Eliotų dinastija. Trečia knyga - Kara Lennox

Eliotų Dinastija

Trečia knyga

Jausmų pasaulis, kuriame skleidžiasi draugystės žiedai, karaliauja meilė, verda aistros, dūžta širdys, pildosi slapčiausi troškimai ir lūkesčiai.

Ir visa tai garsiausių pasaulio rašytojų laiko patikrintuose kūriniuose: intriguojančiuose, užburiančiuose jausmų romanuose ir šeimų sagose.

Versta iš: Kara Lennox, Under Deepest Cover, 2006 © Kara Lennox, 2006

Versta iš: Barbara Dunlop, Marriage Terms, 2006 © Barbara Dunlop, 2006

Versta iš: Roxanne St. Claire, The Intern Affair, 2006 © Roxanne St. Claire, 2006

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn be raštiško leidėjo sutikimo. Už draudimo nepaisymą numatyta teisinė atsakomybė.

©Ema Bernotaitė, vertimas iš anglų kalbos, 2008

©Renata Adamavičiūtė, vertimas iš anglų kalbos, 2008

© Sandra Likaitė, vertimas iš anglų kalbos, 2008

©Ana Gorbatova, knygos dizainas, 2018

© Shutterstock.com, viršelio nuotrauka

© Svajonių knygos, 2018

© Svajonių knygos, skaitmeninė versija, 2018

Svajonių romanai yra UAB Svajonių knygos prekių ženklas.

TURINYS

Kara Lennox

Brajeno paslaptis

Barbara Dunlop

Meilės saitai

Roxxane St. Claire

Tarnybinis romanas

Kara Lennox

BRAJENO PASLAPTIS

PIRMAS SKYRIUS

 Turite mane ištraukti iš šito pragaro! sušnypštė Liusė Miler į slaptą mobilųjį telefoną, kurį buvo gavusi prieš kelias savaites jį pristatė jai tiesiai į namus. Telefonas suskambėjo vos išėjus iš darbuotojų susirinkimo ir mergina spruko į tualetą. Ten pirmiausia patikrino visas kabinas, o įsitikinusi, kad yra viena, atsiliepė.

 Atsipalaiduokite, Liuse, ramino ją balsas, kurį Liusė jau spėjo gerai pažinti. Ji dažnai fantazuodavo, kaip turėtų atrodyti vyras, kalbantis tokiu žemu, seksualiu balsu. Šiandien jai tas nerūpėjo. Mergina buvo tokia išsigandusi, kad svajojo tik apie tai, kaip išnešti sveiką kailį.

 Tik jau neliepkite man atsipalaiduoti, pašnibždomis atšovė ji. Juk ne jūs, o aš užstrigau šitame banke ir stengiuosi elgtis kaip visi paprasti žmonės, nors žinau, kad kažkas trokšta mane nudėti.

 Nudėti? Regis, per dažnai žiūrite Ieškokit gudručio[1]. Niekas neketina jūsų žudyti.

 Jūs nematėte to vyro, kuris slankioja man iš paskos. Iškart atpažįstu žudiką, tereikia akį užmesti. Lauke gal trisdešimt laipsnių karščio, o jis vilki paltą.

 Na, Kolumbijos valstijoje šiandien lijo. Tikriausiai jis su lietpalčiu.

 Jūs nesiklausote, ką sakau, Kazanova! Aš demaskuota. Kažkas šniukštinėjo po mano butą. Arba ištraukite mane iš čia, arba šoksiu į pirmą pasitaikiusį lėktuvą ir su viskuo, ką pavyko sužinoti, išskrisiu kur nors į Pietų Ameriką.

 Ne! Liuse, būkite protinga

 Mane jau viskas užkniso, nebenoriu būti protinga. Dariau viską, ko prašėte, ir nieko neklausinėjau. Besąlygiškai jumis pasitikėjau, nors nei veido nemačiau, nei vardo nežinau. Dabar jūsų eilė pasikliauti manimi. Aš nesu kvailė. Jei man nepadėsite, šis mažutis brangus mobilusis keliaus į pirmą pasitaikiusį kanalizacijos šulinį ir daugiau niekada manęs nebeišgirsite.

 Gerai jau! Atvažiuosiu pas jus pusę šešių, vėliausiai šeštą. Ar ištversite? Ar galite grįžti namo?

