Ne čia, ne čia.
Visa bėda, kad tamsoje lindėjo ir daugiau padarų: iš kitos gatvės pusės mus smalsiai nulydėjo akimis pamišėliškai išsiviepusi fuka2, pasivertusi ožka, paskui keletą kvartalų sekė raudonkepurių3 šutvė, kol nusivylusi patraukė ieškoti lengvesnio grobio. Naujasis Orleanas, regis, lyg tyčia sukurtas fėjūnams, nes kupinas paslapčių, legendų ir senų tradicijų, kurios atvilioja čionai būrius atstumtųjų.
Ašas neatsiliko nuo manęs nė per žingsnį it nebylus budrus šešėlis, vieną ranką tarsi netyčia uždėjęs ant kalavijo rankenos. Ir žvilgsnis, ir aplink sklindantis šaltis, ir griežta veido išraiška, regis, sakyte sakė: laikykitės atokiau. Nors dabar jis jau ne Žiemos rūmų princas, bet vis tiek galingas kariūnas ir karalienės Mebės sūnus, tad retas būtų išdrįsęs jį užkabinti.
Bent jau aš taip save raminau, kai mudu sparčiai žingsniavome į pačią Prancūzų kvartalo gilumą, artėdami prie tikslo. Staiga kelią siauroje gatvelėje pastojo ta pati raudonkepurių gauja, kuri, pasirodo, nepaliko mūsų ramybėje, kaip aš tikėjausi. Kresni plačių pečių paniurę nykštukai buvo užsimaukšlinę kraujo pritvinkusias kepures, tamsoje blizgėjo akelės ir aštrios iltys.
Ašas sustojo, staigiai stumtelėjo mane sau už nugaros ir išsitraukė kalaviją. Skersgatvį nušvietė blausi žydra šviesa. Aš suspaudžiau kumščius, visomis juslėmis traukdama į save ore tvyrančius kerus, vienu metu spinduliuojančius ir baimę, ir grėsmę, ir prievartos nuojautą. Bet kai tik pamėginau jais pasinaudoti, vėl sukilo šleikštulys ir pradėjo svaigti galva, todėl turėjau sukaupti visas jėgas, kad išsilaikyčiau ant kojų.
Akimirką kitą niekas nepajudėjo iš vietos.
Paskui Ašas niūriai krenkštelėjo ir žengė į priekį.
Galime čia stypsoti nors ir visą naktį, pareiškė jis, įsmeigęs žvilgsnį į patį stambiausią neūžaugą: vienaakį, apsirišusį galvą dėmėta raudona skarele. O gal jūs norite, kad pradėčiau skerdynes?
Vienaakis plėšriai išsiviepė.
Pasitrauk, prince, kimiai suurzgė jis. Tau klausimų neturime. Neūžauga šniurkštelėjo ir nusibraukė kumpą nosį. Išgirdome, kad judu pasirodėte mieste, ir norėjome persimesti žodeliu kitu su panele.
Aš sunerimau. Negalėjau pakęsti raudonkepurių, nes bent jau tie, su kuriais teko susidurti, nuolat bandė mane pagrobti, kankinti arba suėsti. Šie padarai garsėjo kaip samdomi Žiemos rūmų galvažudžiai, o atstumtieji iš jų tarpo tikriausiai dar blogesni. Nenorėjau turėti su jais jokių reikalų.
Ašas, nenuleisdamas akių nuo neūžaugų ir vis dar iškėlęs kalaviją, laisvąja ranka susirado manąją.
Gerai. Klokite, ko jums reikia, ir nešdinkitės, paliepė jis.
Vienaakis niūriai dėbtelėjo į mano palydovą ir pasisuko į mane.
Norėjome pranešti tau, princese jis pabrėžė paskutinį žodį ir plačiai išsišiepė, kad po miestą tavęs ieškodami šmirinėja tuntai geležies fėjūnų. Vienas iš jų netgi siūlė mums atlygį už informaciją. Taigi, tavimi dėtas, tikrai pasisaugočiau. Nykštukas nusitraukė nuo galvos skarą ir pašaipiai nusilenkė. Pamaniau, tau bus įdomu tai išgrirsti.
Mėginau neišsiduoti, jog nustebau. Ne todėl, kad manęs ieško geležies fėjūnai (juk kitaip nė būti negali), bet kad raudonkepuris nusprendė įspėti.
Kodėl man apie tai sakai?
Ir iš kur mums žinoti, jog tu pirmas nenubėgsi pas juos pranešti apie mūsų buvimo vietą? šaltai pasidomėjo Ašas.
Raudonkepurių vadeiva šnairai žvilgtelėjo į jį, neslėpdamas baimės ir priešiškumo.
