Išskyrus Robį, pasitaisiau mintyse gūžtelėjusi pečiais. Bent jau Robis prisimins. Įdomu, ką tokio pakvaišusio jis suplanavo mano gimtadieniui. Beveik neabejojau, kad tai bus kas nors beprotiška. Pernai jis padėjo man slapčia išsprūsti iš namų į vidurnakčio iškylą miške. Keista: aš prisiminiau slėnį ir nedidelę kūdrą su virš jos skraidančiais jonvabaliais, ir nors paskui naršiau mišką aplink savo namus nesuskaičiuojamą daugybę kartų, daugiau neaptikau tos vietos.
Krūmuose už manęs kažkas sušlamėjo. Oposumas, elnias ar netgi lapė ieško, kur pasislėpti nuo lietaus. Laukiniai gyvūnai čia įžūliai drąsūs ir beveik visai nebijo žmogaus. Jeigu ne Bo, mamos daržas tuojau pat virstų kiškių ir elnių bufetu, o vietinių meškėnų šeimynėlė pati pasiimtų, ko jai reikia, iš virtuvės spintelių.
Miške trakštelėjo šakelė, šįkart arčiau. Aš nejaukiai sujudėjau, pasiryžusi neatsisukti dėl kvailos voverės ar meškėno. Nesu kokia nors Endžė pripūsk papus, tobuloji panelė, šokėjų komandos kapitonė, kuri pultų į isteriją pamačiusi smiltpelę narve ar taškelį purvo ant Hollister džinsų. Aš kraunu šieną, mušu žiurkes ir varinėju kiaules purve iki kelių. Laukiniai gyvūnai manęs negąsdina.
Vis dėlto spoksojau į kelią tikėdamasi, kad iš už kampo pasirodys autobusas. Galbūt kaltas lietus ir mano pačios pakvaišusi vaizduotė, tačiau miškas atrodė kaip Bleiro raganos projekte.
Čia nėra vilkų ar serijinių žudikų, pasakiau sau. Nebūk paranojikė.
Staiga miškas visai nutilo. Atsirėmiau į medį ir sudrebėjau, bandydama valios jėga priversti autobusą pasirodyti. Nugara perbėgo šaltukas. Aš buvau ne viena. Atsargiai, nuleidusi galvą žvilgčiojau pro lapus. Didžiulis juodas paukštis nutūpė ant šakos, pašiaušė plunksnas prieš lietų ir tupėjo nejudėdamas kaip statula. Man bežiūrint į jį, paukštis pasuko galvą ir pagavo mano žvilgsnį žaliomis, tarytum stiklinėmis akimis.
O tada kažkas sugriebė mane iš už medžio.
Aš suklykiau ir atšokau, širdis pašėlusiai daužėsi. Apsisukusi puoliau bėgti, galvą užplūdo mintys apie žudikus, prievartautojus ir Odaveidį iš Kruvinųjų skerdynių Teksase.
Kažkas už manęs pratrūko juoktis.
Robis Gudfelas, mano artimiausias kaimynas jis gyveno už trijų kilometrų įsitvėręs medžio kamieno duso iš juoko. Aukštas ir liesas, vilkėjo apiplyšusius džinsus ir marškinėlius, jis liovėsi juoktis, pasižiūrėjo į mano išbalusį veidą ir vėl pratrūko. Nepaklusnūs raudoni plaukai buvo prilipę prie kaktos, o drabužiai prie odos, pabrėždami liekną kaulėtą kūną ir sudarydami įspūdį, kad jo galūnės neproporcingos. Tai, jog jis buvo kiaurai permirkęs, aplipęs šakelėmis, lapais ir purvu, jo visai nejaudino. Jam rūpėjo tik keletas dalykų.
Po galais, Robi! pratrūkau aš trypdama kojomis ir mėgindama jam įspirti. Jis išsisuko ir nusvirduliavo ant kelio, visas net raudonas iš juoko. Visai nejuokinga, tu idiote! Aš vos negavau širdies smūgio.
