Kalbanti tyla - Heather Gudenkauf

Heather Gudenkauf

Kalbanti tyla

Mūsų gyvenimo istorijos tokios skirtingos ir margos pripildytos džiaugsmo ir liūdesio, netekčių ir atradimų, sėkmių ir nusivylimų, meilės ir skausmo, juoko ir ašarų Tik ko jos būtų vertos be ypatingo prieskonio nekasdieniškų kasdienybės valandų, kurios atperka dienų kartėlį ir ilgam įstringa atminty.

MARCIPANO VALANDOS Jaukus laikas, praleistas su įdomia knyga, kurios puslapiuose papasakota istorija galėjo nutikti ir Tau

HEATHER GUDENKAUF (Heter Gadenkof) gimė Vagneryje,

Pietų Dakotoje, užaugo Ajovoje. Heather, pati jauniausia iš šešių vaikų, gimė visiškai negirdėdama viena ausimi. Dažną vakarą jai su tėčiu tekdavo eiti į autobusų stotį ir ieškoti viename iš mokyklos autobusų ant sėdynės palikto klausos aparato. Heather daug skaitydavo, knygos padėdavo jai užsimiršti. Ji dažnai slėpdavosi tėčio mokinių sumeistruotoje žaidimų dėžėje. Joje turėjo pasidėjusi pagalvę, antklodę, žibintuvėlį, užsidariusi dėžės dangtį galėdavo atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio. Heather buvo nepasotinama skaitytoja, štai kodėl šiandien ji pati rašo.

Heather Gudenkauf baigė pedagogikos studijas Ajovos universitete ir aštuoniolika metų dirbo su mokiniais. Pastaruoju metu rengia mokymo programas mokykloms ir konsultuoja mokytojus.

Heather su vyru, trimis vaikais ir vokiečių trumpaplaukiu pointeriu gyvena Dubjuke, Ajovoje. Laisvalaikį rašytoja leidžia su šeima, daug skaito, mėgsta keliones pėsčiomis.

Prologas

ANTONIJA

Mudu su Luisu išvystame tave beveik tuo pačiu metu. Girioje, tarp medžių su bičių drevėmis, kurių sodriai saldus kvapas visados man primins šį vakarą, regiu šmėžuojančius tavo rožinius vasarinius naktinius marškinius, kuriais buvai apsirengusi prieš eidama miegoti. Lengviau atsidūstu, tarsi nuo krūtinės būtų nusiritęs akmuo. Vos spėju pamatyti tavo subraižytas kojas, purvinus kelius ir grandinėlę, kurią gniauži rankoje. Palinkstu į priekį, kad suspausčiau tave glėbyje, kad laikyčiau tvirtai, prigludusi skruostu prie suplukusios galvos. Niekada nenorėsiu, kad kalbėtum. Niekada tylomis nebemaldausiu prabilti. Esi čia. Bet skubi pro šalį nė nežiūrėdama į mane ir sustoji prie Luiso. Manęs ji nė nepastebi, tik Luiso šerifo pavaduotojo uniformą. Gera mergaitė, taip ir reikia, pagalvoju. Luisas pasilenkia prie tavęs, aš įsmeigiu akis į tavo veidą. Matau, kad lūpos pasirengusios prabilti, ir žinau. Žinau, kad žodis jau formuojasi, kad skiemenys išsprūs iš burnos be jokių pastangų. Nors ilgai tylėjai, tavo balsas skamba ne kimiai, bet aiškiai ir veržliai. Ištari vienintelį žodį. Pirmąjį per trejus metus. Po akimirkos verkiu spausdama tave glėbyje. Ašaros byra nuo emocijų pertekliaus. Pirmiausia dėkingumo ir palengvėjimo. Tačiau širdgėlos jose irgi esama. Matau, kaip žlunga Petros tėčio viltis. Nesuprantu, kodėl pasirinkai kaip tik tą žodį. Bet tai nesvarbu. Man vis tiek. Galiausiai tu prabilai.

