Vis dėlto svarbu. Liusė norėjo patikti Eliotams. Norėjo palikti gerą įspūdį Brajenui.
Pagaliau pasirodė ir Brajeno seneliai. Liusė dar nebuvo sutikusi tokio grėsmingo vyro kaip Patrikas Eliotas. Nors jau gerokai virš septyniasdešimties, jis atrodė tvirtas ir gyvybingas. Nekėlė abejonių, kad jo žodis čia paskutinis.
Tai tu jo naujoji mergina, tarstelėjo jai vos metęs žvilgsnį, lyg į aukcione pirktą arklį.
Brajenas mandagiai juos supažintino, bet Patrikas nepasivargino naujoviškai spustelėti jai rankos, tik atsainiai linktelėjo.
Nekreipkite į jį dėmesio, tarė Meivė, Brajeno senelė. Ji buvo mažutė ir vis dar labai graži. Beveik balti plaukai su keliomis užsilikusiomis kaštoninėmis sruogelėmis buvo elegantiškai susukti į kuodą, nosį puošė blyškios strazdanėlės. Žalių akių žvilgsnis buvo aštrus it vanago ir nieko nepraleidžiantis. Jis tik atrodo it senas ožys, bet giliai širdyje tikras kerėtojas. Sveika atvykusi į Potvynius.
Meivė paėmė abi Liusės rankas ir suspaudė. Liusė pajuto pamilusi šią moterį iš pirmo žvilgsnio. Ji buvo tiesiog žavinga.
Nors susidomėjimas ja greitai nuslopo, Liusė visą laiką jautė, kad Eliotai ją stebi. Kai atvyko daugiau svečių Brajeno dėdė Šeinas ir pusbrolis Tiganas su sužadėtine Rene visi susiskirstė nedidelėmis grupelėmis ir pokalbis pakrypo apie žurnalus. Tai buvo visiškai natūralu, nes dauguma jų dirbo ELK.
Net pašaliniam žmogui buvo aišku, kad visus kausto įtampa. Dirbantieji tame pačiame žurnale laikėsi draugėje ir kartais imdavo šnibždėtis. Retkarčiais kur nors pratrūkdavo juokas, šen bei ten išsiverždavo emocijos, giminės apsikabindavo.
Liusė nebuvo pratusi, kad šeimoje taip laisvai reiškiami jausmai. Ji užaugo santūrių žmonių šeimoje, kur niekas nepakeldavo balso, bet ir juokas skambėdavo retai. Apie apsikabinimus nė galvoti neverta.
Nenuostabu, kad Liusė puolė į kitą kraštutinumą ir leido savo gyvenimui virsti visišku chaosu.
Leisk įpilti tau dar vyno, Lindse, pasiūlė Danielius. Kokį mėgsti?
Hm, raudonąjį.
Burgundiškąjį? Ar pinot noir?
Liusė suprato, kad turėtų žinoti skirtumą bet nežinojo. Tėvų namuose alkoholinių gėrimų vartojama nebuvo, o In Tihgt mieliau rinkosi alų ar ką nors stipresnio.
Pastebėjęs sutrikusį Liusės žvilgsnį Danielius paėmė ją už parankės ir nusivedė prie baro, ant kurio stovėjo keli atkimšti buteliai.
Čia burgundiškasis, paaiškino. Tikrai puikus, australietiškas. O šis pinot noir iš Čilės. Sausas, su lengvu vaisių ir ąžuolo žievės prieskoniu, jis nusišypsojo Liusei. Apsimesk, kad tave domina mano nuobodi paskaita apie vynus, gerai? Suteik man malonumo.
Liusė nusikvatojo.
Man tikrai įdomu, tik nelabai ką apie tai išmanau. Man regis, gėriau iš to butelio su žalia etikete.
Danielius paėmė butelį ir pripildė jos taurę.
Tiesą pasakius, turėjau slaptą motyvą nusivesti tave tolėliau nuo bandos. Norėjau persimesti žodeliu akis į akį.
