Ką taip? Negirdžiu tavęs, prajuko jis. Kalbėk truputį garsiau. Ak, taip, tu gi nekalbi. Akimirksniu jo veidą iškreipė karti pašaipa: Tu gi ketini bendrauti gestais.
Staiga pašokęs ant kojų jis pradėjo gestikuliuoti rankomis ir pirštais, groteskiškai mėgdžiodamas Kali.
Jeigu nekalbėsi kaip normalus vaikas, tapsi nebylia kvėša, pakeltu tonu išrėžė jis.
Kali nudūrė akis į žemę, nusėtą daugybe sulamdytų alaus skardinių, ir beprotiškai užsinorėjo į tualetą. Ji viltingai pasižiūrėjo į mamos miegamojo langą. Bet užuolaidos karojo nuleistos, pro jas nebuvo matyti paguodą teikiančio veido.
Hm, negali kalbėti? Šūdas! Anksčiau gi kalbėjai. Privalai ištarti: Tėveli, tėveli. ypač ko nors norėdama. Dabar turiu ne dukrą, o puskvaišę vėplą. Galbūt tu visai ne mano dukra.
Tavo akys kaip to šerifo pavaduotojo.
Jis pasilenkė ir įbedė į ją pilkai žalias akis. Kali stipriai užmerkė savąsias.
Tolumoje pasigirdo per žvyrą lekiančio automobilio padangų cypimas ir variklio riaumojimas. Rodžeris. Pramerkusi akis Kali išvydo keliuku atlekiantį keturių varomųjų ratų pikapą, kuris netrukus sustojo prie jų.
Labutis abiem. Kaip jums sekasi, panele Kali? vos pasukęs smakrą Kali pusėn, nė nežiūrėdamas į ją ir nesitikėdamas atsakymo, atsainiai pasidomėjo Rodžeris. Grifai, ar tu pasirengęs žvejybai?
Rodžeris Hoganas geriausias Grifo draugas nuo vidurinės mokyklos laikų. Žemas ir drūtas, su vos į kelnes telpančiu įspūdingu pilvu. Vietos mėsos perdirbimo įmonės brigadininkas. Kiekvieną kartą, kai tik Grifas sugrįžta iš darbo naftotiekyje, jis įkalbinėja draugą visam laikui likti namuose. Juk jis galėtų ir Grifą įdarbinti savo įmonėje. Ir viskas būtų kaip senais gerais laikais, mėgsta kartoti Rodžeris.
Sveikas, Rodi, linksmai atsiliepė Grifas. Deja, teks važiuoti be manęs. Kali susapnavo košmarą, tad turiu kurį laiką su ja pabūti. Noriu palaukti, kol vėl užmigs.
Et, Grifai, suinkštė Rodžeris, nejau motina negali to padaryti? Juk planavome tai mėnesių mėnesius.
Ne, ne. Juk mergaitei reikia tėvelio. Ar ne, Kali? Tėvelio, kuriuo galėtų pasikliauti šiuo sunkiu metu. Jos tėvelis privalo būti čia dėl jos. Ar tau taip neatrodo, Rodžeri? Taigi Kali teks praleisti kiek laiko su savo geru senu tėveliu. Nori ji to ar ne. Bet juk tu nori, Kali, taip?
Kiekvieną kartą jam ištarus tėvelis, Kali dar labiau sudiegdavo pilvo apačią. Be galo norėjosi sprukti į namą ir pažadinti mamą. Prisigėręs Grifas paprastai net springdavo iš neapykantos Kali, bet iš tikrųjų jos nebuvo nuskriaudęs. Beną, taip. Mamą, taip. Bet ne Kali.
Tik perdėsiu savo žvejybos reikmenis į tavo pikapą, Rodi, ir susitiksime dieną trobelėje. Turėsime gražaus laiko pažvejoti vakare. O pakeliui užgriebsiu daugiau alaus, pasakė Grifas ir, pačiupęs savo žalios spalvos daiktmaišį, nubloškė ant pikapo užpakalinės sėdynės. Jau rūpestingiau sukrovęs į bagažinę žvejybos reikmenis ir meškeres pridūrė: Netrukus pasimatysime, Rodžeri.
