Šitaip daug geriau, tarė Brajenas ir Liusė pajuto, kad jam nusišypsojo.
Po keturių valandų Liusė jau žingsniavo Viktorijos gatve ir jautėsi beveik kaip Džiulija Roberts filme Graži moteris. Brajenas pirmiausia nusivedė ją pirkti kontaktinių lęšių. Konsultantė iš karto parinko jai tinkančius žalius lęšius, iš optikos salono ji išėjo atsikračiusi akinių. O ir matė kur kas geriau. Jau buvo pamiršusi, koks stebuklas tie kontaktiniai lęšiai.
Paskui Brajenas nusivedė ją nusipirkti to, kuo Skarlet nebuvo pasirūpinusi, o labiausiai reikėjo sportinės aprangos. Jis nupirko Liusei aukščiausios klasė Nike sportinukus ir porą dizainerių sukurtų sportinės aprangos komplektų. Iki vakar dienos ji išvis nebuvo vilkėjusi dizainerių sukurtų drabužių ir buvo įsitikinusi, kad kvaila mokėti tokius pinigus vien už etiketę. Bet dabar suprato, kad šie drabužiai daug geresnės kokybės nei masinės gamybos. Jie puikiai jai tiko ir buvo labai jaukūs.
Liusė užsiminė, kad neturi naktinių marškinių, ir Brajenas nusivedė ją į brangią apatinio trikotažo parduotuvę.
Man nereikia tokios prabangos, užprotestavo Liusė. Jau ir taip daug išleidai
Niekai. Noriu, kad jaustumeisi patogiai, o juk tai neįmanoma su pigiais poliesterio marškiniais.
Bet juk nesijausiu patogiai ir su lopinėliu prabangios medžiagos. Šie marškiniai labiau apnuogina kūną, nei pridengia.
Vis dėlto gerai apsidairiusi Liusė pamatė, kad drabužiai čia pasakiški, ir tikrai skirti ne gundyti. Įvairiausių švelnių spalvų šilkiniai chalatai, o greta jų gražučiai medvilniniai marškinukai. Tokie, kokių ji ir norėtų. Jaukūs ir patogūs.
Oi oi oi, suaimanavo Brajenas pamatęs, kad ji apžiūrinėja persiko spalvos marškinius, bandydama susirasti tinkamą dydį.
Liusės oda net pagaugais nuėjo.
Kas? paklausė ji. Nejaugi kažkas jau susekė? Liusė apsidairė svarstydama, kur slėptųsi, jeigu staiga pasipiltų kulkų kruša.
Mano pamotė Ir kodėl būtent čia jai prireikė ateiti? širdo Brajenas. Padėk tuos naktinius. Tokių aš tikrai nepirkčiau savo merginai. Imk, jis čiupo nuo pakabos trejus trumpučius naktinius marškinius ir sviedė Liusei į glėbį. Eik, pasimatuok. Gal kaip nors pavyks išsisukti nesusitikus. Po galais, ji mus pamatė! Per vėlu!
Moteris, apie kurią kalbėjo Brajenas, buvo mažutė, smulki, stilingai pakirptais nenatūralios platinos spalvos plaukais. Vilkėjo aptemptus džinsus, kurie laikėsi ant klubų, ir ankštus marškinėlius, kurie labai gražiai gulė ant chirurgo skalpelio pagražintos figūros.
Būtų buvusi tikrai graži, jei ne pasipūtėliška veido išraiška, kuri, kaip Liusė jau suprato, buvo jai įprasta.
Brajenai, ką, dėl Dievo meilės, tu veiki apatinio trikotažo parduotuvėje?
Sveika, Šeron, be jokio entuziazmo pasisveikino Brajenas. Jie nė neprisilietė vienas prie kito. Perku dovaną. Čia Lindsė Morgan. Lindse, čia mano pamotė Šeron Eliot.
Šeron nežymiai linktelėjo ir nužvelgė Liusę nuo galvos iki kojų.
Dėkui Dievui, netrukus vėl būsiu Šeron Stails.
Malonu su jumis susipažinti, mandagiai tarė Liusė. Brajenai, einu, pasimatuosiu, kol judu pasikalbėsite.
Ji nuskuodė į matavimosi kabiną, trokšdama kuo skubiau pabėgti nuo antipatijos, kurią akivaizdžiai vienas kitam jautė Brajenas ir pamotė. Kol matuosis, Brajenas galės paaiškinti Šeron, iš kur jo gyvenime atsirado nauja mergina, ir nebijoti, kad ji leptelės ką nors ne taip. Liusė nelabai ką nutuokė apie Brajeno reikalus ir nusprendė, kad bus geriausia visko mokytis pamažiukais. Dar nepamiršo pamišėliškos istorijos, kurią iš jos išpešė Skarlet o juk reikės toliau gyventi ir kažkaip suktis.
