Nenoriu pats taip elgtis, prabilo jis tyliu skausmingu balsu. Nenoriu matyti, ką jie stengsis tau padaryti. Labai mažai vilties, kad Vasaros fėjūnei pavyktų išgyventi Žiemos rūmuose. Bet aš prisiekiau atvesti tave ir privalau priesaikos laikytis.
Princas kilstelėjo galvą ir taip suspaudė pečius, kad man net suskaudo, paskui kalbėjo toliau neatpažįstamai niūriu, šaltu tonu:
Todėl turi būti stipresnė už juos. Tau nevalia prarasti budrumo, kad ir kas nutiktų. Jie bandys pergudrauti tave apgavystėmis ir meiliais žodžiais. Jiems teiks pasitenkinimą tavo kančios. Neprisileisk jų. Ir niekuo nepasitikėk. Jis trumpam nutilo, tada dar labiau pritildęs balsą užbaigė: Netgi manimi.
Aš visada pasitikėsiu tavimi, negalvodama sukuždėjau, o jis dar stipriau suspaudė pečius, versdamas žvelgti tiesiai į akis.
Ne! nukirto princas ir iš akių teliko plyšeliai. Tau nevalia. Esu tavo priešas, Megana. Niekada to nepamiršk. Jeigu Mebė įsakys man nukirsdinti tave visų dvariškių akivaizdoje, privalėsiu paklusti. Jeigu ji palieps mano broliams Rovanui ir Seidžui iš lėto žudyti tave, kad galėtų mėgautis kiekviena kančios akimirka, turėsiu stovėti ir leisti jiems tai daryti. Ar supranti? Žiemos rūmuose mano jausmai tau nieko nereiškia. Vasaros ir Žiemos karalystės visados buvo nesutaikomi priešai ir niekas to nepakeis.
Žinojau, kad turiu jo bijoti. Juk, šiaip ar taip, jis Žiemos princas. Be to, tiesiai šviesiai įspėjo, jog nužudys mane, jeigu tik Mebė įsakys. Kita vertus, jis prisipažino esąs man neabejingas, ir nors tai nieko nereiškia, širdis suspurdėjo krūtinėje. Gal aš ir naivi, bet niekaip netikėjau, kad Ašas galėtų sąmoningai mane įskaudinti, netgi Žiemos rūmuose. Tai patvirtino iššūkis ir pyktis sidabrinėse akyse.
Princas dar kurį laiką nenuleido žvilgsnio, paskui atsiduso.
Tu taip ir nesupratai nė žodžio iš to, ką tau sakiau, ar ne? sumurmėjo jis ir užsimerkė.
Aš nebijau, išpyškinau, nors tai buvo netiesa. Man kėlė siaubą vien mintis, kad šios kelionės pabaigoje teks stoti prieš Mebę ir Žiemos rūmų dvariškius. Bet jeigu Ašas manęs neapleis, viskas bus gerai.
Esi velniškai užsispyrusi, burbtelėjo princas ir persibraukė ranka per plaukus. Nė neišmanau, kaip galėsiu tave apginti, jeigu tau visiškai svetimas savisaugos instinktas.
Aš prisiartinau prie jo ir uždėjusi ranką ant krūtinės pajutau, kaip po marškiniais daužosi širdis.
Pasitikiu tavimi, pasakiau ir kilstelėjau galvą, mūsų veidai beveik susilietė, o tada paglosčiau. Neabejoju, kad surasi būdą man padėti.
Jo kvėpavimas padažnėjo. Rūsčiai dėbtelėjęs į mane jis sušnibždėjo:
Ar supranti, jog žaidi su ugnimi?
Keista, o man atrodė, kad tu esi ledinis prin
Sakinys taip ir liko nebaigtas, nes Ašas pasilenkė ir pabučiavo mane. Apsivijau rankomis jį už kaklo, jis apkabino mane per liemenį ir kurį laiką aš nebejutau šalčio.
Tačiau kitą rytą Ašas vėl atrodė nutolęs ir abejingas, jis beveik nesikalbėjo su manimi, kad ir kaip stengiausi prašnekinti. Tą naktį mudu pasiekėme požeminius Žiemos karalystės rūmus. Ir Mebė tuojau pat pasistengė mus išskirti.
