Pamatęs, kaip persikreipia Fildos veidas, nuskubu prie žmonos.
Atsiprašau, šnabždu, nors jos nerimas ir nervina. Eime, užkaiskime kavos, kol jis atvyks.
Kavos? Kavos?! veriamu balsu klausia Filda ir tarsi netikėdama savo ausimis žvelgia į mane. Užvirkime kavos, kad galėtume susėsti ir pasvarstyti, kur dingo mūsų dukra? Pradingo iš savo lovos vidury nakties! Gal dar norėtum, kad paruoščiau jam pusryčius? Prikepčiau kiaušinienės? O gal vaflių? Martinai, mūsų vaiko nėra. Pradingo!
Ši tirada baigiasi kūkčiojimu ir aš tapšnoju Fildai per petį suprasdamas, kad neįstengsiu paguosti.
Pasigirsta lengvas beldimas į laukujes duris ir išvystame aukštą liemeningą šerifo pavaduotoją Luisą. Šviesūs plaukai krinta ant rimtų mėlynų akių. Kviečiame užeiti. Sodiname šį vyrą, beveik perpus jaunesnį už mane ir labiau tinkantį Fildai į bendraamžius, ant sofos.
Kada paskutinį kartą matėte Petrą? klausia jis mūsų ir aš, paėmęs Fildą už rankos, iškloju jam viską, ką žinau.
ANTONIJA
Mane pažadina tolimas dundesys. Iš pradžių pagalvoju, kad tai perkūnija, ir nusišypsau vis dar nepramerkdama akių. Liūtis su audra. Vėsūs sodrūs lietaus lašai. Mąstau, kad tikriausiai turėčiau prižadinti Kali ir Beną. Juk abiem taip patinka turkštis lietuje, prausti nuo savęs šios vasaros sausrą ir karštį. Tiesiu ranką Grifo link, tačiau jo lovos pusė tuščia ir atvėsusi. Šiandien ketvirtadienis. Žvejybos diena. Grifas išvažiuoja žvejoti su Rodžeriu. Vadinasi, tai ne perkūnija, bet pikapas? Persiritu Grifo pusėn, mėgaudamasi trumpalaike paklodžių vėsa, ir vėl stengiuosi užmigti. Tačiau dundesys, kuris pasirodo esąs stiprus beldimas į laukujes duris, netyla, drebina grindis. Niurzgėdama nuleidžiu kojas nuo lovos. Dėl Dievo meilės, juk dar tik šešta valanda ryto. Užsitempiu šortus, kuriuos buvau numetusi ant grindų iš vakaro, ir susiglostau per naktį išsitaršiusius plaukus. Pėdindama per koridorių matau, kad Beno durys kaip paprastai aklinai uždarytos. Sūnaus kambarys jo tvirtovė, tad aš vis tiek nė nemėginsiu patekti į vidų. Jis įsileidžia tik mokyklos draugus ir dar seserį, Kali. Tai kelia man nuostabą, nes pati išaugau su keturiais broliais, į kurių valdas man pavykdavo įsiveržti tik po nuožmios kovos.
