Nežinau. Ką nors. Nesu nieko suplanavusi. Pagriebiau knygas, sukišau jas į kuprinę ir užtrenkiau spintelės duris. O ką?
Robis apdovanojo šypsena, kuri priverčia mane nervintis, šypsena, kuri taip ištempia jo veidą, kad iš akių telieka žali plyšiukai.
Aš turiu butelį šampano, kurį sugebėjau nukniaukti iš vyno spintos, pasakė jis prislopintu balsu, judindamas antakius. O jei aš rytoj ateičiau pas tave? Mes stilingai atšvęstume tavo gimtadienį.
Dar nesu gėrusi šampano. Kartą siurbtelėjau Luko alaus ir vos neapsivėmiau. Mama kartais nuperka kartoninę dėžutę vyno, jis nėra itin bjaurus, bet iš manęs nekokia gėrėja.
Po galais, o kodėl gi ne? Juk šešiolika būna tik kartą gyvenime.
Gerai, atsakiau jam ir truktelėjau pečiais. Galėčiau išeidama trinktelėti durimis.
Robis pakreipė galvą į mane.
Tau viskas gerai, princese?
Ką aš galėjau jam pasakyti? Kad mokyklos futbolo komandos kapitonas, dėl kurio dvejus metus varvinau seilę, nori mane nudėti, kad kiekviename žingsnyje man rodosi pabaisos, o į mokyklos kompiuterius buvo įsilaužta arba juos kažkas apsėdo. Taip, žinoma. Aš tikrai nesulaukčiau užuojautos iš didžiausio mokyklos pokštininko. Pažįstant Robį, jis tikriausiai pasveikintų mane su puikia išdaiga. Jeigu aš jo taip gerai nepažinočiau, galėčiau pagalvoti, kad tai jis viską suplanavo.
Išspaudžiau blankią šypseną ir linktelėjau.
Man viskas gerai. Pasimatysime rytoj, Robi.
Tai iki, princese.
Mama ir vėl vėlavo pasiimti mane. Pamoka turėjo tęstis valandą, o aš prasėdėjau ant bordiūro dulkiant lietui dar gerą pusvalandį, apmąstydama savo apgailėtiną gyvenimą ir žiūrėdama, kaip automobiliai įvažiuoja ir išvažiuoja iš aikštelės. Pagaliau iš už kampo išniro jos mėlynas furgonas ir sustojo priešais mane. Kadangi priekinė sėdynė buvo užkrauta pirkinių maišais ir laikraščiais, įslydau ant užpakalinės.
Mege, tu visa permirkusi, pasakė mama žiūrėdama į mane per užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Nesėsk tiesiai ant sėdynių, susirask kokį rankšluostį ar dar ką nors. Nejaugi nepasiėmei skėčio?
Aš irgi tavęs pasiilgau, mama, tariau mintyse, susiraukusi pakėliau laikraštį nuo grindų ir pasidėjau ant sėdynės. Jokių kaip tau sekėsi ar atleisk, kad pavėlavau. Reikėjo visai neiti į tą kvailą pamoką su Skotu ir grįžti namo autobusu.
Mes važiavome tylėdamos. Žmonės sakydavo, kad esu labai panaši į ją, kol atsirado Itanas ir susigrobė visą dėmesį. Aš vis dar nesuprantu, kur tas mūsų panašumas. Mama iš tų moterų, kurioms iš prigimties tinka trijų dalių kostiumėliai ir aukštakulniai, o aš mėgstu apsmukusias kasdienes kelnes ir sportinius batelius. Mamos plaukai krinta storomis auksinėmis garbanomis, o maniškiai silpni ir tiesūs, tam tikroje šviesoje atrodo sidabriniai. Mama karališkai liekna ir grakšti, o aš tiesiog liesa.