Tarnaitė parodė man skirtą ankštą kambarėlį ir aš sužvarbusi sėdėjau tenai tikėdamasi, kad Ašas netrukus vėl mane susiras. Tačiau po susitikimo su karaliene jis taip ir nepasirodė, tad kelias valandas veltui pralaukusi pati išdrįsau leistis jo ieškoti po Žiemos rūmų menes. Tada ir susipažinau su Tiaotine, o tiksliau ji susipažino su manimi. Tai nutiko bibliotekoje, kur man teko nenoromis žaisti gaudynių su dramblotu milžinu, sukaustytu grandinėmis. Jis vaikėsi mane tarp knygų lentynų eilių. Kai nuo jo pasprukome, naujoji pažįstama pranešė, kad princo Ašo jau nebėra rūmuose ir niekas nežino, kada jis sugrįš.
Juk tai Ašas, pareiškė ji šypsodamasi man nuo knygų lentynos viršaus. Jį retai galima pamatyti rūmuose. Vieną akimirką jis čia, o kitą žybt jo vėl nėra nė padujų kelis mėnesius.
Kodėl Ašas tiesiog ėmė ir išvyko? tūkstantąjį kartą svarsčiau mintyse. Juk galėjo bent jau pasakyti, kur ketina keliauti ir kada parsiras. Neturėjo palikti nežinioje.
Nebent jis sąmoningai vengė manęs. Nebent visi jo pasakyti žodžiai, bučinys, kuriuo apsikeitėme, jausmai, slypėję jo akyse ir balse, jam visiškai nieko nereiškė. Galbūt taip elgėsi vien tik norėdamas atsivilioti mane į Žiemos rūmus.
Ar nori pavėluoti? sumurkė Tiaotinė, rydama mane žvilgančiomis katiniškomis akimis. Jos balsas sugrąžino į dabartį. Mebė nemėgsta laukti.
Tai jau tikrai, vangiai patvirtinau ir pamėginau nuginti šalin prastą nuotaiką. Tik pamanyk! pagalvojau. Manęs laukia audiencija pas pačią Žiemos karalienę. Duok man minutėlę persirengti, paprašiau ir luktelėjusi piktai sužaibavau akimis, nes Tiaotinė nė nepasijudino. Gal malonėtum trumpam palikti mane vieną?
Fuka sukikeno, akimirksniu pasivertė juoda gauruota ožka ir visomis keturiomis iškaukšėjo iš kambario. Užtrenkiau duris ir užrėmusi jas nugara pajutau, kad širdis netelpa krūtinėje. Mebė nori matyti. Žiemos karalystės valdovė galiausiai teikėsi mane pasikviesti. Suvirpėjusi pasitraukiau nuo durų ir nusiskubinau prie komodos, ant kurios stovėjo ledo veidrodis.
Pažvelgiau į savo atspindį, šiek tiek iškreiptą dėl įtrūkusio ledo. Aš vis dar retsykiais negalėdavau atpažinti savęs. Kambario prietemoje tiesūs šiaudų spalvos plaukai atrodė beveik sidabriniai, akys neproporcingai didelės. O ir begalė kitų beveik neapčiuopiamų smulkmenų liudijo, kad nebepriklausau žmonių giminei, kad virtau gąsdinančia būtybe. Be to, krito į akis ir vienas neabejotinai akivaizdus skirtumas. Abipus galvos styrančios smailios ausys rėksmingai priminė, kad esu kitokia, nei iki šiol buvau.
Neištvėrusi nusukau akis nuo savo atspindžio ir nužvelgiau vilkimus drabužius. Jie buvo šilti ir patogūs, bet puikiai supratau, kad susitikti su Žiemos karalystės valdove apsirengus sportinėmis kelnėmis ir apsmukusiu megztiniu prasta mintis.
Puikumėlis. Po penkių minučių turiu stoti prieš pačią Žiemos fėjūnų karalienę. Kuo gi man pasipuošti? paklausiau savęs.