Visą gyvenimą buvau apsupta vyriškos giminės: brolių, tėvo, Luiso ir, žinoma, Grifo. Beje, ir mokykloje didžiąją dalį mano draugų sudarė berniukai. Mama mirė, kai buvau septyniolikos, bet net ir prieš tai ji tebuvo mūsų šeimos pakraštyje. Kad būčiau kreipusi didesnį dėmesį į tai, kaip ji elgėsi. Miglotai prisimenu, kad sėdėdavo sukryžiavusi kojas, visada segėjo tik sijonus, rudus plaukus elegantiškai susukdavo ir prismeigdavo ant pakaušio. Ji neįpratino manęs dėvėti suknelių, domėtis makiažu ar sėdėti kaip dera panelei, bet primygtinai reikalavo nesikirpti ilgų plaukų. Maištaudama rišdavau juos į arklio uodegą ir kišdavau po beisbolo kepuraite. Kad būčiau atidžiai žiūrėjusi, kaip kruopščiai ji dažosi lūpas ar papurškia kvepalų ant riešų lygiai tiek, kiek reikia. Prisimenu, kaip arti palinkdavo prie tėvo ir šnabždėdama kažką jam į ausį skatindavo nusišypsoti. Kaip galėdavo jį nuraminti, vos delnu palietusi ranką. Mano nebylioji mažoji mergaitė yra dar didesnė paslaptis. Tai, kaip jai patinka, jog jos plaukai būtų glotniai sušukuoti po maudynių vonioje. Tai, kaip ji atidžiai tyrinėja savo nagus, kai negrabiai juos nulakuoju. Auginti mažą mergaitę tas pats, kas vadovautis senu lobių ieškotojų žemėlapiu, kurio dalis su svarbiais takeliais yra nuplėšta. Pastarosiomis dienomis sėdžiu ir atidžiai ją tyrinėju, stengdamasi nepraleisti nė vieno judesio ir gesto. Kai galiausiai prakalbs, galės pasakyti man, ko ji nori ar ko jai reikia. O dabar spėlioju, abejoju ir tikiuosi geriausio. Elgiuosi taip, tarsi su mano Kali viskas būtų gerai. Tarsi ji būtų paprasta septynerių metų mergaitė. Tarsi nepažįstamieji iš švietimo tarnybų neaptarinėtų jos elgesio. Tarsi kaimynai nesišnabždėtų už nugaros apie keistą Klarkų mažylę.
Kali kambario durys truputį praviros, bet kadangi beldimas į duris stiprėja, skubėdama leidžiuosi laiptais, o išsiklaipiusios medinės pakopos girgžda po mano basomis pėdomis. Atšovusi sunkias ąžuolines laukujes duris išvystu priešais save Luisą ir Martiną Gregorą, Petros tėvą. Paskutinį kartą Luisas lankėsi mano namuose prieš trejus metus. Bet ne kažin ką apie tai prisimenu, nes gulėjau beveik be sąmonės ant sofos po to, kai nusiritau nuo laiptų.
Sveiki, pradedu nedrąsiai, kas nutiko?
Tone, teiraujasi Luisas, ar Petra čia?
Ne, atsakau ir nukreipiu žvilgsnį į Martiną, kuris akimirkai nuleidžia galvą, paskui vėl kilsteli smakrą.
Gal mes galėtume pasikalbėti su Kali? Atrodo, kad Petra pradeda neryžtingai aiškinti Martinas. Mes ką tik pasigedome Petros ir pagalvojome, gal Kali pajėgtų padėti mums išsiaiškinti, kur ji galėtų būti.
O, Dieve mano, žinoma. Prašau užeiti.
Rodydama jiems kelią į svetainę pastebiu ant žurnalinio staliuko besivoliojančias alaus skardines. Paskubomis jas surinkusi nulekiu į virtuvę išmesti.
Bėgu, prižadinsiu Kali, tarsteliu vienu sykiu įveikdama po dvi laiptų pakopas ir jausdama gildantį nerimą dėl Martino su Filda pradedu šaukti dar iš tolo: Kali, Kali, kelkis, mieloji, man reikia su tavimi pasikalbėti!
Kai pasiekiu laiptų aikštelę, atsiveria Beno kambario durys. Jis nedėvi pižamos švarkelio. Jo ugninius plaukus, pastebiu, laikas kirpti.
Labas rytas, Benai, jie neranda Petros, tarsteliu per petį ir, pasiekusi Kali kambario duris, plačiai atlapoju.
Lova sujaukta, ant grindų numesta iš kojinaitės pasiūta beždžionėlė šypsosi man. Suglumusi stabteliu ir pasisuku į sūnų:
Benai, o kur Kali?
Gūžtelėjęs pečiais jis grįžta į savo kambarį. Greitosiomis apžiūrėjusi svečių kambarį, savo miegamąjį ir Beno kambarį, skrieju laiptais žemyn.
