Dviem dideliais žingsniais prišokau prie riterio ir palinkau virš jo.
Kas nutiko Meganai? griežtai paklausiau. Apie ką ją perspėti?
Kai kas bandė pasikėsinti į jos gyvybę, sušnabždėjo riteris, o mano širdis suledėjo iš baimės ir įsiūčio. Užpuolikai įsmuko į pilį ir mėgino prasibrauti prie karalienės. Mums pavyko priversti juos atsitraukti, sekėme paskui iki šios vietos, bet jų buvo daugiau nei iš pradžių manėme. Jie išžudė visą mano būrį Riteris uždusęs nutilo ir stengėsi įkvėpti oro. Buvo aišku, kad tai paskutinės jo gyvenimo akimirkos, todėl atsiklaupiau norėdamas geriau jį girdėti, nekreipdamas dėmesio, jog atsidūrus taip arti geležies fėjūno mane pradėjo pykinti. Turite perspėti ją maldaudamas tarė jis dar kartą.
Kur jie dabar? tyliai paklausiau.
Riteris mostelėjo link kalvos, atgal į mišką.
Jų stovykla ant ežero kranto, sušnabždėjo. Šalia bokšto
Žinau tą vietą, įsiterpė Pakas, kuris stovėjo už kelių žingsnių nuo geležies riterio. Kadaise tame bokšte, menėje pačiame viršuje, gyveno moteris pašėlusiai ilgais plaukais, bet dabar ten tuščia.
Prašau Mirštantis riteris pakėlė į mane akis ir iš visų jėgų stengėsi ištarti paskutinius žodžius. Nueikite pas mūsų karalienę. Pasakykite jai mes susimovėme Tada jo akys persivertė akiduobėse ir jis krito veidu žemyn.
Atsistojau ir per žingsnį atsitraukiau nuo mirusio geležies riterio. Įsikišęs durklą atgal į makštį Pakas žengė prie manęs, įtartinai žvelgdamas į geležies fėjūną.
Ką dabar darysime, prince? Ar trauksime į Geležies rūmus?
Aš negaliu. Nusivylimas grūmėsi su lediniu įniršiu, aš taip stipriai sugniaužiau kardą, kad pajutau, kaip jis aštriai įsirėžia į delną. Man uždrausta kelti koją į Geležies karalystę. Juk todėl mes čia ir esame, ar ne? O gal jau pamiršai?
Nesidirgink, ledo berniuk. Kvailai šypsodamasis Pakas susinėrė rankas. Dar ne viskas prarasta. Galiu pasiversti varnu, nuskristi atgal ir perspėti
Nebūk kvailas, Šaunusis Robinai, nežinia iš kur pasirodęs nutraukė jį Grimalkinas ir užšoko ant akmens. Tu neturi nei amuleto, nei jokios apsaugos nuo tos karalystės kerų. Mirsi nespėjęs nė priartėti prie Geležies karalienės.
Pakas prunkštelėjo.
Galėtum bent truputį manimi pasitikėti, pūkuotasis drauguži. Čia juk aš. Ar jau pamiršai, su kuo kalbi?
Pamirščiau, jei tai būtų įmanoma.
Pakaks! Šaltai nužvelgiau juos abu. Grimalkinas nusižiovavo, tačiau bent jau Pakas atrodė mažumėlę kamuojamas kaltės. Nusivylimas ir pyktis kunkuliavo manyje kaip bjauru, kad negaliu būti su Megana, kad esu priverstas laikytis per atstumą. Tačiau nesėdėsiu rankų sudėjęs. Meganai vis dar gresia pavojus, kalbėjau toliau spoksodamas į kalvą. O užpuolikai netoliese. Jeigu negaliu grįžti jos perspėti, tai pasirūpinsiu, kad nebeliktų šios grėsmės.
Pakas sumirksėjo, bet neatrodė pernelyg nustebęs.
Aha, tikėjausi, kad šitaip sumanysi. Jis atsiduso. O aš jokiu būdu negaliu leisti tau linksmintis vienam. Bet tu, ledo berniuk, hm, juk girdėjai, kad jie patiesė visą būrį geležies riterių? Jis nužvelgė mirusį fėjūną ir suraukė nosį. Aš, aišku, netvirtinu, kad neturėtume to daryti, tačiau kas bus, jei susidursime su visa armija?
Nervingai nusišypsojau.
Tada iki pasibaigiant dienai kris labai daug karių, pasakiau tyliai ir pasukau tolyn nuo tarpeklio.