Mama galėjo ištekėti už bet ko kino žvaigždės, turtingo verslininko, tačiau ji pasirinko kiaulių augintoją Luką ir mažą skurdų ūkį kaime. O tai man priminė
Mama, nepamiršk, kad savaitgalį turėsi nuvežti mane užsirašyti į vairavimo kursus.
Oi, Mege, atsiduso mama. Aš net nežinau. Turiu tiek reikalų savaitgalį. O dar tavo tėvas nori, kad padėčiau sutvarkyti daržinę. Gal kitą savaitę?
Mama, bet tu prižadėjai!
Megana, prašau liautis. Buvo ilga diena. Mama atsiduso ir vėl pasižiūrėjo į mane per veidrodėlį. Jos akys buvo paraudusios, tušas nubėgęs. Aš nejaukiai sujudėjau. Ar mama verkė?
Kas atsitiko? atsargiai paklausiau.
Ji kiek padelsė prieš atsakydama.
Namie nutiko nelaimė, pradėjo ji ir nuo jos balso man viskas pilve apsivertė. Tėvas šią popietę turėjo vežti Itaną į ligoninę. Ji vėl nutilo, keliskart sumirksėjo ir įkvėpė. Bo jį užpuolė.
Ką? Mano proveržis privertė ją pajudėti iš vietos. Mūsų vokiečių aviganis? Užpuolė Itaną? Ar Itanui viskas gerai? paklausiau ir pajutau, kaip iš baimės persivertė skrandis.
Taip. Ji pavargusiai nusišypsojo. Jis labai sukrėstas, bet, ačiū Dievui, nieko rimta.
Aš su palengvėjimu atsidusau.
Kas nutiko? paklausiau vis dar negalėdama patikėti, kad mūsų šuo iš tikrųjų užpuolė šeimos narį. Bo dievino Itaną, jis nuliūsdavo net jei kas nors apibardavo mano brolį. Matydavau, kaip Itanas tampydavo Bo už gaurų, ausų ir net uodegos, o šuo tik palaižydavo jį. Bo įsikąsdavo Itano rankovę ir švelniai traukdavo jį nuo kelio. Gal mūsų vokiečių aviganis ir yra voverių ir elnių siaubas, tačiau niekada nėra šiepęs dantų kam nors iš namiškių. Kas privertė Bo taip beprotiškai pasielgti?
Mama papurtė galvą.
Aš nežinau. Lukas pamatė, kaip Bo užbėgo laiptais, o tada išgirdo Itaną rėkiant. Kai jis nulėkė į jo kambarį, Bo tempė Itaną grindimis. Jo veidas buvo apdraskytas, o ant rankos ryškėjo įkandimo žymės.
Man gyslose sustingo kraujas. Akyse stovėjo draskomo Itano vaizdas, aš įsivaizdavau jo siaubą, kai mūsų aviganis, kuriuo pasitikėjo, jį užpuolė. Tuo buvo taip sunku patikėti kaip kokiu siaubo filmu. Mama taip pat buvo priblokšta. Ji visiškai pasitikėjo Bo.
Tačiau mama kažko man nesakė, supratau tai iš kietai suspaustų lūpų. Ji kažką nutylėjo ir mane nusmelkė baimė numanant, kas tai.
Kas dabar bus su Bo?
Mamos akys prisipildė ašarų ir mano širdis sustojo.
Mege, mes negalime leisti, kad aplinkui lakstytų toks pavojingas šuo, pasakė mama ir jos balse aš išgirdau prašymą suprasti. Jei Itanas klaustų, pasakyk, kad mes suradome Bo kitus namus. Ji giliai įkvėpė ir tvirtai suspaudė vairą nežiūrėdama į mane. Tai dėl šeimos saugumo, Megana. Nekaltink tėvo. Parvežęs Itaną namo Lukas nusivedė Bo prie tvenkinio.
