Kad ir kaip būtų, pareiškė ragana, vėl įbedusi į mane kiaurai veriančias juodas akis, tai nėra atsakymas į mano klausimą. Kodėl atkeliavai čia, Ašai, kuris nebesi princas? Tik nemėgink apgauti manęs fėjūnų mįslėmis ar pusiau tiesa, nes aš sužinosiu tiesą, o tada nebūsiu labai patenkinta. Jeigu nori pamatyti tą Grimalkiną, pirmiausia turi atsakyti į mano klausimą. Ko tu trokšti?
Aš Akimirką sudvejojau, ir visai ne dėl to, kad Pakas skaudžiai kumštelėjo man į šoną. Jis žinojo, kodėl mes čia atsibeldėme ir kodėl noriu surasti Grimalkiną, nors savo ketinimų niekada nebuvau ištaręs garsiai. Galbūt ir ragana tai žinojo, o gal jai paprasčiausiai buvo smalsu, bet ištarus garsiai staiga viskas taptų dar tikriau. Aš noriu tapti mirtingas, pasakiau tyliai. Pirmą kartą išgirdus šiuos žodžius man net skrandis susitraukė. Pažadėjau kai kam Prisiekiau rasti būdą, kaip išgyventi Geležies karalystėje, o toks, koks esu, ten patekti negaliu. Ragana kilstelėjo antakį, tada aš prisiverčiau prieiti arčiau ir įbesti į ją šaltą žvilgsnį. Noriu tapti žmogumi. Reikia, kad Grimalkinas man padėtų.
Ką gi, pasigirdo pažįstamas balsas už nugaros, tikrai įdomus prašymas.
Mes atsisukome. Grimalkinas tupėjo ant apversto kibiro pūkuotas pilkas katinas, apsivijęs save uodega ir tingiai žvelgė į mus.
Ak taip, žinoma! šūktelėjo Pakas. Štai kur tu. Ar žinojai, kad galuojamės stengdamiesi tave surasti, katine? Ar visą laiką čia ir buvai?
Neversk manęs sakyti to, kas akivaizdu, Šaunusis Robinai. Žiūrėdamas į jį Grimalkinas krustelėjo ūsus, tada atsisuko į mane. Būk pasveikintas, prince. Girdėjau, ieškai manęs.
Jei žinojai, kodėl pats neatėjai pas mus?
Sidhių katinas nusižiovavo, išriesdamas rausvą liežuvį tarp aštrių baltų dantų.
Man gerokai pabodo rūmų politika, toliau kalbėjo jis, sumirksėjęs aukso spalvos akimis. Tarp Vasaros ir Žiemos niekada nieko naujo, o aš nenorėjau būti įveltas į nesibaigiančias rūmų rietenas. Nei į kai kurių Tamsybių mūzų žaidimus.
Pakas susiraukė.
Sakai, girdėjai apie tai? Kalbos greitai sklinda. Žiūrėdamas į mane jis papurtė galvą ir išsišiepė. Įdomu, ar Titanija jau nusiramino po to pokšto, kurį iškrėtėme Vasaros rūmuose.
Grimalkinas nekreipė į jį dėmesio.
Norėjau sužinoti, kodėl tu manęs ieškai, o tada nuspręsti, ar noriu būti surastas. Ar nenoriu. Prunkštelėjęs jis pakėlė galvą ir pažvelgė į mane. Bet tikrai ne tokį prašymą tikėjausi iš tavęs išgirsti, prince. Tai išties labai įdomu.
O aš pasakyčiau, kad kvaila, jeigu tau įdomi mano nuomonė, pareiškė ragana, mostelėjusi peiliu į mano pusę. Argi varna tampa lašiša vien to panorėjusi? Tu nežinai svarbiausio dalyko apie mirtingumą, buvęs prince. Kodėl nori tapti toks kaip jie?
Todėl, atsakė Grimalkinas man nespėjus nė žodžio ištarti, kad jis įsimylėjęs.