Gerai, lauksiu tavęs. Ar esi tikras, kad rasi kelią?
Taip, taip, būk ramus. Gali trūktelėti ant drąsos prieš žvejybą. Manau, to prireiks, nes ketinu nušluostyti tau nosį.
Dar pažiūrėsime, kuris prigaudys daugiau, čaižiai nusikvatojo Rodžeris ir nurūko.
Grifas sugrįžo pas Kali, kuri stovėjo stipriai apglėbusi save rankomis ir drebėjo.
Na, gal dabar skirsi bent truputį laiko tėveliui, Kali? Kiek žinau, šiuo metu šerifo pavaduotojas gyvena ne per toliausiai? Iškart už girios, ar ne? pasidomėjo jis ir sugriebė dukrai už rankos. Kai vilko ją girios link, mergaitė neišlaikė ir jos kojas nutvilkė stipri šilta srovė.
PETRA
Vėl negaliu užmigti. Per karšta ir grandinėlė veržia kaklą. Sėdžiu ant grindų priešais elektrinį ventiliatorių ir jaučiu, kaip vėsus oras maloniai glosto veidą. Labai tyliai kalbuosi su ventiliatoriumi, todėl galiu girdėti, kaip jis atsako graudžiu žemu balsu.
Esu Petra, pasaulio valdovė, šnabždu ir netikėtai pajuntu, kad už lango kažkas yra. Akimirksniu užplūsta baimė. Noriu bėgti prižadinti mamą ir tėtį. Ropoju per kilimą keturiomis. Keliais jaučiu šiurkščius plaušus. Vogčiomis dirsteliu pro langą ir, man atrodo, matau žmogystą. Didelę ir baisią, spoksančią į mane. Paskui prie jos šono pastebiu ir mažesnę. A, jau nebijau. Atpažįstu juos.
Palaukite, aš irgi eisiu!
Trumpam dingteli mintis, kad neturėčiau to daryti. Bet juk ten, lauke, yra suaugęs žmogus. Mama ir tėtis per daug nepyksta, jeigu šalia būna suaugusiųjų. Apsiausiu sportukus ir spruksiu iš kambario. Tik pasisveikinsiu ir parlėksiu atgal.
KALI
Tėvas jau kurį laiką vedėsi Kali per girią tarp išsikerojusių medžių, bet ji vis dar gerai žinojo, kur jie yra. Netrukus pasirodys Elgetos uolos takas, ten, tarp fermų ir meldynų, rožines viršūnėles kelia pilkųjų vėžlinių žiedai, ten Kali dažnai grožisi nuostabiais žvilgančiais žirgais, grakščiai lakdinančiais per girią raitelius. Ji vylėsi, kad iš už medžių, prieš juos staiga išnirs cinamono spalvos kumelė ar širmas, juodomis dėmėmis išmargintas žirgas ir privers jos tėvą atsipeikėti. Bet buvo ketvirtadienis, o šiokiadieniais sunku tikėtis, kad pavyks sutikti aplinkiniuose keliuose bent vieną prašalaitį. Tiesa, ruseno menka viltis, kad jie gali sutikti kokį girininką. Tačiau šie pareigūnai turėjo prižiūrėti daugiau nei trisdešimt mylių takų. Tad Kali suprato, kad niekas jai nepadės, ir nuolankiai leidosi tėvo velkama per girią. Neatrodo, kad jie artėja prie šerifo pavaduotojo Luiso namų. Kali niekaip negalėjo nuspręsti, gerai ar blogai, kad jie tenai eina. Blogai, nes atrodo, kad tėvas nelinkęs atsisakyti savo užmačių, o jos basos kojos jau apdraskytos nuo klajonių akmenuotais nelygiais keliais. Gerai, jeigu pasiektų šerifo pavaduotojo Luiso namus ir tėvas jam išklotų nemalonių dalykų. Gal tada Luisas jį nuramintų žemu balsu ir paskambintų Kali mamai. Luiso žmona stovėtų tarpduryje sukryžiavusi rankas, o jos akys neramiai lakstytų į šalis tikrindamos, kas dar mato šį spektaklį.