Užmerkusi akis pamėginau griebtis burtų, kad mano apdarai taptų bent kiek puošnesni. Veltui. Regis, didžiulis galios antplūdis, kurį pajutau kaudamasi su Geležies karaliumi, dingo be pėdsako, visiškai išgaravo, nes aš daugiau nebepriverčiau kerų veikti. Ir ne dėl to, kad nebūčiau stengusis. Prisiminusi pamokas, gautas iš sidhių3 katino Grimalkino, kurį sutikau per pirmąją kelionę į Niekadaniekada, pabandžiau tapti nematoma, pakilti į orą, įžiebti fėjūnų ugnį. Iš viso to teišėjo šnipštas. Pasirodo, praradau netgi gebėjimą jausti burtus, nors ir žinojau juos čia esant. Kerėjimo galias kursto emocijos ir ugningi jausmai įniršis, troškimas, meilė. Kuo daugiau jausmų, tuo lengviau paleisti į darbą burtus. Tačiau dabar man nesisekė, kad ir kaip stengiausi. Regis, vėl tapau paprasta, jokiomis stebuklingomis galiomis neapdovanota Megana Čeis. Neskaitant smailių ausų.
Keista. Juk ilgai nė nežinojau, kad esu pusiau fėjūnė. Vos keli mėnesiai teprabėgo nuo to laiko, kai atėjus šešioliktajam gimtadieniui mano geriausias draugas Robis atskleidė paslaptį, jog iš tiesų jis yra Šaunusis Robinas, garsusis Pakas iš Vasarvidžio nakties sapno. Paskui mano mažąjį broliuką Itaną pagrobė fėjūnai ir man teko jį vaduoti. Beje, paaiškėjo, jog ir aš pati esu Vasaros fėjūnų valdovo, karaliaus Oberono, duktė, kurios jis susilaukė su mirtinga moterimi. Nelengva buvo susitaikyti su mintimi, kad turiu fėjūnų kraujo ir stebuklingų galių. Tiesa, didžiam Grimalkino nepasitenkinimui man ne itin sekėsi jomis naudotis, ir tai dar ne blogiausia. Bėda ta, kad anksčiau nė netikėjusi fėjūnų buvimu, dabar, kai praradau gebėjimą kerėti, pasijutau netekusi dalies savasties.
Atsidususi pravėriau komodą ir išsitraukiau džinsus, baltą palaidinę, ilgą juodą apsiaustą. Kaip įmanydama greičiau įsinėriau į drabužius, kad nesustirčiau į ožio ragą. Akimirką pasvarsčiau, gal vertėtų pasirinkti puošnesnį apdarą, tarkim, vakarinę suknelę. Bet atmečiau šią mintį. Žiemos rūmų dvariškiai nepripažįsta aprangos kodo. Tad turėsiu daugiau šansų išgyventi, jeigu prisitaikysiu.
Pravėrusi duris išvydau Tiaotinę, kuri dabar jau nebuvo pasivertusi nei ožka, nei kate, tik spoksojo į mane, klastingai iššiepusi dantis.
Čionai, sušnypštė ji ir mikliai pasuko į šoninį ledo koridorių. Geltonos akys, regis, plaukė per sutemas. Karalienė užsilauks.
NUSEKIAU PASKUI TIAOTINĘ į tamsą, vinguriuodama nesibaigiančiais labirintais ir stengdamasi nesidairyti į šalis. Tačiau akies krašteliu vis tiek spėdavau pastebėti Žiemos rūmų menėse tykančius siaubingus padarus. Už vienų durų gūžėsi kerėpliška pabaisa, labai primenanti milžinišką vorą. Pro plyšį įžvelgiau blyškų išsekusį snukį ir dygias akeles, įsmeigtas tiesiai į mane. Didžiulis juodas medžioklinis šuo degančiomis akimis negirdimai sekė paskui mus, kol neapsikentusi Tiaotinė šnypšdama puolė jį ir nuvijo šalin. Pora goblinų4 ir raudonkepuris5 smailiomis iltimis tamsioje kertėje rideno kauliukus, padarytus iš dantų ir smulkių kaulų. Man einant pro šalį tarp jų kaip tik kilo ginčas. Pirštais badydami raudonkepurį goblinai suskato klykti plonais čaižiais balsais:
Sukčius, apgavikas!