Oi, oi, štai ir prasideda. Liusė pajuto kylančią paniką. Brajeno tėvas kažką suuodė, ji viską sugadino.
Man labai neramu dėl Brajeno. Pastaruoju metu jis tiek daug keliauja. O gegužę pasirodė savo brolio vestuvėse praskelta lūpa ir šlubčiodamas. Dievagojosi pakliuvęs į avariją, bet ant jo automobilio nė įbrėžimo.
Liusei tai buvo visiškai nauja informacija. Nieko nenutuokiančiu žvilgsniu ji pažvelgė į Danielių.
Nori pasakyti, kad nieko nežinojai?
Mudu dar neseniai susitikinėjame, tarė ji iš įtampos virpančiu balsu. Viskas įvyko kosminiu greičiu. Dar daug ko nežinau apie Brajeną. Jis neminėjo jokios avarijos.
Tai buvo gryna tiesa.
Man regis, jis kažką slepia. Nesu paranojiškas tėvelis, jo mama taip pat nerimauja. Ir Kalenas. Mums atrodo, kad jis su mumis nenuoširdus. Gal bando nuo kažko apsaugoti?
O varge! Ir ką jam dabar sakyti?
Norėjo nuraminti Danielių, paprašyti, kad nesijaudintų, bet negalėjo juk Brajenui visą laiką gresia pavojus. Mielai užtikrintų Danielių, kad Brajenas nėra įsivėlęs į kokią pavojingą aferą, bet ir tai būtų netiesa.
Brajenas uždaras žmogus, pagaliau pasakė ji.
Bet ką gi jis veikė Prancūzijoje? Juk nereikia kažin kiek laiko, kad gautum receptų?
Brajenas jai patarė kaip galima mažiau painiotis į melą, bet Liusė nė nenutuokė, ką jis veikė Prancūzijoje. Mergina bejėgiškai gūžtelėjo pečiais.
Susitikinėjo su įvairiausiais žmonėmis.
Virėjais, restoranų valdytojais ir prieskonių prekeiviais?
Dar su teroristais ir slaptaisiais agentais. Liusė linktelėjo.
Na, matyt, išlaikyti restoraną daug sunkiau, nei maniau. Gal dabar, kai turi merginą, jis daugiau laiko praleis namuose. Tu juk pasirūpinsi juo, tiesa?
Net labiau, nei jis rūpinsis manimi.
ŠEŠTAS SKYRIUS
Vakarienė buvo tikra penkių prašmatnių patiekalų puota. Eliotai turėjo virėją, kuris ateidavo padėti jiems paruošti šeimos vakarienę, tačiau ir pati Meivė, puiki kulinarė, neatsispirdavo pasisukinėti po virtuvę. Šįkart buvo patiekta prancūziškos trintos sriubos, šviežių daržovių salotų, troškintos lašišos, jautienos pirštelių su šviežiais šparagais ir pieniškų putėsių su karamele.
Ką apie tai manai, mielasis Brajenai? paklausė Meivė. Kaip įvertintum pagal savo standartus?
Senele, tu juk puikiai žinai, kad net Une Nuit negali konkuruoti su tavo virtuve, diplomatiškai išsisuko Brajenas. Jis gardžiavosi vakariene, bet daugiausia laiko praleido stebėdamas Liusę, kuri taip nervinosi, kad vos kąsnį galėjo praryti. Mergina puikiai vaidino Lindsę. Visą vakarą ji svaidė jam kiek nervingus, bet susižavėjimo kupinus žvilgsnius, kelis kartus pasilenkė prie jo ir paėmė už rankos.
Teko pripažinti kai švelni maža rankutė palietė jo delną, suvirpino giliausias sielos stygas, ir galiausiai darėsi sunku atskirti, kas tiesa, o kas pramanai. Bet toks juk ir buvo sumanymas. Reikia susigyventi ta pramanyta istorija, patikėti ja tik tada gali įtikinti kitus.
