Ak, Liuse, mesk tai iš galvos.
Turite lygiai tris minutes susirinkti būtiniausius daiktus: vaistus, dantų šepetėlį ir pamainą apatinių. Dėl drabužių galite nesirūpinti.
Ji nesiginčijo. Nuskuodė į miegamąjį, čiupo kelias poras kojinių ir apatinių, dantų šepetėlį ir tabletes nuo alergijos. Visa tai sutilpo mažytėje kuprinėlėje. Kadangi turėjo dar porą minučių, tai nusiplėšusi sijoną ir pėdkelnes įšoko į džinsus ir sportinius batelius. Nežinojo, nei kur jie keliaus, nei kaip, nei kiek laiko užtruks, todėl norėjo jaustis patogiai.
Kai Liusė išlindo iš miegamojo, buvo likusios dar kelios sekundės. Kazanova laukė jos susierzinęs ir pamatęs atsistojo.
Pagaliau
Sakėte turiu tris minutes, tris ir užtrukau, tarė ji ir nesusivaldžiusi šyptelėjo.
Linksminatės?
Šiek tiek, prisipažino Liusė. Jau seniai jos venomis netryško tiek adrenalino ir nerausvino skruostų. Daugybę metų, jau net buvo pamiršusi, koks geras tas jausmas. Jūs taip pat linksminatės. Kitaip nebūtumėte tapęs slaptuoju agentu.
Kazanova linktelėjo nė nebandydamas ginčytis.
Eime.
Jis išvedė Liusę pro skylę sienoje.
Džiaugiuosi, kad ponios Fluger nebuvo namuose, tarė ji. Tikriausiai būtų mirtinai išsigandusi.
Kodėl manote, kad jos nėra?
Iš tikrųjų aštuoniasdešimt dvejų metų Liusės kaimynė ponia Fluger ramiausiai sėdėjo savo svetainėje priešais televizorių ir pamačiusi Kazanovą nusišypsojo.
Tai jau sugrįžote, džiugiai tarė ji. Nors dėl artrito senutė beveik negalėjo vaikščioti, protą turėjo šviesų it dvidešimtmetė. Sveika, brangioji Liuse.
Liusė spoksojo į juodu praradusi žadą.
Judu pažįstami?
Dabar jau pažįstami, tarė ponia Fluger. Šis jaunuolis paskambino į mano duris ir papasakojo, jog tave persekioja kažkokie teroristai, ir paprašė pagalbos, kad galėtum pabėgti
Ji atsainiai gūžtelėjo pečiais, lyg būtų norėjusi pasakyti: Juk žinai, kaip būna. Tarsi tokie dalykai būtų įprasta kasdienybė.
Bet siena Juk jis išgriovė jūsų sieną, tarė Liusė.
Na, gavau pluoštelį šlamančiųjų ir viską sutvarkysiu, ponia Fluger vėl nusisuko į Kazanovą: Kol jūs naršėte po Liusės butą, aš surinkau daiktus, kurių jums gali prireikti, ji mostelėjo į seną pirkinių krepšį. Ten yra drabužių ir dar šio to iš senų gerų laikų. Man jų nebeprireiks.
Kazanova žvilgtelėjo į krepšio vidų ir šyptelėjo Liusei:
Nuostabu, Liuse. Persirenkite šiais rūbais būsite Besė Fluger.
Brajenas Eliotas, pravardžiuojamas Kazanova, vos tramdė juoką žiūrėdamas, kaip Liusė Miler velkasi didžiules oranžinės spalvos trikotažines kelnes ir susiriša ant liemens. Ji tikrai atrodė juokingai.
Jis jau nemažai žinojo apie ją kur užaugo, kur lankė mokyklą, kaip klostėsi jos karjera. Ir nusprendė, kad iš jos išeis tobula slaptoji agentė Alliance kompanijoje, kurioje kažkas grobsto turtą, nes mergina buvo pareiginga, sąžininga ir protinga. Ji tikrai buvo tokia. Per kelias pastarąsias savaites Liusė puikiai padirbėjo surinko marias informacijos į labai talpią atminties kortelę ir nieko neklausinėdama vykdė jo nurodymus.
Be viso šito, ji buvo stebėtinai atkakli ir velniškai gerai mokėjo pakovoti už save. Gerai ją paruošus Ne, apie tai geriau nė negalvoti. Jis pats leidosi įtraukiamas į melo ir šešėlių kupiną gyvenimą ir jau buvo taip giliai įklimpęs, kad nebegalėjo normaliai gyventi. Nenorėjo to linkėti mielajai Liusei Miler, kuri akivaizdžiai nieko nenutuokia apie bjauriąją gyvenimo pusę.