Tau atrodo, man reikia tų šunsnukių savo teritorijoje? Nejaugi manai, leisiuosi į sandėrius su jais? Kad jie kur visi galą gautų ar bent jau išsinešdintų iš čia. Būkite ramūs, iš manęs jie nieko neišpeš. Jau geriau pasinaudosiu net menkiausia galimybe sujaukti jų planus, tai yra įspėsiu jus, kad pakenkčiau jiems. Jeigu sugalvotumėte juos visus pribaigti, aš tik apsidžiaugčiau.
Neūžauga dėbtelėjo į mane taip viltingai, kad man net nejauku pasidarė.
Neketinu nieko jums žadėti, pareiškiau. Tad liaukitės mane bauginti.
Kas tau sakė, kad noriu išgąsdinti? Vienaakis skėstelėjo rankomis ir subaltakiavo į Ašą. Viso labo draugiškai įspėju. Prisiminiau, jog anksčiau jau esi nudobęs ne vieną geležies atmatą. Pagalvojau, gal ir dabar padarysi tą patį.
Iš kur žinai?
Liaukis niekų klausinėjusi. Apie tai kiekvienoje pakampėje liežuviais malama. Visi žino apie tave ir tavo mylimąjį iš Žiemos karalystės. Nykštukas plačiai išsišiepė Ašui, o šis šaltai atrėmė suktą jo žvilgsnį. Girdėjome apie skeptrą ir tai, kaip nužudėte jį pagrobusį geležies išperą. Žinome, kad sugrąžinote skeptrą Mebei norėdami padaryti galą Vasaros ir Žiemos rūmų karui, bet užuot sulaukę dėkingumo, buvote ištremti. Vienaakis palingavo galva ir beveik užjaučiamai dėbtelėjo į mane. Gandai greitai sklinda, princese, ypač kai geležies fėjūnai blaškosi kaip galvą pametę gaidžiai, siūlydami atlygį už žinias apie Vasaros karaliaus dukterį. Žodžiu, tavimi dėtas, saugočiau savo kailį.
Raudonkepuris atsikrenkštė ir apspjovė vieno iš bendrų batą. Tas kimiai nusikeikė, bet vienaakis, regis, nė negirdėjo.
Taigi tokios tokelės. Paskutinį kartą mačiau tuos šunsnukius Burbono gatvėje. Jeigu nuspręstum nudėti juos, princese, perduok linkėjimų nuo vienaakio Džeko. Eime, vyručiai.
Klausyk, viršininke, pašaukė apspjautasis raudonkepuris ir godžiai apsilaižė, gal vis dėlto paragaukime, ar skani princesė?
Vienaakis Džekas, nė nedirstelėjęs gudruolio pusėn, žiebė jam per makaulę.
Mulki nelemtas, pratrūko jis, neturiu jokio noro gremžti nuo šaligatvio tavo žarnų! Nagi judinkitės, puskvaišiai, kol man netrūko kantrybė.
Vadeiva mirktelėjo man, dar kartą niūriai dėbtelėjo į Ašą ir pasitraukė mums iš kelio. Jo bendrai, šnypšdami vienas ant kito ir ginčydamiesi, nupėdino šalin ir galiausiai pradingo iš akių.
Aš pažvelgiau į Ašą.
Žinai, buvo laikas, kai tik svajoti galėjau apie tokį populiarumą.
Jis įsikišo į makštį kalaviją.
Gal mums vertėtų pasiieškoti kokios nors vietelės nakvynei?
Ne, paprieštaravau trindama rankas, kad atsikratyčiau kerų ir galvos svaigulio, paskui akylai nužvelgiau gatvę. Negaliu dėti į kojas ir slapstytis vien todėl, kad manęs ieško geležies fėjūnai. Taip mes niekur nenukeliausime. Eime toliau.
Ašas linktelėjo.
Mes jau beveik vietoje.
Mudviem pavyko pasiekti kelionės tikslą be jokių tolesnių nuotykių. Naujojo Orleano Vudu istorijos muziejus pasirodė visiškai toks pat, kokį prisiminiau: išblukusios juodos durys beveik susiliejo su siena, virš galvos žvangėjo medinę iškabą laikančios grandinės.
Ašai, pusbalsiu pašaukiau mudviem tyliai sėlinant prie durų, aš vis galvoju Susidūrimas su geležies vorais ir raudonkepuriais tik sustiprino mano pasiryžimą balsiai pasakyti savo lūkesčius, tad pratęsiau nutrūkusią mintį: norėčiau kai ko paprašyti, jeigu, žinoma, tau nesunku.
Padarysiu viską, ko tik panorėsi.
Mudu prisiartinome prie pastato ir Ašas pažvelgė pro langą. Muziejus skendėjo tamsoje. Prieš pastumdamas duris jis įdėmiai apsidairė.
Padarysiu viską, ko tik panorėsi.
