Tavo.
Nejaugi? O aš maniau, kad tavo. Argi ne aš pirmas stovėjau sargyboje Kaulų liūno pakraštyje?
Tu, tariau dėbtelėjęs į jį. Tačiau tavo sargyba nutrūko, kai palikęs stovyklavietę nusekei paskui nimfą, o goblinas mėgino pavogti mano kardą.
A, taip. Pakas prunkštelėjo, nors tai visai neatrodė juokinga. Šį kardą man buvo nukaldinę Drakono viršukalnės Ledo valdovai, jam sumeistrauti reikėjo mano kraujo, burtų ir mažos dalelytės mano esybės, todėl, be manęs, niekas neturėjo teisės jo paliesti.
Galiu pasiteisinti tik tuo, nežymiai šypsodamasis tarė Pakas, kad ji taip pat bandė mane apiplėšti. Nebuvau girdėjęs, kad nimfa eitų išvien su goblinu. Jiems smarkiai nepasisekė, kad tu jautriai miegi, ką, ledo berniuk?
Pavarčiau akis nutraukdamas nepaliaujamą jo pliauškimą ir ėmiau snūduriuoti.
AŠ BEVEIK NIEKADA nesapnuoju. Sapnai skirti mirtingiesiems, žmonėms, kurių jausmai tokie stiprūs, kad prasiveržia ir į pasąmonę. Fėjūnai paprastai nesapnuoja; mūsų miego netrikdo mintys apie praeitį ar ateitį mums neegzistuoja niekas, tik tai, kas vyksta dabar. Žmones gali kankinti kaltė, ilgesys, nerimas arba apgailestavimas, o fėjūnai dažniausiai to nepatiria. Daugeliu atžvilgių mes esame tuštesni už mirtinguosius, neišgyvename gilių jausmų, dėl kurių jie ir yra tokie žmogiški. Galbūt dėl to žmonės mus taip žavi.
Vienu metu sapnuodavau, tai buvo seniai, tuoj po Arielos mirties mane užgriūdavo siaubingi, žarnas sukantys košmarai, primindami tą dieną, kai leidau jai mirti, tą dieną, kai nesugebėjau jos išgelbėti. Vis tas pats: mes su Paku ir Ariela vaikomės auksinę lapę, staiga mus apgaubia sutemos, netikėtai pasirodo siaubingas drakonas. Aš žinau, kad jis smogs Arielai. Kaskart bandau pribėgti prie jos anksčiau, nei savo žymę paliks nuodingasis drakono geluonis. Man nepavyksta, Ariela pažvelgia į mane vaiskiai mėlynomis akimis, sušnabžda mano vardą, o tada susmunka mano glėbyje ir aš pašoku iš miego.
Paskui išmokau užšaldyti savo jausmus, sugriauti viską, kas daro mane silpną, ir tapau toks pat šaltas iš vidaus, koks atrodžiau iš išorės. Košmarai liovėsi ir aš daugiau niekada nesapnavau.
Iki šios dienos.
Supratau, kad stoviu Tir Na Nogo viduryje, Žiemos karalystės centre, kur kadaise buvo mano namai. Žvelgiau į iki skausmo artimą kraštovaizdį, kurį pažinojau nė kiek ne blogiau nei savo paties veidą, ir mąsčiau, kad čia kažkas ne taip. Dantyti kalnai, kurių viršūnės kilo į dangų ir dingo debesyse, buvo tokie pat. Sniegas ir ledas, dengiantys kiekvieną kvadratinį žemės centimetrą ir niekada nenutirpstantys, taip pat buvo tokie pat.