Bet su bjauriausiais pasaulyje drabužiais jai jau teko susidurti. Ant oranžinių kelnių ji užsivilko palapinės dydžio visų vaivorykštės spalvų chalatą, plaukus susikišo po sidabriškų garbanų peruku, o ant nosies užsitupdė senus ponios Fluger akinius, kurių raudoni rėmai buvo ne ką baisesni nei pačios Liusės.
Mano senoji vaikštyklė štai ten, ponia Fluger mostelėjo į svetainės kampą.
Nieko iš to nebus, suaimanavo Liusė. Niekas nepatikės, kad man aštuoniasdešimt.
Aštuoniasdešimt dveji, pataisė senoji ponia.
Patikėkite manimi, jeigu kas nors stebi jūsų namą, pro jų akis tikrai neprasprūdo, kas gyvena kaimynystėje, vyras išlankstė vaikštynę ir pastatė priešais Liusę. Pažiūrėkime, kaip vaikšto mūsų senutė.
Liusė pasirėmė į vaikštynę ir įtikinamai suvaidino artrito kamuojamą pagyvenusią moterėlę.
O dangau, atsiduso ponia Fluger. Tik nesakykite, kad ir aš taip atrodau.
Aš šiek tiek perdėjau, sušvelnino padėtį Liusė ir pasisukusi į kaimynę spontaniškai ją apkabino. Ak, ponia Fluger, net nežinau, kaip jums dėkoti už tokią pagalbą. Juk jūs net nepažįstate šio vaikino.
Jis parodė man ženklelį, naiviai pasiaiškino ponia Fluger. Kaip ji galėjo žinoti, kad tas ženklelis netikras tokių galima nusipirkti ant kiekvieno gatvės kampo. Šiaip ar taip, jo akys kelia pasitikėjimą. Jis tavimi pasirūpins.
Tikiuosi, tarė Liusė ir reikšmingai žvilgtelėjo į Brajeną. Ar jau galime keliauti?
Brajenas taip pat padėkojo senajai Liusės kaimynei, tada padėjo Liusei išeiti pro duris ir nusileisti vežimėliams skirtu takeliu.
Nuleiskite galvą. Štai taip, sušnibždėjo jis. Jums puikiai sekasi. Jeigu nežinočiau, kaip yra iš tikrųjų, galėčiau prisiekti, kad esate senelė.
Bet jis žinojo. Tas kūnas, kuris buvo prisiglaudęs prie jo, gulinčio ant grindų, tikrai nė kiek nepriminė senelės. Tiesą sakant, jis net nustebo, kokia ji liekna ir tvirta po tuo senamadišku kostiumėliu.
Savo mersedesą Brajenas buvo palikęs prie šaligatvio. Žinodamas, kad namas gali būti stebimas, jis nesistengė slapukauti nuėjo tiesiai prie kaimynės durų ir paskambino. Ji turėjo būti namuose, jis tai žinojo. Taip pat žinojo, kad ji Korėjos karo metu buvo armijos medicinos sesuo, o jos vyras Antrojo pasaulinio karo veteranas. Jis tikėjosi pažadinti moters patriotinius jausmus ir įkalbėti, kad jam padėtų. Ir buvo teisus.
Dažniausiai būdavo teisus. Mėgo viską padaryti iki galo.
Kai užvedė automobilį ir pajudėjo, jis lengviau atsipūtė. Jei kas ir stebėjo, Liusė juos apkvailino suvaidinusi senąją ponią. Niekas nesekė iš paskos.
Įvažiavęs į prekybos centro stovėjimo aikštelę Brajenas pastatė automobilį laisvoje vietoje, visai šalia tos, iš kur jį buvo paėmęs.
Kodėl čia sustojome? pasidomėjo Liusė.
Keičiame automobilį, jis išjungė variklį ir ištraukė iš degimo spynelės savo visraktį.
Kas čia? paklausė Liusė, rodydama į keistai atrodantį raktelį. Staiga aiktelėjo: O Dieve, jūs pavogėte šį automobilį!
Tik pasiskolinau. Savininkė palaimingai leidžia pinigus Marshal Fields[3]. Ji niekada to nė nesužinos.
Tikrai baisu, tarė Liusė, kad išvis yra tokių daiktų, o mūsų valstybės pareigūnai vagia automobilius.
Bijau, kad mūsų valstybės pareigūnai užsiima ir blogesniais dalykais nei automobilių vagystės, tarė Brajenas, kai jie išlipo iš automobilio. Deja, jam savo kailiu teko patirti, ką tie pareigūnai gali.
Liusė čiupo nuo užpakalinės sėdynės vaikštynę, bet ja nebesinaudojo, o grakščiu žingsniu nusekė Brajenui iš paskos. Jis pasuko prie automobilio, kuriuo buvo atvažiavęs iki čia sidabrinio jaguaro XJE. Kadangi vairavo savo, o ne tarnybinį automobilį, nenorėjo rizikuoti būti atpažintas tam ir buvo reikalingas tas žaidimas su automobiliais.