Jos irgi nėra! sušunku prabėgdama pro Luisą su Martinu ir išklerusiais laiptais, pakeliui dar įžiebusi šviesą, nusileidžiu į mūsų betoninį rūsį, kur mane kiaurai persmelkia drėgmė. Aplinkui tik voratinkliai ir dėžės. Dar mūsų senas tuščias šaldiklis. Širdis akimirką liaujasi plakusi. Kas negirdėjo apie vaikus, kurie žaisdami slėpynių įsigudrina įlįsti į senus šaldytuvus ar šaldiklius, ir nepajėgia išsigauti lauk? Kiek kartų sakiau Grifui, kad reikia atsikratyti šiuo senu griozdu. Bet jis tuo nepasirūpino. O ir aš taip pat. Prilėkusi prie šaldiklio trūkteliu rankeną. Į nosį tvoskia slogus kvapas, bet šaldiklyje nieko nėra. Stengdamasi atgauti kvapą pasuku prie laiptų. Matau viršuje manęs laukiančius Martiną su Luisu. Akimirksniu įveikiu laiptus, pralekiu pro juos ir išpuolu pro užpakalines duris. Apžiūriu galinį kiemą. Nubėgusi į giraitės pakraštį, įsispitriju į šešėliuotus medžius. Uždususi grįžtu į namus. Luisas ir Martinas laukia manęs prie tinkleliu aptrauktų durų.
Jos čia nėra.
Luiso veido išraiška lieka rami, bet Martinas nepajėgia slėpti nusivylimo.
Gerai, vadinasi, greičiausiai kartu išspruko kur nors pažaisti. Ar tau kyla kokių minčių, kur jos galėtų būti? teiraujasi Luisas.
Parke? Galbūt mokykloje? Bet taip anksti? Kiek dabar? Šešta valanda? klausiu aš.
Petra pradingo vėliausiai pusę penkių, sausai ištaria Martinas. Kur jos būtų galėjusios eiti tokiu ankstyvu metu?
Petra pradingo vėliausiai pusę penkių, sausai ištaria Martinas. Kur jos būtų galėjusios eiti tokiu ankstyvu metu?
Nežinau, nieko nesuprantu, sakau.
Luisas prašo manęs leisti apsidairyti aplinkui ir aš stebiu, lipdama jam ant kulnų, kaip kryptingai jis šukuoja mano namus naršydamas spintas ir paloves. Kali nėra.
Informaciją apie Petrą telefonu perdaviau visiems pareigūnams. Jie jau ieško jos po visą miestą, aiškina Luisas. Nepanašu, kad mergaitės buvo Akimirką patylėjęs pasitaiso: Kad mergaitėms būtų nutikę kas bloga. Siūlyčiau ieškoti tose vietose, kur jos paprastai mėgdavo lankytis.
Atrodo, kad Martinui šis planas kelia abejonių, bet jis linkteli galva, ir paseku jo pavyzdžiu.
Tone, lauke stovi Grifo pikapas. O jis pats ar čia? Gal mums pasakytų, kur galėtų būti mergaitės?
Taigi Luisas kaip visada mandagiai klausia manęs, ar šį rytą įmanoma susikalbėti su Grifu, ar jis guli paslikas mūsų miegamajame po vakarykščių išgertuvių.
Grifo nėra. Išvažiavo žvejoti su Rodžeriu šįryt. Ketino vykti maždaug pusę keturių ar panašiai.
Ar jis galėjo pasiimti mergaites žvejoti? viltingai klausia Martinas.
Ne, nusijuokiu aš. Grifui niekada nešautų į galvą imti dviejų mažų mergaičių į didžiąją žvejybą. Ketino būti iki pat šeštadienio. Esu įsitikinusi, kad mergaitės neiškeliavo su juo meškerioti.
O aš nelabai, Tone. Galbūt jis vis dėlto nusprendė jas pasiimti? Gal paliko raštelį? klausia Luisas.
Ne, Luisai. Esu tikra, kad jis to nepadarė, atkertu jau pradėdama širsti.
Ką gi, gerai, pasiduoda Luisas. Pasikalbėsime po valandos. Jeigu per tą laiką mergaitės neatsiras, keisime veiksmų planą.
Išgirstu šlamesį ir atsisukusi pamatau ant laiptų sėdintį Beną. Iš pirmo žvilgsnio jį galima supainioti su Grifu. Dėl plačių pečių ir ugninių plaukų. Tik akys skiriasi. Beno akys švelnios ir romios.
