Vieną dieną jis su vyskupu vaikštinėjo gana nuošalioje vietoje, iš kurios buvo matyti pačios aukščiausios Pirėnų viršukalnės. Vyskupas pastebėjo (aš perduodu Marsoljė pasakojimą), kad abatas be galo susikaupęs, tarsi nuo visko atsiribojęs, vedžiojo akimis per viršukalnes; vyskupas atspėjo slaptą jo mintį ir dėl to pajuto privaląs pasakyti, kad jis atrodo tarsi ieškąs vietos, kur galėtų pastatydinti vienuolyną. Abatas paraudo, bet, būdamas atviras, prisipažino, kad iš tiesų apie tai galvojo ir manė: nieko geresnio negalėtų sugalvoti. Jeigu taip, tęsė vyskupas, jums tereikia kreiptis į mane, aš pažįstu šiuos kalnus, dažnai po juos vaikštinėdavau čia lankydamasis; aš žinau tokias atšiaurias ir taip nuo žmonių nutolusias vietas, kad jūs, nors ir koks reiklus būtumėte, liktumėte jomis patenkintas. Abatas, neabejojęs rimtomis vyskupo kalbomis, karštai, kaip buvo įpratęs, paprašė parodyti tas vietas. Aš tikrai to nedarysiu, atsiliepė vyskupas, tos vietos yra tokios kerinčios, kad kartą ten patekus nebebūtų įmanoma jus iš ten ištraukti. Paviešėjęs pas Komenžo ganytoją, Ransė grįžo pas Aleto vyskupą. Jo būstas atšiaurus, rašė Ransė, jį supa aukšti kalnai, kurių papėdėje su dideliu triukšmu krinta smarkus krioklys.
Mūsų senieji papročiai niekur nedingo. Žmonės mėgo abato de Ransė svarstymus apie gėrybių, kurias dera arba nedera kaupti, teisėtumą, apie tai, kas leidžiama pasilikti, o ką privalu grąžinti, apie Dievui pateikiamas savo turtų apyskaitas. Sąžinės skrupulai buvo visuotinio dėmesio dalykas, mes nė iš tolo neprilygstame aniems laikams; žmogus buvo gerbiamas, kad ir kokia būtų jo padėtis; ir vargšai, ir turtuoliai buvo sveriami tikėjimo matu. Tokia moralinė lygybė leisdavo žmogui ištverti politinę nelygybę. Nei Brunas, nei Paulius27 nenorėjo pasitraukti iš atsiskyrėliško prieglobsčio Alpėse ar Tebaidoje, taip ir Ransė nebūtų norėjęs palikti Pirėnų, bet šiuose kalnuose slypėjo pavojus: per kaitri saulė, o nuo jų viršūnių buvo matyti Inesos ir Chimenos28 buveinės.
Praėjus daugeliui metų po Ransė apsilankymo, Komenžo vyskupystės Alano parapijoje dvylikametė piemenaitė ganė ožkas ir krito šaukdama: Jėzau! Jai pasirodžiusi baltarūbė ponia pasakė: Nieko nebijok. Ir ištraukė piemenaitę iš prarajos. Švenčiausiajai Mergelei (nes tai buvo ji) mergaitė pasiguodė, kad pametė savo rožinį. Švenčiausioji Mergelė jai davė kitą ir liepė pasakyti kunigui, kad toje vietoje, kur ji parkrito, jis pastatydintų koplyčią. Komenžo vyskupas, pas kurį pirma svečiavosi Ransė, jam apie tai parašė į Trapistų vienuolyną. Savo abatijoje užsidaręs Ransė patarė pastatydinti šventojo Bernardo Dievo Motinai skirtą koplyčią, kurios šiandieniniai griuvėsiai žymi pirmąjį Ransė žingsnį į pasitraukimą iš pasaulio.
Komenžo ir Aleto vyskupai iš pradžių griežtai nepritarė radikaliems Ransė ketinimams ir patarė laikytis dorybei būdingo kuklumo. Jie sakė: Jūs norite gyventi vien sau. Aleto vyskupas palaikė Ransė mintį atsisakyti palikimo, bet priešinosi jo polinkiui į vienumą. Šis polinkis, kartojo jis, ne visuomet kyla iš Dievo, jį dažnai įkvepia pasišlykštėjimas pasauliu, toks pasišlykštėjimas, kurio priežastis ne visada tyra.
