Iki šiol niekas neatkreipė dėmesio į šį skundą, ištrūkusį iš Ransė širdies, taip nepastebi ir garsą atkartojančios kalnų harmonijos; širdies skundas neturi konkretaus adresato, jis sumyšta su sunkiais kenčiančiojo kaltinimais savajam gyvenimui. Nusprendęs užsidaryti pas trapistus, Ransė pirmiausia aplankė savąjį Bulonės vienuolyną, nes jis įsikūręs tarp miškų, ten buvo matyti jūra paskutinis pasaulio paveikslas; paskui grįžo pas trapistus ir visam laikui apsigyveno nuošaliuose jų soduose, kaip kadaise Babilonijos valdovai.
Iš Romos kurijos buvo gauti Trapistų vienuolyno regulą patvirtinantys dokumentai. Ransė būtų norėjęs įžengti į naują gyvenimą kartu su buvusiu Trapistų vienuoliu Dom Bernjė, kuris iki tol šiaip taip stūmė dienas, bet galiausiai buvo paliestas malonės; tačiau Dom Bernjė buvo pasiruošęs tik po keturių mėnesių. 1664 metų birželio 26 dieną Prijero abato atstovas generalinis vikaras Dom Mišelis de Gitonas įšventino Ransė į vienuolius su kitais dviem naujokais, kurių vienas, vardu Antuanas, anksčiau buvo Ransė tarnas. Tokiu būdu buvęs tarnas Antuanas dangaus buvo sulygintas su savo šeimininku. Po keturių dienų Pjeras Felibjenas pradėjo vadovauti Trapistų vienuolynui abato de Ransė vardu. Ransė priėmė vienuoliškąjį palaiminimą iš airių vyskupo Arda, kuriam patarnavo Sen Marten de Sėjė vienuolyno abatas, rankų. Kitą dieną trapistų abatas išvyko į savo vienuolyną. Vienam savo draugui jis vis dėlto parašė: Mano apsisprendimas tai visiškas susitaikymas su Apvaizda. Melskitės už mane.
Pirmasis Ransė apsilankymas pas trapistus ilgai netruko. Jis pradėjo didelį vienuolyno remontą, bet jam duodant naujus nurodymus dėl choro ir maldų vietos, dailidėms ir mūrininkams pradėjus darbus, buvo iškviestas į Paryžių dalyvauti generaliniame reguliariųjų vienuolijų susirinkime. Šis jaunas vyras, kadaise itin paisęs pasaulio nuomonės, į susirinkimo vietą iškeliavo paprastu vežimu, tarsi koks elgeta; visą gyvenimą jam liko būdingi tokie perdėti gestai. Susirinkimas jam pavedė vykti į Romą ir derėtis dėl reformos. Prieš kelionę jis ilgai tarėsi su kardinolu de Recu, kuris jį lydėjo iki Komersi. Paskui Ransė kelioms dienoms sugrįžo pas trapistus. Rūpinosi jais kaip nuolankus brolis. Jis kalbėjo: Ar mes mažesni nusidėjėliai negu pirmieji cistersų vienuoliai? Ar mums reikia mažiau atgailauti? Jam buvo prieštaraujama, kad šių laikų vienuoliai, būdami silpnesni, nebetinka asketiškam gyvenimui. Verčiau tarkite, atsakė jis, kad mes esame ne tokie uolūs. Visuotiniu sutarimu vienuoliai atsisakė gerti vyną ir valgyti žuvį; jie sau uždraudė vartoti mėsą ir kiaušinius. Buvo priimtos mandagaus elgesio ir tarpusavio bendravimo taisyklės; jie gerbė vienas kitame atpirktąjį ir niekino nupuolusį žmogų.
Skirstant darbus, Ransė atiteko dirvonuojančios žemės rėžis; pirmą kartą į žemę įbestas jo kastuvas atsitrenkė į kažin ką kietą: tai buvo senoviškos auksinės angliškos monetos. Iš viso šešiasdešimt, kiekviena septynių frankų vertės; ši netikėta Apvaizdos malonė leido Ransė išsirengti į kelionę. Sušaukęs vienuolius, jis atsisveikino. Aš noriu tiktai, pasakė jiems, atkreipti jūsų dėmesį į šiuos šventojo Bernardo žodžius: Mano sūnau, jeigu jūs žinotumėte, kokios yra vienuolio pareigos, jūs aplaistytumėte ašaromis kiekvieną duonos kąsnį. Paskui jis pridūrė: Meldžiu Dievą pasigailėti jūsų ir manęs. Jeigu Jis išskirs mus šiame gyvenime, tai tesujungia amžinybėje.