Nuėjusi į kabiną ji kaipmat nusimetė drabužius ir apsivilko vienus iš naujųjų šilkinių naktinių marškinių. Brajenas visiškai atsitiktinai čiupo pirmus pasitaikiusius, bet pataikė tinkamą dydį drabužėlis buvo tiesiog fantastiškas.
Staiga Liusė susigriebė, kad jau mato save su šiais naktiniais Brajeno namuose, o jis taip geidulingai žvelgia į ją.
Nors minčių niekas negalėjo perskaityti, Liusė nuraudo. Ir žaibiškai apsisprendė ims būtent šiuos marškinius, ir dar porą panašių. Gana būti senamadiškai, nors Brajenas niekada nepamatys šių mielų drapanėlių ant jos kūno.
Kas ji tokia? paklausė Šeron tą pat akimirką, kai liko dviese su Brajenu.
Sutikau Paryžiuje, bet ji kanzasietė, paaiškino Brajenas, bandydamas nenutolti nuo istorijos, kurią Liusė papasakojo Skarlet. Nuo to laiko, kai prasidėjo skyrybų procesas, Šeron beveik nebendravo su šeima, tik kartkartėmis susitikdavo su jo tėvu, derindami skyrybų detales.
Ir tu perki jai apatinį trikotažą?
Brajenas gūžtelėjo pečiais.
Argi negerai, kad vyras savo merginai perka apatinius?
Šeron kilstelėjo antakius.
Ak, tai ji tavo mergina. Nepamenu, kad kada nors būtum turėjęs merginą, įgėlė ji, tarsi visą gyvenimą būtų jį pažinojusi.
Brajenas nuleido negirdomis.
Lindsė nepaprasta.
Taip, atrodo labai miela, tarė Šeron. Na, aš jau bėgsiu. Esu pakviesta į vestuvinių dovanų įteikimo vakarėlį. Kad ir kaip nekenčiu tokių dalykų, renginys vyks Carlyle[8] , girdėjau, ketina užsukti kelios įžymybės.
To reikėjo ir tikėtis. Šeron buvo neeilinė garbėtroška. Iš pasiturinčios šeimos, Patrikas pats ją išrinko savo sūnui Danieliui. Jos tėvai nebuvo tokie žinomi kaip Eliotai, ir užlipusi ant aukštesnio laiptelio Šeron atsiskleidė visu gražumu, tobulai vaidindama turtuolio žmonos vaidmenį. Ji atstūmė savo senuosius draugus, susirado naujų, užimančių aukštesnę padėtį. Dabar ji troško skristi dar aukščiau.
Brajenas negalėtų tvirtinti, kad nekenčia Šeron, nes ji buvo gana tolerantiška jam ir jo broliui Kalenui, dviem padaužoms posūniams. Bet švelnių jausmų jai taip pat nepuoselėjo.
Šeron pradingo parduotuvės gilumoje ir Brajenas atsipeikėjo bestovįs vienas tarp daugybės seksualių apatinių. Kažkodėl kiekvieną drabužėlį, į kurį tik pažvelgdavo kiekvieną liemenėlę, kelnaites, apatinuką ar naktinius marškinius įsivaizduodavo ant Liusės kūno. Ir niekaip negalėjo atsikratyti šių vaizdinių.
Jis manė, kad tai, kas nutiko praėjusį vakarą tik atsitiktinumas, silpnumo akimirka, kurią išprovokavo pasikeitusi Liusės išvaizda. Bet išvydęs ją šįryt suprato, kad prie Liusės Miler jį traukia ne drabužiai ar plaukų spalva tai kur kas rimčiau.
Liusė spinduliavo vidine šiluma. Iki šiol Brajenas dar nebuvo sutikęs tokios moters. Kad ir ką sakytum, jis pats yra iš bjauraus, šešėlinio pasaulio. Šiuo metu jųdviejų pasauliai persidengė, bet tik laikinai. Ji nepriklauso jo pasauliui, jis negali priklausyti josios. Tai reikėtų prisiminti.
Po kelių minučių sugrįžo Liusė.
Ar ji jau išėjo?
Brajenas linktelėjo. Šeron pasičiupo juodus aptemptus naktinius marškinius, susimokėjo ir išėjo nė neatsisukdama. Kažin, ar ji ras pretekstą paskambinti jo tėvui ir papasakoti, ką mačiusi. Net vykstant skyrybų procesui Šeron nesiliovė nešiojusi gandus.
Duokš, pakabinsiu, tarė jis tiesdamas rankas. Eik, išsirink, kas tau patinka.
Ne, dėkui, aš noriu šitų.
Brajenas dar kartą pažvelgė į plonytį peršviečiamą audinį, drąsų drabužėlio modelį ir staiga džinsai pasidarė kiek per ankšti.
