, mes esame šalia mano namų, nelygiai kvėpuodamas tarė Nikolajus, kai automobilis sustojo prie šviesoforo. Netikėtas jųdviejų susitikimas jį taip sujaudino, kad vos galėjo išspausti žodžius, tačiau susitvardė. Juk negalėjo mylėtis su ja judrios Londono gatvės viduryje. Ypač kai už tamsinto stiklo sėdėjo vairuotojas ir buvo didelė tikimybė, jog kelių inspektorius pabels į automobilio langą ir pasidomės, ką jie čia veikia.
Gal persigalvosi ir užsuksi pas mane išgerti?
Zara sustingo. Galbūt akivaizdus melas, kad juodu eitų pas jį išgerti, nors abu žinojo, apie ką jis ir ji galvoja, sugrąžino sveiką protą. Juk ji glamonėjosi ant užpakalinės automobilio sėdynės su nepažįstamu vyru rizikuodama sugadinti brangią draugės kurtą suknelę ir savo reputaciją!
Zaros širdis daužėsi lyg pašėlusi, ji nustūmė Nikolajaus ranką ir pasislinko į tolimiausią sėdynės kraštą, virpančiais pirštais sugriebė plunksnomis puoštą rankinę, kuri gulėjo šalia kaip sužeistas paukštis.
Ne!
Nikolajus prisimerkė, bet akivaizdžiai susierzino.
Ar ne per vėlu pradėti žaisti žaidimus?
Aš nežaidžiu... ji nutilo nebaigusi sakinio, nes jis buvo teisus. Juk pati įsitraukė į žaidimą. Pavojingą žaidimą.
Apsimetė tokia, kokia nebuvo. Dėjosi esanti jam lygiavertė turtinga moteris. Galbūt tokios nesivaržydavo ir mylėdavosi su pobūvyje ką tik sutiktais vyrais, bet ji nebuvo viena iš jų. Zara bandė švelninti padėtį ir atsitraukdama išsaugoti nors truputėlį savigarbos, tad parinko kitokius žodžius.
Atsiprašau, bet jau labai vėlu, ir aš jaučiuosi pavargusi.
Nikolajų pervėrė aštrus nusivylimas. Jis matė, kad Zara nemeluoja, ir pasistengė sutramdyti kilusį susierzinimą. Neabejojo, jog Zara žaidė, galbūt klaidingai manydama, kad jam atsakiusi sudarys geresnę nuomonę apie save. Nikolajus kietai sučiaupė lūpas. Mąstė, ar turi laiko ir noro kviesti ją tiek kartų į pasimatymus, kiek būtina, kad leistųsi įsitempiama į lovą? Ar ji, tiesmukai klausė savęs, to verta?
Nikolajus gėrėjosi didelėmis žaliomis jos akimis, įraudusiais skruostais ir bučinių išglamonėtomis lūpomis. Pajuto smilkinyje tvinksint pulsą. Taip, ji to verta tiek dėl naujumo, tiek dėl skaistaus žavesio.
Kada pastarąjį kartą moteris iš tiesų jį atstūmė?
Na, labai gaila, švelniai tarė jis siekdamas švarko kišenės. Tačiau dar nespėjęs išsitraukti vizitinės kortelės pamatė, kad ji atidaro automobilio dureles ir iškiša dailias kojas. Nikolajus susiraukė negalėdamas patikėti savo akimis.
Kur, po velnių, manaisi einanti?
Namo.
Juk sakiau, kad mano vairuotojas nuveš ten, kur tik pageidausi.
Zara papurtė galvą.
Aš persigalvojau. Manęs nereikia pavežti, ačiū.
Nereikia? jis dar labiau nustebo. Kodėl?
Zara papurtė galvą mėgindama susidėlioti mintis. Prieš tai gėdijosi parodyti jam kuklų savo būstą, o dabar ant kortos buvo pastatyta gerokai daugiau. Taip, ją vis dar degino gėda, tik labiau dėl pasibaisėtino savo elgesio. Ką tik susipažino su vyru ir pasirodė kaip tikra begėdė, seksualiai išalkusi, kas ir pačią baugino. Nikolajus Komarovas buvo žmogus, privertęs ją taip pasijusti. Zara daugiau nieko iš jo nenorėjo, ir tikrai nenorėjo, kad vairuotojas praneštų jam, kur ji gyvena.
Kodėl ne? galvoje šmėstelėjo sukta mintis. Bijai, kad jei netikėtai pasirodys prie tavo namų slenksčio, negalėsi jo atstumti?
Turbūt abu suprantame, kodėl, tyliai atsakė Zara. Mes vargiai vienas kitą pažįstame ir ką tik pasielgėme taip, kaip elgtis... nederėjo. Žvelgdama į ledines žydras akis buvo pasiryžusi atsispirti jausmingai jų įtaigai. Dėl to bus geriau, jei namo grįšiu pati. Malonu buvo susipažinti... Nikolajau.
Su aukštakulniais žengusi ant šaligatvio ji sustojo, kad atgautų pusiausvyrą, timptelėjo žemyn suglamžytą šilkinę suknelę, apsisuko ir puolė pro vartus, vedančius tiesiai į parką. Buvo pasiryžusi viskam, kad šįkart jis jos nesektų.
Sekundėlę Nikolajus nejudėjo galvodamas netikėtai jos parodyta nepriklausomybė, atkaklumas ir, žinoma, dorovingumas jį suerzino ar sužavėjo. Ji dingo nepaėmusi jo vizitinės kortelės ir paliko dar labiau įsiaudrinusį. Šita panelė sugebėjo pasprukti. Nikolajaus širdis ėmė smarkiau plakti, kraujas telkėsi paslėpsniuose. Medžiotojo instinktas reikalavo būti patenkintas. Išsitraukęs mobilųjį telefoną jis paskambino vienam iš savo pagalbininkų.
Kalbėdamas rusiškai greitai išdėstė faktus.
Jos vardas Zara Evans, tarė vis dar jausdamas jos lūpų skonį ir pirštais nekantriai barbendamas sau į šlaunį. Ne, ne, aš nežinau, kur gyvena, neturiu apie ją jokios prakeiktos informacijos. Tik tai, kad ji pažadino tokį alkį, kokį seniai buvo jautęs.
Nikolajus įsistebeilijo į oda apmuštas automobilio salono lubas, lūpas iškreipė mąsli šypsena.
Tik suraskite ją.
Trečias skyrius
Zara paėmė padėklą su sumuštinukais, susikaupė, nusišypsojo kaip profesionalė ir drauge su kitomis Gourmet International padavėjomis pasirengė eiti iš didžiulės virtuvės. Pažiūrėjo, kad nė vienas ikrų grūdelis nebūtų nukritęs, ir patikrino, ar nepamiršo sniego baltumo servetėlių. Laikas skraidžioti tarp svečių. Būti mandagiai, dalykiškai. Pripildyti ištuštėjusias taures ir surinkti paliktas nešvarias lėkštes, kad pobūvio vieta atrodytų idealiai švari ir tvarkinga.