Mudu prisiartinome prie pastato ir Ašas pažvelgė pro langą. Muziejus skendėjo tamsoje. Prieš pastumdamas duris jis įdėmiai apsidairė.
Klausau tavęs, Megana, sušnabždėjo jis. Ko norėjai iš manęs?
Aš giliai įkvėpiau ir išpyškinau:
Išmokyk mane valdyti kalaviją.
Ašas pasisuko į mane ir kilstelėjo antakius. Pasinaudojusi akimirką stojusia tyla puoliau kalbėti, kol jis nespėjo paprieštarauti:
Pavargau slapstytis pakampėse ir stebėti, kaip tu kauniesi gelbėdamas man gyvybę. Noriu išmokti apsiginti pati. Ar padėsi?
Ašas suraukė kaktą, pravėrė burną, bet aš ir vėl neleidau jam įsiterpti:
Tik nepradėk postringauti, kad privalai ginti mane, kad ne merginai valdyti ginklą ar kad kautis pavojinga. Kaipgi įveiksiu netikrą karalių, jeigu net kalavijo rankoje nenulaikau?
Aš kaip tik ketinau pasakyti, Ašas bandė kalbėti rimtai, bet nepajėgė nuslėpti šelmiškos šypsenos, kad tai puiki mintis. Tiesą sakant, net norėjau pasisiūlyti išrinkti tau ginklą, kai baigsime tvarkyti šį reikalą.
Na sumišusi išlemenau, o Ašas atsiduso.
Mudu turime labai daug priešų, toliau kalbėjo jis. Todėl gali nutikti (kad ir kaip man to nesinorėtų), jog manęs nebus greta, kai tau prireiks pagalbos. Vadinasi, dabar tau labai svarbu išmokti kautis ir tinkamai naudotis kerų galiomis. Vis sukau galvą, kaip pasiūlyti tai tavęs nesupykdant. Ašas šyptelėjo ir papurtė galvą. Galėjau ir anksčiau susiprotėti.
Na, dar tyliau išspaudžiau. Na gerai, kad galiausiai supratome vienas kitą.
Džiaugiausi, jog tamsa slepia liepsnojantį veidą, bet pažindama Ašą įtariau, kad tai vis tiek nepraslydo jam pro akis.
Vis dar tebesišypsodamas jis pasisuko į duris, prisilietė prie apsilupusio medinio paviršiaus ir kažką tyliai sumurmėjo. Durys sugirgždėjo ir lėtai prasivėrė.
Viduje buvo dulkina ir tvanku. Prie pat įėjimo aš kluptelėjau, kaip ir prieš metus užkliuvusi už to paties nelygaus kilimo, ir atsitrenkiau į Ašą. Jis atsidusęs mane prilaikė irgi visai taip pat kaip tada. Tik šį kartą paėmė už rankos, prisitraukė ir palinko prie ausies.
Pirmoji pamoka, įspėjo Aša, o aš netgi tamsoje pajutau, kaip visa tai jį linksmina. Visada žiūrėk, kur statai koją.
Ačiū, sausai burbtelėjau. Pasistengsiu neužmiršti.
Jis pasisuko ir spragtelėjęs pirštais sukūrė fėjūnų ugnies kamuolį. Švytinti baltai žydra sfera pakibo mums virš galvų, liedama šviesą ant niūrių daiktų, skirtų vudu apeigoms. Skeletas su cilindru ir manekenas krokodilo galva kaip ir anksčiau niūriai šypsojosi mums nuo sienos. Staiga prie šios porelės prisidėjo perkarusi senė tuščiomis akiduobėmis ir plonomis it šakelės rankomis.
Aš vos nesuklikau iš siaubo, kai mumija pasisuko į mane ir nusišypsojo.
Sveika, Megana Čeis, sušnabždėjo aiškiaregė ir pasitraukė nuo sienos, palikusi abu siaubingus apsaugininkus. Taip ir žinojau, kad sugrįši.
Ašas neišsitraukė kalavijo, bet pajutau, kaip įsitempė. Giliai įkvėpiau, kad širdis paliautų daužytis, ir žengiau į priekį.
Tada jūs žinote, kodėl esu čia.
Tuščių orakulės akiduobių žvilgsnis, regis, kiaurai mane pervėrė.
Tu nori atsiimti tai, ką atidavei prieš metus. Kas tada atrodė nesvarbu, dabar įgavo didelę reikšmę. Įprastas dalykas. Jūs, mirtingieji, nevertinate to, ką turite, kol prarandate.
Taip, atėjau prisiminimo apie tėtį, patvirtinau ir pasitraukusi nuo Ašo nužingsniavau prie orakulės. Jos neregintis žvilgsnis nepaleido manęs. Kuo labiau artinausi, tuo smarkiau nosį ir gerklę kuteno apdulkėjusių laikraščių kvapas. Aš noriu susigrąžinti jį. Man prireiks jo, jeigu jeigu vėl pamatysiu jį Linansidhės rūmuose. Turiu žinoti, ką tėtis man reiškė. Padėkite prisiminti.