Bandydama nusiraminti Liusė įkvėpė didelį gurkšnį oro. Savo uodegą ji pastebėjo prieš tris dienas, o vakar kažkas naršė jos butą. Tačiau kol kas persekiotojas laikėsi per atstumą. Gal ji dar kelias valandas ir ištemps.

 Pasistengsiu, bet jeigu man kas nors nutiks, perduokite tėvams, kad labai juos myliu, gerai? kaip galėdama ramiau tarė ji.

 Nieko jums nenutiks, tik nedramatizuokite.

Kol dar nepasakė, ko nereikia, Liusė išjungė telefoną. Dramatizuoja? Nejaugi Kazanova laiko ją kokia kuoktelėjusia paranojike? Juk per kelias pastarąsias savaites ji ne kartą jam įrodė, ko yra verta. Kazanova. Kas slepiasi už šio vardo? Ir ko jis siekia?

Įsimetusi telefoną į rankinę Liusė jau sukosi eiti, bet išvydo savo atvaizdą veidrodyje. Atrodė lyg pamišėlė: išsprūdusios iš kuodo rudos garbanos plaikstėsi aplink veidą, skruostai buvo įraudę nuo užplūdusios panikos, akys už akinių stiklų švietė klaikia baime. Per penkias minutes mergina susišukavo, pasipudravo nosytę ir rausvu lūpdažiu pasiryškino lūpas. Makiažas ne kažin kiek pagelbėjo. Tiek to. Paskutinėmis dienomis ji tikrai nebūtų galėjusi eiti ant podiumo. Dažėsi vien dėl to, kad užėmė svarbų postą, o kitos administracijos darbuotojos neužmiršdavo pasirūpinti makiažu.

Liusė labai stengėsi pritapti prie kitų ir neatkreipti į save dėmesio.

Kiek nurimusi mergina išėjo iš tualeto ir pasuko link savo kabineto, kuriame tikėjosi pratūnoti iki darbo dienos pabaigos. Bijojo, kad gali palūžti, jeigu tektų su kuo nors bendrauti.

Prasta iš tavęs slaptoji agentė, Liuse Miler. Nuo menkiausio pyptelėjimo sprunki į krūmus.

Tačiau likimas ir toliau krėtė pokštus sukdama už kampo ji atsitrenkė į generalinį direktorių, kuris ją ir nusamdė.

 Laba diena, Liuse, mandagiai tarė jis. Kaip tik jūsų ieškojau.

 Atleiskite, buvau tualete. Deja, mano skrandžiui nelabai patiko, ką suvalgiau per pietus, paaiškino Liusė vildamasi, kad direktorius neplėtos šios temos. Mergina jau anksčiau pastebėjo, kad jis greitai susidrovi.

Direktorius nužvelgė ją vienintele savo akimi kitos buvo netekęs kažkokio nelaimingo atsitikimo metu, bet smulkmenų Liusė nežinojo. Ją nukrėtė nervinis drebulys. Ar jis mato, kad ji bijo?

 Nekaip atrodote, tarė jis. Labai išblyškusi. Ar tikrai gerai jaučiatės?

 Viskas gerai, tikrai.

Tik to ir trūksta iki pilnos laimės, kad ponas Vargovas dabar imtų ja rūpintis. Jis tikrai malonus vyriškis, labai tėviškas. Šis dėdės Denio draugas padėjo jai įsidarbinti čia tada, kai jai mirtinai reikėjo saugios, stabilios darbo vietos. Finansų kontrolieriaus pareigoms ji neturėjo tinkamos kvalifikacijos bakalauro laipsnis ir jokios patirties bet savo darbą manė atliekanti gerai.

Pono Vargovo nuomone, net per daug gerai. Jam atrodė, kad Liusė pernelyg sąžininga, ir jai prasitarus apie galimą pinigų grobstymą į tai pažiūrėjo pro pirštus. Todėl ji kreipėsi į saugos tarnybą ir įsipainiojo į visą tą reikalą su Kazanova.

 Gal norėtumėte pasiimti laisvą popietę? pasiūlė ponas Vargovas.

 Ką jūs, negaliu. Juk sakėte, kad norite gauti ataskaitas

 Ataskaitos palauks. Jūsų dėdė iškarštų man kailį sužinojęs, kad sergančią verčiu jus dirbti.

 Ačiū, pone Vargovai. Jei nepasijusiu geriau, anksčiau eisiu namo.

 Taip ir turėtumėte padaryti.