Tačiau visa kita sunaikinta. Nebebuvo didžiulių plačiai nusidriekusių Tir Na Nogo miškų, dabar čia niekas neaugo, plytėjo tušti laukai. Tai vienur, tai kitur stūksojo vieniši medžiai, tačiau ir jie buvo iš metalo, žvilgantys, iškrypę ir persisukę. Peizažą raižė spygliuotos vielos, riogsojo iki pusės pusnyse paskendę seni surūdiję griozdai. Ten, kur kadaise stovėjo ledo miestas, kur saulėje žėrėjo nepriekaištingi krištolo bokštai, dabar juodi kaminai spjaudė tamsą į apniukusį dangų. Kaltinės geležies dangoraižiai stūksojo nustelbdami viską, žvilgantys, skeletus primenantys jų siluetai smigo į debesis.
Fėjūnai pulkais bastėsi po apniukusias apylinkes, bet tai buvo ne mano giminaičiai iš Žiemos rūmų. Jie užnuodytosios karalystės geležies fėjūnai: gremlinai ir vabalai ir geležies riteriai, žmonijos technologijų sukurti padarai. Apsidairęs po savo tėviškę nusipurčiau. Joks normalus fėjūnas negalėtų čia gyventi. Visi mirtume, sudegtume iš vidaus nuo geležimi užteršto oro, kuris tvyrojo aplinkui lyg tirštas rūkas. Jutau, kaip jis svilina man gerklę ir tarsi ugnis apima plaučius. Užsikosėjau, prisidengiau rankove nosį, burną ir nusvirduliavau tolyn, tik kur galėjau eiti, kai visas Tir Na Nogas atrodė taip pat?
Ar matai? sušnabždėjo balsas už nugaros ir aš atsisukau. Ten nieko nebuvo, tačiau akies krašteliu pastebėjau kažką žybtelint, vadinasi, kažkas vis dėlto buvo, tik kai pabandžiau sufokusuoti žvilgsnį, vėl pradingo. Apsidairyk aplinkui. Štai kas būtų nutikę, jeigu Megana nebūtų tapusi Geležies karaliene. Viskas, viskas, ką tu pažinojai, būtų sunaikinta. Geležies fėjūnai ruošėsi sugriauti Niekadaniekada ir būtų sugriovę, jei ne Megana Čeis. O jai nebūtų pavykę, jeigu tavęs nebūtų buvę šalia.
Kas tu? Apsižvalgiau ieškodamas balso savininko, bet būtybė vis pasprukdavo laikydamasi pačiame mano regėjimo lauko pakraštyje. Kodėl man tai rodai? Nepamačiau nieko naujo. Kuo puikiausiai žinojau, kas nutiktų, jeigu geležies fėjūnai švęstų pergalę. Vis dėlto net baisiausiuose košmaruose neįsivaizdavau, jog viskas gali būti taip suniokota.
Todėl, kad turėjai pamatyti, iš tiesų pamatyti savo akimis, kuo viskas galėjo baigtis. Pajutau, jog būtybė prisiartino, tačiau laikėsi atokiai, nepapuldama į mano regėjimo lauką, ir tai mane siutino. Be to, tu neįstengei mąstyti blaiviai, Ašai iš Žiemos rūmų. Juk mylėjai tą merginą. Dėl jos būtum padaręs viską, neatsižvelgdamas į susiklosčiusias aplinkybes. Jis vėl paspruko, šįkart užlindo už manęs, nors aš jau lioviausi bandęs jį pamatyti. Noriu, kad atidžiai apsidairytum, Mebės sūnau, ir suvoktum savo sprendimo reikšmę. Jeigu Megana Čeis nebūtų išgyvenusi ir tapusi Geležies karaliene, toks šiandien būtų tavo pasaulis.
Deginimas viduje darėsi nebepakeliamas. Kaskart įkvėpus krūtinę raižė it peiliais, ant odos ėmė kilti pūslės. Tai priminė laikus, kai mane buvo sučiupusi Virusė, viena iš Geležies karaliaus leitenančių, ir įsodinusi man į smegenis jautrų metalinį vabalą. Tas vabalas užvaldė mano kūną, pavertė mane Virusės vergu ir privertė kovoti jos pusėje. Nors puikiai suvokiau viską, ką dariau, buvau bejėgis tai sustabdyti. Metalinį svetimkūnį jaučiau smegenyse lyg karštą angliuką, jis liepsnojo ir svilino mane, iš skausmo kone apakau, nors negalėjau to parodyti. Tai buvo blogiausia.
