Jill Shalvis
Ji varo mane iš proto
Prologas
Naudokis proga su manimi, Zakai. Siūlau apsinuoginti.
Išvargęs ir purvinas Zakas Tomas dar įstengė kilstelėti galvą ir pasižiūrėti į Kristiną.
Ką?
Tokia pat purvina ji viliokiškai išrietė antakį, ištepliotą suodžiais, bet dėl to buvo tik dar sunkiau į ją žvelgti rimtai. Ir dar dėl išterliotos panosės.
Tu ir aš, tarė ji. Nuogi. Ką manai?
Zakas nesusilaikė nusijuokė. Gal ji išprotėjo? Jie abu vilkėjo ugniagesių aprangą ir buvo pervargę kelias valandas įnirtingai gesino gaisrą. Aplink pilkais debesimis sukosi dūmų ir pražūties dvokas ir skverbėsi į drabužius ir odą. Nieko seksualaus.
Ei, niekas nelieka gyvas, kai išjuokia mano pasiūlymą pasimylėti, pagrasino ji. Net ir tu, pareigūne Gražuoliuk.
Kai Zakas nusivaipė dėl pravardės, Kristina nusijuokė.
Tai pamylėsi mane šįvakar ar ne?
Seksas atpalaiduodavo apskritai seksas padėdavo daugeliu atvejų, bet Zakas taip pervargo, kad nė nesugebėjo sukaupti jėgų ir prisitraukti jos arčiau, ką jau kalbėti apie ką nors daugiau.
Negaliu.
Juk abu žinom, kad meluoji.
Gaisrų gesinimas kai kuriuos žmones įkaitindavo ir pripumpuodavo adrenalino. Kristina buvo viena iš jų. Paprastai ir Zakas toks būdavo, bet šiandien jie rado gaisro auką, nekaltą mažą vaiką, ir negalėjo to išmesti iš galvos.
Negaliu, pakartojo jis.
Kristina atsiduso. Maždaug dvidešimt penkerių blondinė buvo tokia graži, kad ją buvo galima palaikyti aktore, vaidinančia ugniagesę, tačiau ji buvo tikrų tikriausia, tokia pat gera, kaip ir visa komanda. Tvirta, ciniška ir tokia aštrialiežuvė, kad nė nesistengdama liežuviu negyvai užplaktų žmogų.
Kas jau kas, o jis tikrai turėtų žinoti; jam nuo Kristinos kliūdavo tikrai dažnai. Todėl susitvardė, bet ji tik vėl atsiduso. Nors mėgdavo pasišaipyti ir buvo kandi, jie buvo tikri draugai. Dukart jie buvo draugai su privilegijomis, bet tai buvo senokai. Kristina nebekibo, pavartė akis, bet nuspūdino tolyn, palikusi jį vieną.
Apimtas sumaišties Zakas pastovėjo dar akimirką. Jo įranga svėrė trisdešimt penkis kilogramus, bet atrodė kaip pusantro šimto prie šono cyptelėjus radijo stotelei. Alanas Stounas, naujasis vadas, įsakė visiems pasišalinti iš įvykio vietos, tik baigiamųjų darbų grupė pasiliks griuvėsiuose per naktį ir saugos, kad ugnis vėl neįsipliekstų. Tomis Ramirezas, priešgaisrinės tarnybos inspektorius, jau atvyko į įvykio vietą ir pradėjo darbą.
Zako komanda lėtai slinko link automobilių. Jam irgi reikėjo judėti, bet nuojauta rėkte rėkė kažkas šį gaisrą sukėlė tyčia. Deja, tai ne pirmas kartas, kai jis įtarė padegimą, nors kiti to nenutuokė. Dar blogiau: pastaruosius du kartus, kai jis taip pamanė, Tomis jam skyrė papeikimą dėl nepaklusnumo valdžiai.
Nors jis tokių bėdų neturėjo.
Gerai, gal šiek tiek ir turėjo kartais, bet ne šįvakar.
Jis galėjo paklausti Eidano, ką šis mano, bet Zakas žinojo, ką pasakytų bendradarbis ir geriausias draugas: Griebk alų, moterį ir krisk į lovą, nesvarbu, kokia tvarka. Ir jei Zakas pasikviestų Kristiną, gautų bent du dalykus iš trijų. Taip, šitaip jam ir reikėtų pasielgti.
Tai kodėl, užuot taip padaręs, jis pėdino sudegusio namo link, Zakas nė paaiškinti negalėjo, tik tai, jog savimi jis tiki gana smarkiai ir žino, kad kažkas čia ne taip.
Kažkas labai negerai.
Ir jis negalėjo paprasčiausiai nusisukti.
Niekada negalėdavo.
