Bet
Aš būsiu netoliese. Jis palinko prie manęs ir pataisė išsipešusią plaukų sruogą. Pažadu.
Atsidususi vėl nukreipiau žvilgsnį į įvažiuojamąjį keliuką.
Gerai, sumurmėjau susitaikiusi su tuo, kas neišvengiama. Kas bus, tas bus.
Aš žengiau tris žingsnius, klausydamasi žvyro girgždesio po kojomis, ir žvilgtelėjau per petį. Tuščias kelias, regis, šaipėsi iš manęs, nenuorama vėjas šiureno lapus toje vietoje, kur ką tik stovėjo Ašas. Tipiškas fėjūnų elgesys. Aš krestelėjau galvą ir viena nužingsniavau toliau.
Kai netrukus užkopiau į kalvelę, prieš akis visu kaimišku šaunumu atsivėrė namas, kuriame pragyvenau dešimt metų. Virtuvės lange degė šviesa, bolavo namiškių siluetai. Štai mama, grakščiai palinkusi ties kriaukle, o ana ten Lukas, apsirengęs išblukusiu kombinezonu, neša jai kaugę nešvarių lėkščių. Stipriai prisimerkusi įžiūrėjau ir garbanotą Itano viršugalvį, palinkusį virš virtuvės stalo.
Akis pradėjo graužti ašaros. Po metus trukusio išsiskyrimo, kovų su fėjūnais, atsiskleidusios tiesos, kas esu iš tikrųjų, ir nesuskaičiuojamos daugybės kartų žaistų slėpynių su mirtimi, galiausiai vėl atsidūriau namuose.
Labai miela, ar ne? pasigirdo kimus balsas.
Aš krūptelėjau ir puoliau dairytis.
Pažvelk į viršų, princese.
Vos spėjusi pakelti akis pamačiau plonytėlaitį švytintį tinklą ir tą pačią akimirką jis nukrito ant manęs. Iš netikėtumo net parvirtau aukštielninka. Nusikeikusi pradėjau blaškytis ir muistytis mėgindama išsivaduoti. Bet nutvilkė geliantis skausmas ir aš mėšlungiškai įkvėpiau. Susikruvinusi rankas įdėmiau įsižiūrėjau į tinklą. Jis buvo nupintas iš tvirtos lanksčios vielos, kuri ir sužeidė pirštus.
Iki manęs atsklido čaižus juokas ir aš pasukau galvą, bandydama įžiūrėti užpuolikus. Ant elektros laidų, einančių iki namo stogo, tūnojo trys padarai svogūno formos kūnais ir kibiomis letenomis, blyksinčiomis mėnesienoje. Širdis pašėlusiai sudunksėjo, kai jie visi lyg vienas įsisūpavę atsiplėšė nuo laidų ir su žvangesiu nusileido ant žvyruoto tako. Paskui išsitiesė visu ūgiu ir pasileido prie manęs.
Aš mėginau atšokti ir dar labiau susipainiojau tinkle. Dabar, kai mačiau siaubūnus labai aiškiai, jie priminė man milžiniškus vorus, tačiau kažkodėl atrodė dar klaikiau. Ilgos ir plonos užpakalinės letenos, panašios į didžiules smailias adatas, blizgėjo pabaisoms lapnojant žeme. Blyškūs snukiai išsprogusiomis juodomis akimis priminė perdžiūvusius išsekusių kankinių veidus. Artindamiesi padarai tiesė į mane vielines priekines letenas ilgais pirštais ir lenktais nagais, o užpakalinėmis caksėjo per žvyrą.
Štai ji ir pakliuvo, sušnypštė vienas iš užpuolikų, kai jie vaipydamiesi apsupo mane. Kaip karalius ir buvo numatęs.
Labai jau lengvai pasidavė, sugergždė antrasis, rydamas mane juodomis įkypomis akimis. Tiesą sakant, aš net šiek tiek nusivyliau. Maniau, mums klius stambus laimikis, o čia viso labo menka muselė, įsipainiojusi voratinklyje. Kodėl gi valdovas jos taip bijo?