Kritau ant kelių, nors iš visų jėgų tam priešinausi, o mano oda pajuodo, raumenys atšoko nuo kaulų. Skausmas buvo nepakeliamas ir klejodamas dar spėjau pagalvoti: Įdomu, kodėl nepabundu? Aiškiai supratau, kad tai sapnas. Tik kodėl nesugebu iš jo išsilaisvinti?
Staiga aš suvokiau niūrią tiesą. Todėl, kad balsas manęs nepaleidžia. Tai jis laiko mane čia, pririštą prie košmarų pasaulio, nors iš visų jėgų stengiuosi pabusti. Įdomu, ar įmanoma numirti sapne?
Atleisk, burbtelėjo balsas, kuris dabar, regis, sklido iš toliau. Žinau, skausminga, bet noriu, kad tai prisimintum, kai mudu vėl susitiksime. Noriu, jog suprastum, kokią auką turi paaukoti. Dabar dar nesupranti. Tačiau suprasi. Netrukus.
Tada jis paprasčiausiai dingo, o pančiai, laikantys mane šiame vaizdinyje, nukrito. Tyliai sužiopčiojęs išsiplėšiau iš sapno ir grįžau į tikrovę.
Buvo jau labai tamsu, tik skeletiški medžiai, spinduliuojantys švelnia balta šviesa, atrodė nežemiški, paskendę ūkanose. Pakas vis dar sėdėjo už kelių jardų įsitaisęs tarp šakų, už galvos susinėręs rankas, ir kramtė šiaudo galą. Viena koja jis nerūpestingai mataravo ore ir į mane nežiūrėjo; aš seniai buvau išmokęs paslėpti savo skausmą ir tylėti netgi miegodamas. Žiemos rūmuose savo silpnybių niekas nerodo. Pakas nepastebėjo, kad pabudau, tačiau Grimalkinas tupėjo ant šakos gretimame medyje, o žibančios geltonos jo akys buvo nukreiptos į mano pusę.
Blogą sapną sapnavai?
Jo žodžiai nuskambėjo ne visai kaip klausimas. Gūžtelėjau pečiais.
Košmaras. Nieko tokio, su kuo negalėčiau susidoroti.
Tavimi dėtas, nebūčiau toks tikras.
Prisimerkęs griežtai pažvelgiau į jį.
Tu kažką žinai, apkaltinau jį, bet Grimalkinas tik nusižiovavo. Ko man nepasakai?
Nemanau, kad norėtum tai žinoti, prince. Grimalkinas atsitūpė ir uodega apsivijo kojas. Be to, nesu kvailys. Pats žinai, tokių klausimų geriau neužduoti. Katinas šnirpštelėjo nenuleisdamas nuo manęs nemirksinčių aukso spalvos akių. Jau sakiau tau, kad tai nelengva užduotis. Pats turėsi rasti atsakymus.
Aš tai žinojau, bet Grimalkino žodžiai skambėjo kažkaip grėsmingai, mane erzino, kad tas sidhių katinas žino daugiau, nei pasako. Nekreipdamas į jį dėmesio nusisukau ir įsispoksojau į medžius. Iš tamsos pasirodė vieniša būtybė, mažulytis žalias fėjūnas su žolės kuokštu, augančiu ant nugaros. Jis sumirksėjo žiūrėdamas į mane, mostelėjo grybo kepure ir vėl dingo pomiškyje.
O tas aiškiaregys, vėl kreipiausi į Grimalkiną, mintyse rūpestingai pasižymėdamas vietą, kur pradingo būtybė, kad jos nesumindytume išeidami. Kur jis gyvena?
Tačiau Grimalkinas jau buvo dingęs.