Liusė pagalvojo, kad išėjusi anksčiau galėtų suklaidinti tuos, kurie ją seka. Dabar ji mielai atsisveikintų su šia kompanija visiems laikams. Kai reikėjo vietos, kurioje galėtų atsigauti, išsilaižyti žaizdas ir susigaudyti gyvenime, Alliance Trust[2] kaip tik tokia ir buvo. Bendradarbiai malonūs, darbo sąlygos puikios, o ir viršininkas nereikalauja iš jos per daug. Gerokai didesnis nei paprastai gauna jos amžiaus ir patirties žmogus atlyginimas irgi glostė jai širdį.

Bet atėjo laikas judėti toliau. Dar valandžiukę pasisukios čia, pabandys nukopijuoti kuo daugiau dokumentų į savo talpiąją atminties kortelę, o tada pasistengs išnešti sveiką kailį.

Kazanova nuveš ją į saugius namus. Juk pažadėjo. O tada, kai kaltininkai atsidurs už grotų, ji galės pradėti viską iš naujo: ir karjerą, ir gyvenimą.

Tada tikrai pasijus kaip rojuje.

Dešimt minučių po trijų ji jau buvo pasirengusi. Atminties kortelę paslėpė liemenėlėje, pasiėmė savo rankinę ir skėtį ir pareiškė Pegei Holms, visažinei pono Vargovo padėjėjai, kad blogai jaučiasi ir anksčiau išeina namo.

 Ak, mieloji, tikiuosi, kad nieko rimta. Nuo tos dienos, kai pradėjai čia dirbti, tepraleidai vos vieną darbo dieną. Ir tai dėl to nelemto šaknies kanalo. Krūminio danties apatinio žandikaulio kairėje, jei neklystu, susirūpinusi tarškėjo Pegė.

Į septintą dešimtį įkopusi moteris ponui Vargovui tarnavo jau daugiau nei du dešimtmečius. Cheminiu sušukavimu pasipuošusi kresna didžiakrūtė Pegė Holms visiems buvo lyg močiutė. Bet Liusė žinojo, kad ji labai protinga, neįtikėtinai puikiai prisimena įvairiausias smulkmenas, o jos darbštumas kitiems kėlė siaubą.

 Išgyvensiu, tarė Liusė vildamasi, kad taip ir bus.

Mintis, kad dabar teks vienai eiti į požeminę stovėjimo aikštelę, ją menkai teviliojo. Kuris nors iš apsaugos vyrukų mielai ją palydėtų, bet jei žudikas laukia apačioje, ji tik kištų žmogų į pavojų.

Liusė nusprendė, kad reikia elgtis kitaip nei paprastai. Ji važiuos autobusu. Stotelė vos už kvartalo nuo biuro.

Lauke buvo šilta ir drėgna, įkyriai lynojo, bet išėjus Liusę persmelkė šaltis. Ji išsiskleidė skėtį ir pasinaudojusi proga apsidairė, ar nepamatys vyriškio su lietpalčiu. Tačiau nieko įtartino neišvydo.

Patogiais žemakulniais ji nušlepsėjo šlapiu šaligatviu link stotelės. Nenorėjo stoviniuoti stotelėje, todėl ėjo neskubėdama, pakeliui apsimetė apžiūrinėjanti vitrinas. Pamačiusi atvažiuojantį autobusą pabėgėjo ir įšoko pačiu laiku. Vieninteliai kartu su ja įlipę pakeleiviai buvo mama su dviem mažais vaikais. Dėkui Dievui!

Kai išlipo prie savo namų Arlingtone, aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Gal pavyko apmauti persekiotoją? O gal jis nusprendė, kad nebeverta dėl jos sukti galvos? Juk rausėsi jos namuose, bet nieko neaptiko atminties kortelę Liusė visą laiką nešiojosi su savimi.

Jos mažytis namelis turėjo vienerias duris, ir šįryt Liusė buvo jas uždariusi taip, kad būtų supratusi, jei kas nors būtų pabuvojęs viduje. Ji patikrino plonytis siūlelis, kurį buvo įspraudusi tarp durų ir staktos, vis dar buvo savo vietoje. Atrakinusi duris, suskleidusi šlapią skėtį ir nupurčiusi jį, Liusė įėjo vidun.

Gyveno ji čia jau dvejus metus. Dėdė surado šį būstą ir Liusė nė neapžiūrėjusi sutiko jį nuomotis. Butas buvo gražus, bet nykokas kaip ir jos gyvenimas vos prieš dvi savaites, gal todėl ji nė nesistengė paversti jo tikrais namais. Ramiausiai galėtų bet kada išsikraustyti.