Duokš, pakabinsiu, tarė jis tiesdamas rankas. Eik, išsirink, kas tau patinka.
Ne, dėkui, aš noriu šitų.
Brajenas dar kartą pažvelgė į plonytį peršviečiamą audinį, drąsų drabužėlio modelį ir staiga džinsai pasidarė kiek per ankšti.
Neturėtų įsivaizduoti Liusės, vilkinčios šiais drabužėliais!
PENKTAS SKYRIUS
Tą naktį eidama gulti Liusė apsivilko savo melsvus naujuosius naktinius marškinius. Su jais jautėsi seksuali, ir tai pažadino fantazijas, kurių tikriausiai nevertėjo puoselėti. Bet niekaip nesisekė jų atsikratyti. Dvejus metus ji nugyveno tarsi belytė būtybė, daugiau nenorėjo tokia jaustis. Buvo nuostabu vėl jausti, net jeigu kartais tai skaudina.
Ryte ji įšoko į rausvus šortus, apsitempė sportine liemenėle ir rausva glaustinuke su užrašu Diva ant krūtinės, apsiavė naujuosius sportbačius. Ant galvos užsimovė frotinę juostą, kad plaukai nekristų ant veido.
Brajenas jau laukė jos virtuvėje, skrudindamas kavos pupeles futuristinio stiliaus kavinuke.
Pasirengusi? paklausė reikšmingai spoksodamas į plikas jos kojas.
Bent jau ne į krūtinę, tiksliau ten, kur ji turėtų būti. Liusė jau spėjo priprasti prie apvalumų, kuriuos suteikia stebuklingos liemenėlės, bet bėgiojimui jos netiko.
Pasirengusi, bet iš karto įspėju esu nekokios formos.
Mes neskubėsime.
Po penkių minučių Liusė jau svarstė, kad jeigu tai vadinama neskubėjimu, ji nenorėtų sužinoti, ką reiškia bėgti sparčiai. Mergina duso ir puškavo it senas garvežys, o kiekvienas jos raumenėlis priešinosi. Nė neįsivaizdavo, kad yra tokios prastos formos.
Laimei, Brajenas nepratarė nė žodžio, tik ramiai kvėpuodamas risnojo greta.
Netrukus Liusė pagavo ritmą ir pasijuto kiek geriau. Pagaliau galėjo apsidairyti aplinkui į skubančius žmones, laukiančius taksi ar autobusų, riestainių prekeivių vežimėlius ir balandžių pulkus.
O, kaip ji myli šį miestą! Deja, retai teko jį matyti tokią ankstyvą valandą. In Tight buvo įprasta dieną pradėti apie vidurdienį. Vis dėlto rytas, nors ir kunkuliuojantis energija, siūlo tau dar ir naujų galimybių.
Ar viskas gerai? pasiteiravo Brajenas.
Liusė linktelėjo.
Jie įrisnojo į Centrinį parką ir įsiliejo į minią tokių pat kaip ir jie. Liusė kiek atsiliko, kad bėgdama paskui Brajeną pasigėrėtų reginiu. Jo kojos buvo dailiausios, kokias jai kada teko regėti: įdegusios, raumeningos, o tvirtą užpakaliuką taip ir norisi pačiupinėti. Liusė sukikeno ir užspringo pritrūkusi deguonies.
Ji sustojo ir užsikosėjo, o Brajenas susirūpinęs plekšnojo jai per nugarą, kol ji liovėsi.
Gal jau sukime atgal? pasiūlė.
Liusė linktelėjo negalėdama ištarti nė žodžio.
Kaip pirmam kartui neblogai.
Ji nusišypsojo Brajenui, jis irgi atsakė šypsena, ir Liusei širdis nusirito į kulnus. Jau geriau jis nebūtų toks mielas, nes sunku užgniaužti troškimą, kad juos sietų ne tik darbo santykiai. Jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, galbūt jie galėtų susitikinėti kaip du normalūs žmonės. Deja, jos gyvenimas nė kiek nepriminė normalaus.
Kai pasiekė namus, Liusė buvo šlapia nuo prakaito. Užuot iškart pakilę į viršų, jie užsuko į Une Nuit. Brajenas supažindino ją su savo restorano valdytoju Stašu žavingu vyriškiu, kalbančiu su prancūzišku akcentu. Kol Brajenas krovė į lėkštę trapios tešlos pyragėlių, Stašas smalsiai nužvelgė Liusę.
Čia ji? paklausė.
Taip, ji, patvirtino Brajenas ir susidrovėjęs šyptelėjo.
Ji? Ką, po galais, tai reiškia?
Liusė apsidairė po didžiulę restorano virtuvę, kuri jai priminė nerūdijančio plieno džiungles, žėrinčias ir kvepiančias švara. Trys vyrai ir moteris aukštomis virėjų kepurėmis juokaudami ir kvatodami bičiuliškai ruošė maistą.
