Geležies riteris - Julie Kagawa

Julie Kagawa

Geležies riteris

PADĖKOS

Ir vėl turiu padėkoti daugybei žmonių. Savo tėvams, nes be jų nebūčiau užaugusi tokia užsispyrusi svajoklė, kokia esu šiandien. Savo agentei Lori Maklin, kuri pasirengusi atsakyti į visus klausimus ir nuraminti rašytojiškus panikos priepuolius, kartais net gerokai po darbo valandų. Mano nuostabiesiems redaktoriams Natašijai Vilson ir Adamui Vilsonui, taip pat talentingam ir puikiam Harlequin TEEN kolektyvui. Šie metai buvo ypač pašėlę ir geresnės draugijos nebūčiau radusi.

Visiems šauniesiems paauglių literatūros skaitytojams, rašantiems interneto dienoraščius ir Ašo palaikymo komandai sakau: ši knyga specialiai Jums. Iš dalies Jums turiu dėkoti, kad vienas Žiemos rūmų princas sulaukė knygos apie save ir jo kelionė baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis. Nuoširdžiai ačiū.

Ir, žinoma, nuoširdžiausiai dėkoju savo pirmajam redaktoriui, rezonatoriui, korektoriui, problemų sprendėjui ir nuostabiam vyrui Nikui. Tu esi mano riteris spindinčiais šarvais.

PIRMA DALIS

1

 Ei, ledo berniuk! Ar tikrai žinai, kur keliauji?

Aš nekreipiau dėmesio į Šaunųjį Robiną, kol yrėmės per pilką niūrų Laukmiškį, braudamiesi vis giliau į klampią pelkę, vadinamą Kaulų liūnu. Mano kojos klimpo į purvą, o vanduo lašėjo nuo iškrypusių žalių medžių, kurie buvo taip apsamanoję, jog atrodė tarsi apnešti dumblu. Migla rangėsi aplink iš žemės išlindusias šaknis arba liulėjo daubose, slėpdama tai, kas apačioje; retkarčiais ramiame vandenyje pasigirsdavo tekštelėjimas, primindamas, kad esame ne vieni. Pavadinimas nemelavo visas liūnas buvo nusėtas kaulais, jie kyšojo iš maurų, slėpėsi žolių raizgalynėje arba bolavo po vandeniu nuzulinti ir balti. Tai buvo pavojinga Laukmiškio dalis, pavojingesnė nei kitos, ir ne dėl katoblepų, papliauškinių ar kitų monstrų, tamsiąją pelkę vadinančių savo namais, o dėl gyventojo, tūnančio kažkur liūno gilumoje.

Dėl to, su kuriuo ir ėjome pasimatyti.

Kažkas praskriejo man pro galvą iš už nugaros vos neužkabinęs ir už kelių pėdų išsitėškė į kamieną. Stabtelėjęs po medžiu aš atsigręžiau ir dėbtelėjau į savo bendrakeleivį, nebyliai provokuodamas tai pakartoti.

 Ak, nuostabu, jis gyvas!  Apsimesdamas, kad džiūgauja, Šaunusis Robinas pakėlė purvu aplipusias rankas į viršų.  Jau išsigandau, kad bus tapęs zombiu ar panašiai.  Tada susinėręs rankas jis pašaipiai įsispoksojo į mane, raudoni jo plaukai ir aštrių bruožų veidas buvo aptaškyti purvu.  Ar girdėjai mane, ledo berniuk? Jau kurį laiką tave šaukiau.

 Taip,  atsakiau nurijęs atodūsį.  Girdėjau. Man regis, girdėjo ir papliauškiniai kitoje pelkės pusėje.

 Tai puikumėlis! Jeigu susigrumtume su kokia porele iš jų, atkreiptum į mane dėmesį!  Atrėmęs mano piktą žvilgsnį Pakas mostelėjo į pelkę.  Beprotybė!  sušuko.  Iš kur mums apskritai žinoti, kad jis ten yra? Kaulų liūnas  ne iš tų vietų, kuriose veržčiausi atostogauti, prince. Ar esi tikras, kad tavo informatorius žinojo, apie ką kalba? Jeigu pasirodys, jog tai dar vienas klaidingas pėdsakas, paversiu tą gobliną pora pirštinių.