A-atleisk, princese, sužiopčiojo Robis, susiėmęs už širdies ir bandydamas įkvėpti oro. Tai buvo tiesiog pernelyg tobula. Jis sukikeno dar kartą ir išsitiesė, vis dar susiėmęs už šonkaulių. Žmogau, tai buvo įspūdinga. Tu tikriausiai pašokai kokį metrą. Turbūt pamanei, kad aš Odaveidis ar kažkas panašaus?
Visai ne, kvaily. Nusisukau bandydama paslėpti iš gėdos degantį veidą. Aš tau liepiau nustoti mane taip vadinti. Man jau seniausiai nebe dešimt metų.
Aišku, princese.
Užverčiau akis.
Ar tau kas nors sakė, kad elgiesi kaip keturmetis.
O, žiūrėkit, kas prašneko. Jis smagiai nusijuokė. Kuris iš mūsų, pasižiūrėjęs Kruvinąsias skerdynes Teksase, visą naktį negalėjo užmigti ir sėdėjo užsidegęs šviesą. Mėginau tave perspėti. Jis nutaisė groteskišką veidą ir ištiesęs rankas žengė prie manęs. Oooo, saugokis, aš Odaveidis.
Piktai susiraukiau ir koja tėškiau vandenį į jį. Jis juokdamasis tėškė atgal. Kai po kelių minučių pasirodė autobusas, mes buvome aplipę purvu, nuo mūsų lašėjo vanduo ir autobuso vairuotojas liepė sėstis gale.
Ką tu veiki šiandien po pamokų? paklausė Robis, kai mes sukritome ant užpakalinės sėdynės. Aplinkui mus moksleiviai šnekėjosi, juokavo, juokėsi ir apkritai nekreipė į mus jokio dėmesio. Gal nori išgerti kavos? Arba galėtume pabandyti įsmukti į kino teatrą ir pasižiūrėti filmą.
Ne šiandien, Robi, atsakiau mėgindama išsigręžti marškinėlius. Dabar, kai viskas jau buvo pasibaigę, nuoširdžiai gailėjausi dėl mūsų purvo karo. Prieš Skotą atrodysiu kaip Padaras iš Juodosios lagūnos. Šįkart tau teks prasmukti vienam. Po pamokų aš kai kam padėsiu mokytis.
Robis prisimerkė.
Padėsi mokytis? Kam?
Mano pilve suplazdėjo drugeliai ir aš užgniaužiau šypseną.
Skotui Voldronui.
Kam? Robio veidą iškreipė pasišlykštėjimo grimasa. Tam kiaušingalviui? Ar tu mokysi jį skaityti?
Aš piktai dėbtelėjau į jį.
Tai, kad jis mokyklos futbolo komandos kapitonas, dar nereiškia, jog yra bukas. O gal tu pavydi?
Aišku, kad bukas, nusišaipė Robis. Aš visada norėjau IQ kaip akmens. Nors ne, palauk. Tai būtų įžeidimas akmeniui. Jis purkštelėjo. Negaliu patikėti, kad eini pas tą kiaušingalvį. Tu gali daug daugiau, princese.
Nevadink manęs taip! Nusisukau slėpdama kaistantį veidą. Aš viso labo padėsiu jam mokytis. Jis manęs nekviečia į šokių vakarą. O Dieve.
Aišku. Robis neatrodė įtikintas. Jis nepakvies, be tu to tikiesi. Juk varvini seilę dėl jo kaip ir visos kitos tuščiagalvės palaikymo komandos šokėjos.
Na ir kas? Staigiai atsisukau į jį. Tai ne tavo reikalas, Robi. Apskritai, kas tau darbo?
Jis pritilo, kažką sumurmėjo panosėje. Aš atsukau jam nugarą ir įsispoksojau pro langą. Man nerūpėjo, ką sako Robis. Šią popietę, ištisą valandą, Skotas Voldronas bus tik mano, ir niekas tam nesutrukdys.