ANT EŽERO KRANTO stūksojo laibas persikreipęs bokštas su apsamanojusiomis chimeromis ir išblukusiu mėlynu stogu toks didelis ir išdidus, gerai matomas virš medžių. Prie jo, slėpdamiesi tarp aptrupėjusių akmenų nuolaužų, aplink rusenantį laužą sukinėjosi keli sidhių riteriai, nenujausdami, kad mudu su Paku slepiamės čia pat, medžių šešėliuose. Riteriai vilkėjo įprastus juodus šarvus, kurių ilgi smailūs antpečiai kyšojo lyg gigantiški spygliai. Kadaise nuožmūs ir išdidūs jų veidai po šalmais dabar atrodė sunykę, kažkokie ligoti, kūnai apanglėję ir apirę, juose žiojėjo atviros žaizdos, blyksinčioje laužo šviesoje buvo matyti pliki kaulai. Kai kurie riteriai buvo be nosių, kiti turėjo tik po vieną sveiką akį. Pakilus vėjeliui mus pasiekė apsvilusių, pūvančių kūnų tvaikas ir užliejo jusles. Pakas užgniaužė kosulį.
Spygliuotieji riteriai, burbtelėjo jis keldamas ranką prie nosies. Ką, po galais, jie čia daro? Maniau, per paskutinį karą visi buvo išžudyti.
Akivaizdu, kad keli užsiliko. Aš abejingai žvalgiausi po stovyklą. Kadaise spygliuotieji riteriai priklausė mano broliui Rovanui, jie buvo elitiniai jo asmens sargybiniai. Kai Rovanas susidėjo su geležies fėjūnais, spygliuotieji riteriai nusekė paskui jį patikėję pažadu, jog gali tapti atsparūs geležiai. Jie buvo įsitikinę, kad geležies fėjūnai sunaikins Niekadaniekada, todėl vienintelis būdas išlikti tapti tokiais kaip jie. Norėdami įrodyti ištikimybę spygliuotieji riteriai po šarvuotomis pirštinėmis mūvėjo geležinius žiedus ir kentė skausmus nuo sužalojimų, kuriuos geležis darė jų kūnams, tikėdami, kad jeigu ištvers tas kančias, atgims iš naujo.
Spygliuotieji riteriai buvo apgauti ir išduoti, tačiau per paskutinį karą jie vis dėlto pasirinko geležies fėjūnus ir Rovaną, stojo jų pusėn, todėl fėjūnų rūmai laikė juos išdavikais. Keli iš jų nuėjo dar toliau kėlė grėsmę Meganai ir netgi bandė atimti jai gyvybę. Todėl tapo mano asmeniniais priešais, o tai išties labai pavojinga.
Ką gi, toliau postringavo Pakas dairydamasis po stovyklą, prie laužo suskaičiavau šešis blogiukus, dar keli tikriausiai saugo teritoriją. Kaip nori juos sudoroti, prince? Galiu nuvilioti juos po vieną. Arba galime apsupti juos ir užpulti iš skirtingų pusių
Jų tik septyni. Traukdamas kardą žengiau iš už medžių ir patraukiau link stovyklos. Pakas atsiduso.
Arba galime imtis senos strategijos, kurią vadiname: Eik tiesiai pas priešą, burbtelėjo jis pasivijęs ir žingsniuodamas koja kojon su manimi. Na ir kvailas aš, maniau, kad įmanoma kaip nors kitaip.
Per stovyklą nusirito nuostabos ir išgąsčio riksmai, bet aš nė nesistengiau likti nepastebėtas. Apsišarvavę grėsminga, mirtina tyla mudu su Paku drauge leidomės nuo pylimo link bokšto. Vienas sargybinis kaukdamas puolė mus, tačiau aš atrėmiau jo kardą, pervėriau ašmenimis jo šarvus ir apėjęs jį palikau susmukusį purve.
Kol pasiekėme stovyklos vidurį, šeši spygliuotieji riteriai mūsų jau laukė, stovėjo išsirikiavę ir išsitraukę ginklus. Mudu su Paku priėjome ir ramiai sustojome ten, kur nesiekė laužo šviesa. Kurį laiką niekas nejudėjo.
Prince Ašai. Spygliuotųjų riterių vadas vos pastebimai šyptelėjo tai įžiūrėti buvo sunku, nes lūpų jis neturėjo, tik siaurą nedailų plyšį ten, kur turėjo būti burna ir žengė į priekį. Jo akys, stiklinės ir vaiskiai žydros, šokinėjo nuo vieno prie kito. Ir Šaunusis Robinas. Kaip netikėta sutikti jus čia. Jaučiamės pagerbti, tiesa, vaikinai? Jo balse suskambo pašaipa, tačiau buvo girdėti ir vilties gaidelė, kai mostelėjo ranka į mišką už mūsų. Naujienos apie mūsų žygdarbius tikriausiai jau plačiai pasklido, jeigu galingasis Žiemos princas ir Vasaros rūmų juokdarys leidosi mūsų ieškoti.
Ne visai. Pakas vyptelėjo žiūrėdamas į jį. Netyčia atsidūrėme šiose apylinkėse.