 O aš maniau, kad trokšti nuotykių,  atrėžiau vien norėdamas jį paerzinti. Pakas šnirpštelėjo.

 Na taip, žinoma, nesuprask manęs neteisingai. Aš visada pasirengęs trenktis į visus penkis Niekadaniekada galus; sprukti nuo piktų Vasaros karalienių, slapčia įsmukti į rūsį pas ogrą, kautis su gigantiškais vorais, žaisti slėpynių su kaprizingu drakonu  tikras smagumėlis.  Jis papurtė galvą, o akys žybtelėjo nuo malonių prisiminimų.  Bet tai jau kokia šešta vieta, į kurią atėjome ieškodami to apgailėtino katino, o jeigu jo nebus ir čia, beveik įsivaizduoju, kur trauksime toliau.

 Tu neprivalai čia būti,  atsakiau jam.  Jeigu nori, keliauk savais keliais. Aš tavęs nelaikau.

 Tu labai gudrus, prince.  Susinėręs rankas Pakas nusišypsojo.  Bet taip lengvai manęs neatsikratysi.

 Tada judinkimės.  Temo ir nepaliaujamas jo tarškėjimas jau ėmė dirginti man nervus. Gana juokų, aš visai nenorėjau patraukti alkanų papliauškinių dėmesio ir viduryje pelkės stoti į kovą.

 Na ir puiku,  atsiduso Pakas, vilkdamasis man iš paskos.  Bet jeigu jo čia nebus, atsisakau eiti su tavimi į Vorų karalienės rūmus, ledo berniuk. Sakau tau tiesiai šviesiai.

MANO VARDAS, NESUTRUMPINTAS, tikrasis mano vardas, yra Ašalainas Darkmiras Talinas, aš esu paskutinis Žiemos rūmų karališkosios šeimos sūnus.

Kadaise mes buvome trise, trys Žiemos princai: aš ir mano broliai Seidžas ir Rovanas. Savo tėvo nepažinojau, niekada jis man ir nerūpėjo, o broliai taip pat apie jį nekalbėjo. Nebuvau tikras, ar mūsų tėvas tas pats, bet tai nesvarbu. Žiemos rūmuose viešpatavo tik Mebė, ji buvo jų vienintelė karalienė. Nors į lovą neretai pasikviesdavo kokį gražų fėjūną ar net aikštingą mirtingąjį, sostu su niekuo nesidalijo.

Su broliais niekada nebuvau artimas. Mes, Žiemos princai, užaugome smurto ir nešvarios politikos pasaulyje. Mūsų karalienė tai skatino, dėmesį rodė tam sūnui, kuris jai labiausiai sugebėdavo įsiteikti, o kitus atstumdavo. Naudojomės vienas kitu, žaidėme žiaurius žaidimus, bet buvome ištikimi Žiemos rūmams ir karalienei. Bent jau aš taip maniau.

Ne be priežasties Žiemos rūmai užšaldo savo emocijas, o Žiemos rūmų fėjūnai jausmus laiko silpnumu ir kvailais kaprizais. Emocijos iškreipia pojūčius, susilpnina, priverčia išduoti savo šeimą ir rūmus. Pavydas, tamsi ir pavojinga aistra, ėdė mano brolį Rovaną, kol jis padarė neįsivaizduojamą dalyką išdavė savo rūmus, o mus atidavė priešams. Seidžas, vyriausiasis brolis, krito dėl Rovano klastos, jis buvo pirmas iš daugelio. Trokšdamas valdžios Rovanas susivienijo su pikčiausiais mūsų priešais, geležies fėjūnais, ir padėjo jų karaliui kone sunaikinti Niekadaniekada. Galiausiai aš nužudžiau Rovaną, keršydamas už Seidžą ir kitus šeimos narius, tačiau netgi pelnyta bausmė negali jų sugrąžinti. Dabar likau vienas. Esu paskutinis ir vienintelis gyvas Mebės, Žiemos rūmų karalienės, sūnus.

