Karaliui iškeliavus iš Prancūzijos,
Nelaimė sekė iš paskos:
Jis iškeliavo sekmadienį,
O pirmadienį buvo sučiuptas.
Šambore yra tik vieni dvigubi laiptai, kad būtų galima nulipti ir užlipti nesusitinkant; ten viskas padaryta karo ir meilės slėpiniams. Sulig kiekvienu aukštu rūmas vis labiau atsiskleidžia; kylančios pakopos išpuoštos kaneliūromis, kaip katedrų bokšteliuose. Pastatas atrodo nubarstytas fantastiniais piešiniais, kuriais trykšte trykšta skliauto formos; keturkampius arba apvalius židinius puošia marmuriniai fetišai, panašūs į dievukus, kokius matydavau kasinėjant Atėnus. Iš toli rūmas primena arabeską, jis panašus į moterį, kuriai pūstelėjęs vėjas išdraikė šukuoseną; žvelgiant iš arti, ši moteris susilieja su mūro sienomis ir pavirsta bokštais; tada ji tarsi ant griuvėsių rymanti Klorinda. Atrodo, čia pasidarbavo įnoringas skulptorius; smulkūs ir subtilūs bruožai atsikartoja mirštančios kariūnės šmėkloje. Įžengę į vidų jūs pamatysite lelijomis ir salamandromis išpieštas lubas. Jeigu kada nors Šamboras būtų sugriautas, mes nebeturėtume pirmykščio renesanso stiliaus statinio, nes Venecijoje šis stilius negrynas.
Šamboro apleistumas jam teikė ypatingą grožį: per langus aš mačiau išdžiūvusį gėlyną, nugeltusią žolę, pajuodusius javų laukus; tai mano vargstančios, skurdžios ir ištikimos tėvynės atvaizdas. Man ten klajojant, virš Kosono, mažo upeliuko, sklandė tamsus paukštis.
Abatas Le Butijė apsistojo savo vienuolyne, kurį visą supo miškai, iš kurios pusės pažiūrėtumei. Pilį, šalia kurios net nebuvo jokio kaimo, slėgė prakeiksmas. Visur buvo matyti šlovės ir pralaimėjimo pėdsakai, kuriuos paliko Marinjano nugalėtojas ir Madrido kalinys16, po Vaterlo mūšio visur išsisklaidę prancūzų kariai; čia pilna ištikimybės mūsų karaliams, laukiant liepos įvykių, ženklų. Akis traukia hercogienės dEtamp, kuri buvo grafienės de Šatobrijan pirmtakė, vardaženklis: tai dūlančios dingusio grožio žymės. Pranciškus I, suvokęs malonumų tuštybę, viename lango stikle aštriu deimantu buvo išraižęs tokį dvieilį:
Moteris labai nepastovi.
Kvailas tas, kuris ja tiki.
Tai žaidimai princo, kuris buvo įsakęs iškasti Lauros17 palaikus, kad galėtų į ją pasižiūrėti. Kur dabar tas lango stiklas? Susivieniję prancūzai siekė dar neištremto Anri18 labui įgyti apleistą parką jo protėvių žemėse. Kurjė pasipriešino šiam pirkiniui, ir nekaltas jaunuolis, iš kurio jis išplėšė Šamborą, liko gyvas.
Neseniai šis našlaitis buvo mane pasišaukęs į Londoną, aš atsiliepiau į nelaimingojo kvietimą. Anri mane širdingai priėmė toje jam iš po kojų slystančioje žemėje. Aš vėl išvydau miestą, kuris matė mano greitą šlovę ir mano nesibaigiantį vargą, išvydau tas rūke ir tyloje skendinčias aikštes, kur šmėžavo mano jaunystės pavidalai. Kiek dienų nutekėjo nuo to laiko, kai Kensingtone svajojau apie Renė19, iki dabar! Buvęs tremtinys turėjo parodyti našlaičiui miestą, kurį mano akys vos galėjo atpažinti.
Aštuonerius metus gyvenau kaip pabėgėlis Anglijoje, paskui buvau ambasadorius Londone, bendravau su lordu Liverpuliu, ponu Kaningu ir ponu Krokeriu; buvau daugelio čia įvykusių pokyčių liudininkas, o kur dar savo palankumu man garbę suteikęs Jurgis III ir toji Šarlotė, kuriuos aprašiau savo Memuaruose. Kas nutiko mano tremties draugams? Vieni jau mirę, kitus likimas vėtė ir mėtė, jie, kaip ir aš, regėjo savo artimųjų ir draugų netektį. Šioje šalyje, kur mūsų niekas nepasigedo, vis dėlto turėjome savų džiaugsmų, be to, buvome jauni. Jaunutės mergaitės, kurių gyvenimo pradžią buvo paženklinusi nedalia, atsinešdavo visos savaitės triūso vaisius ir linksmai šokdavo gimtinės šokius. Užsimegzdavo simpatijos; mes melsdavomės koplyčiose, kurias aš vėl aplankiau ir kurios nė kiek nepasikeitė. Mes graudžiai verkėme sausio 21 dieną, sujaudinti laidotuvių prakalbos, kurią pasakė kunigas emigrantas iš mūsų kaimo. Vaikštinėdami palei Temzę stebėdavome, kaip į uostą įplaukia viso pasaulio gėrybių prikrauti laivai, mes, visiški vargšai, netekę gimtųjų namų, Ričmonde gėrėdavomės užmiesčio vilomis! Visi šitie dalykai buvo tikra palaima. Ar dar sugrįš ji, mano vargo dienų palaima? Ak, tremties bičiuliai, skurdo draugai, kelkitės, štai ir aš! Patraukime kaip kadaise į sodelį šalia menkos tavernos, išgerkime puodelį prastos arbatos, pasišnekučiuokime apie savo kraštą; bet aplinkui nieko nėra, aš likau vienas.