2
Pražūtingas skambutis
Per vakarienę tvyrojo įtampa. Aš siutau ant abiejų tėvų: ant Luko už tai, ką padarė, ir ant mamos, kad jam tai leido. Atsisakiau šnekėtis su jais. Mama ir Lukas kalbėjo tarpusavyje apie kasdienius nereikšmingus dalykus, o Itanas tyliai gniaužė Flopį. Buvo keista, kad aplink stalą nevaikštinėja Bo ieškodamas trupinių. Aš greitai atsiprašiau ir nėriau į savo kambarį, garsiai trinktelėdama durimis.
Kritau į lovą ir prisiminiau visus tuos kartus, kai Bo, patikimas ir šiltas, susirangydavo šalia. Jis niekada nieko neprašė, jam tiesiog užteko būti greta ir žinoti, kad tie, už kuriuos jautėsi atsakingas, yra saugūs.
Norėjau su kuo nors pasikalbėti. Norėjau paskambinti Robiui ir pasiskųsti dėl tokios neteisybės, bet jo tėvai dar labiau atsilikę nei manieji neturėjo telefono nei kompiuterio. Papasakokite man apie gyvenimą tamsiais viduramžiais. Mudu su Robiu dėl visko susitardavome mokykloje, o kartais jis tiesiog išdygdavo po langu, atėjęs net tris kilometrus iki mano namų. Tokią sumautą padėtį ketinau ištaisyti įsigijusi automobilį. Mama ir Lukas negalės manęs amžinai laikyti šiame saugiame burbule. Galbūt kitas mano didelis pirkinys bus mobilieji telefonai mums abiem, ir nusispjaut, ką apie tai mano Lukas. Visas šis technologijos yra blogis reikalas paseno kažin kada.
Aš pasikalbėsiu su Robiu rytoj. Šiandien negalėsiu to padaryti. Be to, vienintelis telefono aparatas namuose buvo virtuvėje, o aš nenorėjau išsilieti apie suaugusiųjų kvailumą tame pačiame kambaryje su jais. To būtų per daug.
Pasigirdo nedrąsus beldimas ir vidun galvą kyštelėjo Itanas.
Labas, neklaužada. Aš atsisėdau braukdama kelias netyčia ištryškusias ašaras. Jo kaktą dengė pleistras su dinozauro atvaizdu, o dešinė ranka buvo aptvarstyta. Kas atsitiko?
Mamytė ir tėvelis išvarė Bo. Brolio apatinė lūpa suvirpėjo, jis sukūkčiojo ir nusišluostė ašaras į Flopio kailiuką. Aš atsidusau ir parodžiau jam sėstis šalia.
Jie turėjo taip pasielgti, paaiškinau, kai jis užsikabarojo ant lovos ir su triušiu įsitaisė man ant kelių. Bo galėjo tau vėl įkąsti. Jie bijojo, kad nenukentėtum.
Bo man neįkando. Itanas pasižiūrėjo į mane didelėmis ašarotomis akimis. Jose švietė baimė ir nevaikiškas supratingumas. Bo manęs nenuskriaudė, pakartojo jis. Bo bandė mane apginti nuo vyro iš spintos.
Vėl pabaisos? Aš atsidusau norėdama tai paneigti, tačiau kažkuri dalelė manęs sudvejojo. O jeigu Itanas teisus? Pastaruoju metu man irgi rodosi keisti dalykai. Kas, jeigu Bo iš tikrųjų bandė apsaugoti Itaną nuo kažko siaubingo ir bauginančio?
Ne! Aš papurčiau galvą. Tai kvaila! Po kelių valandų man sukaks šešiolika ir aš pernelyg didelė tikėti pabaisomis. Itanui taip pat laikas suaugti. Man jau pabodo, kad jis kaltina įsivaizduojamas šmėklas, vos tik kas nors nutinka ne taip.
Itanai. Aš dar kartą atsidusau, stengdamasi nepasirodyti keista. Jeigu būsiu pernelyg griežta, jis tikriausiai vėl pravirks; nenorėjau jo liūdinti po visko, ką jam teko šiandien patirti. Tačiau tai nuėjo per toli. Itanai, tavo spintoje nėra jokių pabaisų. Pabaisų apskritai nėra, aišku?