PAMOKOS TEMPTE TEMPĖSI. MOKYTOJAI kalbėjo niekus, o laikas, atrodo, pradėjo tekėti atgal. Popietė slinko kaip apsvaigusi. Kol pagaliau, pagaliau paskutinis skambutis išvadavo mane iš nesibaigiančios X lygu Y problemų kankynės.
Šiandien yra ta diena, pasakiau sau, manevruodama perpildytais koridoriais ir stengdamasi išsilaikyti toje knibždėlynėje. Šlapi sportiniai bateliai cypavo į plyteles, ore tvyrojo tirštas prakaito, dūmų ir kūno kvapas. Mane vėl apėmė nerimas. Tu tai gali. Tiesiog nueik ir užbaik tai.
Išsisukinėdama nuo moksleivių aš prasiskyniau kelią per vestibiulį ir žvilgtelėjau į kompiuterių klasę.
Jis buvo ten, sėdėjo suole, susikėlęs kojas ant kėdės. Skotas Voldronas, futbolo komandos kapitonas. Gražuolis Skotas. Skotas mokyklos karalius. Jis vilkėjo prasegtą raudonos ir baltos mokyklos spalvų striukę, išryškinančią jo plačią krūtinę, o šviesius plaukus buvo sušukavęs ant apykaklės.
Mano širdis suspurdėjo. Visa valanda viename kambaryje su Skotu Voldronu, ir niekas negalės mums sutrukdyti. Paprastai aš net negalėdavau prasibrauti iki Skoto: jis būdavo apsuptas arba Endžės ir jos šokėjų, arba futbolo komandos bičiulių. Nors kompiuterių klasėje be mūsų bus ir daugiau mokinių, bet visi jie akiniuočiai ir moksliukai tokių Skotas Voldronas nepastebi. Sportininkai ir palaikymo komandos šokėjos bet kokia kaina stengiasi išvengti šios vietos. Aš giliai įkvėpiau ir žengiau į klasę.Jis neatsisuko, kai priėjau jam iš už nugaros. Sėdėjo išsidrėbęs ant kėdės, susikėlęs kojas ir atlošęs galvą, įsivaizduodamas, kad kažkam meta kamuolį. Aš atsikrenkščiau. Jokios reakcijos. Atsikrenkščiau dar kartą, šįkart garsiau. Vis tiek nieko.
Kaupdama drąsą atsistojau priešais ir pamojavau. Pagaliau jo kavos rudumo akys nukrypo į mane. Akimirką jis atrodė nustebęs. O tada tingiai pakėlė antakį, nes negalėjo suprasti, kodėl aš noriu su juo pasikalbėti.
Nagi, Mege, pasakyk ką nors. Ką nors protingo.
Aaa išstenėjau. Labas. Aš Megana. Sėdžiu už tavęs. Kompiuterių klasėje. Jis vis dar bukai spoksojo į mane ir aš pajutau, kaip kaista skruostai. Aaa Aš nedaug nutuokiu apie sportą, bet manau, kad tu esi puikus gynėjas, na, nesu mačiusi jų daug tiesą sakant, tik tave. Bet, atrodo, tu tikrai moki žaisti. Žinai, einu į visas tavo rungtynes. Tik aš paprastai sėdžiu pačiame gale ir tu manęs tikriausiai nematai.
O Dieve. Užsičiaupk, Mege! Užsičiaupk tuojau pat. Aš ranka užsispaudžiau burną, kad nustočiau plepėjusi nesąmones, norėjau įlįsti į urvą ir numirti. Ir ką aš galvojau, kai sutikau? Geriau jau būti nematomai, negu pasirodyti kaip visiškai idiotei, ypač prieš Skotą.
Jis tingiai sumirksėjo, ištiesė rankas ir išsitraukė ausines iš ausų.
Atleisk, mažule, lėtai pratarė nuostabiu žemu balsu. Aš tavęs negirdėjau. Tada nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir šyptelėjo. Ar tu ir esi ta mokytoja?