Valdovas? pakartojau aš ir trijulė suklapsėjo akimis, matyt, apstulbusi, kad aš ramiai prakalbau, o ne pradėjau spiegti iš baimės. Turite galvoje apsišaukėlį? Ar jis vis dar vaikosi mane?
Pamėkliški vorai puolė šnypšti, šiepdami aštrius dantis.
Nepiktžodžiauk, mergiūkšte! sukliegė vienas ir pagriebęs tinklo kraštą prisitraukė mane artyn. Jis ne apsišaukėlis! Jis Geležies karalius, tikrasis Geležies karalystės valdovas!
O aš girdėjau ką kita, paprieštaravau, drąsiai atrėmusi degančių juodų akių žvilgsnį. Man teko akis į akį susitikti su Geležies karaliumi. Tikruoju Geležies karaliumi. Machina. Ar jūs jau užmiršote jį?
Žinoma, kad ne! sugergždė nelemtas raganos palikuonis. Mes niekada nepamiršime Machinos. Jis norėjo padaryti tave savo karaliene, visos Geležies karalystės karaliene, bet tu nužudei jį atsidėkodama.
Jis buvo pagrobęs mano broliuką ir ketino sunaikinti Niekadaniekada, atšoviau. Bet jums tai nė motais. O dabar tarnaujate apsišaukėliui, kuris prievarta užgrobė sostą. Jis nėra tikrasis įpėdinis. Jūs remiate tariamą valdovą.
Melas! sušnarpštė vorai iki kraujo draskydami mane kibiais nagais. Kas tau tai pasakė? Kaip drįsti juodinti naujojo karaliaus vardą?!
Geležinis arklys, atkirtau ir susiraukiau iš skausmo, nes kažkuris užpuolikas sugriebė už plaukų ir pradėjo tampyti į visas puses. Man pasakė pats Geležinis arklys, Machinos karvedys.
Išdavikas! Jis ir kiti maištininkai bus sunaikinti, kai tik karalius išsiaiškins su tavimi!
Vorai putojo iš pykčio, žerdami grasinimus ir prakeiksmus, be to, skaudžiai braižė kūną per tinklo akis. Tas, kuris laikė už plaukų, dar stipriau įsikibo ir patraukė priversdamas atsistoti. Žioptelėjau, skausmo ašaros užtemdė akis, vargiai bemačiau ties veidu šnypščiančios pabaisos žabtus.
Staiga tarp mūsų plykstelėjo šaltas žydras žaibas. Geležies fėjūnas sucypė ir subyrėjo. Žemę aplink mane nusėjo tūkstančiai skeveldrų. Adatos ir smeigtukai blausiai sušvito mėnesienoje, nes, kaip įprasta, tik tiek teliko iš šios padermės atstovo. Du kiti sustugo ir atsitraukė, nes gelbėtojas nuplėšė nuo manęs tinklą ir stojo prieš užpuolikus.
Ar tau viskas gerai? neramiai pasiteiravo Ašas, nenuleisdamas akių nuo siaubūnų, kol aš stypsojau svirinėdama.
Viršugalvis degte degė, iš pirštų vis dar sunkėsi kraujas, visos rankos buvo sudraskytos vorų nagų, bet rimtesnių sužeidimų man pavyko išvengti.
Taip, gerai, atsakiau Ašui ir pajutau krūtinėje užverdant baisų pyktį.
Kerai kilo iš vidaus tarsi viesulas, kurstydami emocijas ir žadindami energiją. Kai pirmą kartą susitikau su Mebe, Žiemos karalienė sustabdė mano burtų galias, nes išsigando neregėtos jų jėgos, bet dabar aš atgavau jas ir vėl jaučiau slėpiningą pulsavimą visame kūne. Nežaboti ir laukiniai kerai, kuriuos paveldėjau iš Oberono ir Vasaros rūmų fėjūnų, apsupo mane.
