Taigi, vėl prakalbo karalienė ir nagais taip pabarbeno į sosto ranktūrį, kad net krūptelėjau. Štai mes ir susitikome. Matyt, tu laikai save labai protinga, Oberono dukra.
At-atsiprašau? klausiamai išlemenau, jausdama, kaip ledinė siaubo ranka sugniaužė širdį.
Kad ir kaip žiūrėtum, tokia pradžia nežadėjo nieko gero.
O iš tikrųjų esi visai paika, tęsė Mebė, apdovanojusi mane atsainia šypsena. Bet netrukus tau teks ateiti į protą. Gali neabejoti. Valdovė palinko į priekį ir nuvėrė mane tokiu demonišku žvilgsniu, kad vos nepasileidau bėgti klykdama iš siaubo. Girdėjau apie tavo darbelius, Megana Čeis, rūsčiai išrėžė karalienė primerkusi akis. Nejau tikėjaisi, kad pavyks juos nuo manęs nuslėpti? Tu apgaule privertei Žiemos princą lydėti tave į Geležies karalystę. Paskui kautis su tavo priešais. Tu primetei jam priesaiką, kuri vos jo nepražudė. Dėl tavo kaltės aš tik per plauką nepraradau savo brangaus berniuko. Ar bent supranti, ką man teko išgyventi?
Mebė grobuoniškai nusišypsojo ir baimė dar labiau suspaudė man paširdžius. Kaip valdovė su manimi pasielgs? Pavers ledo luitu? Sušaldys visus vidaus organus? Sustingdys kraują ir aš niekada nepajėgsiu sušilti, kad ir kiek tūločiausi, kad ir kaip karšta būtų aplinkui? Aš sudrebėjau, bet netrukus pastebėjau, jog oras lengvai raibuliuoja, tarsi skleidžia mažas šilumos bangeles, ir staiga supratau: tai Mebė pasitelkė kerus bandydama užvaldyti mano jausmus ir priversti įsivaizduoti pačią baisiausią manęs laukiančią lemtį. Beje, ji be reikalo stengėsi: aš ir taip buvau leisgyvė iš siaubo.
Į galvą netikėtai šovė mintis: o ką, jeigu Ašas taip pat žaidė mano jausmais ir apgaule paskatino įsimylėti jį. Jeigu jau Mebė geba tai daryti, jos sūnūs, be abejo, irgi paveldėjo šią galią. Ar mano jausmai Ašui yra tikri? O gal tai tik kerų pasekmė?
Dabar ne laikas sukti galvą dėl tokių dalykų, Megana! sudraudžiau save mintyse.
Mebė akylai stebėjo mano reakciją. Nors aš vis dar tirtėjau iš baimės, sielos gilumoje supratau, ko siekia karalienė. Jeigu tik neištversiu ir pulsiu prašyti pasigailėjimo, kaipmat nė pati nepajutusi būsiu priversta duoti stebuklingą priesaiką. Kadangi fėjūnų pasaulyje priesaikos turi ypatingą reikšmę, visai nenorėjau leisti Mebei išgauti pažadą, dėl kurio pasigailėčiau tą pačią akimirką.
Slapčiomis atsidususi pamėginau sutelkti mintis, kad atsakydama į Žiemos karalienės klausimą nepradėčiau vapėti kaip dvejų metų mažylė.
Prašau man atleisti, jūsų kilnybe, prabilau apdairiai rinkdamasi žodžius. Nenorėjau padaryti nieko blogo nei jums, nei jūsų sūnui. Jo pagalbos man reikėjo, kad išvaduočiau savo broliuką iš Geležies karaliaus nelaisvės.