Tik ar ne per daug juodu įsijautė? Jis tikrai nieko prieš flirtuoti su Lindse net nugvelbė nuo putėsių vyšnią ir įteikė jai, ir dėl to kilo didžiulis šurmulys tarp pusbrolių ir pusseserių. Vaikystėje jie nuolat pešdavosi dėl vyšnios ant putėsių, Meivei tekdavo atnešti iš virtuvės visą stiklainį ir išdalinti po vieną kiekvienam anūkui.
Na, tarė Patrikas, o kur šįvakar tavo dvynė sesuo, Šeinai?
Kodėl manęs to klausi? atrėžė Šeinas, Buzz vyriausiasis redaktorius. Juk žinai, kokia ta Finola. Pastarosiomis dienomis ji ir valgo, ir miega savo Charizmoje, yra tiesiog apsėsta tų varžybų.
Visi prie stalo sutiko su Šeinu. Šįkart Brajenas tikrai pasijuto laimingas, kad nepasuko į leidybos verslą. Jam nepatiko tos grumtynės tarp tetų, dėdžių, pusbrolių ir pusseserių dėl ELK vadovo vietos. Nenutuokė, ko senelis siekia užviręs tokią košę, bet tikrai ne sukiršinti savo vaikus.
Nėra čia ko kritikuoti, Skarlet puolė ginti savo vadovę. Teta Finola atsidavusi savo darbui, ir tiek. Jai labai rūpi Charizmos reikalai.
Cha, manai, kad man nerūpi Buzz? atšovė jai Šeinas.
Cha, manai, kad man nerūpi Buzz? atšovė jai Šeinas.
Aš to nesakiau.
Užvirė diskusija. Brajenas atsilošė kėdėje ir susinėrė rankas ant krūtinės, nusprendęs verčiau iš tolo stebėti grumtynes. Juk kažkam tai labai svarbu.
Liusė pertraukė jo tylų smaginimąsi.
Atsiprašau, tyliai tarė ji, aš netrukus sugrįšiu.
Brajenas pamanė, kad ji nuėjo į tualetą, bet kai po dešimties minučių Liusė nepasirodė, susirūpino. Meivė jau atnešė desertą, o Liusės kėdė vis dar tuščia.
Brajenas žinojo, kad Potvyniuose jai nieko bloga nenutiks. Čia saugu kaip tvirtovėje. Vis dėlto darėsi neramu, todėl jis atsiprašė ir išėjo ieškoti.
Svečiams skirto tualeto apačioje durys buvo atviros, šviesa išjungta jeigu ji ir buvo ten, tai jau išėjo. Brajenas apžiūrėjo visą pirmą aukštą manydamas, gal jos dėmesį patraukė senelių meno kūriniai ar kiti prašmatnūs daiktai, nes pažiūrėti tikrai buvo į ką. Bet Liusės niekur nebuvo.
Aišku, kad ji neužlipo į viršų. Nebent pasijuto prastai ir norėjo prigulti. Bet juk būtų ką nors pasakiusi.
Brajenas apėjo kambarius viršuje, bet ir ten Liusės nebuvo. Dabar jis nejuokais išsigando.
Sugrįžo į valgomąjį jos kėdė buvo tuščia.
Brajenai, ar kas nutiko? pasiteiravo senelė.
Atrodo, pamečiau savo merginą.
Tikriausiai sutrikdėme ją savo ginčais, nusprendė Skarlet. Brajenas buvo teisus, iš šalies mes atrodome šiurpiai.
Gal tai ir tiesa, bet susidūrę su nesėkme jie visi stoja kaip mūras. Nors to, kas dabar nutiko, nelaime nepavadinsi, visi nedvejodami padėjo desertinius šaukštelius, pakilo nuo stalo ir išsiskirstė ieškoti dingusios panelės.