Tačiau jai miręs.

Rovanas ne vienintelis pasidavė jausmams ir aistrai. Mano nuopuolis, kaip dažniausiai ir būna, susijęs su mergina. Mergina, kurios vardas Megana Čeis puskrauje mūsų seno priešo Vasaros karaliaus dukterimi. Likimas mudu suvedė, ir nors stengiausi užgniaužti jausmus, nors tai draudė mūsų įstatymai, kilo karas su geležies fėjūnais ir man grėsė amžina tremtis, vis dėlto ją pamilau. Mudviejų keliai nuolat kirtosi, o likimai buvo susipynę, iki pat paskutinio mūšio prisiekinėjau seksiąs paskui ją į pasaulio kraštą, ginsiąs nuo visų pavojų, taip pat ir nuo savo šeimos, ir net mirsiąs dėl jos, jeigu prireiks. Tapau jos riteriu ir būčiau iki paskutinio atodūsio su džiaugsmu tarnavęs šiai merginai, šiai mano širdį užvaldžiusiai mirtingajai.

Tačiau lemtis žiauri ponia, galiausiai mes buvome per prievartą išskirti, o to aš labiausiai ir bijojau. Meganai likimas lėmė tapti Geležies karaliene ir užimti sostą geležies fėjūnų karalystėje. Toks, koks esu pasakų būtybė, kurios galios silpsta, o kūnas liepsnoja prisilietęs prie geležies negalėjau sekti paskui ją. Pati Megana ištrėmė mane iš geležies fėjūnų valdų, nes žinojo, kad pasilikęs mirčiau, o pasilikti vis tiek bandyčiau. Bet prieš iškeliaudamas prisiekiau, jog rasiu būdą sugrįžti, vieną dieną mudu būsime drauge ir niekas daugiau nebegalės mūsų išskirti. Mebė bandė parsivilioti mane į Žiemos rūmus buvau vienintelis gyvas likęs jos sūnus princas, todėl mano pareiga esanti sugrįžti, bet aš tiesiai pareiškiau nebepriklausantis Žiemos rūmams, o mano tarnystė jai ir Žiemai baigta.

Nėra nieko baisesnio už atstumtą fėjūnų karalienę, ypač jeigu nepaklūsti jai antrą kartą. Iš Žiemos rūmų ištrūkau gyvas, tačiau tik vargais negalais išnešiau sveiką kailį ir artimiausiu metu grįžti ten neketinu. Vis dėlto man šiek tiek apmaudu, kad išsižadėjau savo karalienės, šeimos ir namų. Toji mano gyvenimo atkarpa baigta. Mano ištikimybė ir širdis dabar priklauso kitai karalienei.

Pažadėjau rasti būdą, kad galėtume būti kartu. Šį pažadą ketinu ištesėti. Net jeigu dėl to reikia klampoti per bekraštę apmirusią pelkę paskui gandus. Net jei turiu susitaikyti su pikčiausiu ir labiausiai mane erzinančiu priešininku Šauniuoju Robinu, kuris, kad ir kaip stengtųsi nuslėpti, taip pat yra įsimylėjęs mano karalienę. Nežinau, kodėl iki šiol jo nepribaigiau. Tikriausiai dėl to, kad Pakas artimiausias Meganos draugas ir ji siaubingai gedėtų jo netekusi (nors niekaip negaliu suprasti kodėl). O gal giliai širdyje aš pavargau būti vienas.

Šiaip ar taip, tai nesvarbu. Kiekvieni apieškoti griuvėsiai, kiekvienas nudobtas drakonas, kiekvienas patikrintas gandas dar vienu žingsniu priartina mane prie tikslo. Net jeigu prireiks šimto metų, galiausiai aš vis tiek būsiu su ja. Dar viena dėlionės detalė slypi kažkur šioje gūdžioje pelkynėje. Vienintelis sunkumas ją surasti.