Hm, šis man patinka net labiau nei mersedesas, tarstelėjo Liusė, dėdama vaikštynę į bagažinę. Ar jis irgi vogtas?
Ne, šitas mano.
Nemaniau, kad valstybės pareigūnai uždirba tiek, jog gali sau leisti važinėtis jaguaru.
Jie ir neuždirba. Mano valstybinis atlyginimas nėra vienintelis pajamų šaltinis, Brajenas niekada nemanė, kad saugos paslaugų verslas, kurį užsuko draugams ir šeimai nuraminti, taps toks pelningas. Jis atidarė jai dureles: Galite nusimesti savo maskuotę mes saugūs.
Dėkui Dievui, Liusė nusitraukė peruką ir palaidi jos plaukai nuvilnijo ant pečių tartum kaštoninis krioklys. Rudi plaukai Brajenui anksčiau nedarė jokio įspūdžio, bet Liusės buvo tokie tankūs ir gražios sodrios spalvos.
Kol Brajenas nuėjo prie vairuotojo durelių, Liusė jau buvo spėjusi išsilukštenti iš chalato, kurį vilkėjo ant baltos aptemtos palaidinės. Staiga ji nusikeikė.
Pamiršau džinsus.
Ne, aš juos paėmiau tarė jis, bet prisiminė, kad taip susižavėjęs spoksojo, kaip ji nusivilko džinsus parodydama baltų sportiškų kelnaičių kraštelį, jog visai pamiršo juos paimti. Suveiksime jums kokių drabužių, nesirūpinkite.
Nebuvo laiko galvoti apie Liusės kelnaites. Čia ir taip darėsi karšta.
Aptikęs pasiklausymo įrangą Brajenas sutriko. Buvo įsitikinęs, kad Liusė persūdo niekas jos nepersekioja ir nešniukštinėja po namus. Bet ji juk neįrašinėjo pati savęs.
Tiesą sakant, gerai ištyrinėjus telefone įtaisytą blakę įtariamųjų ratas gerokai susiaurėjo. Tas daikčiukas buvo pačių naujausių technologijų iš Rusijos. Ir toks modernus, kad, tiesą pasakius, tik jo agentūra tegalėjo leisti sau įsigyti. Žinoma, dar ir rusai. O kad jie čia būtų įsipainioję, Brajenas tikrai nemanė.
Jį išdavė kažkas iš saviškių. O tai reiškia, kad jo ir Liusės gyvybės nevertos nė sudilusio skatiko, nebent jam pavyktų išsiaiškinti, kuris iš agentų yra tas Benediktas Arnoldas[4], ir kaip galima greičiau jį ar ją neutralizuoti.
ANTRAS SKYRIUS
Kurį laiką jie važiavo tylėdami. Brajenas rinkosi aplinkkelius tai išvažiuodavo į greitkelį, tai vėl išsukdavo iš jo, kad būtų visiškai tikras, jog niekas neseka. Paskui pasuko į šiaurę, po truputį regzdamas planą.
Ar gerai jaučiatės? paklausė jis Liusės, kuri buvo nepaprastai tyli. Jis tikėjosi, kad ji apibers jį klausimais, kur jie važiuoja ir kas bus toliau, nors atsakymus ir jis žinojo ne visus.
Gerai.
Apgailestauju, kad įvėliau jus į tokį pavojingą žaidimą.
Žinojau, į ką veliuosi, kai sutikau imtis šito darbo. Perspėjote, kad bus šiek tiek rizikos.
Ji nenutuokė nė pusės to, kas jai gresia. Brajenas nesitikėjo, kad priešininkas iš jo paties darbuotojų.
Puikiai padirbėjote. Vis dėlto norėčiau, kad būtume galėję užbaigti, ką pradėjome.
Aš užbaigiau.
Nesupratau
Po mudviejų pokalbio aš supratau, kad nebegalėsiu dirbti Alliance Trust. Tada spjoviau į bet kokį atsargumą. Anksčiau labai saugojausi, kad niekas nepastebėtų kopijuojant informaciją, bet pagalvojau, jog dabar tai nebesvarbu. Todėl ėmiau ir nukopijavau viską, kas papuolė beveik viską, kas sukaupta kompiuterinėje sistemoje. Nė nemaniau, kad ta mažutė laikmena tokia talpi.
Nukopijavote viską? Brajenas negalėjo patikėti savo ausimis.
Viską, ko man galėtų prireikti. Dar šiek tiek užtruksiu, kol viską peržiūrėsiu. Tas, kuris grobstė pensijų fondo lėšas, buvo labai atsargus. Bet aš turiu visų darbotvarkes, skambučių sąrašus, prisijungimo ir atsijungimo nuo sistemos laiką, slaptažodžius, žinau, kas kokiuose susitikimuose dalyvavo. Atmetimo principu galėsiu išsiaiškinti, kas neteisėtai pasiglemžė tuos pinigus žinau, kad galėsiu.