1
Brukė buvo nekalta. Ne tiesiogine prasme tas statusas pasikeitė per jos septynioliktąjį Helovino vakarą, kai ji apsirengė pikta gundančia ragana ir atsidavė ištvirkusiam riteriui švytinčiais šarvais, bet tai kita istorija.
Ji buvo nekalta naujokė Kalifornijoje, bet artėdama prie pakrantės, prie nedidelio Santa Rėjaus miestelio, neteko ir šios privilegijos.
Santa Rėjus buvo įprastas vakarinės pakrantės kurortinis miestelis, kuriame maišėsi geriausi meksikietiškos ir Viduržemio jūros architektūros elementai, o kairėje nuostabiai švytėjo paplūdimiai. Čia buvo lauko kavinių, krautuvėlių ir meno galerijų, riedlentininkų ir senučių, besirungiančių dėl šaligatvių su banglentininkais ir turistais. Jei ji nebūtų taip nervinusis, gal būtų turėjusi laiko tuo vaizdu pasimėgauti.
Ji paskutinį kartą užmetė akį į prikeverzotą žemėlapį ir pasuko į trisdešimt ketvirtą gaisrinę. Pastačiusi automobilį pro priekinį stiklą apžvelgė pastatą, nors nerimas pilve rangėsi tarsi striptizo šokėja prie stulpo.
Naujas laikinas jos darbas skubiosios medicinos pagalbos slaugė.
Galima pamanyti, kad po šitiek persikraustymų ir visų tų pradžių, kurias Brukė turėjo per savo gyvenimą, ši naujovė jai bus jau gana įprastas reikalas, bet iš tiesų ji prie to nepriprato.
Jai išlipus iš automobilio, Ramusis vandenynas šniokštė priekrantėje už nugaros. Karštas, sūrus birželio oras glostė veidą, o nerimas vis dar šoko. Ką motina sakydavo, kiekvieną kartą ją atplėšusi nuo namų, sekdama paskui dar vieną lengvą uždarbį, naują vaikiną ar kokią kitą juokingą užgaidą?
Viskas bus gerai. Pamatysi.
Ir nors motina tiek daug kartų klydo, kažkaip viskas susiklostydavo gerai. Šiandien bus taip pat. Žydrame danguje kybojo vienintelis purus debesėlis virš svajingo vandenyno, išmarginto putotomis bangomis ir keliais burlaiviais. Metro aukščio bangos dužo ant smėlio ir taškė pusryčiaujančius pelikanus. Gražu Nebloga vietelė dar vienai pradžiai.
Užsimetusi rankinę ant peties, Brukė nuėjo prie gaisrinės, dviaukščio raudonų plytų pastato su balta apdaila ir kiemu, kuriame žaliavo žolė ir vėjelis šiureno laukines gėles.
Didžiuliame atvirame garaže stovėjo trys gaisriniai automobiliai. Prie sienos buvo išrikiuota įranga: žarnos ir kopėčios.
Prie pastato sienos buvo atremtos banglentės. Sklypo ribą žymėjo ąžuolai, o tarp dviejų didžiausių šalia tako iki pagrindinių durų dideliame hamake suposi vyriškis.
Vyras plačiais pečiais, ilgomis kojomis ir sudėtas kaip tikras sportininkas. Jo batai gulėjo ant žolės, buvo numesti ir marškiniai, jis buvo tik su mėlynomis uniforminėmis kelnėmis, nusmukusiomis taip žemai, kad net matėsi apatinių juostelė. Balti marškinėliai tiesiog kvietė jį paragauti. Jis buvo susinėręs rankas už galvos, veidą dengė didelė šiaudinė skrybėlė. Vyras giliai miegojo.
Ji sliūkino ant pirštų galiukų, stengdamasi nespoksoti, bet nepavyko. Brukė buvo smulki, tad žmonėms nuolat reikėdavo įrodinėti, kokia ji gali būti stipri. Galėjo lažintis, kad šitam tipui įrodinėti nieko nereikia. Net gulėdamas jis spinduliavo jėgą ir pasitikėjimą. Žinoma, į tą aukštą, tvirtą kūną buvo gražu pažiūrėti, o gražūs raumenys kilnojosi net miegant.
Ji pavydėjo tokio snaudulio. Nė neprisiminė, kada taip snaudė paskutinį kartą. Ar turėjo laiko šiaip pagulėti hamake ir pasideginti saulėje.
Ar net vien tik laisvai įkvėpti, jei jau atvirai.
Daugybė nesklandumų atėjo iš vaikystės, augant su pašėlusia motina be jokio stabilumo ar saugumo. Ir nors Brukė savimi rūpinosi nuo mokyklos baigimo, reikalai smarkiai nepasikeitė. Ji gyveno kaip ir anksčiau taip, kaip mokėjo. Kraustėsi iš vienos vietos į kitą, blaškėsi nuo kolegijos prie universiteto ir skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto darbo įvairiausiuose miestuose. Po galais, net įvairiausiose valstijose. Kai kurių įpročių atsikratyti sunku.