KALI

Kali sujudėjo lovoje. Alsus Ajovos rugpjūčio ryto karštis plūdo į kambarį ir tvyrojo aplinkui lipnus bei sunkus. Baltą šenilo2 antklodę ir paklodes jau buvo spėjusi nusimesti prieš keletą valandų.

Rausvi medvilniniai naktiniai marškiniai susigarankščiavo aplink liemenį. Pro atvirą nuo vabzdžių dengiamą tinkleliu langą nedvelkė nė mažiausias vėjelis. Žemai danguje kybantis mėnulis liejo ant grindų balzganą šviesą, tarsi blyškus netikęs žibintas. Ją pažadino vos girdimas bruzdesys apatiniame aukšte. Tėvas rengėsi į žvejybą. Kali klausėsi jo sunkių tvirtų žingsnių. Jie labai skyrėsi nuo greitos lengvos mamos eisenos ir neužtikrinto Beno trepenimo. Atsisėdusi tarp sulamdytų patalų ir pliušinių žaislų pajuto, kad šlapimo pūslė nemaloniai pilna. Suglaudė kojas, stengdamasi įveikti norą lėkti į vonią nusilengvinti. Namuose buvo tik vienas rožinėmis plytelėmis išklotas vonios kambarys. Pusę jo užėmė balta apibraižyta vonia su kojelėmis. Kali nenorėjo leistis girgždančiais laiptais, pėdinti pro virtuvę, kur, neabejojo, tėvas geria nemaloniai kvepiančią kavą ir kraunasi žvejybos reikmenų dėžę. Pūslę spaudė vis stipriau, Kali pakeitė pozą ir stengėsi galvoti apie kitus dalykus. Pabandė sutelkti dėmesį į krūvą daiktų, parengtų ateinantiems mokslo metams antroje klasėje: ryškiaspalvius pieštukus, ilgus ir smailai padrožtus; plonus aplankus smailais kraštais; glotnius rožinius kvepiančius trintukus; šešiasdešimt keturių spalvų kreidelių rinkinį (sąraše buvo nurodytos dvidešimt keturios, bet mama suprato, kad su tiek neverta nė prasidėti); keturis spirale sutvirtintus sąsiuvinius, kiekvieną vis kitos spalvos.

Mokykla Kali buvo ir malonumas, ir kančia. Jai patiko senų dulkėtų knygų ir kreidos kvapas. Patiko nukritusių lapų šlamėjimas, kai apsiavusi naujus batukus žingsniuodavo į autobuso stotelę. Jai patiko mokytojai. Bet žinojo, kad suaugusieji rinksis posėdžių salėje ir kalbėsis apie ją. Direktorius, psichologai, logopedai, specialiojo ir bendrojo ugdymo pedagogai, elgesio sutrikimų korekcijos specialistai, konsultantai ir socialiniai darbuotojai. Kodėl Kali nekalba? Ji žinojo, kad mėginant ją apibūdinti bus pasitelkta daugybė terminų protiškai atsilikusi, autistiška, turinti autizmo spektro sutrikimų, pasižyminti provokuojančiu opoziciniu nepaklusnumu, kenčianti nuo selektyviojo mutizmo3. Iš tiesų ji buvo gana sumani. Pajėgė skaityti, suprasti net vyresnių klasių vadovėlius.

Vaikų darželyje panelė Monro, energinga pirmoji Kali mokytoja, kurios suglostyti rudi plaukai ir galingas žemas balsas nederėjo prie nepriekaištingos studenčių draugijos narės išvaizdos, manė, kad mergaitė tiesiog gėdijasi. Vaikų darželio Priešmokyklinio ugdymo komanda, skirta trumpalaikėms problemoms spręsti, linksniavo Kali pavardę iki pat gruodžio. Ir nieko nesugalvojo, kol medicinos sesuo, ponia Vait, antrą kartą per savaitę padavusi Kali švarias puskojines, apatinius drabužius ir sportines kelnes, atkreipė dėmesį į nerimą keliantį padažnėjusį mergaitės lankymąsi medicinos kabinete.