Tu nužudei mūsiškį! sukliko vorai, raudamiesi plaukus nuo galvos. Mes sudraskysime tave į gabalus!
Jie šnypšdami pradėjo artintis prie mūsų išskėtę nagus. Pajutau nuo Ašo sklindančius kerus, šaltesnius nei vasaros galios. Žiemos rūmų princas kilstelėjo ranką.
Švystelėjo žydros ugnies pliūpsnis ir ant vieno iš vorų pasipylė ledinių durklų kruša. Skeveldros pažiro tarsi šrapnelis. Padaras suklykė ir subyrėjo į tūkstančius gabalėlių, šie suspindo ant žolės. Išsitraukęs kalaviją Ašas puolė paskutinį vorą.
Siaubūnas tūžmingai suriko ir iškėlė priekines galūnes. Iš po nagų pasirodė spindintys laidai ir nuskriejo į Ašą. Šiam išsisukus, jie supjaustė į smulkius gabalėlius netoliese augusį medelį. Kol Ašas šokio žingsniu sukosi aplink baisūną, aš parklupau ir sukišau rankas į žemę, šaukdamasi savo stebuklingų galių. Pajutau gyvybės syvų pulsavimą jos gelmėse ir mintimis kreipiausi prašydama pagalbos įveikti geležies fėjūną.
Voras viską užmiršęs taip stengėsi suplėšyti Ašą į skutelius, kad be galo apstulbo, kai žemė pradėjo slysti iš po užpakalinių kojų. Žolės ir piktžolės, vijokliai ir šaknys apsivijo išstypusias galūnes, surakino liemenį. Padaras sustugo ir paleido į darbą mirtį nešančius laidus, tarsi kokia nepailstanti vejapjovė šienaudamas vešlią augmeniją, tačiau aš sustiprinau žemei siunčiamus burtus ir žolynai suskato augti kaip pagreitintame filme. Paklaikęs voras mėgino sprukti, bet akyse besidauginantys augalai prispaudė jį prie žemės.
O tada iš dangaus tiesiai ant baisūno smigo Ašas, užsimojęs kalaviju akimirksniu prismeigė prie žemės ir aplink pažiro nesuskaičiuojama daugybė adatų.
Atsidususi iš palengvėjimo atsistojau, bet staiga viskas aplink susvyravo. Medžiai pradėjo skrieti ratu, galūnės nutirpo, o galiausiai pajutau, kad žemė pradėjo slysti iš po kojų.
Kai atsipeikėjau, gulėjau ant nugaros be žado ir netekusi jėgų, tarsi būčiau ką tik bėgusi maratoną. Ašas, palinkęs ties manimi, neramiai žvelgė sidabrinėmis akimis.
Kaip tu, Megana? Kas nutiko?
Galva svaigo ne taip smarkiai. Kelis kartus giliai įkvėpiau, kol įsitikinau, kad nebepykina, ir atsisėdusi sužiurau į Ašą.
Aš nežinau. Pasitelkiau burtus, o paskui išsijungiau.
Velnias, žemė vėl ėmė skrieti ratu. Atsišliejau į Ašą, jis prilaikė mane taip rūpestingai, tarsi būtų bijojęs, jog subyrėsiu.
Ar tai normalu? sumurmėjau įsikniaubusi jam į krūtinę.
Nieko panašaus dar neteko matyti. Ašo balse išgirdau slepiamą nerimą. Galbūt tai šalutinis poveikis, kuris pasireiškė dėl to, kad taip ilgai nesinaudojai savo kerų galiomis?
Ką gi, už tai irgi turėčiau padėkoti Mebei. Ašas atsistojo ir rūpestingai padėjo man pakilti. Rankas nudiegė skausmas, pirštai tebebuvo lipnūs nuo kraujo nesėkmingai bandant išsivaduoti iš vielinio tinklo. Ašas atplėšė kelias atraižas nuo savo marškinių ir tylėdamas sumaniai aptvarstė rankas, stengdamasis darbuotis kuo švelniau.