Po kelių minučių Brajenas pamatė Liusę. Pamanęs, kad ji galbūt išėjo pakvėpuoti tyru oru, jis patraukė į lauką. Išėjęs į kiemą ir priėjęs prie laiptų, vedančių nuo uolų į privatų paplūdimį, tolumoje išvydo vienišą figūrą. Liusė stovėjo ant smėlio ir žvelgė į jūrą. Brajenui net atlėgo ant širdies.
Jis sugrįžo į vidų, pranešė visiems ją suradęs ir nuėjo pas Liusę.
Per bangų mūšą mergina negirdėjo, kaip jis prisiartino. Atsisukusi net krūptelėjo, skruostai buvo šlapi nuo ašarų.
Liuse, po galais, kas atsitiko?
Ji atgalia ranka nusibraukė ašaras ir nusijuokė.
Atleisk. Nenorėjau, kad jaudintumeisi. Tik minutėlei išėjau į lauką, nes ėmė suktis galva. Nereikėjo man gerti trečios taurės vyno.
Tai mes turėtume atsiprašyti, kad prie viešnios pradedame bartis. Atleisk, jei tave tai sutrikdė.
Liusė palietė jo ranką.
Ak, viskas visai ne dėl to, dėl jūsų ginčų visai nenusiminiau.
Tai kas tada? suglumęs paklausė Brajenas. Tiesą sakant, moterys jį glumino. Jos tokios sudėtingos būtybės.
Pamaniau, kaip gera turėti tokią didelę, triukšmingą šeimai kaip Eliotai. Prisiminiau saviškius. Mes niekada nesibarame, bet tik todėl, kad beveik nesikalbame. Bet vis tiek ėmiau ilgėtis savo tėvų. Pagalvojau, o jei nesugebėsiu
Nesugebėsi? neištvėrė Brajenas. Liuse, tu viską sugebėsi. Gal prireiks daugiau laiko, bet juk jau pajudėjome į priekį.
Sakiau, kad esu kvailutė.
Suprantu, ši istorija apvertė tavo gyvenimą aukštyn kojomis. Žaviuosi tavimi, kad ryžaisi išaiškinti tuos grobstytojus ir teroristus. Ne kiekvienas būtų išdrįsęs.
Liusė gūžtelėjo pečiais.
Pasistengsiu kaip galėdamas greičiau sugrąžinti tave į normalų gyvenimą, pažadėjo Brajenas, nors tikrai nelaukė tos akimirkos, kai ji dings iš jo gyvenimo. Bet tai neišvengiama. Kad ir kaip ji traukia, jis negali leisti Liusei ar kokiai kitai moteriai pernelyg prie jo priartėti. Tai būtų ir nesąžininga, ir nesaugu.
Viskas ne taip blogai, tarė Liusė ir šniurkštelėjo nosimi. Jūros vėjas beveik nudžiovino skruostus. Namie negalėčiau šitaip pustytis, vakarieniauti milijardus kainuojančioje pilyje ir susipažinti su leidybos magnatais.
Neišauklėtais leidybos magnatais, liūdnai nusijuokęs pridūrė Brajenas. Ak, Liuse, tu tikra šaunuolė!
Jis spontaniškai ją apkabino tikėdamasis, kad tai bus trumpas, draugiškas gestas, tačiau Liusė apsivijo jį rankomis ir stipriai prispaudė.
Beveik savaime jo ranka nuslydo žemyn jos liaunu liemeniu, paskui dar truputį žemiau, žaisdama švelniu linkiu. Suvokęs, ką darąs, Brajenas staiga suakmenėjo juk jis ketino paglostyti Liusės užpakaliuką! Atsipeikėjęs vyras šiaip taip atsiplėšė nuo jos.
Ji pakėlė į Brajeną savo žvilgančias žalias akis, dar drėgnas nuo ašarų, rausvos lūpos buvo pravertos. Tas žvilgsnis, kupinas begalinio pasitikėjimo, visiškai jį nuginklavo.