A, taip. Aš išsitiesiau ir sukaupiau visus orumo likučius. Aš Megana. Ponas Sandersas paprašė manęs padėti tau pasimokyti programuoti.
Jis nesiliovė paniekinamai vypsojęs.
O tu kartais ne ta mergaitė, kuri gyvena pelkėje? Tu apskritai žinai, kas yra kompiuteris?
Mano veidas užsiliepsnojo, o skrandis susitraukė į kietą kamuoliuką. Gerai, aš neturiu galingo kompiuterio namuose. Todėl beveik visą laisvalaikį po pamokų ir praleidžiu čia, kompiuterių klasėje, darydama namų darbus ar tiesiog naršydama internete. Tiesą sakant, po poros metų aš tikiuosi įstoti į Technologijos institutą. Programavimas ir interneto svetainių kūrimas man einasi lengvai. Po galais, aš tikrai moku dirbti kompiuteriu.
Bet atsakydama į Skoto kritiką tesugebėjau išlementi:
T-taip, aš žinau. Tai yra aš daug žinau.
Jis abejodamas pasižiūrėjo ir aš pajutau, kaip dilgtelėjo mano sužeista savimeilė. Privalėjau įrodyti, kad nesu buka kaimietė, kaip jis įsivaizduoja.
Žiūrėk, aš tau parodysiu, pasiūliau ir siektelėjau klaviatūros.
Tada nutiko kai kas keista.
Man nespėjus prisiliesti prie klavišų, kompiuterio ekranas nušvito. Mano pirštai pakibo virš klaviatūros, o mėlyname ekrane pradėjo bėgti žodžiai.
Megana Čeis. Mes tave matome. Mes ateiname tavęs.
Aš sustingau. Žodžiai nesiliovė bėgę, tie patys trys sakiniai, vis iš naujo. Megana Čeis. Mes tave matome. Mes ateiname tavęs. Megana Čeis. Mes tave matome. Mes ateiname tavęs. Megana Čeis. Mes tave matome. Mes ateiname tavęs. Vėl ir vėl, kol užpildė visą ekraną.
Skotas atsilošė kėdėje, rūsčiai pažvelgė į mane, tada į kompiuterį.
Kas čia? paklausė jis piktai žiūrėdamas į mane. Ką, po galais, tu darai, kvaiša?
Nustūmusi jį šalin pajudinau pelę, tada paspaudžiau Escape, paskui Ctrl + Alt + Delete, kad sustabdyčiau tas nesibaigiančias žodžių eilutes. Nesuveikė.
Staiga, be jokio perspėjimo, žodžiai sustojo ir ekranas trumpam užtemo. Tada pasirodė kita žinutė, parašyta didžiulėmis raidėmis.
SKOTAS VOLDRONAS SPOKSO Į VAIKINUS DUŠE, LOL.
Aš netekau žado. Žinutė pradėjo eiti ratu per visus klasės kompiuterius ir aš niekaip negalėjau jos sustabdyti. Mokiniai prie kitų stalų nuščiuvo, akimirką apstulbo, o tada pradėjo rodyti pirštais ir juoktis.
Skoto žvilgsnį ant savo nugaros aš jaučiau tarsi peilį. Nedrąsiai atsisukusi pamačiau, kad jis spokso į mane, krūtinė kilnojasi. Veidas buvo raudonas, gal iš įsiūčio, gal iš pažeminimo, jis dūrė pirštu į mane.
Manai, kad tai juokinga, pelkių mergše? Ką? Aš tau parodysiu, kas juokinga. Kale, tu ką tik pati išsikasei sau kapą!
Jis išlėkė iš klasės, pavymui griaudint juokui. Keli mokiniai man nusišypsojo, paplojo, parodė iškeltus nykščius; vienas net pamerkė akį.