Riterių vado šypsena išblėso, bet jam nespėjus nieko daugiau pasakyti, aš žengiau prie jo.
Jūs užpuolėte Geležies karalystę, pasakiau, kai jis vėl pažvelgė į mane. Pasikėsinote į Geležies karalienę, bandėte atimti jai gyvybę. Prieš jus nudėdamas noriu sužinoti kodėl? Karas baigtas. Geležies karalystė daugiau nebekelia grėsmės, rūmai yra paskelbę paliaubas. Kodėl jų nepaisote?
Akimirką spygliuotasis riteris spoksojo į mane, jo veidas buvo be menkiausios išraiškos. Galiausiai jo siauros lūpos išsiviepė.
O kodėl turėtume paisyti? Jis gūžtelėjo pečiais ir mostelėjo į stovyklą. Pažvelkite į mus, prince, karčiai metė. Mes neturime dėl ko gyventi. Rovanas miręs. Geležies karalius taip pat negyvas. Į Žiemos karalystę grįžti negalime, o Geležies karalystėje neišgyventume. Kur mums dabar dėtis? Niekas mūsų nebepriims.
Jo pasakėlė skambėjo nykiai pažįstamai, visai kaip mano paties: ir aš buvau ištremtas iš savo paties rūmų, tačiau negalėjau įkelti kojos į Geležies karalystę.
Vienintelis dalykas, kuris dar liko, kerštas, tęsė pasakojimą spygliuotasis riteris, piktai mostelėjęs į savo paties veidą. Trokštame užmušti kiekvieną geležinį šunsnukį, kuris su mumis šitaip pasielgė, o visų pirma jų puskrauję karalienę. Tai buvo puikus bandymas, mums netgi pavyko nusigauti iki sosto menės, bet mažoji nenaudėlė pasirodė esanti stipresnė, nei mes įsivaizdavome. Paskutinę minutę buvome priversti trauktis. Jis įžūliai kilstelėjo smakrą. Vis dėlto mums pavyko užmušti kelis jos riterius ir net tuos, kurie leidosi mus vytis.
Vieno neįveikėte, pasakiau tyliai ir jis kilstelėjo antakius. Tas, kurį palikote gyvą, pranešė mums, kur esate ir ką padarėte. Turėjote įsitikinti, kad visi jūsų priešininkai negyvi, prieš keliaudami tolyn. Deja, suklydote kaip kokie naujokėliai.
Tikrai? Na, kitą kartą pasistengsiu prisiminti. Jis nusiviepė žiūrėdamas į mane, persikreipė ir paniuro. Na, tai papasakokite man, Ašai, toliau kalbėjo jis, ar judu iš širdies pasikalbėjote su juo, prieš jam numirštant? Judu abu atrodote labai patenkinti naująja Geležies karaliene ir be galo trokštate būti su ja. Ar jis išdavė jums paslaptį, kaip tapti tokiais kaip jie?
Šaltai žvelgiau į spygliuotąjį riterį. Jo pašaipi šypsena dar paplatėjo.
Neapsimeskite, kad nežinote, apie ką aš kalbu, Ašai. Mes visi girdėjome tą istoriją, tiesa, vyručiai? Galingasis Žiemos princas nyksta iš meilės savo prarastajai karalienei ir pasižada rasti būdą, kad galėtų būti su ja Geležies karalystėje. Kaip jausminga. Prunkštelėjęs spygliuotasis riteris palinko arčiau ir laužo šviesa apšvietė jo apdegusį sužalotą veidą. Blausioje šviesoje atrodė, kad žiūriu į lavoną. Gerai įsižiūrėkite, jūsų kilnybe, sušnypštė jis apnuogindamas išpuvusius geltonus dantis. Į mane tvoskė toks dvokas, kad vos susilaikiau nežengęs atgal. Įdėmiai apsidairykite, įsižiūrėkite į mus visus. Štai kas nutinka mūsiškiams Geležies karalystėje. Manėme, jog galėsime būti tokie kaip jie. Tikėjomės rasti būdą susigyventi su geležimi ir neišnykti tada, kai žmonės liausis mumis tikėję. O dabar pažvelkite į mus. Negyvas subjaurotas jo veidas pašaipiai persikreipė. Esame monstrai, visai tokie, kaip jie. Geležies fėjūnai Niekadaniekada karalystę ėda it rūdys, jie tarsi maras, ir kol būsime čia, pasistengsime nugalabyti jų tiek, kiek pajėgsime. Taip pat jų karalienę ir visus, prijaučiančius Geležies karalystei. Jeigu mums pavyks sukelti dar vieną karą su geležies fėjūnais ir jų karalystė bus amžiams sunaikinta, visos mūsų kančios atsipirks.