Bet jai niekada neteko gyventi Kalifornijoje. Ji atvažiavo sutvarkyti močiutės palikimo: ši Brukei paliko puikų, didelį seną namą, tačiau nebuvo pinigų pasirūpinti hipoteka. Ką gi, tikri Obrajenai.
Brukei neliko nieko kito, tik parduoti namą, kol jis neįklampino į skolas. Tik prieš tai reikėjo supakuoti daiktus, užgyventus per daugiau nei šešiasdešimt metų. Po galais, kol namą parduos, gal daugiau sužinos apie močiutę, kurios niekada nepažinojo.
Kol kas jai reikėjo pinigų būtinosioms reikmėms, na, pavyzdžiui, maistui, o laikinas skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto darbas buvo siūlomas šešioms savaitėms.
Puiku.
Bent iš pirmo žvilgsnio, panašiai kaip ji ir gyveno visą gyvenimą. Vieną dieną ji tai norėtų pakeisti. Vieną dieną norėtų rasti vietą po saule.
Atsidurti ten, kur iš tiesų pritaptų.
O kol kas ar bent ateinančias šešias savaites jos vieta bus čia. Einant pro snaudžiantį ugniagesį, jūros vėjelis sušiaušė jai plaukus ir pakuteno nosį. Oštelėjo dar vienas gūsis, net privertė žengtelėti žingsnį atgal, bet hamake įsitaisęs žmogus nesujudėjo ir kvėpavo lėtai ir giliai, jo krūtinė ritmingai kilnojosi. Ji ir toliau tyliai sliūkino pro šalį, bet tada visą atsargumą sugriovė čiaudulys. Ir tai buvo tikrai ne švelnus čiauduliukas.
Didelis kūnas sujudėjo, kažkas krustelėjo ir jos viduje. Tai buvo taip keista ir beveik neatpažįstama.
Geismas?
Nieko sau. Jau senokai ji nejuto staigios aistros vyriškiui, ypač tokiam, kurio veido dar nė nematė.
Ištiesęs ranką prie skrybėlės, vyras atidengė trumpus saulės nubalintus rudus plaukus. Kai pasuko galvą į jos pusę, Brukė skubriai žvilgtelėjo į veidą, kuris tikrai derėjo prie kūno, ir joje dar smarkiau kažkas sujudėjo. Jis buvo palaimintas genofondo angelų. Sustingusi vietoje Brukė stebėjo dvi į ją smingančias akis ir tingią šypseną.
Į sveikatą, tarė jis.
Balsas irgi derėjo prie kūno žemas, sodrus ir melodingas. Oho. Dar daugiau judesio viduje ir staigus aistros antplūdis, nes, Dieve mano, net užsimerkęs jis atrodė kaip įsikūnijęs vyriškumas, tad dabar jai tikrai reikėjo pasisaugoti.
Atleisk, kad pažadinau.
Nieko tokio. Pripratęs. Be to, tu daug gražesnis reginys, nei sapnavau.
Paprasčiausi žodžiai, bet užkaitino gerąsias vieteles. Gerąsias vieteles, kurių ji vos neapleido ir nepaliko surūdyti. Oho Staiga ji išprakaitavo. Jei prieš tai kas nors būtų paklausęs, ar ji tiki geismu iš pirmo žvilgsnio, tik būtų nusijuokusi. Ne, jos manymu, vyras privalo turėti kai ką daugiau nei tik karštą seksualumą, ir taip būdavo visada.
Bet dabar jai visai nejuokinga.
Norėdama dar su juo pasikalbėti, paklausė:
Ir ką gi sapnavai?
Vakar gesinom gaisrą ir nesugebėjom išgelbėti vaiko.
Dalis to pribloškiančio geismo nutekėjo į smegenis, ir jį pakeitė kai kas tikresnio nei tik fizinė trauka. Empatija. Ji taip pat kadaise nesugebėjo išgelbėti kelių žmonių, ir skausmas nesiliovė.
Taip gaila.
Taip. Man irgi. Atletiškas, raumeningas kūnas hamake pasviro, vyras pasisuko į jos pusę ir pasikišo ranką po galva. Taigi, leisk atspėti. Tu naujausia skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistė.
Taip. Brukė Obrajen.
Zakas Tomas.
Labas, Zakai Tomai.
Vyro akys ją tiesiog svilino, giliai pilve užvirė aistra. Po galais, ar jis gali įžiūrėti karštį, garuojantį jai iš porų? Tai buvo taip keista kokia netikėta reakcija kilo jį pamačius Keista ir kėlė nerimą.
Ką reiškia naujausia?