Tėvas atrodė prastai. Veidas buvo išbalęs. Tokios pat spalvos kaip gležna ankstyvo pavasario gėlytė kanadinė sangvinarija, kurią mama jai parodė vaikščiodama po girią. O vario spalvos jo plaukai priminė raudonus syvus, kurie ištrykšdavo perlaužus augalo šaknis. Tolydžio kliuvinėdamas už atsikišusių medžių šaknų jis nepaleido Kali rankos iš savo gniaužtų ir toliau neaiškiai murmėjo panosėje. Ji laukė progos išsilaisvinti ir sprukti namo pas mamą.
Juodu pasiekė Gluosnių pievelės proskyną. Pusmėnulio formos užutėkį supo septyni svyrantys gluosniai. Buvo kalbama, kad gluosnius kadaise pasodino prancūzų kilmės kolonistas, Napoleono Bonaparto draugas, jog tai didžiojo karvedžio dovana, nes šie medžiai buvę jo mėgstamiausi.
Kali mama buvo iš tų, kurios karstosi su atžalomis po medžius ir sėdi ant šakų pasakodamos istorijas apie proproprosenelius, atvykusius į Jungtines Amerikos Valstijas iš Bohemijos 19 amžiuje. Ji sutepdavo jiems gardžių sumuštinių su riešutų sviestu priešpiečiams, įdėdavo obuolių ir vesdavosi prie Gluosnių upės. Juodu su Benu šokinėdavo nuo vienos samanotos uolos ant kitos, jomis buvo nusėtas visas glotnus upės paviršius. Antonija gulėdavo ant senos antklodės po ilgomis karpytomis gluosnių šakomis, jie ropinėdavo šešėlyje, kur ilgos drėgnos gluosnių garbanos gobė juos savo skraiste. Gluosniai tapdavo trobele negyvenamoje saloje. Kai Benas sugrįždavo radęs joms laiko, virsdavo narsiu jūreiviu. Kali jo patikima geriausia bičiule. O Antonija piratu, riaumojančiu keistu balsu:
Ei, nevėkšlos jūrininkai, pasiduokit arba jums galas!
Niekada! plyšodavo Benas. Verčiau sušerk mus rykliams, bet mes tikrai nepasiduosime, Barnakli Bartai!
Taip ir padarysiu! Ruoškitės murdytis su žuvimis! stūgaudavo Antonija mosuodama lazda.
Bėk, Kali! suklykdavo Benas ir ji sprukdavo. Ilgos blyškios blauzdos buvo nusėtos mėlynių nuo karstymosi po medžius ir laipiojimo per tvoras. Kali skuosdavo, kol Antonija susilenkdavo dvilinka ir apsikabindavo rankomis kelius.
Pasiduodu! Pasiduodu! maldaudavo ji.
Tada jie trise grįždavo į gluosnių prieglobstį ir ilsėdavosi siurbdami gazuotą vandenį, kol išdžiūdavo sukaitusios nugaros. Antonijos juokas verždavosi giliai iš krūtinės. Laisvas ir džiaugsmingas. Ji atlošdavo galvą ir užmerkdavo akis, tada aplink jas išryškėdavo pirmosios raukšlelės, atsiradusios dėl amžiaus ir patirtų nusivylimų. Kai tik Antonija prajukdavo, aplinkiniai irgi neatsilaikydavo, išskyrus Kali, kuri ilgai negalėjo juoktis. Tik šypsodavosi santūriai. Bet juokas, kadaise skardenęs kaip varpelis, nepratrūkdavo, nors to nekantriai laukė mama.
Antonija buvo iš tų mamų, kurios leidžia vaikams valgyti saldžių javainių sekmadienio vakarienei ir picos pusryčiams. Ji buvo iš tų, kurios lietingą vakarą pavadina poilsiu kurorte ir su prancūzišku akcentu pasveikina jus, atvykusius į prašmatnų grožio saloną. Tada ji pripila seną vonią alyvinių kvepiančių burbulų ir kaip reikiant jus ištrinkusi apgaubia milžinišku baltu rankšluosčiu, net išlakuoja nagus ryškiai raudonai arba pašiaušia plaukus standinamosiomis putomis.