Aaa. Ragana pažvelgė į mane ir papurtė galvą. Dabar aišku. Vargšelis. Tada tu negirdėsi nė vieno mano protingo žodžio. Ramiai pažvelgiau į ją, bet ragana tik nusišypsojo. Tada sudie, buvęs prince. O tau, Šaunusis Robinai, jei dar kada nors pamatysiu, nudirsiu kailį ir pasikabinsiu virš durų. Dabar atsiprašau. Susikaupusi ji sunkiais žingsniais nulipo laiptais, eidama pro šalį trenkė Pakui, tačiau šis mikliai išsisuko nuo smūgio.
Man nepatiko, kaip Grimalkinas spokso į mane jo siaurose akyse galėjai įžvelgti pašaipą, todėl susinėriau rankas.
Tai tu žinai ar nežinai, kaip fėjūnui tapti mirtinguoju?
Nežinau, paprastai atsakė Grimalkinas ir akimirką man suspaudė širdį. Bet sklinda kalbos. Pasakojamos legendos apie tuos, kurie troško tapti mirtingi. Jis pakėlė priekinę leteną, ėmė ją laižyti ir braukti per ausis. Yra vienas toks jis gali žinoti, kaip tapti mirtingu, tęsė pabrėžtinai atsainiai. Aiškiaregys, gyvenantis atšiauriausiame Niekadaniekada kampelyje. Tačiau kelias pas tą aiškiaregį vingiuotas ir klaidus, kartą iš jo išsukęs daugiau nesurasi.
Suprantama, bet taip jau nutiko, kad tu tą kelią žinai, ar ne? įsiterpė Pakas, tačiau Grimalkinas ir toliau nekreipė į jį dėmesio. Nagi, katine, mums visiems aišku, kur link suki. Sakyk kainą, susitarsime ir galėsime leistis į kelionę.
Kainą? Grimalkinas pažvelgė į Paką ir žybtelėjo akimis. Kaip gerai tu manaisi mane pažįstąs, mįslingai tarė jis balsu, kuris man visai nepatiko. Tikiesi, jog tai visai paprastas prašymas, kad nuvesiu jus pas tą aiškiaregį ir tiek. Jūs nė nenutuokiate, ko prašote, kokie išbandymai laukia mūsų visų. Katinas atsistojo ir vizgindamas uodega rimtai pažvelgė į mane auksinėmis akimis. Šiandien kainos nesakysiu. Bet ateis laikas, prince, kai ateisiu atsiimti skolos. O kai toji diena išauš, sumokėsi man su kaupu.
Žodžiai pakibo tarp mudviejų, spinduliuodami galią. Tai buvo sandoris ir itin bjaurus. Grimalkinas kažkodėl nepanoro atskleisti savo kortų. Giliai širdyje aš troškau atsitraukti, nesileisti supančiojamas tokio įsipareigojimo. Jeigu sutikčiau, katinas vėliau galėtų prašyti manęs ko panorėjęs, pasiimti bet ką, o aš būčiau priverstas atiduoti.
Bet jeigu tai padės man tapti žmogumi ir galiausiai būti su ja
Ar tikrai to nori, ledo berniuk? Pakas sugavo mano žvilgsnį jis taip pat atrodė sunerimęs. Radai, ko ieškojai, tačiau jei sutiksi kelio atgal nebus. Tikrai neišsisuksi pažadėjęs jam dailią cypiančią pelytę.
Atsidusęs atsisukau į sidhių katiną, kuris ramiai laukė mano atsakymo.
Tyčia aš niekam nekenksiu, griežtai pareiškiau jam. Nepasinaudosi manimi kaip ginklu, neatsigręšiu prieš tuos, kuriuos laikau sąjungininkais arba draugais. Be to, daugiau niekas su šiuo sandoriu nėra susijęs. Tik aš.
Kaip nori, sumurkė Grimalkinas.