 Ar kam nors sakeisi, kad tau reikia į tualetą, Kali?  paklausė ponia Vait sodriu maloniu balsu.

Atsakymo nesulaukė. Į ją žvelgė plačiai atvertos neperprantamos Kali akys.

 Keliauk į tualetą ir persirenk, Kali,  liepė medicinos sesuo.  Pasistenk kuo geriau apsiprausti.

Ji ėmėsi vartyti kruopščiai tvarkomus užrašus su užfiksuotais vaikų lankymaisis medicinos kabinete. Negalavimai buvo išvardyti lakoniškai perštinčios gerklės, pilvo skausmai, nubrozdinimai, bičių įgėlimai. Nuo pirmos mokslo metų dienos vaikų darželyje, rugpjūčio 29-osios, Kali vardas buvo įrašytas devynis kartus. Prie kiekvieno puikavosi trumpinys ŠN šlapimo nelaikymas. Ponia Vait pasisuko į panelę Monro, atlydėjusią Kali į medicinos kabinetą.

 Mišele, tai devintas Kali šlapimo nelaikymo atvejis per šiuos mokslo metus,  pasakė ji ir nutilo laukdama atsakymo. Paskui pasitikslino:  Ar ji eina į tualetą kaip kiti vaikai?

 Nežinau,  atsiliepė panelė Monro ir jos balsas atsimušė į medicinos kabineto tualeto duris, už kurių Kali nusirenginėjo šlapius drabužius.  Nesu tikra. Ji juk gali pati nueiti ar pasiprašyti.

 Na, ką gi, paskambinsiu jos mamai ir patarsiu nuvesti Kali pas gydytoją. Reikia pasižiūrėti, ar tai tik šlapimo pūslės infekcija, ar dar kas nors,  įprastu ramiu dalykišku tonu nutęsė ponia Vait.  Tad leisk jai naudotis tualetu, kai tik panorės. Bet kokiu atveju siųsk ją tenai, net jeigu nereikės.

 Gerai, bet ji galėtų ir pasiprašyti,  pasakė panelė Monro ir nuėjo.

Kaip tik tuo metu iš medicinos kabineto tualeto tyliai išniro Kali su apsmukusiomis rožinės spalvos sportinėmis kelnėmis, nukarusiomis užpakalyje. Vienoje rankoje laikė parduotuvės maišelį, į kurį buvo sudėjusi peršlapusius Strawberry Shortcake apatinius drabužius, džinsus, kojines ir sportinukus su rožinėmis bei baltomis juostomis. Kitos smiliumi nerūpestingai kedeno savo kaštonines garbanas.

Ponia Vait palinko prie mergaitės.

 Ar turi kitus sportinius batelius, kuriuos galėtum apsiauti, vaike?

Kali nužvelgė apdulkėjusius medicinos sesers batus, nudėvėtas sportines puskojines, pro kurias švietėsi abrikoso spalvos didysis pirštas su vampyriško raudonumo nagu. O jai mama vakar vakare nulakavo kojų nagus perlų spalvos laku.

 Kali,  pakartojo ponia Vait,  ar turi kitus sportinius batelius persiauti?

Nukreipusi dėmesį į moterį Kali sučiaupė plonas lūpas ir linktelėjo galvą.

 Gerai, Kali,  jau švelnesniu tonu paliepė ponia Vait,  eik apsiauk batus ir įsidėk maišelį į kuprinę. Paskambinsiu tavo mamai. Nieko ypatinga neatsitiko. Tik matau, kad turėjai šiokių tokių bėdų šiais metais. Noriu, kad mama apie tai žinotų, gerai?