Deja, Grifas buvo iš tų tėvų, kurie geria Bud Light alų pusryčiams ir nusitašęs tempiasi septynmetę dukterį į girią ieškoti savosios tiesos. Saulei patekėjus Grifas su Kali prisėdo pailsėti po gluosniu.
MARTINAS
Jaučiu Fildos skruostą prie nugaros. Jos ranka apsivijusi mano gerokai išplatėjusį juosmenį. Taip gulėti per karšta, bet neatstumiu jos. Net jeigu tai būtų Dantės pragaro ugnis, negalėčiau to padaryti. Per keturiolika bendro gyvenimo metų atsiskyrę buvome tik du kartus ir tuos vos pajėgiau ištverti. Antrojo mudviejų su Filda išsiskyrimo man nesinori nė prisiminti. Bet pirmasis įvyko praėjus vos devyniems mėnesiams po vestuvių. Išskridau į ekonomikos konferenciją Čikagos universitete. Pamenu, gulėjau viešbučio lovoje po standžia šiurkščia antklode ir ilgėjausi Fildos. Be jos jaučiausi tarsi nesvarumo būsenos. Atrodė, kad neužčiuopdamas pro miegus jos nerūpestingai ant manęs užmestos rankos galiu pakilti į orą kaip atsitiktinio vėjo gūsio pustoma karpažolė. Po tos bemiegės nakties, nesulaukęs konferencijos pabaigos, grįžau namo.
Filda juokėsi iš manęs, bet žinojau, kad slapčiomis jautėsi pamaloninta, jog ilgiuosi jos ir namų. Ji atėjo į mano gyvenimą vėlai. Jauna nežabota aštuoniolikmetė. O man tuo metu stuktelėjo keturiasdešimt dveji. Apie santuoką negalvojau, nes rūpėjo tik darbas. Buvau privataus Gluosnių upės miestelio Šventojo Džiliano koledžo, kurio sąraše tūkstantis du šimtai studentų, ekonomikos profesorius. Ne, ji nebuvo mano studentė, nors daugelis taip galvojo ir smerkė. Kai susitikau Fildą Moning, ji dirbo padavėja šeimos kavinėje Moningų šlovė. Kiekvieną dieną pakeliui į koledžą užsukdavau ten išgerti kavos, suvalgyti šviežio akyto keksiuko ir paskaityti laikraščio atokiame saulės nužertame kavinės kampelyje. Kiek pamenu, Filda buvo man labai paslaugi ir dėmesinga. Kavą patiekdavo karštutėlę, o ant perpjauto keksiuko kraštų geltonuodavo sviestas. Turiu pažymėti, kad toks aptarnavimas atrodė savaime suprantamas. Buvau tikras, kad Filda taip elgiasi su visais klientais. Kol vieną žiemos rytą, praėjus maždaug metams nuo mano lankymosi Moningų šlovėje pradžios, Filda atkaukšėjo prie manęs, nešina kavos puodeliu vienoje rankoje, o kita įsisprendė į apvalų klubą.
Ką turi padaryti mergina, rėksmingai pradėjo ji, kreipdamasi į mane, kad pelnytų jūsų dėmesį?!
Kavos puodelis taip dunkstelėjo ant stalo, kad gėrimas kliustelėjo per kraštus, o man iš nuostabos net akiniai nusmuko nuo nosies.
Kol atsitokėjau, ji jau buvo nulėkusi. Bet netrukus vėl pasirodė su keksiuku ir sviedė jį tiesiai į mane. Pataikė į krūtinę. Mano kaklaraištis aplipo oranžiniais trupiniais ir aguonomis. Filda išlėkė iš kavinės, o prie manęs prisiartinusi jos mama, švelnesnė ir gyvenimo rūpesčių paženklinta Fildos kopija, užvertė akis į dangų ir atsidususi prabilo:
Eikite ir pasikalbėkite su ja, pone Gregorai. Ji džiūsta dėl jūsų ištisus mėnesius. Tad arba išsklaidykite iliuzijas, arba prašykite, kad tekėtų už jūsų. Noriu naktimis bent bluostą sudėti.