Jie tykojo manęs, sušnabždėjau žvelgdama į tūkstančius adatų, kurios buvo išsibarsčiusios po visą kiemą ir švytėjo mėnesienoje. Fėjūnai pridarė naujų rūpesčių mano šeimai. Mama su Luku, matyt, labai supyks. Belieka tikėtis, kad adatos pranyks anksčiau, nei Itanas suspės netyčia užmynęs įsidurti. Jie žino, kur aš gyvenu, kalbėjau toliau, stebėdama, kaip metalo skeveldros blyksi žolėje. Netikram karaliui buvo pranešta, jog aš keliauju namo, ir jis pasiuntė juos
Nukreipiau žvilgsnį į namą, kur už lango tebešmėžavo siluetai namiškių, nė neįtariančių, kokia sumaištis ką tik buvo kilusi kieme.
Pasijutau sužvarbusi. Vėl sukilo šleikštulys.
Aš negaliu grįžti namo, sušnabždėjau, jausdama Ašo žvilgsnį. Tik ne dabar. Negaliu įtraukti į šią beprotybę savo šeimos. Dar akimirką žvelgiau į namą, paskui užmerkiau akis. Netikras karalius nenurims. Jis ir toliau regs man pinkles, o mano šeima atsidurs tarp dviejų ugnių. Nevalia leisti, kad taip nutiktų. Aš aš privalau išvykti. Dabar pat.
Kur? kietai paklausė Ašas, nepaisydamas mano nevilties. Kelias į fėjūnų šalį mums uždarytas, o mirtingųjų pasaulis knibždėte knibžda geležies fėjūnų.
Nežinau, prisipažinau ir paslėpiau veidą delnuose.
Aišku tik viena, kad negaliu likti su šeima, pasirodyti namuose, gyventi įprasto gyvenimo, kol apsišaukėlis karalius manęs tyko. O kad jis per stebuklą nusisuktų sprandą ir pakratytų kojas.
O ką, jeigu manepačią ištiks toks likimas?
Juk dabar jau nesvarbu kur, suaimanavau tebeslėpdama veidą delnuose. Kad ir kur eičiau, jie visur mane persekios.
Stiprūs pirštai suėmė už riešų ir švelniai patraukė rankas žemyn. Aš krūptelėjau ir pažvelgiau į švytinčias sidabrines akis.
Kovosiu tavo pusėje, pareiškė Ašas sodriu ramiu balsu. Elkis, kaip privalai. O aš būsiu greta, kad ir ką nuspręstum. Ginsiu tave, kiek reikės, nesvarbu vienus metus ar tūkstantį.
Man suspurdo širdis. Ašas paleido riešus ir uždėjęs rankas ant pečių prisitraukė. Prisiglaudžiau prie jo, padėjau galvą ant krūtinės, pasislėpiau kaip už skydo nuo nusivylimų ir gėlos, nuo žinojimo, kad mano klajonės dar nesibaigė. Ir sprendimas pradėjo ryškėti. Jeigu noriu padaryti galą nesibaigiančiam bėgimui nuo persekiojimo ir amžinai kovai, turiu išsiaiškinti su Geležies karaliumi. Ir vėl.
Atsimerkusi sužiurau į vietą, kur krito geležies fėjūnai, į metalo skeveldras, spindinčias tarp piktžolių. Mintis, kad šie baisūnai sėlina į mano kambarį, nukreipia akis į Itaną ar mamą, sukėlė juodą įtūžį. Gerai, iškošiau mintyse ir tvirčiau sugniaužiau Ašo marškinius. Netikras karalius nori karo? Aš suteiksiu jam šią galimybę.
Tačiau nebuvau tam pasiruošusi. Dar ne. Man reikėjo sustiprėti. Turėjau išmokti valdyti savo kerų galias. Ir vasaros, ir geležies. Jeigu tik įmanoma jas suderinti. O tam reikėjo laiko. Ir vietos, kur būčiau saugi nuo persekiojančių geležies fėjūnų. Žinojau tik vieną tokią vietą, kur apsišaukėlio valdovo pakalikai manęs niekada nesuras.