Abatas ne tik laikėsi nuomonės apie turto daromą žalą, bet ir atkakliai gynė savo požiūrį į atsiskyrėlio gyvenimą; buvo linkęs atsisakyti beneficijų, mat manė, kad beneficijas valdantis abatas prieštarauja Bažnyčios dvasiai, tačiau jis su siaubu klausydavo kalbų apie įprastinį vienuolyną. Jis dažnai sušukdavo: Ar tai man pasidaryti vienuoliu, man! Jo neryžtingumas atsispindi laiškuose draugams: Išorinės kliūtys yra mažiausios mano gyvenime, aš negaliu apsiginti nuo savęs paties.
Nėra nieko pastovaus: gyveni, gyveni ir nežinai, gerai ar blogai. Aleto vyskupas iš pradžių laikėsi tokių pažiūrų, kurios jau buvo pelniusios Ransė pasitikėjimą; jis nepamiršo pasikalbėjimų su būsimu atsiskyrėliu už trijų šimtų žingsnių nuo savo namų, ant sraunaus Pirėnų upokšnio kranto; taip ant Kretos kalno Platono išminčiai diskutuodavo apie įstatymus. Pritildykite lyros skambesį, pakeiskite pokalbio dalyvius, ir to srauto banga jums atplukdys žodžius, kurie bus pilni kitokių chimerų. Daugelį metų Aleto vyskupas nenukrypo nuo Bažnyčios mokymo, paskui ištiko krizė. 1697 metų sausio 29 dieną ponia de Sen Lu apie tai parašė Ransė. Jo gyvenimas jau ėjo į pabaigą, ir Ransė galėjo guostis tik ašaromis. Aleto vyskupas pasidavė daktaro Arno ir kanauninko de Voselio įtakai. Jis pasitraukė į Nyderlandus ir Valoni pavarde buvo paslapčia išsiųstas į Romą pas bendratikius. Neištikimybė susmulkėjo: nebeliko Arijo, kuris įpusėjus Nikėjos susirinkimui paliko jį, išsivesdamas kartu ir dalį krikščionijos.
Verece, kur Ransė dažnai lankydavosi, jo laukė priešiškai nusiteikusi gausi šeima, nepatenkinti draugai, sutrikę tarnai. Norėdamas apiplėšti save, jis susidūrė su tokiais pačiais sunkumais, kai siekiama praturtėti. Niekas negalėjo numanyti, kokios buvo jo paskatos, nes po ponios de Monbazon mirties jis niekada neištarė tos moters vardo, išskyrus pirmąsias sielvarto dienas. Buvo juntama užgniaužta aistra, bet net menkiausi jo poelgiai išduodavo būsimą kovą.
Pasaulio įvykių atmintis peraugo į neapykantą gyvenimui, kuri pavirto tikru apsėdimu. Jo nusivylimas žmonėmis panėšėjo į antikos stoicizmą, kiek jis artimas krikščionybei. Aleksandrijos mokyklos platonikai nusižudydavo, kad patektų į dangų, bet kaip kankinasi panašios būsenos apimta vargšė siela! Ji blaškosi tarp minčių apie savižudybę, netikrumo ir siaubo, nes sprendimas dar nepriimtas.
Savo laiškuose trapistų abatas rašė: Aš prisipažįstu, kad pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kurį man būtų malonu matyti. Jau šešeri metai, kai mąstau apie atsitolinimą ir pasitraukimą iš pasaulio, ir tereikia žengti pirmąjį žingsnį; tačiau gyvenimui skirtas laikas senka, ir kai galiausiai pabusi iš miego, pamatysi, kad esi tuščiomis rankomis. Aš taip trokštu būti užmirštas, kad niekas neprisimintų, jog gyvenau.
Jis pardavė sidabro indus, gautą pelną išdalijo kaip išmaldą, grauždamasis, kad anksčiau nepagelbėjo stokojantiesiems. Paryžiuje turėjo dvejus rūmus, kurių vieni vadinosi Tūro rūmais; juos paskyrė vargšų ir bendrajai ligoninėms, perdavimo aktą pasirašė notarai Lemuanas ir Toma. Jo paskutinė auka buvo Vereco žemių pardavimas; vis dėlto pasidavęs jausmams priėmė vieno giminaičio pasiūlymą; tas giminaitis negalėjo surinkti reikiamos sumos, ir pirkinys buvo perleistas Ninonos favoritui abatui dEfja. Ransė iš karto perdavė ligoninių valdytojams už žemes gautus šimtą tūkstančių ekiu.