Niekas niekada į jį taip nežvelgė. Nespėjęs nė susivokti Brajenas palenkė galvą ir pabučiavo drėgnas, rausvas Liusės lūpas.
Jos buvo švelnios it rožės žiedlapiai ir tokios atviros it išsiskleidęs žiedas. Brajeno siela ištirpo ir susiliejo su Liusės, jų širdys ėmė plakti vienu ritmu ir pagaliau ribos išnyko buvo nebeaišku, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas.
Liusė traukė jį jau seniai, nuo pirmos akimirkos, ir Brajeno kūnas atgijo tokiu geiduliu, kad net gėlė.
Jos lūpos švelniai dvelkė vynu, jis norėjo jos daugiau, liežuvis slydo giliau. Liusė pasidavė nė nedvejodama. Jos pasitikėjimas vėl pribloškė Brajeną.
Ir padėjo jam atsitokėti. Jis negali pasinaudoti padėtimi. Juk pats įtraukė Liusę į šią sumaištį ir pažadėjo ja pasirūpinti. Ji visiškai priklauso nuo jo, jis teikia maistą, drabužius, pastogę. Pasinaudoti savo padėtimi būtų nesąžininga.
Brajenas atsitraukė, suėmė Liusę už nuogų rankų ir atstūmė nutraukdamas bučinį.
Neturėtume to daryti.
Jis kelis kartus sumirksėjo ir jis pagalvojo, ar jam tik pasirodė skausmas jos žvilgsnyje. Bet po akimirkos ji jau šelmiškai šypsojosi.
Kodėl ne? Juk turime atrodyti kaip įsimylėjėliai. Aš tik vaidinu savo vaidmenį.
Brangute, jeigu tai buvo vaidyba nusipelnei Akademijos apdovanojimo.[11]
Esu talentinga, pripažino Liusė, palikdama jam nuspręsti, ką ji tuo norėjo pasakyti. Talentinga aktorė? Ar kita prasme?
Kai juodu pasuko link laiptų, Liusė įžūliai uždėjo ranką jam ant užpakalio ir spustelėjo:
Labai talentinga.
Vadinasi, nėra jokios dviprasmybės. Ji aiškiai leido suprasti, kad mielai pasimylėtų su juo.
Deja, šio pasiūlymo jam teks atsisakyti. Ir visai ne todėl, kad negalėtų to įsivaizduoti atvirkščiai, apie nieką kitą negalėjo galvoti valgydamas desertą ir gerdamas kavą, atsisveikindamas su šeima, pasižadėdamas atsargiai vairuoti ir važiuodamas namo.
Jautėsi lyg šešiolikmetis per pirmąjį pasimatymą deja, greičiausiai ir šansų turėjo tiek pat. Kaskart pažvelgęs į Liusę, vėjyje besiplaikstančius jos plaukus, nuo gardaus maisto, vyno ir nuovargio apsiblaususias akis, jis troško išsinerti iš odos.
Palydėjo ją iki lifto saugodamasis, kad neprisiliestų.
Grįšiu po kelių minučių, tarė jis. Reikia pažiūrėti, kaip sekasi restorane.
Liusė žvilgtelėjo į laikrodį.
Argi restoranas dar neuždarytas?
Ak taip, teisybė. Patikrinsiu, ar viskas paruošta rytojui.
Kvailas pretekstas, juk Liusė gerai žino, kad Stašas puikiausiai susidoroja su kasdieniais restorano reikalais. Bet Brajenas nieko kito nesugalvojo. Jis negalėjo kartu su Liuse grįžti į namus, kol nenuslopino įsisiautėjusio geismo. Tokios būsenos kaip dabar jautėsi nepajėgus jai atsispirti, užtektų menkiausios užuominos, ir prarastų savitvardą. Negalėdamas nuspėti, kokios mintys sukasi Liusės galvoje, Brajenas nusprendė, kad bus geriau, jei laikysis atokiau nuo jos.