Prisimerkiau ir įsivaizdavau naują karą su geležies fėjūnais, dar vieną žudynių, kraujo ir mirties laikotarpį, kurio įvykių sūkuryje įkalinta Megana.
Baisiai klysti, jei manai, kad leisiu, jog tai nutiktų.
Spygliuotasis riteris papurtė galvą, žengė žingsnį atatupstas ir išsitraukė kardą.
Verčiau jau būtumėte prisidėjęs prie mūsų, Ašai, pareiškė jis apgailestaudamas, o kiti riteriai sujudę iškėlė ginklus aukštyn. Galėjote prasibrauti į sosto menę ir ašmenimis perverti Geležies karalienei širdį. Turėjote įveikti savo silpnumą, Žiemos princas taip ir būtų padaręs. Bet jūs įsimylėjote ją, tiesa? Ir dabar esate pralaimėjęs kovą prieš Geležies karalystę, visai kaip ir mes. Jis įdėmiai nužvelgė mane. Galų gale, ne tokie jau mes ir skirtingi.
Pakas labai garsiai atsiduso.
Tai ką, vaikinai, ketinate mus užkalbėti negyvai? pasiteiravo ir spygliuotasis riteris dėbtelėjo į jį. Ar pagaliau stosime į kovą?
Vadas pamojavo ginklu ir juodi dantyti ašmenys sužvilgo liepsnų apšviesti. Tą patį padarė ir kiti jį supantys spygliuotieji riteriai.
Iš mūsų pasigailėjimo nesitikėkite, jūsų didenybe, perspėjo jis, kai būrys ėmė artintis. Jūs jau nebesate mūsų princas, o mes nebepriklausome Žiemos rūmams. Viskas, kuo tikėjome, pražuvo.
Piktai šyptelėjęs Pakas pasisuko taip, kad mudu sustojome atgręžę nugaras vienas kitam prieš besiartinančius riterius. Iškėliau kardą ir, traukdamas į save ore tvyrančius kerus, leidau ledinei Žiemos jėgai mane užvaldyti. Nusišypsojau.
Pasigailėjimo reikia silpniesiems, atrėžiau spygliuotiesiems riteriams, matydamas juos tokius, kokie iš tiesų ir buvo: bjaurastis, kurią reikėjo sunaikinti. Aš jums parodysiu, kad manyje dar gyvas Žiemos rūmų princas.
Spygliuotieji riteriai iš visų pusių puolė mus, šaukdami baisius kovos šūkius. Atrėmęs vieną smūgį, smogiau atsikirsdamas kitam, tada atšokau stengdamasis išvengti trečio. Man už nugaros Pakas subliuvo neslėpdamas piktdžiugos, jo durklo žvangėjimas skambėjo man ausyse, jam atmušinėjant priešininkus. Jie nesitraukė nuo jo, kovėsi niršiai ir negailestingai. Elitiniai Rovano kariai buvo gerai ištreniruoti ir pavojingi, bet aš labai daug metų gyvenau Žiemos rūmuose, mačiau jų jėgą ir silpnybes, žinojau didžiausius trūkumus.
Spygliuotieji riteriai buvo sunkiai įveikiami būryje, grupinę taktiką, panašiai kaip gauja vilkų, jie naudojo stengdamiesi įbauginti ir pulti. Tačiau tai ir didžiausia jų silpnybė. Atkirsk po vieną ir jie pakriks. Atakuojamas spygliuotųjų riterių trijulės atšokau atgal ir pasiuntęs jų pusėn aštrių ledo šukių krušą mirtinai pakirtau du iš jų. Akimirką tuodu dar krūpčiojo, trečiasis tuo metu šoko į priekį pasitikdamas mano kardą ir šis perrėžė jam gerklę. Karys susmuko, juodi šarvai pabiro į šalis, o jo mirties vietoje iš žemės ėmė kaltis juodosios gervuogės. Kaip ir visus fėjūnus, mirtis grąžino jį į Niekadaniekada, jo tiesiog nebeliko.
Pasilenk, ledo berniuk! už manęs suriko Pakas, aš paklusau ir pajutau, kaip virš galvos prašvilpė spygliuotojo riterio kardo ašmenys. Atsisukęs persmeigiau kariui krūtinę, o Pakas suvarė durklą į dar vieną, puolantį mane iš už nugaros. Akmenis apraizgė nauji juodųjų gervuogių ūgliai.
Dabar liko vos trys spygliuotieji riteriai. Mudu su Paku tebestovėjome suglaudę nugaras, saugodami kiekvienas savo pusę, ir judėjome taip sutartinai, lyg būtume suaugę.
Žinai ką, tarė Pakas šiek tiek šnopuodamas, man tai primena laikus, kai vaikščiodami po požemius buvome užklydę į Duergaro miestą. Pameni, ledo berniuk?