Tada sutarta. Kai sandoris buvo patvirtintas, pajutau, kaip virptelėjo oras, ir sugniaužiau kumščius. Kelio atgal nebebuvo, aišku, aš ir neketinau trauktis, bet atrodė, jog per vienus metus sudariau daugiau sutarčių ir priėmiau daugiau pasiūlymų nei per visą savo gyvenimą, kol buvau Žiemos princas.
Apėmė nuojauta, kad iki kelionės pabaigos turėsiu paaukoti kur kas daugiau, bet dabar nieko negalėjau padaryti. Daviau žodį ir turiu jį ištesėti.
Vadinasi, nuspręsta. Grimalkinas linktelėjo ir nušoko nuo kibiro tiesiai ant žolių kupsto purvyne. Eime. Dykinėdami čia tik gaištame laiką.
Pakas sumirksėjo.
Ką, taip imame ir išeiname? Neketini pasakyti tai senai viščiukų pešiotojai, kad ją palieki?
Ji jau žino, atsakė Grimalkinas, šokinėdamas per kiemą nuo vieno sausesnio žemės lopinėlio ant kito. Beje, ta sena viščiukų pešiotoja girdi kiekvieną tavo žodį, todėl siūlau pasiskubinti. Baigusi pešti vištą ji ketina imtis tavęs. Pasiekęs tvorą jis užšoko ant jos jam kažkaip pavyko išlaikyti pusiausvyrą ant aptrupėjusios kaukolės ir atsigręžęs dėbtelėjo žibančiomis auksaspalvėmis akimis. Juk nemanei, kad ji taip lengvai tave paleis, tiesa? paklausė. Iki sutemų turime išsinešdinti iš pelkės, kitaip ragana atjos paskui mus, o drauge atsitemps visą pragarą. Todėl gal imkime ir paspartinkime žingsnį, ką?
Pakas paskersavo į mane ir nežymiai šyptelėjo.
Hm. Čia nepanuobodžiausi, ar ne, ledo berniuk?
Vieną gražią dieną aš tave nudėsiu, pasakiau jam mums skubant paskui Grimalkiną, atgal per klampų pelkyną. Grasinimas buvo ne tušti žodžiai.
Pakas tik nusijuokė.
Aha. To trokšti ne tik tu, o ir visi kiti, prince. Gali stoti į klubą.
2
Seni košmaraiMūsų kelionė iš Kaulų liūno buvo gerokai šiurpesnė nei ieškant raganos. Grimalkinas neklydo saulei nusileidus vakaruose už horizonto pasigirdo klaikus staugimas, kurį, regis, skleidė pati pelkė. Žemė sudrebėjo tarsi nuo šiurpo, o vėjas staiga prarijo vėlyvos popietės šilumą.
Tikriausiai mums reikėtų judėti greičiau, tarė Grimalkinas ir nėrė į atžalyną, bet aš stabtelėjau ir traukdamasis kardą atsisukau į staugiantį vėją. Puvėsių, užsistovėjusio vandens ir kraujo dvokas pliekė man į veidą, tačiau aš laukiau nuleidęs ginklą prie kojos.
Ak, prince. Pakas susiraukęs atsigręžė. Ką tu darai? Tikriausiai dar nesupratai, kad senoji viščiukų pešiotoja jau atsiveja nusiteikusi susimedžioti mėsos Žiemos ir Vasaros troškiniui.
Tegul vejasi. Aš Ašalainas Darkmiras Talinas, Mebės sūnus, buvęs Žiemos rūmų princas, ir ragana ant šluotos manęs neįbaugins.
Norėčiau tave atkalbėti, kažkur krūmuose pasigirdo Grimalkino balsas. Galų gale, čia jos valdos ir ji bus grėsminga priešininkė, jeigu užsispirsi šioje vietoje su ja susigrumti. Kur kas išmintingiau būtų bėgti į pelkės pakraštį. Ten ji paskui mus neseks. Aš ten ir būsiu, jeigu nuspręsite pagaliau ateiti į protą. Nešvaistysiu laiko stebėdamas, kaip kaunatės vien dėl kvailo išdidumo, nes ta kova visai beprasmiška.