Aštuonerius metus gyvenau kaip pabėgėlis Anglijoje, paskui buvau ambasadorius Londone, bendravau su lordu Liverpuliu, ponu Kaningu ir ponu Krokeriu; buvau daugelio čia įvykusių pokyčių liudininkas, o kur dar savo palankumu man garbę suteikęs Jurgis III ir toji Šarlotė, kuriuos aprašiau savo Memuaruose. Kas nutiko mano tremties draugams? Vieni jau mirę, kitus likimas vėtė ir mėtė, jie, kaip ir aš, regėjo savo artimųjų ir draugų netektį. Šioje šalyje, kur mūsų niekas nepasigedo, vis dėlto turėjome savų džiaugsmų, be to, buvome jauni. Jaunutės mergaitės, kurių gyvenimo pradžią buvo paženklinusi nedalia, atsinešdavo visos savaitės triūso vaisius ir linksmai šokdavo gimtinės šokius. Užsimegzdavo simpatijos; mes melsdavomės koplyčiose, kurias aš vėl aplankiau ir kurios nė kiek nepasikeitė. Mes graudžiai verkėme sausio 21 dieną, sujaudinti laidotuvių prakalbos, kurią pasakė kunigas emigrantas iš mūsų kaimo. Vaikštinėdami palei Temzę stebėdavome, kaip į uostą įplaukia viso pasaulio gėrybių prikrauti laivai, mes, visiški vargšai, netekę gimtųjų namų, Ričmonde gėrėdavomės užmiesčio vilomis! Visi šitie dalykai buvo tikra palaima. Ar dar sugrįš ji, mano vargo dienų palaima? Ak, tremties bičiuliai, skurdo draugai, kelkitės, štai ir aš! Patraukime kaip kadaise į sodelį šalia menkos tavernos, išgerkime puodelį prastos arbatos, pasišnekučiuokime apie savo kraštą; bet aplinkui nieko nėra, aš likau vienas.
Ransė išvyko iš Šamboro, taip pat ir aš turiu palikti šį prieglobstį, kur, regis, mano mintys nuklydo per daug toli. Šalia apleisto parko aš vėl išvydau Luarą; upė nemato, kokios ištuštėjusios jos pakrantės; upėms visai nerūpi jų krantai. Neklauskite Luaros apie Gizus20, nors ji ir nuplukdė jų pelenus. Prieš aštuonis mėnesius už šimto penkiasdešimties mylių nuo čia, svetimoje žemėje, kartu su jaunuoju našlaičiu aš aplankiau poną hercogą de Levi21, kurio protėviai kadaise buvo ištikimi Simono de Monforo bendražygiai. Mirpua buvo Tikėjimo maršalas, šis titulas atiteko paskutiniam jo sūnėnui. Sutikau ir ponią hercogienę de Levi, kilusią iš garsiosios dObiusonų giminės; ji būtų galėjusi parašyti Filipinos Elenos istoriją, jeigu jos nebūtų ištikusios skaudžios ir apgailėtinos nelaimės. Per pastarąją kelionę į Londoną vienoje Holborno palėpėje mane priėmė ne pusbrolis emigrantas22, bet tikras amžių paveldėtojas. Jo parodytas svetingumas kompensavo tai, ko čia kadaise taip troškau. Jaunasis paveldėtojas vis laikėsi man už nugaros, taip saulė slepiasi už griuvėsių. Sudriskusi širma, už kurios glaudžiausi, man atrodė puikesnė už Versalio sienų panelius. Susirgus mano paskutinis slaugas buvo Anri; tai gerosios vargo šmėklos. Kai našlaitis įeidavo, aš bandydavau atsistoti; tik šitaip galėdavau jam parodyti dėkingumą. Sulaukus mano metų, esi turtingas tik amžiaus negalių. Anri pašventino mano vargus; jis visko neteko, išskyrus autoritetą; kasryt aš matydavau, kaip viena anglė važiuoja pro mano langus; ji sustodavo ir, vos išvydusi jaunąjį Burboną, prapliupdavo ašaromis; koks valdantis karalius turėtų tiek galių, kad sukeltų tokią ašarų liūtį kaip šių nepažįstamų nelaimingojo princo pavaldinių?