NORS PAKAS NEPALIAUJAMAI niurzgėjo ir skundėsi, papliauškinis, laimei, nutarė nesidomėti, dėl ko kilo šis triukšmas, ir nesėlino per pelkę mūsų ieškoti. Tai išėjo į naudą, nes ir taip užtrukome kone visą naktį, kol radome tai, ko ieškojome.

Maurų prižėlusio tvenkinio gale stovėjo namas, toks pat nublukęs ir pilkas kaip viskas aplinkui. Jis buvo aptvertas baltų kaulų tvora su kaukolėmis, pamautomis ant baslių, o po teritoriją, vadinamą kiemu, maklinėjo keli apšepę viščiukai. Lūšna buvo sena, medinė, ji tyliai girgždėjo, nors nebuvo nė menkiausio vėjo. Tiesa, neįprasčiausias dalykas buvo ne pati trobelė, o tai, kas ją laikė ji stovėjo ant poros didžiulių paukščio kojų, gumbuotų ir geltonų, aštriais nagais susmigusių į žemę. Kojos buvo pritūpusios tarsi miegant, tačiau retkarčiais sujudėdavo, tada pirkelė imdavo drebėti ir aimanuoti.

 Mes čiaaaa,  tyliai išdainavo Pakas.  Turiu pasakyti, kad senoji mergužėlė nė kiek nepagražėjo, atrodo taip pat klaikiai kaip tada, kai mačiau ją paskutinį kartą.

Prisimerkęs dėbtelėjau į jį.

 Užsičiaupk ir šįkart leisk kalbėti man. Jau gana bėdos turėjome, kai įžeidei kentaurų vadą.

 Aš tik pakišau mintį, kad būtų smagu parjoti iš lankos. Neturėjau galvoje  juo.

Atsidusęs aš atvėriau kaulų vartus ir perėjau priešais mane nusidriekusį žolių prižėlusį kiemą su keliais viščiukais. Mums nespėjus pasiekti laiptų, durys girgždėdamos atsidarė ir iš tamsos pasirodė sena moteriškė. Raukšlių išvagotą susitraukusį veidą rėmino susivėlę žili plaukai, į mus spoksojo skvarbios juodos akys, ryškios ir blizgančios. Vienoje gumbuotoje rankoje ji laikė pintinę, kitoje mėsininko peilį, surūdijusį nuo daugybės aukų kraujo.

Apdairiai, neprarasdamas budrumo sustojau laiptų apačioje. Kad ir kokia sena atrodė, šiame name gyvenanti ragana buvo galinga ir nenuspėjama. Jeigu Pakas leptelės kokią kvailystę arba netyčia ją įžeis, gali tekti visai be reikalo su ja susigrumti.

 Nagi,  tarė ragana ir jos bekraujėse lūpose pražydo mums skirta šypsena. Ištrupėję geltoni dantys šviesoje blykstelėjo lyg aštrios kaulų nuolaužos.  Ko gi mes čia sulaukėme? Du dailučiai fėjūnai atėjo aplankyti vargšės senos moteriškės. Jeigu akys manęs neapgauna, prieš save regiu Šaunųjį Robiną. Kai pastarąjį sykį tave mačiau, pavogei iš manęs šluotą ir surišai mano namo kojas, todėl jis nugriuvo mums bandant tave sučiupti.

Užgniaužiau dar vieną atodūsį. Nekokia pradžia. Turėjau susiprasti, kad Pakas jau bus kada nors užsitraukęs raganos nemalonę. Bet kartu turėjau tramdyti ir šypseną, nenusijuokti iš tokio absurdiško vaizdelio, kai namas krinta veidu į purvą, nes Pakas surišo jam kojas.

Išlaikiau rimtą veidą buvo akivaizdu, kad raganai nė iš tolo nejuokinga.

 Ką pats apie tai pasakysi, niekšeli?  toliau kalbėjo ji, mėsininko peiliu mojuodama Pako pusėn, kuris nėrė už manęs, apgailėtinai stengdamasis pasislėpti, nors girdėjau, kaip bando nuslopinti juoką.  Ar žinai, kaip ilgai vargau, kol susitaisiau namą? O tu dar turėjai įžūlumo, tiesiog baisaus akiplėšiškumo palikti mano šluotą pamiškėje  vien tam, kad įrodytum, jog sugebėjai ją pavogti. Svarstau, ar nevertėtų įkišti tavęs į puodą ir išvirus sušerti vištoms!