Aš neatsisukau pažiūrėti, tik išgirdau už nugaros spiegimą ir lūžtančių kaulų traškėjimą. Tirtėdama kaip epušės lapas nusiskubinau paskui Tiaotinę, kuri jau buvo spėjusi pradingti už kampo.
Ten koridorius baigėsi ir atsivėrė didžiulė menė, kurioje nuo lubų tarsi žėrintys sietynai leidosi varvekliai. Tarp jų plaukiojo žaltvykslės ir stebuklingi liepsnos rutuliai, mesdami ant sienų ir grindų laužytus šviesos spindulius. Nuo ledinių grindų kilo migla. Kai įėjome, kvėpuojant iš burnos pradėjo virsti garo tumulai. Lubas rėmė ledinės kolonos, kurios spindėjo lyg vaiskus krištolas ir papildė akinamą pinklią mirguliuojančių šviesų ir spalvų gamą. Niūri nežabota muzika aidėjo po rūmus. Ją atliko grupelė žmonių, sėdinčių ant pakylos menės kampe. Dzirinančių ir mušančių instrumentus muzikantų akys atrodė sustiklėjusios, o kūnai bauginamai liesi. Ilgi susivėlę plaukai, regis, buvo nematę žirklių metų metus. Kita vertus, nepasakytum, kad šie žmonių giminės atstovai atrodė kenčiantys ar nelaimingi. Tik tarsi zombiai aistringai virkdė instrumentus ir, regis, nė nepastebėjo savo antgamtiškų žiūrovų.
Aplinkui pakylą grūdosi tuntai požemio karalystės gyventojų, vienas už kitą baisesnių. Ograi6 ir raudonkepuriai, goblinai ir spriganai7, koboldai8 ir fukos, hobsai9 ir elfai, o ir tie, kurių nė vardų nežinojau, šmižinėjo kaip įkirpti pirmyn ir atgal mirguliuojančioje prieblandoje. Skubiai naršiau menę žvilgsniu, tikėdamasi pamatyti susitaršiusių juodų plaukų kupetą ir skaisčias sidabrines akis, kol skaudžiai sugėlė širdį. Čia jo nebuvo. Tolimajame menės kampe tiesiog ore kybojo ledinis sostas, akinantis šaltu spindesiu. Ant jo tarsi išskaptuota iš galingo ledo luito sėdėjo Žiemos rūmų valdovė, karalienė Mebė.
Nors asketiška ir paprasta, galingiausia Žiemos karalystės moteris atrodė pritrenkiamai. Kai viešėjau Oberono valdose, mačiau ją varžovės, Vasaros karalienės, draugijoje. Matuojant antgamtiško pasaulio matais toji irgi buvo įspūdinga. Be to, Titanija taip pat griežė ant manęs dantį, kad esu Oberono dukra, ir netgi mėgino kartą paversti stirna, taigi neturėjau dėl ko jai simpatizuoti. Nors ir labai skirtingos, abi karalienės buvo nepaprastai galingos. Dieviškai graži, ūmi ir negailestinga Titanija priminė vasaros audrą ir įpykinta imdavo svaidytis žaibais. O Mebė buvo panaši į žvarbiausią žiemos dieną, kai viskas nuščiūva ir sustingsta iš baimės prieš negailestingą ledą, kuris kartą jau buvo pražudęs pasaulį ir gali vėl tai padaryti.
Karalienė sėdėjo soste, apsupta kelių aukščiausio rango dvariškių kilmingųjų sidhių, kurie vilkėjo brangiais madingais šių laikų drabužiais: dalykiniais baltais kostiumais ir juodais dryžuotais Armani marškiniais. Kai anąkart mačiau Mebę Oberono karalystėje, ji buvo pasipuošusi gražiai krintančia juoda suknele, kurios klostės vilnijo it šešėliai. O šiandien ji vilkėjo baltą kelnių kostiumėlį, avėjo dramblio kaulo spalvos bateliais. Nagai blizgėjo opalo atspalvio laku, tamsūs plaukai buvo elegantiškai sukelti ant viršugalvio. Valdovė pažvelgė į mane bedugnėmis juodomis akimis, primenančiomis naktį be žvaigždžių, blausias tamsiai raudonas lūpas iškreipė grėslus šypsnys.