Regis, Ašas pajuto manyje įvykusią permainą.
Na, tai kurgi mudu keliausime? sušnibždėjo jis, įsikniaubęs man į plaukus.
Giliai įkvėpiau ir pažvelgiau į jį.
Pas Linansidhę.
Ašo veide šmėstelėjo nuostaba ir nerimas.
Pas atstumtųjų karalienę? Ar esi tikra, kad ji padės mums?
Ne, anaiptol nebuvau tikra. Atstumtųjų karalienė, kaip ji buvo vadinama greta kitų titulų, atrodė kaprizinga ir nenuspėjama, tad, atvirai sakant, mane gąsdino. Bet kartą ji jau padėjo mums, o jos rūmai Antgamtėje, skiriančioje mirtingųjų ir fėjūnų pasaulius, vienintelis saugus prieglobstis šiuo metu.
Be to, mudvi su Linansidhe turėjome savų sąskaitų, o ir klausimų, į kuriuos norėjau gauti atsakymus, ne vienas susikaupė.
Ašas vis dar nenuleido nuo manęs skvarbaus sidabriško žvilgsnio.
Nežinau, atvirai atsakiau. Bet ji, mano galva, vienintelė gali padėti, be to, baisiai neapkenčia geležies fėjūnų. Galiausiai ji yra atstumtųjų karalienė. O juk mudu taip pat jiems priklausome, ar ne?
Tau geriau žinoti, atsiliepė Ašas ir susikryžiavęs rankas ant krūtinės atsirėmė į medžio kamieną. Neturėjau garbės artimiau jos pažinti, nors gandų prisiklausiau iki valiai. Beje, siaubą keliančių. Jis suraukė kaktą ir atsiduso. Ar mūsų laukia dideli pavojai?
Manau, kad taip.
Ašas nelinksmai nusišypsojo ir pasiteiravo:
Kur pirmiausia keliausime?
Mane užliejo šaltakraujiško ryžto banga. Dar kartą grįžtelėjau į namą, į be galo išsiilgtus artimuosius, ir nurijau gerklėje įstrigusį gumulą. Ne dabar, pažadėjau jiems ir sau mintyse, bet greitai. Greitai aš vėl visus jus pamatysiu.
Į Naująjį Orleaną! tvirtai pareiškiau vėl pasisukusi į Ašą, kantriai laukiantį mano sprendimo. Į Vudu istorijos muziejų. Turiu iš ten kai ką atsiimti.
2
Apie simbolius ir kapinių demonusKiekvienas save gerbiantis Naujojo Orleano ekskursijų vadovas nuoširdžiai patars jums nesibastyti po šį miestą vidurnaktį. Pačioje Prancūzų kvartalo širdyje, kur pilna gatvės žibintų ir turistų, dar daugmaž saugu, tačiau atkampesniuose skersgatviuose knibždėte knibžda plėšikų, galvažudžių ir kitokių naktinių perėjūnų.
Tačiau manęs mirtingųjų pasaulio grobuonys negąsdino. Juk jie negalėjo mūsų matyti. Tik kažkoks žilagalvis valkata mums einant pro šalį prisispaudė prie sienos ir monotoniškai sumurmėjo:
Ne čia, ne čia.
Visa bėda, kad tamsoje lindėjo ir daugiau padarų: iš kitos gatvės pusės mus smalsiai nulydėjo akimis pamišėliškai išsiviepusi fuka2, pasivertusi ožka, paskui keletą kvartalų sekė raudonkepurių3 šutvė, kol nusivylusi patraukė ieškoti lengvesnio grobio. Naujasis Orleanas, regis, lyg tyčia sukurtas fėjūnams, nes kupinas paslapčių, legendų ir senų tradicijų, kurios atvilioja čionai būrius atstumtųjų.