Vos tai išgirdę Žiemos rūmų dvariškiai baimingai subruzdo ir suošė man už nugaros. Juste jutau, kaip šiaušiasi jų gaurai, girdėjau dantų griežimą ir nagų caksėjimą. Fėjūnai bijojo geležies kaip velnias kryžiaus, nes ji naikino jų burtų galias ir alino kūnus. Tad ką kalbėti apie siaubą, kurį jiems kėlė karalystė, kurioje viskas padaryta iš šio metalo, o valdovas, vadinantis save Geležies karaliumi, jų akyse atrodė tikras šventvagis. Man dingtelėjo piktdžiugiška mintis, kad nedoriems Žiemos rūmų fėjūnams Geležies karalystė yra įkūnytas blogis, ir aš vos nuslėpiau šypseną.
Galėčiau apšaukti tave melage, mergužėle, šaltai pareiškė Mebė ir bruzdesys bei niurzgimas man už nugaros akimirksniu nuščiuvo. Tačiau tą patį man pasakojo ir sūnus. Būk rami, mes nebijome Geležies karaliaus išperų. Šiuo metu Ašas su broliais kaip tik naršo mūsų žemes ieškodami geležies fėjūnų. Jeigu tie šlykštūs padarai išdrįs peržengti mūsų karalystės sienas, mes sučiupsime ir sunaikinsime juos.
Mane užplūdo didžiulis palengvėjimas, nors visai ne dėl karingo valdovės pareiškimo. Vadinasi, Ašo čia nėra, nes jis turėjo rimtą priežastį palikti rūmus.
Vis dėlto vėl prakalbo Mebė ir taip dėbtelėjo į mane, kad net silpna pasidarė, niekaip nesuprantu, kaip tau pavyko nepalydėti galvos. Galbūt Vasaros fėjūnai susimokė su Geležies karalystės išperomis stoti prieš Žiemos rūmus? Būtų velniškai smagu, ką, Megana Čeis?
Ne, tyliai paprieštaravau.
Man prieš akis iškilo sukniubęs Geležies karalius, kai pervėriau Keramedžio strėle jam krūtinę, ir aš sugniaužiau kumščius mėgindama suvaldyti drebulį. Vis dar mintyse regėjau, kaip Machina gūžiasi nuo skausmo, ir staiga pajutau per kūną nuvilnijant šaltą sukrią bangą.
Geležies karalius ketino sunaikinti ir Vasaros, ir Žiemos karalystes. Bet dabar jis nebegyvas. Aš nužudžiau jį.
Iš Mebės akių teliko juodi plyšeliai.
Ar nori mane įtikinti, kad tu, niekinga puskraujė, neapdovanota burtų galia, įstengei nugalėti patį Geležies karalių?
Patikėk ja, įsiterpė į mūsų pokalbį naujas balsas ir man pakirto kojas, o širdis, regis, grasinosi iššokti iš krūtinės. Aš buvau ten ir mačiau, kaip tai nutiko.
Man už nugaros pasigirdo dvariškių keliamas triukšmas, jiems skiriantis į šalis tarsi bangoms. Aš nė nepajudėjau. Kojos tiesiog priaugo prie grindų, širdis dunksėjo kaip patrakusi, kol per menę ryžtingai žengė lieknas ir grėsmingas princas Ašas.
Tirtėjau it epušės lapas, krūtinę pradėjo saldžiai mausti. Ašas atrodė visai nepasikeitęs, toks pat niūriai gražus su juodais ir pilkais apdarais. Plaukai ir drabužiai dar labiau paryškino odos blyškumą. Prie juostos kabėjo kalavijas. Mėlynai juoda makštis skleidė šaltą šviesą.
Pamačiusi princą pajutau didžiulį palengvėjimą. Šypsodamasi žengiau jo pasitikti, bet akimirksniu sustojau lyg įkasta nuo ledinio žvilgsnio. Iš sumišimo tiesiog sustingau. Galbūt jis manęs nepažino? Žvelgiau į akis laukdama, kol jų išraiška sušvelnės, kol Ašo lūpose pasirodys vos pastebima šypsena, kurią taip dievinau. Tačiau nieko panašaus nenutiko. Šaltas niekinamas žvilgsnis trumpai stabtelėjo prie manęs, paskui princas apėjo mane ir nusiskubino prie karalienės. Stypsojau nelyginant stabo ištikta ir jaučiausi be galo įskaudinta. Galbūt jis tik dedasi abejingas motinos akivaizdoje, bet kas jam draudė bent tarstelėti sveika? Mintyse pažadėjau užkurti Ašui pirtį, kai liksime vienudu.