Yra, tikrai yra! Jis susiraukė ir spyrė į antklodę. Aš juos mačiau. Jie su manimi šnekasi. Jie sako, kad karalius nori mane matyti. Itanas pakėlė ranką ir parodė man tvarstį. Tas vyras iš spintos sugriebė va čia. Jis mėgino nusitempti mane po lova, bet įbėgo Bo ir jį nuvaikė.
Supratau, kad nepavyks pakeisti jo nuomonės. Ir visai nenorėjau pykčio priepuolio savo kambaryje.
Na gerai, sušvelnėjau ir apsikabinau brolį. Tarkim, kad šiandien tave sugriebė kažkas kitas, ne Bo. Kodėl tu apie tai nepasakei mamai ir Lukui?
Jie suaugę, atsakė Itanas, lyg tai būtų savaime suprantama. Ir manim nepatikės. Jie negali matyti pabaisų. Jis atsiduso ir pasižiūrėjo į mane nutaisęs tokią liūdną išraišką, kokios man nebuvo tekę matyti pas jokį vaiką. Bet Flopis sako, kad tu gali juos matyti. Jeigu labai pasistengsi. Flopis sako, kad tu gali matyti pro Miglą ir kerus.
Pro ką ir ką?
Itanai? už durų pasigirdo mamos balsas ir jos siluetas pasirodė tarpduryje. Tu čia? Pamačiusi mus kartu ji sumirksėjo ir nedrąsiai nusišypsojo. Aš žiūrėjau į ją akmeniniu veidu.
Mama nekreipė į mane dėmesio.
Itanai, branguti, laikas eiti miegoti. Šiandien buvo sunki diena. Ji ištiesė ranką, Itanas nušoko žemėn ir nutipeno per kambarį, paskui save vilkdamas triušį.
Ar galiu miegoti su tavim ir tėveliu? išgirdau jį klausiant plonu išsigandusiu balseliu.
Manau, kad taip. Bet tik šiąnakt, gerai?
Grai. Kai jų balsai nutolo koridoriumi, spyriu uždariau duris.
Tą naktį aš sapnavau keistą sapną, kad prabudusi išvydau Flopį, pliušinį Itano triušį, stovintį prie mano lovos. Sapne triušis kažką sakė, žodžiai buvo rimti ir bauginantys. Jis norėjo mane perspėti, o gal apsaugoti. Rodos, aš jam kažką pažadėjau. Tačiau kitą rytą beveik nieko iš to sapno neprisiminiau.
MANE PAŽADINO Į STOGĄ BARBENANTIS LIETUS. Mano gimtadienis, atrodo, pasmerktas būti šaltas, bjaurus ir šlapias. Akimirką kažkas labai sunkus prisilietė prie mano minčių, tačiau niekaip negalėjau suprasti, kodėl jaučiuosi tokia prislėgta. Tada plūstelėjo vakarykštės dienos prisiminimai ir aš sudejavau.
Sveikinu su gimtadieniu, tariau sau, įsitaisydama patogiau po antklode. Ačiū, likusią savaitės dalį praleisiu lovoje.
Megana, už durų pasigirdo mamos balsas, lydimas nedrąsaus beldimo. Jau vėlu. Ar tu atsikėlei?
Nekreipdama į ją dėmesio dar giliau įsirausiau po antklode. Manyje sukunkuliavo pasipiktinimas prisiminus prie tvenkinio nutemptą Bo. Mama žino, kad pykstu ant jos, bet tegul kurį laiką pasikankina slegiama kaltės jausmo. Aš dar nesu pasirengusi atleisti.
Megana, kelkis. Pavėluosi į autobusą, įkišusi galvą į kambarį paragino mama konstatuojančiu faktą balsu. Aš purkštelėjau. Štai tau ir mėginimas susitaikyti.