LAUKMIŠKYJE LAIKAS neturi prasmės. Iš tikrųjų tai čia išvis nėra dienos ir nakties, tik šviesa ir tamsa, o tie dalykai gali būti tokie pat permainingi ir nepastovūs, kaip ir visa kita. Naktis gali trukti vos akimirksnį arba tęstis ištisą amžinybę. Šviesa ir tamsa gainioja viena kitą po dangų, žaidžia slėpynių, liestynių arba gaudynių. Retkarčiais viena kuri nors įsižeidžia dėl įsivaizduojamos skriaudos ir atsisako pasirodyti nežinia kiek laiko. Kartą šviesa taip supyko, kad mirtingųjų karalystėje praėjo šimtas metų, kol ji vėl teikėsi pasirodyti. Nors žmonių pasaulyje saulė toliau kilo ir leidosi, tačiau ten laikai taip pat buvo gana neramūs, nes visos pabaisos, tūnančios tamsoje ir šešėliuose, galėjo nekliudomai siautėti po Niekadaniekada padangę.
Taigi buvo dar tamsu, kai mudu su Paku vėl leidomės į kelionę, sekdami paskui sidhių katiną į bekraštę Laukmiškio tankmę. Grimalkinas slinko tarp medžių tarsi virš žemės tvyrantis rūkas, pilkas ir beveik nematomas bespalvio kraštovaizdžio fone. Jis judėjo greitai ir tyliai, ėjo neatsigręždamas ir man pravertė visi medžiotojo įgūdžiai, kad suspėčiau paskui jį, nepamesčiau iš akių klaidžiame pomiškyje. Įtariau, jog jis sumanė mus išbandyti, o gal žaidžia kokį bjaurų katinišką žaidimą, subtiliai stengdamasis mūsų atsikratyti, tačiau visai nedingdamas iš regos lauko. Šiaip ar taip, Pakas mynė man ant kulnų, o aš neatsilikau nuo to nepagaunamo sidhių katino, jam nė karto nepavyko pasislėpti nuo mano žvilgsnio mums iriantis pavojingai giliai į Laukmiškį.
Šviesa pagaliau nutarė pasirodyti ir nesivargindamas mūsų perspėti Grimalkinas sustojo. Užšokęs ant šakos virš galvos jis kurį laiką tupėjo nejudėdamas, pastatęs ausis klausėsi prieš vėją ir judino ūsus. Aplink mus stūksantys didžiuliai išsiklaipę medžiai užstojo dangų, atrodė, kad pilki jų kamienai ir šakos gaubia mus tarsi milžiniškas tinklas arba narvas. Susivokiau, jog nepažįstu šios Laukmiškio dalies, nors nieko keista. Laukmiškis buvo milžiniškas, beribis ir nuolat keitėsi. Daugybės vietų niekada nebuvau matęs, į jas neįžengė mano koja net per begalę medžioklės metų.
Ei, mes sustojome, nusistebėjo Pakas atsiradęs už nugaros. Vėpsodamas man per petį jis tyliai prunkštelėjo. Kas nutiko, katine? Ar pagaliau pasiklydai?
Patylėk, Šaunusis Robinai. Grimalkinas suglaudė ausis, bet į jį nė nežvilgtelėjo. Kažkas ten yra, pareiškė vikstelėjęs uodega. Medžiai pikti. Čia yra tas, ko būti neturėtų. Jis prisimerkė ir pritūpęs stryktelėjo nuo šakos.
Ir kaipmat pradingo.
Pažvelgęs į Paką susiraukiau.
Man regis, verčiau išsiaiškinti, kas čia vyksta.
Šaunusis Robinas sukikeno.
Būtų klaiki nuobodybė, jeigu nepakliūtume į kokią nors nenumatytą painiavą. Išsitraukęs durklą jis pamojo man. Tik paskui jus, jūsų didenybe.
Atsargiai slinkome tarp medžių atidžiai apžiūrinėdami pomiškį ir ieškodami ko nors įtartino. Man tyliai mostelėjus, Pakas atsitraukė ir nėrė tarp medžių į dešinę nuo manęs. Jeigu kas nors tyko pasaloje, verčiau mums nebūti kartu, kai užpuls.