Vos palikus Šamborą, pasiuntinys, atskubėjęs iš Blua, pranešė Ransė apie Orleano kunigaikščio ligą. Abatas vėl leidosi į kelią, Gastono liga buvo rimta; mirtis surakino princo, frondos šauklio, kuris Kastelnodari mūšio lauke neprilygo bearniečio narsai, lūpas; šalia mirštančiojo lovos stovėjo šmėkla begalvis, atpildo reikalaujantis Monmoransi.
Ransė parašė Arno dAndiji; čia pateikiamą jo laišką man maloniai perdavė ponas de Monmerkė.
Blua, 1660 metų vasario 8 diena.
Aš būčiau turėjęs garbės jums parašyti anksčiau, jeigu manęs nebūtų sulaikiusios Pono23 liga ir mirtis. Stengiausi kaip galėdamas palengvinti paskutines jo gyvenimo dienas ir prisipažįstu, kad mane taip sugraudino apgailėtinas reginys, jog aš negaliu atsigauti. Guodžia vien tai, kad jis mirė nuolankiai, kaip ir dera savo Dievo valios klausančiam tikram krikščioniui. Vos susirgęs priėmė Švenčiausiąjį sakramentą ir pats antrą kartą paprašė manęs suteikti jam, mirštančiam, komuniją, nuoširdžiai pademonstravęs tikrą tikėjimą ir visišką panieką pasaulio dalykams. Pone, koks pavyzdys tiems, kurie prisirišę prie pasaulio tuštybės, ir tiems, kurie yra įsitikinę jo niekingumu ir daro viską, kad jo atsikratytų! Savo mirties dieną vargšas princas ištarė šiuos žodžius: Domus mea domus desolationis.24 O kai norėta jį paguosti, kad nėra toks silpnas, kaip pats mano, jis atsakė: Solum mihi superest sepulchrum25; paskui paprašė paskutinio patepimo ir pasakė, kad susitaikė su Dievo valia; aš esu tikrai įsitikinęs, kad Dievas bus jam gailestingas. Aš negaliu jums aprašyti jo mirties aplinkybių; tebesu Blua persišaldęs, ir šis negalavimas man neleidžia ilgai laikyti plunksną rankoje. Prašau jus melsti Dievą ir man maldauti Jo malonės, kad šis nepaprastai jaudinantis įvykis atneštų visą įmanomą gėrį ir naudą. Dar keli žodžiai apie vargšo princo mirtį: jam užgesus, visas sielvartaujantis dvaras pratrūko raudomis ir dejonėmis; žmogaus protas negalėtų įsivaizduoti nieko labiau sukrečiančio; prisipažįstu, kad aš tebesu prislėgtas skausmo.
Tada Ransė pasirodė toks atjaučiantis, kad visi troško turėti jį šalia savęs atėjus paskutinei valandai. Buvo manoma, kad tik jo rankos tinkamai palydės į mirtį, tuo tarpu kiti norėjo gyventi jo palaikomi. Vos tik Gastonas atidavė dvasią, šeimynykščiai jį apleido. Ransė beveik vienas budėjo prie velionio. Jis nelydėjo princo kūno į Sen Deni26, bet paliko jo neryžtingą širdį Blua jėzuitams; šitaip anksčiau bebaimė Henriko IV širdis buvo perduota La Flešo jėzuitams. Tada Le Butijė pasitraukė į Maną, ten nuo visų atsiskyręs išbuvo du mėnesius; jis netgi pasivadino kitu vardu, tarsi būtų bijojęs prie dangaus vartų būti atpažintas ir sustabdytas.
Jis vėl prisiminė seniai puoselėtą sumanymą tolesniuose savo veiksmuose vadovautis Aleto ir Komenžo vyskupų patarimais. Nusprendęs įgyvendinti šį sumanymą, 1660 metų birželio 22 dieną motinai Luizai parašė: Aš išvykstu rytoj, nepranešęs nė vienam draugui. Atvyko į Komenžą to paties mėnesio 27 dieną, po žemės drebėjimo; taip ir aš, pasirodžius Vegos žvaigždei, paskendęs svajonėse atkeliavau į Granadą.
Komenžo vyskupas buvo išvykęs; Ransė liko jo laukti. Sugrįžęs vyskupas pradėjo lankyti diecezijos bažnyčias. Ransė važinėjo kartu.
Tų apylinkių olose jie aptiko krikščionių, kurie veik nepanėšėjo į žmones. Vyskupas užjautė vargšus, suburdavo juos draugėn, sėdėdavo kartu su jais tarp krūmais apaugusių uolų. Abatas de Ransė susijaudindavo prisiminęs, kad gerasis ganytojas šitaip ieškodavęs pasiklydusių avių.