Nagi, Ašai, paragino Pakas iš lėto traukdamasis. Su nepaprastai galingomis raganomis galėsime pažaisti kitą kartą. Tas pūkų kamuolys gali pradingti ir aš visai nenoriu klampoti po Niekadaniekada vėl jo ieškodamas.
Dėbtelėjau į Paką, kuris metė į mane arogantišką žvilgsnį ir nuskubėjo paskui katiną. Slėpdamas ginklą puoliau paskui juos ir netrukus Kaulų liūnas jau buvo panašus į susiliejusią smaragdo žalumo samanų ir boluojančių kaulų dėmę tolumoje. Kažkur mums už nugarų pasigirdo gergždžiantis riksmas ir palinkęs pirmyn ėmiau bėgti greičiau, mintyse keikdamas visus Vasaros fėjūnus.
Bėgome kokią valandą ar ilgiau, o gergždimas už mūsų nestiprėjo, tačiau ir nesilpo. Paskui žemė po kojomis ėmė darytis vis tvirtesnė, medžiai platesni ir aukštesni. Net oras pasikeitė dingo aitrus balos tvaikas, pakvipo kažkuo salstelėjusiu, nors pramaišiui dar pasiekdavo vos juntamas puvėsių prieskonis.
Viename iš medžių pastebėjau įsitaisiusią pilką nejudančią būtybę ir taip staigiai sustojau, kad Pakas atsitrenkė į mane. Atsisukau nuo smūgio ir nesmarkiai jį pastūmiau.
Oi! spygtelėjo Pakas ir susvirduliavęs visai neelegantiškai žnektelėjo ant žemės. Kvailai vypsodamas strikinėjau apie jį vis išsisukdamas, kai jis bandė mane parversti.
Dabar ne laikas žaidimams, iš savo aukštybių pareiškė Grimalkinas, su panieka žiūrėdamas į mus. Čia ragana paskui mus neatlėks. Pats metas pailsėti. Atsukęs mums nugarą jis liuoktelėjo dar aukščiau ir dingo tarp šakų.
Atsisėdęs ant žemės aš išsitraukiau kardą, pasidėjau ant kelių ir atsišliejęs į medžio kamieną atsidusau. Pirmas žingsnis įveiktas. Mes radome Grimalkiną, nors tai pasirodė sunkiau, nei iš pradžių tikėjausi. Antroji užduotis surasti tą aiškiaregį, o tada
Atsidusau. Toliau viskas skendėjo migloje. Visai neaišku, kas bus suradus aiškiaregį. Nežinau, ko prireiks iš manęs, ką turėsiu padaryti, kad tapčiau mirtingas. Gal tai bus skausminga. Gal turėsiu ką nors už tai atiduoti, paaukoti, nors jau nebežinojau, ką dar, be savo gyvybės, galėčiau pasiūlyti.
Prisimerkęs nuvaikiau šias mintis. Tai nesvarbu. Padarysiu viską, ko reikės.
Prisiminimai ėmė plūsti, stengdamiesi prasibrauti pro mano gynybą ledo sieną, kuria buvau atsitvėręs nuo pasaulio. Kadaise maniau, kad mano šarvai nepramušami, kad niekas manęs negali paveikti kol pasirodė Megana Čeis ir apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Nieko nepaisanti, ištikima ir apdovanota nepajudinamu užsispyrimu nelyginant granito uola ji prasiveržė pro visas mano pasistatytas barikadas, kuriomis stengiausi laikyti ją toliau nuo savęs, ir tol nepaliko ramybėje, kol buvau priverstas prisipažinti pralaimėjęs. Tai faktas, jo aš negalėjau paneigti.