Prince Ašai, švelniai prakalbo karalienė, kai sūnus priklaupė ant kelio priešais sostą. Tu sugrįžai. O kur tavo broliai?
Ašas kilstelėjo galvą, bet jam dar nespėjus atsakyti, įsiterpė kitas balsas.
Jaunėlis taip skubėjo pas jus, karaliene Mebe, kad kone paspruko nuo mūsų, nuaidėjo aukštas ir šaižus balsas man už nugaros. Jeigu taip gerai jo nepažinočiau, manyčiau, kad jis nenori kalbėtis su jumis mūsų akivaizdoje.
Ašas pakilo, jo veidas liko neperprantamas, o į menę įžengė dar du jauni vyrai, vaikydami į šalis dvariškius lyg paukščių būrį. Jiems prie šono taip pat kaip ir jaunėliui blizgėjo po ilgą ploną plieno kalaviją. Jų elgesys buvo karališkai atsainus.
Pirmasis, kuris ką tik kalbėjo, stotu ir ūgiu priminė Ašą: lieknas, lankstus ir grėsmingas. Prakaulaus veido, aštrių bruožų ir juodais plaukais, kurie styrojo į visas puses lyg spygliai. Balto ilgo apsiausto skvernai plaikstėsi jam einant, vienoje ausyje blyksėjo aukso auskaras. Susilyginęs su manimi jis tik atsainiai dirstelėjo, ledo mėlynumo akys sutvisko lyg deimantai, lūpas iškreipė pašaipi šypsena.
Antrasis buvo aukštesnis už kitus du brolius ir iš pažiūros tvirtesnis. Ilgi varno juodumo plaukai, surišti į arklio uodegą, siekė liemenį. Paskui jį ėjo didžiulis pilkas vilkas, primerkęs grėslias gintarines akis.
Antrasis buvo aukštesnis už kitus du brolius ir iš pažiūros tvirtesnis. Ilgi varno juodumo plaukai, surišti į arklio uodegą, siekė liemenį. Paskui jį ėjo didžiulis pilkas vilkas, primerkęs grėslias gintarines akis.
Rovanai, pasilabino Mebė ir maloniai nusišypsojo pirmajam princui, kai kiti du sūnūs sekdami Ašo pavyzdžiu priklaupė priešais sostą. Seidžai. Pagaliau visi mano berniukai namuose. Kokių naujienų man turite? Ar aptikote geležies fėjūnų pėdsakų mūsų valdose? Ar atnešėte man jų mažas nuodingas širdis?
Jūsų didenybe, prabilo Seidžas, aukščiausias ir vyriausias iš brolių. Mes išnaršėme visą Tir Na Nogą, nuo vieno krašto iki kito, nuo Ledinių lygumų ir Užšalusios pelkės iki Sudužusio stiklo jūros. Bet neaptikome nė menkiausio pėdsako geležies fėjūnų, apie kuriuos kalbėjo brolis.
Regis, mūsų mielas jaunėlis bus mažumėlę sutirštinęs spalvas, kandžiai pridūrė Rovanas ir pašaipiai nusišypsojo. Kažkodėl nesuskaičiuojami geležies fėjūnų legionai tarsi skradžiai žemę prasmego.
Ašas ramiai pažvelgė į Rovaną, bet aš pajutau, kaip man užkaito skruostai.
Jis sakė tiesą, išpyškinau ir visų susispietusių menėje padarų akys susmigo į mane. Geležies fėjūnai ne prasimanymas ir jie vis dar sukiojasi netoliese. Jeigu neįvertinsite gresiančio pavojaus, palydėsite galvas nė nesupratę, kas dedasi.
Rovanas sužiuro į mane primerkęs akis ir nusišypsojo bloga lemiančia šypsena.