Ponia Vait įsistebeilijo į žiemos nubučiuotą Kali veidą. Bet mergaitės dėmesys nuklydo kitur. Ji žvelgė į ant baltos sienos kabančią regėjimo tikrinimo lentelę su tolydžio mažėjančiomis raidėmis.

Priešmokyklinio ugdymo komandos trumpalaikėms problemoms spręsti nariai, susitikę ir peržiūrėję duomenis, nutarė, kad mergaitė neturi fizinių trūkumų. Aptarus galimybes po kelių savaičių buvo nuspręsta išmokyti ją amerikiečių gestų kalba įvardyti tualetą ir perprasti kitus pagrindinius ženklus. Be to, rengti kas savaitinius mergaitės susitikimus su mokyklos psichologu ir kantriai laukti, kol Kali prabils. Ir jie laukė.

Išsliuogusi iš lovos Kali ėmėsi rūpestingai rikiuoti mokyklai nupirktus reikmenis. Ant pušinio stalelio juos išsidėliojo taip, kaip ketino padaryti pirmąją mokslo metų dieną ant naujojo suolo antroje klasėje. Dideli daiktai atsidūrė apačioje, maži viršuje.O pieštukai ir rašikliai dailiai sugulė į naują žalią penalą.

Noras šlapintis tapo nepakeliamas ir Kali jau ketino nusilengvinti į baltą plastikinę šiukšliadėžę prie stalo. Bet žinojo, nepavyks jos išplauti taip, kad mama arba Benas nepastebėtų. Suprato ir tai, kad jeigu mama aptiks šlapimo klaną šiukšlių dėžėje, be galo susinervins dėl to, kas verda Kali galvelėje. Pasipils nesibaigiantys klausimai taip ar ne. Ar kas nors buvo vonioje, o tu nebegalėjai laukti? Ar judvi su Petra susigalvojote tokį žaidimą? Ar tu pyksti ant manęs, Kali? Apgalvojo kitą kelią nusileisti iš antrojo aukšto per pinučius, aplipusius baltomis trilapio pupalaiškio žiedų kekėmis, didumo sulig jos ranka. Bet neišmanė, kaip nuimti tinklelį nuo vabzdžių. Be to, jeigu mama pričiuptų ją lipančią, gali užkalti Kali kambario langą, o juk taip smagu, kai jis būna atviras per visą naktį. Lietingais vakarais galima prikišti nosį prie tinklelio ir jausti, kaip lietaus lašeliai prausia skruostus, uosti, kaip kvepia vos prasidėjusį lietų godžiai gerianti saulės išdeginta žolė. Galiausiai Kali nenoras liūdinti mamą pranoko nenorą atkreipti tėvo dėmesį ir ji ryžosi nusileisti į vonią.

Iš lėto pravėrusi kambario duris, skubiai apsidairė. Tada atsargiai ištipeno į ankštą koridorių, kuriame buvo tamsiau, be to, oras tvyrojo troškesnis ir slogesnis. Tiesiog priešais Kali buvo Beno (vyresnio brolio) kambarys, jo langas atsivėrė į užpakalinį kiemą ir Gluosnių upės girią. Ir Beno kambario, ir tėvų miegamojo durys dar buvo uždarytos. Kali stabtelėjo laiptų viršuje, pastatė ausis stengdamasi išgirsti, ką veikia tėvas. Tyla. Gal jau išvažiavo žvejoti? Ketino vykti su draugu Rodžeriu į rytinį apygardos pakraštį prie Misisipės, maždaug už aštuoniasdešimties mylių. Rodžeris turėjo paimti tėvą iš ryto. Žvejodami jie ketino praleisti tris dienas. Kali buvo nesmagu, kad nori, jog tėvas kuo greičiau išvažiuotų. Bet gyventi trise daug ramiau.