Kol kas jie mums atsiuntė šešis medikus, nusišypsojo jis nelinksmai. Ne, septynis. Taip, tu septinta.
Ką gi, tai skamba ne itin patraukliai.
Kuo neįtiko darbas?
Be to, kad reikia dirbti pašėlusias dvylikos valandų pamainas už menką atlygį ir jokio pripažinimo?
Zakas garsiai nusijuokė, ir ji pajuto, kad drugeliai pilve šoka pagal naują melodiją. Ne nerimas, o kažkas daug žemiškesnio.
Niekas neminėjo, kad esu septinta laikinoji darbuotoja arba kad kyla bėdų rasti žmonių.
Ar išgąsdinau?
Ar norėjai?
Jis kilstelėjo petį nenuleisdamas akių.
Jei esi lengvai išgąsdinama, būtų gerai žinoti.
Iššūkis ir dar daugiau tos sukrečiančios akivaizdžios seksualinės traukos.
Ar jis pajuto?
Nė kiek neišsigandau.
Jo akyse suspindo kažkas naujo. Palankumas, kurio jai nereikėjo, kartu su neabejotinu susidomėjimu.
Ir to jai nereikėjo, bet, po velnių, buvo gera žinoti, kad ji ne viena ką nors jaučia. Kad ir kas tai buvo. Ji iki galo nesuvokė, kas tai per jausmai, tad prisivertė nukreipti akis nuo ugniagesio.
Oficialiai pradėsiu tik rytoj, bet vadas pasiūlė užsukti ir apžiūrėti vietą.
Ir, kaip spėjo, susipažinti su komanda, regis, jau pavargusia pažindintis su žmonėmis, kurie nesiruošia užsibūti.
Bet ji pasiliks. Bent šešias savaites, kurioms buvo nusamdyta, nes ja tikrai buvo galima pasitikėti.
Nori ekskursijos?
Taip, prašom, po tavo kūną.
Ne, nesikelk, skubiai pratarė Brukė, kai jis ėmė stotis. Tikrai. Susitvarkysiu.
Durys atrakintos, pasakė Zakas ramiai ją stebėdamas.
Puiku. Aš tik Pabandysiu liautis į tave spoksojusi. Dieve, ji jau taip seniai neturėjo sekso. Tiiiikrai seniai. Malonu susipažinti.
O ką, jei tą patį pasakysiu, jei rytoj pasirodysi darbe?
Pasirodysiu.
Ji beveik apsvaigo iš geismo, bet tą suprato. Ji tikrai pasirodys.
Tikiuosi.
Šviesios akys kurį laiką ją stebėjo, ir Brukę perskrodė dar daugiau nejaukių aistros strėlių.
Oho. Dar truputis, ir jai būtų prireikę darsyk šį rytą pasitepti dezodorantu.
Pasirodysiu, patikino ji. Laikausi žodžio.
Ji tik ne visada prisiriša. Gerai jau gerai niekada. Nusisukusi giliai iškvėpė tikėdamasi, kad su oru išleido ir dalį seksualinės įtampos, ir nuėjo prie plačiai atvertų durų.
Sveiki?
Tyla, tik kažkas gurguliavo. Priekinė patalpa atrodė kaip suaugusiųjų brolijos namai, ne tokia tvarkinga kaip garažas, bet švari. Dvi patogios sofos ir keli minkšti paplūdimio spalvų krėslai čia puikiai tiko. Prie sienos rikiavosi lentynos su daugybe knygų, žurnalų ir kompaktinių plokštelių. Ant grindų gulintis milžiniškas krepšys buvo pilnas guminių šlepečių ir kremo nuo saulės buteliukų. Prie kitos sienos ant kablių kabėjo asmeniniai ugniagesių krepšiai su įranga.
Dešinėje ji įžiūrėjo virtuvę, kairėje koridorių, bet nebuvo jokių gyvybės ženklų, o tai buvo keista visi negalėjo išvykti į iškvietimo vietas, juk gaisriniai automobiliai tebestovėjo priekyje.
Sveiki?
Vis dar nieko.
Gūžtelėjusi ji nužingsniavo gurguliavimo garsų link. Jie atvedė ją į virtuvę prie veikiančio kavos aparato.
Kas nori kavos karštą dieną? paklausė pati savęs.
Komanda, kuri dirbo visą naktį.
Apsisukusi ji susidūrė su seksualiuoju ugniagesiu Zaku Tomu. Gulėdamas vyras atrodė neprastai, tačiau jam atsistojus seksualumas buvo nenusakomas, nors plaukai nuo lovos ar hamako buvo susivėlę. Kaip jam gerai ir kaip jai negerai.
Saldžiai nusižiovavęs prisidengė burną, tada nusišypsojo.
Atsiprašau.
Jis gerai atrodė net žiovaudamas. Jai galas.