Pajutau, kaip šiurpas perbėgo per nugarą. Fėjūnams nerūpi mirtingieji. Žmonės jiems tėra žaislai, kurie išmetami, kai pabosta. Šiuo atžvilgiu ir Vasaros, ir Žiemos rūmų dvariškiai vienodi. Netgi aš, pusiau fėjūnė ir Oberono dukra, neturiu nė vieno draugo amžinų savo tėvo priešų aplinkoje. Jeigu užrūstinsiu Mebę, ji pasielgs su manimi kaip panorėjusi. Galbūt pavers balta triušele ir užsiundys ant manęs goblinus, nors to greičiau galėtum tikėtis iš Titanijos. Neapleido mintis, kad Mebė sugalvos ką nors nepalyginamai rafinuotesnio ir baisesnio. Tad jaučiau didžiulę baimę.
Tiaotinė skynėsi kelią per susigrūdusius Žiemos rūmų fėjūnus, kurie beveik jos nepaisė. Visas jų dėmesys krypo į mane, tad žingsniavau paskui palydovę apmirusia širdimi. Jaučiau, kaip į nugarą sminga alkani žvilgsniai, girdėjau laidomus juokelius, bet stengiausi nenuleisti galvos ir žengti kuo ryžtingiau. Niekas taip nemasina fėjūnų kaip baimė. Vienas kampuoto veido sidhių aukštuomenės atstovas nusišypsojo pagavęs mano žvilgsnį ir man skaudžiai nudiegė širdį. Savo išvaizda jis priminė Ašą, kuris paliko mane likimo valiai šioje siaubūnų karalystėje.
Kuo labiau mes artinomės prie Žiemos karalienės, tuo šalčiau darėsi. Netrukus pajutau, kad žvarba tiesiog gniaužia kvapą. Sustojusi per žingsnį nuo sosto Tiaotinė nusilenkė. Aš pasekiau jos pavyzdžiu, nors vos įstengiau nekaukšėti dantimis. Už mūsų šurmuliavo Žiemos rūmų dvariškiai. Nuo jų šnopavimo ir murmesio kūnas ėjo pagaugais.
Megana Čeis, suskambo menėje karalienės balsas, nuo kurio man pasišiaušė plaukai, o fuka vikriai niurktelėjusi į šoną pradingo dvariškių būryje, palikdama mane vieną kaip pirštas. Malonu tave čia matyti.
Man didelė garbė, jūsų didenybe, atsakiau sutelkusi visas valios jėgas, kad balsas nedrebėtų. Tačiau jis vis tiek išdavikiškai virpėjo ir ne tik nuo šalčio.
Patenkinta Mebė nusišypsojo ir atsilošė apžiūrinėdama mane bejausmėmis juodomis akimis. Tyloje tegirdėjau savo širdies plakimą.
Taigi, vėl prakalbo karalienė ir nagais taip pabarbeno į sosto ranktūrį, kad net krūptelėjau. Štai mes ir susitikome. Matyt, tu laikai save labai protinga, Oberono dukra.
At-atsiprašau? klausiamai išlemenau, jausdama, kaip ledinė siaubo ranka sugniaužė širdį.
Kad ir kaip žiūrėtum, tokia pradžia nežadėjo nieko gero.
O iš tikrųjų esi visai paika, tęsė Mebė, apdovanojusi mane atsainia šypsena. Bet netrukus tau teks ateiti į protą. Gali neabejoti. Valdovė palinko į priekį ir nuvėrė mane tokiu demonišku žvilgsniu, kad vos nepasileidau bėgti klykdama iš siaubo. Girdėjau apie tavo darbelius, Megana Čeis, rūsčiai išrėžė karalienė primerkusi akis. Nejau tikėjaisi, kad pavyks juos nuo manęs nuslėpti? Tu apgaule privertei Žiemos princą lydėti tave į Geležies karalystę. Paskui kautis su tavo priešais. Tu primetei jam priesaiką, kuri vos jo nepražudė. Dėl tavo kaltės aš tik per plauką nepraradau savo brangaus berniuko. Ar bent supranti, ką man teko išgyventi?