Kiekvieną rytą, matydama jį sėdintį virtuvėje, nežinodavai, ko tikėtis. Pasitaikydavo dienų, kai jis atrodydavo laimingas. Tada, pasisodinęs Kali ant kelių, kutendavo skruostą ryškiai rudais ūsais, kad ji nusišypsotų. Pabučiuodavo mamą ir ištiesdavo jai kavos puodelį. Kviesdavo Beną kartu važiuoti į miestą. Tokiomis dienomis tėvas galėdavo kalbėti nesusičiaupdamas. O balsas liedavosi lygiai, beveik švelniai. Bet būdavo ir kitokių dienų, kai jis rymodavo prie subraižyto virtuvės stalo, rankomis susiėmęs už galvos, o alaus skardinės voliodavosi kriauklėje, ant margu laminatu padengtų stalviršių. Tokiomis dienomis Kali ant pirštų galiukų pratykindavo pro virtuvę, tylutėliai užverdavo tinkleliu aptrauktas laukujes duris ir kiek kojos neša skuosdavo į Gluosnių upės girią žaisti tarp gluosnių ar nulūžusių medžių šakų. Kartkartėmis sugrįždavo į jų pievelės pakraštį pažiūrėti, gal jau nebėra tėvo pikapo. Jeigu jo nesimatydavo, grįždavo namo, kur nebesimėtydavo alaus skardinės ir nebesijausdavo mielėmis bei prakaitu atsiduodančio išgertuvių tvaiko. Jeigu pikapas tebestovėdavo, grįždavo į giraitę ir lindėdavo ten, kol alkis ar vidudienio kaitra pargindavo namo.

Tyla. Padrąsinta minties, kad jis jau bus išvažiavęs, Kali suskato leistis laiptais, atsargiai užmynė ant ketvirtos pakopos, nes ji paprastai sugirgždėdavo. Elektros lemputė virš viryklės skleidė vaiduoklišką šviesą, kuri krito ant žemutinių laiptų pakopos. Jai tereikėjo žengti dar du didelius žingsnius, kad prasmuktų pro virtuvės duris tiesiai į vonią. Pasiekusi paskutinę pakopą Kali pakėlė vienos kojos pirštus, padu tvirtai įsispyrė į kietą medį, kilstelėjo naktinius marškinius virš kelių ir žengė kuo plačiau. Pirmąjį žingsnį lydėjo skubrus žvilgsnis virtuvės pusėn. Ten nieko nebuvo. Dar vienas žingsnis ir pro virtuvę praeita. Ranka jau užčiuopė vėsią metalinę vonios durų rankeną, pasuko.

 Kali,  pasigirdo kimus šnabždesys. Mergaitė nuščiuvo.  Kali! Ateik čia!

Mažylė paleido durų rankeną ir pažvelgė, iš kur gi sklinda žemas tėvo balsas. Virtuvė buvo tuščia, bet tinkleliu aptrauktos durys praviros. Prieangyje ji pamatė plačius pečius blausioje ankstyvo ryto šviesoje. Tėvas sėdėjo lauke ant betoninės pakopos. Virš galvos sklaidėsi cigaretės dūmai, sumišę su karštos kavos garais.

 Eikš, Kali, vaikeli. Ką čia darai taip anksti?  regis, nepiktai paklausė jis.

Mergaitė atsargiai stumtelėjo duris, kad neužgautų tėvo, prasmuko pro siaurą plyšelį ir stabtelėjo prie šono.

 Ko atsikėlei? Susapnavai košmarą?  susirūpinęs paklausė ir tiriamai nužvelgė ją.

Ji papurtė galvą ir parodė į vonios kambarį. Noras šlapintis pradingo.

 Ką taip? Negirdžiu tavęs,  prajuko jis.  Kalbėk truputį garsiau. Ak, taip, tu gi nekalbi.  Akimirksniu jo veidą iškreipė karti pašaipa:  Tu gi ketini bendrauti gestais.