Man drebėjo keliai. Susmukau ant kėdės ir bukai įsispoksojau į kompiuterio ekraną, kuris staiga išsijungė, kartu nusinešdamas ir įžeidžiančią žinutę. Tačiau žala jau buvo padaryta. Mano skrandis apsivertė, akis aštriai nudiegė.
Užsidengiau veidą delnais. Aš žuvusi. Galutinai žuvusi. Viskas, Megana, žaidimas baigtas. Kažin ar mama išleis mane į internatą Kanadoje?
Bailus kikenimas pertraukė mano niūrias mintis ir aš pakėliau galvą.
Užsiropštęs ant monitoriaus viršaus, atviro lango fone juodavo kažkoks mažytis deformuotas padaras. Ištįsęs ir liesas, jis turėjo ilgas plonas rankas ir dideles, panašias į šikšnosparnio ausis. Per stalą į mane spoksojo siauros žalios akys, kuriose švietė protas. Padaras išsišiepė, parodydamas aštrius, melsva neonine šviesa švytinčius dantis, ir išnyko, kaip ir vaizdas kompiuterio ekrane.
Akimirką aš apstulbusi sėdėjau, spoksodama į tašką, kur ką tik mačiau tą padarą, o mintys sukosi keliomis kryptimis iškart. O, puiku. Lyg neužtektų to, kad manęs nekenčia Skotas, dar prasidėjo haliucinacijos. Meganą Čeis ištiko nervinis priepuolis dieną prieš šešioliktąjį gimtadienį. Tiesiog uždarykite mane į psichuškę, nes aš tikrai neištversiu kitos dienos mokykloje.
Prisiverčiau atsistoti ir kaip zombis išsvirduliavau į vestibiulį.
Robis laukė prie spintelių, rankose laikydamas po buteliuką gazuoto gėrimo.
Labas, princese, pasisveikino jis man slenkant pro šalį. O tu ankstyva. Kaip praėjo pamoka?
Nevadink manęs taip, sumurmėjau trinktelėdama galva į savo spintelę. O pamoka praėjo nuostabiai. Prašau nužudyti mane.
Nejau taip gerai? Aš vos spėjau pagauti jo mestą dietinę sodą; jis pats, šnypščiant putai, atsidarė skardinę nealkoholinio alaus. Robio balse išgirdau pašaipą. Na, galėčiau pasakyti: Ar aš nesakiau?
Piktai žybtelėjau akimis, provokuodama jį tęsti mintį.
Jo šypsena išblėso.
Bet nesakysiu. Jis kietai suspaudė lūpas stengdamasis nesišypsoti. Tai būtų neteisinga.
O ką tu čia veiki? paklausiau. Autobusas jau išvažiavo. Ar tryneisi aplink kompiuterių klasę kaip koks šlykštus persekiotojas?
Robis garsiai susikosėjo ir nugėrė didelį gurkšnį alaus.
Ei, aš čia svarsčiau, žvaliai tarė jis. Ką tu veiksi rytoj per savo gimtadienį?
Slėpsiuosi savo kambaryje, užsiklojusi galvą, pamaniau, bet truktelėjau pečiais ir atsidariau parūdijusią spintelę.
Nežinau. Ką nors. Nesu nieko suplanavusi. Pagriebiau knygas, sukišau jas į kuprinę ir užtrenkiau spintelės duris. O ką?
Robis apdovanojo šypsena, kuri priverčia mane nervintis, šypsena, kuri taip ištempia jo veidą, kad iš akių telieka žali plyšiukai.
Aš turiu butelį šampano, kurį sugebėjau nukniaukti iš vyno spintos, pasakė jis prislopintu balsu, judindamas antakius. O jei aš rytoj ateičiau pas tave? Mes stilingai atšvęstume tavo gimtadienį.
Dar nesu gėrusi šampano. Kartą siurbtelėjau Luko alaus ir vos neapsivėmiau. Mama kartais nuperka kartoninę dėžutę vyno, jis nėra itin bjaurus, bet iš manęs nekokia gėrėja.