Aš neisiu į mokyklą, sumurmėjau iš po antklodės. Nelabai gerai jaučiuosi. Man atrodo, kad turiu temperatūros.
Susirgai? Per savo gimtadienį? Kokia nelaimė. Mama įėjo į kambarį, ir aš žvilgtelėjau pro antklodės kraštelį. Ji atsiminė? Kaip liūdna, su šypsena tęsė mama susikryžiavusi rankas. O aš šiandien po pamokų ruošiausi tave nuvežti užsiregistruoti į vairavimo mokyklą. Bet jeigu tu sergi
Tikrai? Aš pašokau. Na, žinai, nesijaučiu taip blogai. Išgersiu aspirino ar dar ko nors.
Taip ir galvojau. Mama papurtė galvą, kai stryktelėjau ant grindų. Šią popietę padėsiu tavo tėvui taisyti daržinę, tad negalėsiu atvažiuoti tavęs pasiimti. Bet kai tik grįši, mudvi kartu nuvažiuosime į vairavimo mokyklą. Argi ne gera gimtadienio dovana?
Aš jos beveik negirdėjau. Buvau pernelyg užsiėmusi laksčiau po kambarį, rankiojau drabužius ir kroviausi daiktus. Kuo greičiau prabėgs ši diena, tuo geriau.
Man grūdant namų darbus į kuprinę, durys vėl prasivėrė. Tarpduryje pasirodė Itanas, nedrąsiai, lūkestingai šypsodamasis ir kažką slėpdamas už nugaros.
Pamerkiau jam akį ir atmečiau atgal plaukus.
Ko nori, neklaužada?
Išsišiepęs jis žengė pirmyn ir ištiesė man sulenktą popieriaus lapą. Ant viršaus puikavosi ryškiaspalvis piešinys: virš mažo namuko, iš kurio kamino kilo dūmai, kabėjo besišypsanti saulė.
Su gimtadieniu, Mege, pasakė jis, labai patenkintas savimi. Matai, kaip aš prisiminiau.
Šypsodamasi paėmiau savadarbį atviruką ir atverčiau jį. Iš vidaus paprastais pieštukais nupiešta šypsojosi mūsų šeima už rankų susikibę žmogeliukai iš pagaliukų: mama, Lukas, aš, Itanas ir keturkojis padaras, kuris turėjo būti Bo. Pajutau, kaip sugniaužia gerklę, akys akimirką sudrėko.
Tau patinka? susirūpinęs paklausė Itanas.
Labai, atsakiau glostydama jam plaukus. Ačiū. Klausyk, o kodėl mums jo nepakabinus ant šaldytuvo, kad visi matytų, koks tu puikus dailininkas.
Jis išsišiepė ir galvotrūkčiais nurūko rankose gniauždamas atviruką, o aš pajutau, kaip širdyje tapo truputėlį šviesiau. Gal ši diena ir nebus tokia siaubinga.
TAIGI TAVO MAMA VEŽASI TAVE į vairavimo mokyklą? paklausė Robis, kai autobusas įvažiavo į mokyklos stovėjimo aikštelę. Geras. Pagaliau galėsime važiuoti į miestą ir kiną. Nebereikės laukti autobuso ar leisti vakarus žiūrint vaizdajuostes per tavo dvylikos colių televizorių.
Tai tik leidimas mokytis vairuoti, Robi. Autobusui sustojus pasiėmiau kuprinę. Aš negausiu pažymėjimo iškart. Pažįstant mano mamą, praeis dar šešiolika metų, kol galėsiu vairuoti viena pati. Ko gero, Itanas gaus pažymėjimą greičiau nei aš.
Prisiminus brolį netikėtai mano kūnu perbėgo šiurpuliukai. Aš prisiminiau jo vakarykščius žodžius: Flopis sako, kad tu gali matyti per Miglą ir kerus.