Jums nereikės to daryti. Mano agentūroje dirba geriausi specialistai šalyje staiga jis nutilo supratęs, kad nežinodamas, kas jį išdavė, negali nė vienam iš savo darbuotojų patikėti tos informacijos. Vienas klavišo spustelėjimas ir visi įrodymai, dėl kurių Liusė rizikavo savo galva, išnyks be pėdsakų.
Aš pati galiu tai padaryti, tarė Liusė. Man puikiai sekasi spręsti rebusus. Gal jūs ir turite puikių ekspertų ir naujausios technikos, bet aš pažįstu tame banke dirbančius žmones. Mačiau jo gyvenimą iš vidaus. Niekas geriau už mane negalėtų išanalizuoti duomenų.
Brajenas pagalvojo, kad Liusė galbūt teisi.
Ko jums prireiks?
Tokiam informacijos kiekiui apdoroti man reikia galingo kompiuterio. Ir ramios darbo vietos. Tik tiek.
Planas, kurį Brajenas jau anksčiau rezgė mintyse, įgavo ryškesnius kontūrus. Sumanymas gana pašėlęs, bet jis nežino kito būdo Liusei apsaugoti. Būtų galėjęs apgyvendinti ją kurioje nors iš daugelio slėptuvių, bet kam jos slaptos? Visi, susiję su šia užduotimi, tuos namus žino: Tarantulas, Mirtinas Ginklas, Orchidėja ir šio tyrimo vadovas Sibiriakas. Štai toks įtariamųjų sąrašas. Keturi žmonės, kuriems dar prieš valandą jis būtų patikėjęs savo gyvybę.
Man regis, žinau, kur jus apgyvendinsiu, tarė Brajenas.
Na ir puiku, Liusė atsilošė sėdynėje, Ji atrodė patenkinta. Kur važiuojame?
Pagaliau. Jis jau abejojo, ar ji kada nors paklaus.
Į Niujorką.
Į jūsų gimtąjį miestą.
Brajenas pasijuto nejaukiai kaip ji tai sužinojo?
Supratau iš jūsų akcento, paaiškino Liusė jam dar nespėjus paklausti. Turėjau bendraklasį iš Niujorko. Kalbate visai kaip jis.
Pastabi mažulė, nieko neprikiši. Per pratybas jis buvo mokomas atsikratyti net menkiausio akcento. Jo ir turtingosios jo šeimos saugumas priklausė nuo to, kaip pavyks savo asmeninį gyvenimą atriboti nuo darbo agentūroje. Toks reikalavimas buvo keliamas visiems su juo dirbantiems agentams. Jie turėjo slapyvardžius ir niekada niekam nieko nepasakojo apie save.
Kaip galėjo nutikti, kad jis prarado budrumą ir Liusei pavyko atspėti, iš kur jis? Matyt, atsipalaidavo. Daugelis agentų neilgai ištveria nuolatinę įtampą.
Dirbate CŽV? paklausė ji.
Kadaise Brajenas ten dirbo. Įsidarbino dar studijuodamas koledže, kur krimto verslo vadybos mokslus, ketindamas prisidėti prie šeimos verslo Eliotų leidybos korporacijoje. Tie, kurie jam pasiūlė darbą CŽV, sakė, kad atkreipė dėmesį į jo gaunamus aukščiausius įvertinimus koledže ir išskirtinai atletišką sudėjimą. Jis tapo slaptuoju agentu.
Tuomet beveidis ir bevardis asmuo įdarbino jį naujai sukurtoje saugumo tarnybos tyrimų grupėje įstaiga buvo tokia slapta, kad nė pavadinimo neturėjo. Nebuvo jokios centrinės būstinės, o ir nacionaliniame biudžete jai nebuvo skirta jokia eilutė. Galima sakyti, tos įstaigos visai nebuvo.
Meluoti Brajenas mokėjo, bet kažkodėl jam nekilo noras Liusei pliaukšti niekus. Nusprendė pasakyti bent dalį tiesos.
Dirbu Valstybės saugumo tarnyboje.
Nežinojau, kad Valstybės saugume dirba slaptieji agentai.
Pasitaiko ir tokių.
Kaip tampama slaptuoju agentu?
Kodėl klausiate? Gal norėtumėte prisidėti?
Galbūt. Imčiausi bet ko, kad tik nereikėtų dirbti tokio darbo, kaip iki šiol.
Brajenas tik pajuokavo, o Liusė, regis, priėmė už gryną pinigą.
Tai kodėl dirbote tame banke, jeigu nepatiko?
Ji gūžtelėjo pečiais