 Aš už jį atsiprašau,  paskubėjau įsiterpti ir skvarbios juodos jos akys staiga susmigo į mane. Stengiausi stovėti išdidžiai ir nerodyti baimės, bet drauge elgtis pagarbiai, kad nesupainiotų manęs su tuo juokdariu, besislepiančiu už nugaros.  Atleiskite mums, kad taip įsiveržėme, senoji ponia,  toliau porinau jai oficialiu tonu.  Esu Ašas iš Žiemos rūmų. Atėjau prašyti jūsų pagalbos, jeigu teiksitės mane išklausyti.

Ragana sumirksėjo.

 Kokios manieros. Kaip matau, tave užaugino ne kluone, kaip šį padarą.  Ji bakstelėjo peiliu Pako pusėn ir suraukė ilgą nosį.  Aš žinau, kas esi, Mebės sūnau. Ko tau iš manęs reikia? Klok, tik greitai.

 Mes kai ko ieškome,  pasakiau.  Girdėjome gandų, kad jis keliavo pro čia, per Kaulų liūną. Pamanėme, jog galite žinoti, kur jis.

 Nejaugi?  Ragana kilstelėjo galvą ir atidžiai nužvelgė mane.  O kodėl manote, jog aš žinau, kur tas asmuo?

 Ne asmuo,  pataisiau.  Katinas. Sidhių katinas. Kartais pasakose jis vadinamas Grimalkinu. Yra ir tokių, kuriose pasakojama, kad jis palaiko draugiją pelkėse gyvenančiai galingai raganai, kurios namas stovi ant vištos kojų, o tvora suręsta iš kaulų.

 Aišku,  tarė ragana, bet jos balsas ir veidas išliko bejausmiai.  Ką gi, žaviuosi tavo atkaklumu, jaunasis prince. Grimalkiną paprastai būna nelengva surasti. Tikriausiai ilgą kelią nukeliavai jo ieškodamas.  Prisimerkusi ji įdėmiai spoksojo į mane.  Ir jau ne pirmoje vietoje jo ieškai. Matau tai iš veido. Ir svarstau  kodėl? Kodėl jis taip toli keliauja? Ko taip labai trokšta, kad net rizikuoja užsitraukti Kaulų raganos įtūžį? Ko gi tu trokšti, Ašai iš Žiemos rūmų?

 Ar patikėsite, kad katinas skolingas jam pinigų?  man iš už peties pasigirdo Pako balsas ir aš net krūptelėjau. Ragana piktai dėbtelėjo į jį.

 Ne tavęs klausiau, Šaunusis Robinai,  nukirto ji bedusi į Paką pirštu, primenančiu nagą.  Ir geriau laikyk liežuvį už dantų, jeigu nenori iki kaklo panirti į katilą su verdančiais gyvatės nuodais. Tik dėl to, kad tavo draugas toks mandagus, dar nenudyriau gyvam kailio, todėl arba patylėk, kol esi mano valdose, arba keliauk sau sveikas. Klausimą aš uždaviau princui.

 Aš jau nebesu princas,  tyliai atsakiau, pertraukdamas jos tiradą.  Mano tarnystė Žiemos rūmams baigta, o Mebė manęs išsižadėjo. Jai aš esu miręs.

 Kad ir kaip būtų,  pareiškė ragana, vėl įbedusi į mane kiaurai veriančias juodas akis,  tai nėra atsakymas į mano klausimą. Kodėl atkeliavai čia, Ašai, kuris nebesi princas? Tik nemėgink apgauti manęs fėjūnų mįslėmis ar pusiau tiesa, nes aš sužinosiu tiesą, o tada nebūsiu labai patenkinta. Jeigu nori pamatyti tą Grimalkiną, pirmiausia turi atsakyti į mano klausimą. Ko tu trokšti?