Aš įsimylėjau. Žmogiškąją būtybę.
Karčiai nusišypsojau tai prisiminęs. Senasis Ašas, išgirdęs tokią prielaidą, būtų paniekinamai nusikvatojęs arba nuritinęs išsišokėliui galvą nuo pečių. Ir anksčiau pažinau meilę, bet ji suteikė man tiek skausmo, kad pasislėpiau už neįveikiamos abejingumo sienos, palikdamas kitapus jos viską ir visus. Suvokimas, jog vis dar galiu jausti, mane sukrėtė, tai buvo netikėta ir kiek baugino, todėl nenoriai su tuo susitaikiau. Praradęs savisaugą būčiau tapęs pažeidžiamas, o Žiemos rūmuose toks neatsargumas mirtinas. Bet dar svarbiau tai, jog nenorėjau antrą kartą išgyventi tokio skausmo, nenorėjau susilpninti savo gynybos ir rizikuoti širdimi, kuri vėl galėjo būti sudaužyta.
Nujaučiau, jog sėkmė ne mūsų pusėje. Supratau: menka tikimybė, kad Žiemos princas ir puskraujė Vasaros karaliaus duktė kada nors galės būti drauge. Tačiau norėjau pabandyti. Paaukojau dėl to viską, ką turėjau, ir nieko nesigailiu nesigailėjau nė tada, kai Megana nutraukė mūsų ryšį ir ištrėmė mane iš Geležies karalystės.
Tą dieną tikėjausi numirti. Buvau tam pasiruošęs. Kai išgirdau savo tikrąjį vardą ir įsakymą išeiti, o Meganą palikti vieną pražūčiai Geležies karalystėje, maniau, širdis suduš antrą kartą. Jeigu nebūčiau prisiekęs sugrįžti pas ją, veikiausiai būčiau padaręs ką nors savižudiška, pavyzdžiui, metęs iššūkį Oberonui ir stojęs į mūšį su Vasaros rūmais. Bet pažadėjau, kelio atgal nebuvo. Sulaužęs priesaiką tyliai užsigraužčiau. Net jeigu nebūčiau pasiryžęs rasti būdo išgyventi Geležies karalystėje, neturėjau kito pasirinkimo, tik tęsti, ką pradėjęs.
Aš vėl būsiu su ja arba mirsiu. Kitos išeities nėra.
Ei, ledo berniuk, ar gerai jautiesi? Vėl atrodai baisiai susimąstęs.
Jaučiuosi kuo puikiausiai.
Tu pilnas visokio mėšlo. Pakas išsidrėbęs ilsėjosi medžio lopšyje, susinėręs rankas už galvos, ore sūpuodamas vieną koją. Jau gali pralinksmėti. Pagaliau suradome katiną, už tai turėtume gauti kokį sumautą medalį, net aukso vilnos paieškos nebuvo tokios sunkios, o tu atrodai taip, lyg iš ryto tavęs lauktų dvikova su Mebe.
Aš mąstau. Ir tu retkarčiais galėtum susimąstyti.
Oooi, koks šmaikštuolis. Pakas prunkštelėjo, išsitraukė iš kišenės obuolį ir suleido į jį dantis. Kaip sau nori, ledo berniuk. Bet tu tikrai turėtum pamėginti retkarčiais nusišypsoti, antraip tavo veidas toks ir sustings amžiams. Bent jau taip man sakė. Šypsodamasis jis triauškė obuolį. Na, tai kieno eilė pirmam eiti sargybą tavo ar mano?
Tavo.
Nejaugi? O aš maniau, kad tavo. Argi ne aš pirmas stovėjau sargyboje Kaulų liūno pakraštyje?
Tu, tariau dėbtelėjęs į jį. Tačiau tavo sargyba nutrūko, kai palikęs stovyklavietę nusekei paskui nimfą, o goblinas mėgino pavogti mano kardą.