Benai, pašaukiu. Kali su Petra kažkur išėjo ir man reikia jas surasti. Kur jos galėtų būti?
Jos girioje, kaipmat pasigirsta atsakymas. Kai tik išnešiosiu paštą, eisiu jų ieškoti.
Paskambinsiu, kad keletas pareigūnų apžiūrėtų girią palei jūsų namus. Po valandos dar kartą primena Luisas. Pasikalbėsime po valandos.
BENAS
Šį rytą prabudau staigiai, atrodė, širdis iššoks iš krūtinės. Vėl sapnavau tą kvailą sapną. Tą, kuriame mudu lipame į seną riešutmedį girioje. Tą palei Vienišo medžio tiltą. Kaip visada kilsteliu tave, o tu taip tvirtai įsikimbi į žemutinę šaką, kad net krumpliai pabąla. Niurzgiu, kad paskubėtum, nes negaliu stypsoti čia kiaurą dieną. Tu lipi, o aš stebiu iš apačios. Dabar tau kopti jau lengviau, nes šakos arti viena kitos. Storos ir tvirtos. Kopi vis aukščiau ir aukščiau, kol galiu įžiūrėti tik plikus kelius, o paskui viso labo teniso batelius. Šaukiu tau: Per aukštai užsiropštei, Kali, leiskis žemyn! Gali nukristi! Paskui tu visiškai dingsti iš mano akiračio. Daugiau tavęs nebematau. Ir galvoju: Pakliuvau į didelę bėdą. Bet netrukus išgirstu šaukiantį balsą: Lipk čia, Benai! Turi tai pamatyti! Eikš, Benai, ateik!
Žinau, kad tai tu mane šauki, nors jau senokai nesu girdėjęs, kaip iš tiesų skamba tavo balsas. Tu vis šauki, tačiau aš negaliu lipti. Noriu, tačiau negaliu pasiekti žemutinės šakos, ji per aukštai. Todėl plyšoju tau pavymui: Palauk manęs! Palauk manęs! Ką ten matai, Kali? Prabudau iš sapno visas išpiltas prakaito. Bet ne karšto, o šalto, kurio palydovai galvos skausmas ir maudimas krūtinėje. Stengiausi vėl užmigti, tačiau negalėjau.
O dabar tu iš tikrųjų kažkur dingai, ir aš dėl to jaučiu kaltę, tarsi būčiau kaip nors prie to prisidėjęs. Kaip mažoji sesutė esi visai nebloga, bet reikalauji didelės atsakomybės. Amžinai turiu tave prižiūrėti. Ar pameni, kai man buvo dešimt, o tau penkeri? Mama mus išleido prie stotelės laukti mokyklos autobuso. Prižiūrėk Kali, Benai, paprašė ji. Aš prisižadėjau, bet neprižiūrėjau, bent jau iš pradžių.
Buvau pirmą dieną išsirengęs į penktą klasę ir pernelyg šaltakraujiškai nusiteikęs, kad galėčiau tapti darželinukės prižiūrėtoju. Laikiau tave už rankos tik tol, kol pasiekėme mūsų keliuko pabaigą, iš kur mama jau nebegalėjo ilgiau mūsų matyti pro virtuvės langą. Tada išsilaisvinau ir kiek įkabindamas nuskuodžiau tenai, kur mus turėjo paimti autobusas. Tiesa, grįžtelėjau įsitikinti, kad tu vis dar pėdini iš paskos. Tavo garbei turiu pasakyti, kad sparčiai mynei plonytėmis darželinukės kojelėmis, o naujutėlaitė rožinė kuprinė taip tabalavo ant pečių, kad nepajėgei jos nulaikyti. Galop užkliuvai už atsiknojusio gremėzdiško seno nutekamojo vamzdžio prie olsonų namo ir išsitiesei kiek ilga.