Nuo kada puskraujei Oberono dukrai taip parūpo Žiemos karalystės likimas?
Užteks! nugriaudėjo menėje valdingas Mebės balsas. Ji pakilo ir mostelėjo ranka už mūsų besigrūdantiems dvariškiams. Nešdinkitės lauk! Kad nė vieno neliktų! Noriu pasikalbėti su princais akis į akį.
Fėjūnų knibždėlyną kaip vėjas nupūtė. Jie mikliai iššliaužė, iššokavo ar išsklendė iš menės. Aš neryžtingai mindžikavau mėgindama pagauti Ašo žvilgsnį ir svarstydama, ar turėčiau dalyvauti šiame pokalbyje. Juk aš taip pat šį tą žinau apie geležies fėjūnus. Pagaliau man pavyko pelnyti Žiemos princo dėmesį: jis abejingai, netgi priešiškai pažvelgė į mane ir primerkė akis.
Ar tu negirdėjai, ką pasakė karalienė, puskrauje? šaltai pasidomėjo jis ir man skaudžiai sugėlė širdį.
Spoksojau į Ašą pravėrusi burną, negalėdama patikėti, kad taip kalba su manimi, bet jis iš aukšto pridūrė:
Tau čia ne vieta. Palik mus.
Pajutusi akyse tvenkiantis karštas pykčio ašaras žengiau prie princo.
Ašai
Jo žvilgsnyje blykstelėjo pasibjaurėjimas.
Turi kreiptis į mane prince Ašai arba jūsų didenybe, puskrauje. Be to, aš nesuteikiau tau leidimo kalbėti. Jeigu dar kartą taip užsimirši, kalavijo ašmenimis parodysiu deramą vietą.
Jis atsainiu rankos mostu patvirtino, kad turiu pasitraukti, ir nusisuko. Rovanas suprunkštė, Mebė šaltai ir pašaipiai žvelgė į mane iš sosto aukštybių.
Rauda gniaužė gerklę, akis perštėjo nuo ašarų, jos galėjo pasipilti kiekvieną akimirksnį. Drebėdama prikandau lūpą, kad kaip nors jas sulaikyčiau. Man nevalia verkti. Tik ne dabar, kai į mane spokso Mebė, Rovanas ir Seidžas. Jų veiduose aiškiai parašyta, jog tik to ir telaukia. Jeigu noriu išgyventi Žiemos karalystėje, neturiu parodyti silpnumo jos gyventojų akivaizdoje.
Ypač dabar, kai paaiškėjo, kad Ašas tėra vienas iš tų baisūnų.
Kaip įmanydama oriau nusilenkiau karalienei Mebei.
Atleiskite, jūsų didenybe, pasakiau gana tvirtu balsu. Palieku jus su sūnumis.
Mebė linktelėjo, Rovanas, išsišiepęs iki ausų, perdėtai mandagiai nusilenkė, o Ašas su Seidžu išvis nesiteikė manęs pastebėti. Aš pasisukau ir aukštai iškėlusi galvą nužingsniavau per sosto menę, nors širdį sulig kiekvienu žingsniu varstė skausmo kalavijai.
2
Prisipažinimas
Kai atsibudau, buvo jau prašvitę, pro langą skverbėsi šalta šviesa. Išpurtęs nuo ašarų veidas degė, net pagalvė spėjo sudrėkti. Vieną palaimingą mirksnį negalvojau apie praėjusio vakaro įvykius. Paskui iš naujo užliejo juoda prisiminimų banga.
Akys vėl priplūdo ašarų ir aš paslėpiau galvą po antklode. Beveik visą naktį praraudojau, įsikniaubusi į pagalvę, kad koridoriais šmižinėjantys fėjūnai neišgirstų.