Man vis dar skaudėjo širdį dėl savo klaidos. Kai pirmą kartą leidausi ieškoti broliuko, mudu su Ašu kreipėmės į aiškiaregę pagalbos. Ji sutiko pagelbėti, bet mainais paprašė iš manęs prisiminimo ir tada kaina pasirodė tinkama. Todėl noriai sutikau, neturėdama supratimo, kokį prisiminimą klastūnė pasisavino.
Paskui mes atsidūrėme pas Linansidhę, kurios rūmuose Antgamtėje gyveno keletas pagrobtų mirtingųjų. Visi jie buvo ryškūs ir talentingi menininkai, truputį pamišę dėl daugybės metų, praleistų tarp dviejų pasaulių. Vienas iš jų, nuostabus pianistas, labai susidomėjo manimi, nors aš jo nepažinojau. Kas jis toks, paaiškėjo tik mums palikus keistuosius rūmus, kai sugrįžti jau buvo per vėlu.
Mano tėtis. Mano tėvas žmonių pasaulyje ar bent jau vyras, kuris augino mane pirmuosius šešerius mano gyvenimo metus, kol pradingo. Štai kokią duoklę pasiėmė iš manęs orakulė visus prisiminimus apie mano mirtingąjį tėvą. Dabar aš panorau juos susigrąžinti. Kad jau susiruošiau pas Linansidhę, reikia prisiminti tėtį, jog suprasčiau, kodėl aiškiaregė pasiglemžė iš mano atminties kaip tik jį.
Tavo tėvas Vasaros karalystės valdovas Oberonas, sušnabždėjo žynė ir nusišypsojo plonomis lūpomis. Žmogaus, kurį nori prisiminti, su tavimi nesieja kraujo ryšys. Jis tėra paprasčiausias, niekuo neišsiskiriantis mirtingasis. Kodėl jis tau taip parūpo?
Nežinau, liūdnai atsiliepiau. Nežinau, ar jis man išties turėtų rūpėti, bet noriu įsitikinti. Kas jis buvo? Kodėl mus paliko? Kodėl atsidūrė pas Linansidhę? Nutilau ir įsmeigiau žvilgsnį į orakulę. O pajutusi, kad prie manęs prisiartino Ašas ir atsistojo greta nebyliai palaikydamas, pašnibždomis pridūriau: Privalau tai žinoti. Atiduokite man šį prisiminimą.
Senė susinėrė blizgančius nagus svarstydama.
Sandoris buvo teisingas. Mainai įvyko abipusiu sutikimu. Negaliu taip lengvai sugrąžinti tau norimo dalyko, šnarpštelėjusi paaiškino ji ir akimirką atrodė pasipiktinusi. Turiu gauti už tai ką nors iš tavęs.
Aš susimąsčiau. Patirtis sakė, kad fėjūnai nieko nedalija nemokamai. Tramdydama irzulį pažvelgiau į Ašą. Jis linktelėjo. Vadinasi, irgi buvo tokios pat nuomonės. Atsidususi pasisukau į aiškiaregę ir paklausiau:
O ko jūs norėtumėte?
Ji pasikasė smakrą, iš po nago pabiro negyvos odos atplaišos ar dulkės. Aš suraukiau nosį ir atsitraukiau per žingsnį.
Hmm, reikia pagalvoti Ką tu man galėtum atiduoti, mergyte? Galbūt savo pirmagi
Ne! vienu balsu nukirtome mudu su Ašu.
Žynė prunkštelėjo.
Negalite kaltinti manęs, kad drįsau to paprašyti. Na, gerai.
Ji pasidavė į priekį ir įsisiurbė į mane tuščiomis akiduobėmis. Aš pajutau, kaip svetima valia prisilietė prie proto, ir susigūžiau mėgindama išstumti ją iš galvos.
Aiškiaregė kažką sušvokštė, patalpoje pasklido dūlėsių smarvė.
Kaip įdomu, sumurkė ji ir nutilo nepaisydama mano nekantravimo išgirsti, ką toliau pasakys. Kai atsitiesė, raukšlėtame veide pasirodė keista šypsena. Labai puiku, Megana Čeis, jau žinau, ko man reikia. Jeigu nenori išsiskirti su tuo, kas tau brangu, tik gaiščiau laiką prašydama. Todėl atneši man tai, kas priklauso kai kam kitam.
Aš sumirksėjau.
Ką?
Aš noriu, kad atneštum man simbolį. Juk tai gana paprastas prašymas.
Na Aš bejėgiškai pasisukau į Ašą. O kas yra simbolis?
Orakulė atsiduso.