Neilgai trukus ir mes pastebėjome ženklus, kad čia tikrai kažkas ne taip, kaip turi būti. Augalai buvo parudę ir nuvytę, oras trenkė rūdimis ir variu tie kvapai kuteno gerklę, troškau užsidengti burną. Staiga prisiminiau sapną, košmarišką geležies fėjūnų pasaulį, ir dar stipriau sugniaužiau kardo rankeną.
Manai, kad čia esama geležies fėjūnų? sumurmėjo Pakas ir peilio galu bakstelėjo į susvilusį negyvą lapą. Nuo prisilietimo šis subyrėjo.
Jeigu ir yra, burbtelėjau, tai greitai nebebus.
Pakas metė į mane žvilgsnį, neatrodė įtikintas.
Nežinau, ledo berniuk. Dabar turėtume elgtis taikiai. Ką pasakytų Megana, jeigu nudobtume vieną iš jos valdinių?
Megana karalienė. Žengiau po sutręšusia šaka, nustumdamas ją šalin kardu. Kaip ir visi kiti, ji žino, kokios yra taisyklės. Pagal įstatymą, nė vienas geležies fėjūnas neturi teisės įžengti į Laukmiškį be Vasaros arba Žiemos rūmų sutikimo. Jeigu kas nors tai išsiaiškintų, nuspręstų, kad sulaužyta sutartis, o blogiausiu atveju netgi palaikytų karo veiksmu. Iškėliau kardą ir užsimojęs kirtau per pageltusių ir nudžiūvusių vijoklių, kurie atsidavė puvėsiais, kasas. Jeigu čia yra koks geležies fėjūnas, geriau jau mums jį surasti nei Vasaros arba Žiemos rūmų žvalgams.
Tikrai? O kas tada? Mandagiai paprašysime jo keliauti namo? O jeigu jis mūsų nepaklausys?
Abejingai pažvelgiau į jį.
Pakas krūptelėjo.
Tiesa. Jis atsiduso. Pamiršau, su kuo kalbu. Ką gi, ledo berniuk, tada vesk pirmyn.
Brovėmės gilyn į mišką, sekdami džiūstančių augalų pėdsaku, kol miškas pradėjo retėti ir galiausiai atsivėrė siauras uolėtas tarpeklis. Čia medžiai buvo pajuodę ir negyvi, oras dvokė kažkokiais nuodais ir nešvara. Po akimirkos supratau kodėl.
Į medį atsirėmęs sėdėjo geležies riteris, jo šarvai spindėjo saulėje.
Stabtelėjau, o pirštai dar stipriau sugniaužė kardo rankeną. Turėjau sau priminti, kad riteriai mums jau nebe priešai, nes tarnauja Geležies karalienei ir laikosi tos pačios taikos sutarties kaip ir kiti rūmai. Be to, šis tikrai jau nebekėlė mums jokios grėsmės. Jo krūtinės šarvas buvo pradurtas, apačioje telkšojo tamsaus, aliejingo kraujo klanas. Smakras buvo bejėgiškai nusviręs ant krūtinės, tačiau mums priėjus riteris atsimerkė ir pakėlė galvą. Kraujas sruveno pro lūpų kamputį.
Prince Ašai? Jis kelis kartus sumirksėjo, tarsi abejodamas savo paties akimis. Ką jūs čia veikiate?
To paties galėčiau paklausti tavęs. Nesiartinau prie sužeisto kario, stovėjau per kelis metrus nuo jo, gniauždamas kardą. Jūsiškiams draudžiama čia būti. Kodėl tu ne Geležies karalystėje ir negini savo karalienės?
Karalienė. Riteris išplėtė akis ir iškėlė ranką. Jūs jūs turite perspėti karalienę
Dviem dideliais žingsniais prišokau prie riterio ir palinkau virš jo.
Kas nutiko Meganai? griežtai paklausiau. Apie ką ją perspėti?