Čia turėtų būti smagu dirbti. Tai ne Alliance Trust, kur niekas nesišypso, kalba beveik pašnibždomis, o aplink sklando nebent naujų kilimų ir pinigų kvapai. Nuoširdžiai kalbant, ta vieta priminė mauzoliejų.
Nori viską apžiūrėti? paklausė Brajenas, pastebėjęs jos susidomėjimą.
Taip, žinoma.
Jis įvedė ją pro plačias dvivėres virtuvės duris ir spustelėjo šviesos jungiklį. Juodu atsidūrė didžiojoje salėje. Interjeras buvo sukurtas vilionėms. Pritemdyta raudona šviesa apšvietė variu apkaltus stalus, aplink kuriuos kėksojo juoda zomša traukti minkštasuoliai ir krėslai. Stalai buvo sustatyti atokiau vienas nuo kito, pasieniais, ir Liusė jau įsivaizdavo čia sėdinčias įžymybes, besimėgaujančias privatumo akimirkomis.
Grindys buvo iš juodo ir raudono akmens gal marmuro, o gal kokio kito. Šiuolaikiniai kalto metalo sietynai kabojo šen ir ten, kiekvienas vis kitoks, tikras meno kūrinys.
Oho, kaip čia gražu. Ar pats kūrei dizainą?
Ne, nusisamdžiau dizainerių kompaniją. Jie įrengė ir mano butą. Negaliu prisiimti sau nuopelnų. Na, pats išrinkau kelis meno kūrinius.
Nuostabu. Ar galėsime kada nors čia pavakarieniauti? Liusė vos neapsvaigo nuo minties apie romantišką vakarienę su Brajenu. Juk jeigu bus viešumoje, turės elgtis kaip įsimylėjėliai. Neturėtų būti pernelyg sunku.
Gali ateiti čia kada panorėjusi. Stašas tavimi pasirūpins.
Na, Liusė ne visai to troško. Ji norėjo, kad pats Brajenas ja rūpintųsi. Galėtų drauge suvalgyti porciją blynelių, įdarytų skrudintomis daržovėmis, ar kokį kitą egzotišką patiekalą, maitinti vienas kitą japoniškomis lazdelėmis.
Brajenas aprodė jai baro salę, kurioje stovėjo mažesni stalai ir ne tokios minkštos kėdės laukiantiems staliuko ar užsukusiems išgerti kokteilio.
Apačioje yra uždara salė skirta vakarėliams ir panašiai. Nori apžiūrėti?
Liusė pažvelgė į laikrodį.
Geriau jau eikime. Šiandien noriu padirbėti prie kompiuterio.
Jie pakilo laiptais, nusiprausė ir vėl susitiko virtuvėje sukrimsti prancūziškų pyragėlių su kava. Taip, bėgimas tikrai taps jai įpročiu.
Po kurio laiko Liusė sėdėjo jaukiai įsitaisiusi darbo kabinete virš Brajeno miegamojo. Tą vakarą, kai buvo užsukusi Skarlet, durys buvo užrakintos Liusė patikrino iš smalsumo. Bet šįryt jis įleido ją į kambarį ir įjungęs kompiuterį leido dirbti. Ji turėjo ne tik atminties kortelę, kurią pasiėmė dingdama iš Vašingtono, bet ir visus per paskutines savaites Brajenui perduotus duomenis. Jis pats ir dar keli Saugumo tarnybos ekspertai juos perkratė, bet jiems vis dėlto nepavyko išsiaiškinti, kas plovė pinigus iš pensijų fondų. Grobstymas buvo panašus į visai įprastas pinigų pervedimo operacijas. Fondo valdytojai visą laiką pirko ir pardavinėjo akcijas. Nustatyti, kurie pervedimai fiktyvūs, įmanoma tik palyginus visas transakcijas su visų fondų valdytojų akcijų judėjimais.
Tris valandas Liusė skaitė asmeninius elektroninius laiškus. Jautėsi bjauriai, kad lenda į buvusių bendradarbių privatumą, bet Brajenas užtikrino, kad tai teisėta ir netgi būtina. Grobstytojas veikė ne vakuume. Gal jis ne toks kvailas, kad paliktų įrodymų elektroniniame pašte, bet ką gali žinoti.
Brajenas paliko ją vieną ir ėmėsi savo reikalų. Turėjo susisiekti su kitais komandos agentais ir sužinoti, gal jie ką aptiko. Išgirdusi artėjančius žingsnius Liusė beveik apsvaigo, taip troško jį vėl pamatyti. Bandė pati save įtikinti, kad nenustygsta, nes nori pranešti jam, ką radusi, bet širdies gilumoje žinojo, jog tai kur kas daugiau. Tas superagentas kažkaip keistai ją traukia, o tai žada tik širdgėlą ir ašaras.