Nusekiau paskui Fildą, o po mėnesio mudu susituokėme.
Gulėdamas lovoje, ankstyvam rugpjūčio rytui tvilkant odą deginančiu karščiu, atsisuku į Fildą, susirandu jos minkštą skruostą sutemose ir pabučiuoju. Išsliuogęs iš lovos sėlinu iš kambario. Sustoju prie vos pravirų Petros kambario durų. Galiu girdėti, kaip dūzgia ventiliatorius. Atsargiai stumteliu duris ir žengiu į kambarį. Vietą, tokią sklidiną mažos mergaitės keistenybių, kad man visada knieti stabtelėti tarpduryje. Rūpestingai suformuotos kankorėžių, gilių, lapų, plunksnų ir uolienos gabalėlių kolekcijos. Uolienos gabalėliai, kaip rūpestingos ekspertės iškasti mūsų užpakaliniame kieme, kuris ribojasi su Gluosnių upės giria. Lėlės, minkšti šuniukai ir meškiukai, visi iki vieno kruopščiai apkamšyti kilpinio audinio antklodėlėmis ir suguldyti aplink jos lovelę. Mažos mergaitės kvapas levandų šampūno, žalios žolės ir prakaito mišinys, kuriame tėra nekaltybės enzimų, užlieja mane kiekvieną kartą, vos tik peržengiu šį slenkstį. Mano akys palengva apsipranta su tamsa ir tada pamatau, kad Petros lovoje nėra. Nepajuntu nerimo, nes dukrelė dažnai negali užmigti ir tada tykina žemyn į svetainę žiūrėti televizoriaus.
Aš taip pat nusileidžiu laiptais, bet labai greitai suprantu, kad televizoriaus Petra nežiūri. Namuose tylu. Degiodamas šviesas skubiai pereinu per visus kambarius. Štai svetainė, bet joje Petros nėra. Valgomajame, virtuvėje, vonioje, mano darbo kambaryje Petros taip pat nėra. Sugrįžęs į virtuvę nusileidžiu į rūsį Petros nė pėdsako. Užlėkęs laiptais pas Fildą puolu žadinti.
Petros nėra lovelėje, išspaudžiu vos atgaudamas kvapą.
Filda strimgalviais išsirita iš lovos ir perlekia per kambarius, kaip ką tik padariau aš, bet Petros niekur nematyti. Paskubomis išsprunku pro užpakalines duris ir suku ratus aplink namą. Vieną, antrą, trečią kartą. Petros nė kvapo. Mudu su Filda grįžtame į virtuvę ir bejėgiškai sužiūrame vienas į kitą. Slopindama aimaną Filda surenka policijos numerį.
Paskubomis apsirengiame, kad tinkamai sutiktume šerifo pavaduotoją Luisą. Filda tebesiblaško iš kambario į kambarį ieškodama Petros, naršydama spintas, žiūrinėdama po laiptais.
Galbūt ji nuėjo pas Kali? spėja ji.
Tokį ankstyvą rytą? Ko? Galbūt jai pasidarė per karšta ir išspruko laukan atsivėsinti, o gal prarado laiko pojūtį? svarstau aš ir neapsikentęs priduriu garsiau nei derėtų: Sėskis, nenervink manęs. Namie jos nėra!
Pamatęs, kaip persikreipia Fildos veidas, nuskubu prie žmonos.
Atsiprašau, šnabždu, nors jos nerimas ir nervina. Eime, užkaiskime kavos, kol jis atvyks.
Kavos? Kavos?! veriamu balsu klausia Filda ir tarsi netikėdama savo ausimis žvelgia į mane. Užvirkime kavos, kad galėtume susėsti ir pasvarstyti, kur dingo mūsų dukra? Pradingo iš savo lovos vidury nakties! Gal dar norėtum, kad paruoščiau jam pusryčius? Prikepčiau kiaušinienės? O gal vaflių? Martinai, mūsų vaiko nėra. Pradingo!