Buvau beveik begrįžtąs pas tave. Iš tikrųjų. Bet mano kelyje pasipainiojo Reimondas ir aš negrįžau. Negrįžau, ir tiek. Kai galiausiai pasiekei stotelę, kaip tik pasirodė autobusas. Tavo keliai buvo visi kruvini, o ryškiai raudona beretė, kurią mama buvo dailiai uždėjusi, tabalavo nusmukusi ant šono. Pražygiavai pro visą autobuso belaukiančių vaikų eilę, kad atsistotum prie manęs, o aš elgiausi taip, tarsi tavęs nė nebūtų. Kai sulipome į autobusą, klestelėjau prie Reimondo. O tu styrojai tarp sėdynių laukdama, kol aš pasislinksiu ir padarysiu tau vietos atsisėsti. Tačiau aš, atsukęs tau nugarą, plepėjau su Reimondu. Vaikai aplinkui pradėjo tau šūkalioti: Greičiau sėsk! Tad galiausiai pritūpei ant lygiagrečios man ir Reimondui sėdynės. Sėdėjai prisispaudusi prie lango, kojos buvo per trumpos, kad pasiektum grindis, per blauzdas tekėjo plonos kraujo srovelės. Tą vakarą daugiau nė nepažvelgei į mane. Net kai po vakarienės pasisiūliau pasekti pasaką, tik gūžtelėjai petukais ir palikai mane prie virtuvės stalo it musę kandusį.
Žinau, kad tuokart labai bjauriai su tavimi pasielgiau, bet, pirmą dieną išsirengus į penktą klasę, pirmasis įspūdis yra iš tiesų svarbus. Beje, bandžiau tau savaip pasiaiškinti. Jeigu dar nežinojai, būtent aš pakišau apvalų ledinuką tau po pagalviu. Atsiprašau, kad neprižiūrėjau tavęs tas pirmąsias savaites mokykloje. Bet juk tu viską žinai apie tai, ką reiškia gailėtis ir nerasti žodžių, kai supranti, kad turi tai padaryti, tačiau tiesiog negali.
KALI
Grifas sėdėjo atsirėmęs į seną gluosnį, nukoręs galvą ant krūtinės, užsimerkęs, bet jo stiprūs pirštai vis dar buvo tvirtai suspaudę Kali riešą. Mergaitė tūnojo nepatogiai susirangiusi ant kietos gruoblėtos žemės kitapus gluosnio. Šlapimo dvokas rietė nosį, ir ją užplūdo gėdos banga. Pagalvojo, kad metas bėgti. Juk ji greita ir žino kiekvieną girios posūkį bei vingį. Tad galėtų lengvai pasprukti nuo tėvo. Iš lėto pabandė išvaduoti ranką iš jo gniaužtų, bet jis snausdamas dar stipriau ją suspaudė. Mergaitė susigūžė ir nuščiuvo savojoje medžio pusėje.
Jai patikdavo įsivaizduoti, kaip reikėtų gyventi girioje be jokio aprūpinimo, brolio žodžiais tariant, apsieiti be patogumų. Benas žinojo viską apie Gluosnių upės girią. Pavyzdžiui, kad ji užima daugiau nei keturiolika tūkstančių akrų ir driekiasi per dvi apygardas. Jis pasakojo jai, kad giria susiformavo daugiausia iš kalkakmenio bei smiltainio ir buvo paleozoinės plynaukštės dalis. Tai reiškia, kad ledynai niekada neslinko per šią Ajovos valstijos vietą. Jis taip pat parodė jai, kur rasti nykstantį paukštį raudonpetį suopį, kurio net girininkas Felpsas iki tol nėra matęs. Kali buvo čia vos keletą valandų, bet jai jau gana. Iki šiol giria buvo jos mėgstamiausia vieta, tyli užuovėja, kur galėjo mąstyti, klajoti ir žvalgytis. Juodu su Benu dažnai rasdavo dingstį įsirengti stovyklavietę čia, Gluosnių pievelėje. Benas vilkdavo vandens termosą, o Kali užkandžių, sūrių bulvių traškučių maišelius ir drūtų saldymedžio šaknų, kad būtų ko kramsnoti. Benas sukraudavo didžiulę apvalią krūvą stagarų bei šakų ir apdėdavo laužavietę akmenimis. Iš tikrųjų jie niekada taip ir nesusikūrė ugnies, bet buvo smagu įsivaizduoti. Jie pasismeigdavo zefyrų ant žalių nusmailintų šakelių ir skrudindavo ant įsivaizduojamų žarijų.