Negailestingi Ašo žodžiai skaudžiai užgavo širdį. Net dabar negalėjau patikėti, jog jis taip elgėsi sosto menėje, tarsi aš būčiau purvas po kojomis ir nusipelnyčiau tik paniekos. Juk siejau su juo viltis, akis pražiūrėjau laukdama sugrįžtančio, o dabar jaučiausi taip, lyg kas būtų įkalęs vinį tiesiai į širdį. Buvau beviltiškai išduota. Pasirodo, per visą mūsų kelionę į Geležies karaliaus valdas jis viso labo vaidino spektaklį, griebėsi gudrios taktikos, kad atsiviliotų mane į Žiemos rūmus. O galbūt aš paprasčiausiai jam nusibodau ir jis patraukė ieškoti naujų nuotykių? Tebūnie tai man dar viena pamoka, kad fėjūnai labai nepastovūs ir tikri beširdžiai.
Šiuo metu, kai jaučiausi viena vienutėlaitė ir visiškai sutrikusi, susigriebiau besiilginti Pako. O kad jis būtų čia! Pašėlęs Pakas, kuris taip užkrečiamai kvatojasi ir visada moka mane pralinksminti. Žmonių pasaulyje Robis Gudfelas buvo mano kaimynas ir geriausias draugas. Mudu viskuo dalydavomės ir leisdavome laiką drauge. O išties jis pasirodė esąs Šaunusis Robinas, garsusis Pakas iš Vasarvidžio nakties sapno. Oberono įsakymu turėjo saugoti mane nuo fėjūnų pasaulio, tačiau Pakas nepakluso karaliui. Pirmą sykį, kai kartu su manimi leidosi ieškoti Itano į Niekadaniekada, o antrą kai aš pabėgau iš Vasaros fėjūnų rūmų ir Oberonas liepė mane sugrąžinti. Už ištikimybę man Pakui teko brangiai sumokėti: jis susikovė su viena iš Machinos karvedžių, vardu Virusė, buvo sužeistas ir vos nemirė. Mes turėjome palikti Paką pas medžių nimfas, driades, užsigydyti žaizdų ir mane iki šiol graužia kaltė dėl šio sprendimo. Prisiminusi bičiulį aš vėl apsipyliau ašaromis. Pakas negalėjo numirti. Juk man taip pašėlusiai jo stinga.
Pasigirdęs beldimas į duris privertė krūptelėti.
Megaaaana, atsklido čaižus Tiaotinės balsas. Pabusk. Aš žinau, kad tu viduje. Atidaryk duris.
Eik sau! šūktelėjau šluostydamasi ašarotas akis. Neketinu nė nosies kišti iš kambario, nes prastai jaučiuosi. Supratai?
Tačiau tai, žinoma, tik dar labiau pakurstė nekviestos viešnios smalsumą. Tiaotinė liovėsi belsti ir pradėjo taip gremžti duris, kad nuo čaižaus garso man ėmė spengti ausyse. Fukos balsas už durų aidėjo vis garsiau ir nekantriau. Iš patirties žinojau, kad ji gali pratūnoti ten kiaurą dieną brazdindamasi ir verkšlendama, todėl išsiritau iš lovos, skubiai nukūriau prie durų ir atlapojau jas.
Ko tau reikia? suniurzgiau.
Fuka markstėsi apžiūrinėdama mano apgailėtiną išvaizdą: ašarų pėdsakus ant veido ir paburkusią varvančią nosį. Paskui išsišiepė lyg visažinė, o aš dar labiau įtūžau: jeigu ji atsivilko čia vien pasišaipyti iš manęs, neketinu su tuo taikstytis. Atsitraukiau ketindama užtrenkti duris įkyruolei prieš nosį, tačiau ji nėrė į vidų ir grakščiai liuoktelėjo ant lovos.
Ei! Kad tave kur velniai nujotų, Tiaotine! Nešdinkis iš čia!
Nekreipdama dėmesio į mano protestus fuka džiaugsmingai šokinėjo ant čiužinio, nuo aštrių nagų antklodėje liko skylės.
Megana įsimyyylėjo, išdainavo ji ir man sustojo širdis. Megana įsimylėjo Ašą. Kavalierius su pana virė košę su