Liusė uždarė ir užrakino duris, tik staiga pajuto kažkieno tvirtą ranką, kuri užspaudė jai burną ir prisitraukė prie kieto kaip akmuo kūno.

Apimta panikos Liusė veikė nieko nemąstydama. Skėtis vis dar buvo jos rankoje, ji užsimojo ir iš visų jėgų žiebė užpuolikui į šlaunį. Šis tyliai aiktelėjo ir atleido gniaužtus. Liusė pritūpė ir išsprūdusi čiupo jam už kojos. Praradęs pusiausvyrą vyras žiebėsi ant marmurinių grindų. Nepaleisdama iš rankos skėčio Liusė atsistojo ir priėjusi prie užpuoliko įrėmė smailų improvizuoto ginklo galą jam į gerklę.

Vyras sugriebė skėtį ir nusuko nuo savo gerklės:

 Liuse, liaukitės! Čia aš, Kazanova!

Ištraukęs skėtį jai iš rankų jis sviedė į šalį, mergina prarado pusiausvyrą ir užgriuvusi tiesiai ant įsibrovėlio įsistebeilijo į pačias efektingiausias mėlynas akis, kokias kada nors buvo mačiusi.

 Kazanova? perklausė Liusė, nors suprato, kad tai jis kaipmat atpažino balsą.

 Jėzau, moterie, ar jau visai netekote proto? Vos manęs neužmušėte.

 Tai jūs įsilaužėte į mano namus ir mane užpuolėte. Aš gyniausi. Ar tai panašu į pamišimą?

 Turėjote grįžti kiek vėliau. Nesitikėjau, kad čia jūs. Kas išmokė šitaip kautis?

 Lankiau savigynos užsiėmimus. Ką veikiate mano namuose?

 Jeigu jus seka, negalėjau eiti pro paradines duris teko įsilaužti.

 Kaip? Juk įjungta signalizacija.

 Na, jūsų kaimynai jos neturi, šyptelėjo vyras ir peržvelgusi svetainę Liusė išvydo sienoje didžiulę skylę. Įėjote per sieną? Tikiuosi, neišgąsdinote ponios Fluger? Ką dabar pasakys mano šeimininkas?

 To jūs jau nebesužinosite. Mes išvykstame.

Tai buvo pirma raminanti naujiena iš jo lūpų.

 Vadinasi, jūs patikėjote manimi?

 Jūsų bute pasiklausymo įrangos daugiau nei Amerikos ambasadoje Rusijoje. Tikra tiesa, kažkas čia lankėsi, niūriai tarė Kazanova.

Liusė pašnibždomis paklausė:

 Tai jie klausosi? Ir dabar?

 Spėju, kad blakės prijungtos prie įrašomojo įrenginio. Kad ir kas yra tie žmonės, tikriausiai nesiklauso nuolat, bent jau tada, kai neturėtumėte būti namie. Bet laiko turime nedaug, netrukus jie turėtų pasirodyti. Tada norėčiau būti kuo toliau nuo čia. Todėl jei galėtumėte

Susivokusi, kad vis dar guli ant to vyro, Liusė susigėdo. Juto raumeningą jo kūną po savimi ir turėjo pripažinti, kad tai nebuvo nemalonu. Jau labai seniai joks vyras nelietė jos bent kiek intymiau nei paspausdamas ranką.

Ji nusirepečkojo nuo Kazanovos, visai netyčia keliu primygdama jam paslėpsnius.

 Po velnių, moterie, jūs pavojinga.

Vyras atsisėdo ir bandydamas atsitokėti papurtė galvą. Liusė pirmą kartą galėjo gerai jį apžiūrėti. Ji ir anksčiau įsivaizdavo, kad jis gražus, bet fantazijos nė iš tolo neprilygo tikrovei. Kazanova buvo tikras gražuolis daugiau kaip metro aštuoniasdešimties ūgio, įdegęs, tankiais ir juodais kaip degutas plaukais. Ir tos neįtikėtinai gražios akys. Plaukai susitaršę nuo netikėtų grumtynių lyg ką tik būtų išlipęs iš lovos.

Ak, Liuse, mesk tai iš galvos.

 Turite lygiai tris minutes susirinkti būtiniausius daiktus: vaistus, dantų šepetėlį ir pamainą apatinių. Dėl drabužių galite nesirūpinti.