Pažvelkime į dabartines Vereco naujienas: kas dar, po didžiojo Atgailautojo, drįsta rašyti laiškus toje vietovėje? 1825 metų balandžio 11 dieną praeitį menančioje buvusioje Ransė nuosavybėje, Larsė miške, Monbazono parke buvo rastas lavonas. Balandžio 10 dienos pavakarę pasigirdo riksmas: Gelbėkite! Žmogžudystės liudininkė buvo jauna mergina, kuri su meilužiu slėpėsi tarp aukštų viržių. Tuo tarpu dvidešimt dvejų metų Kurjė našlė (mat rastasis lavonas buvo būtent jos vyro) naktį pusnuogė siautė su kaimiečiais tarsi į laisvę ištrūkusi dvasia. Verece pasklidę gandai pavertė Kurjė gyvenimą niekinga kova su varžovu: tai niekam neįdomūs sielvartai, aimanos, kurios pradingsta mus užplūstančiame sraute. Galbūt koks nors paukštelis apgiedojo tragišką įvykį, nutikusį tuose miškuose, kur kadaise Ransė malšino savo skausmą. Laikraštyje Gazet diu vilaž Kurjė buvo parašęs: Lakštingalos čiulba, atskrenda kregždutės. Jis, Atėnų dvasios auklėtinis, draugams dainavo apie parskrendančias kregždutes29.
Neramios dvasios mokslininkas helenistas, aistringas pamfletistas Kurjė kartą Florencijoje, nelaimei, suliejo rašalu vieną Longo romano puslapį; netrukus dingusio Dafnio ir Chlojos fragmento leidėjas apsigyveno toje vietovėje, po kurią kadaise vaikščiojo Anakreonto leidėjas.
Jeigu tie medžiai, po kuriais buvo nužudytas Kurjė, dar stovi, tai ką gi saugo jų ūksmė, ką gi mes paliekame, kad ir kur būtume? Ar Polis Luji Kurjė galėjo numanyti, kad nemirtingumas dangstytųsi ašutine ir lietų ašaras? Verecas išugdė trapistų reformatorių ir pražudė pamfletų autorių. Gyvenimas visu savo svoriu prislėgė dvasią, kuri ištrūko ir metė iššūkį dangui. Nuostabus dalykas! Filosofas Kurjė su pasauliu atsisveikino tais pačiais žodžiais, kuriuos miške kadaise kartojo Ransė: Atimkite iš manęs tą taurę, kartūs tie nuodai.
XVIII amžiaus viduryje Verecas buvo Liudviko XV ministro, hercogo dEgijono nuosavybė. Šis niekam tikęs, kaip ir visi to meto valstybės vyrai, ministras savo pilyje išspausdino ponios kunigaikštienės de Konti Rinktinę penkis ar šešis nešvankaus ir bedieviško veikalėlio egzempliorius. Per revoliuciją, tą kraujo jūrą, kuri nuplovė Prancūziją suteršusią begėdystę, Vereco pilis buvo sugriauta. Verecui ir Trapistų vienuolynui Ransė atidavė visą save: Verecui nerūpestingumą, netikėjimą, blogus įpročius, išprovokavusius visišką žlugimą, trapistams amžiams perdavė rimtumą, šventumą, atgailą.
Neramios dvasios mokslininkas helenistas, aistringas pamfletistas Kurjė kartą Florencijoje, nelaimei, suliejo rašalu vieną Longo romano puslapį; netrukus dingusio Dafnio ir Chlojos fragmento leidėjas apsigyveno toje vietovėje, po kurią kadaise vaikščiojo Anakreonto leidėjas.
Jeigu tie medžiai, po kuriais buvo nužudytas Kurjė, dar stovi, tai ką gi saugo jų ūksmė, ką gi mes paliekame, kad ir kur būtume? Ar Polis Luji Kurjė galėjo numanyti, kad nemirtingumas dangstytųsi ašutine ir lietų ašaras? Verecas išugdė trapistų reformatorių ir pražudė pamfletų autorių. Gyvenimas visu savo svoriu prislėgė dvasią, kuri ištrūko ir metė iššūkį dangui. Nuostabus dalykas! Filosofas Kurjė su pasauliu atsisveikino tais pačiais žodžiais, kuriuos miške kadaise kartojo Ransė: Atimkite iš manęs tą taurę, kartūs tie nuodai.
XVIII amžiaus viduryje Verecas buvo Liudviko XV ministro, hercogo dEgijono nuosavybė. Šis niekam tikęs, kaip ir visi to meto valstybės vyrai, ministras savo pilyje išspausdino ponios kunigaikštienės de Konti Rinktinę penkis ar šešis nešvankaus ir bedieviško veikalėlio egzempliorius. Per revoliuciją, tą kraujo jūrą, kuri nuplovė Prancūziją suteršusią begėdystę, Vereco pilis buvo sugriauta. Verecui ir Trapistų vienuolynui Ransė atidavė visą save: Verecui nerūpestingumą, netikėjimą, blogus įpročius, išprovokavusius visišką žlugimą, trapistams amžiams perdavė rimtumą, šventumą, atgailą.