Nuolankiai nusilenkę vienuoliai paprašė Dievą saugoti jų abatą.
Naujasis Tobijas iškeliavo į Ninevę; jo kelionės tikslas nebuvo santuoka su Ragelio dukterimi, nes Ragelio dukra jau buvo mirusi. Ransė kelionės palydovas buvo nebe Rapolas, o Atgailos dvasia; ši dvasia leidosi į kelią atsiimti ne skolų, bet vargo34. Klaidžiojant po švento ir nenykstančio Rašto sritis, kur nėra erdvės ir laiko, tylą sudrumsčia tik koks nors nuo amžinybės atitrūkęs daiktas.
Šalon siur Sone didysis atgailautojas susitiko su Val Rišė vienuolyno abatu paskirtuoju kelionės palydovu. Lijone pabučiavo dėžutę, kurioje buvo saugoma šventojo Pranciškaus Saleziečio širdis. Perkopęs Alpes pasiekė Turiną; čia jis nepamatė Šventosios drobulės. Milane nusilenkė šventojo Karolio Boromėjo kapui. Laimingi mirę šventieji! Danguje jie pasitinka savo gyvenimo rytą. Bolonijoje Ransė pagarbino šventąją Kotryną. Kitokio senovės palikimo nė neieškojo, nesidomėjimas aplinka buvo jo atgaila; jo akys neieškojo tų griuvėsių, kurių nuostabų aprašymą mums pateikė abatas de Lamenė:
Metai po metų, rašė jis, nyksta didingi rūmai, nors per lietui ir vėjams atvertus elegantiškus langus dar matyti liekanos to puošnumo, kokio nė su žiburiu nerasi mūsų šiuolaikiniuose varganuose būstuose, likučiai didingos ir trapios prabangos, gausių įvairiausio meno stebuklų. Amžinai jauna gamta pamažu užgožia prašmatnias vilas nuostabius žmogaus kūrinius, tokius pat netvarius kaip ir jų kūrėjas. Rafaelio freskomis ištapytoje salėje matėme balandžių nutupėtus karnizus, matėme, kaip per marmuro grindų plyšius kalasi laukinio kapario stiebeliai, kaip viską uždengia platūs blyškiai žalsvų kerpių plotai.
Florencijoje mūsų keliauninkas net nepasidomėjo Dante ir Mikelandželu; mane patį griuvėsiai apstulbino, kai daug vėliau ten klajojau. Toskanos hercogienė surengė Ransė iškilmingą priėmimą. Gaila, kad jis ilgiau nepaviešėjo Egerijos slėnyje, čia, kur kadaise lankėsi daugybė moterų; būtų galėjęs iškviesti moterų lemūrus, kad jie pasveikintų Neerą ir Hostiją35. Pagaliau jis įžengė į šventųjų apaštalų miestą. Ak, Roma, štai ir vėl tave matau! Ar tai mūsų paskutinis pasimatymas? Vargas žmogui, sulaukusiam tokio amžiaus, kai nebelieka jokių džiaugsmų! Stebuklingi kraštai, kur jūsų niekas nepažįsta, dvelkia šalčiu; kokius mielus šešėlius dar išvysiu ateityje? Ėhė, žilą galvą gaubiančius debesis!
Ransė atvyko 1664 metų lapkričio 16 dieną, šešiomis savaitėmis vėliau už cistersų abatą, pasirengusį susikauti su reguliariaisiais observantais. 1664 metų gruodžio 2 dieną popiežius priėmė Ransė Monte Kavalo pilyje tokiais žodžiais: Adventus vester non solum gratus est nobis, sed expectavimus eum Jūsų atvykimas mums yra ne tik malonus, bet ir laukiamas. Jo Šventenybė palankiai priėmė karaliaus motinos, karaliaus pusseserės, kunigaikščio de Konti ir ponios de Longvil laiškus, kurių parašai kirtosi su naujosiomis Ransė dorybėmis, bet Romoje labiau paisoma rangų, o ne papročių. Ransė kreipėsi į popiežių Aleksandrą III lotyniška prakalba: Švenčiausiasis Tėve, atvykome iš savo vienuolyno, kuriame užsidaryti mus privertė mūsų nuodėmės, kad išgirstume Jūsų Šventenybės žodžius, nes per jus, tarsi per orakulą, Viešpats mums praneša savo valią.
Toks nuolankumas nevisiškai įtikino popiežių, todėl Ransė manė privaląs pasiaiškinti. Trapistų vyresnieji, pasakė jis, kreipdamiesi į pasaulietinius teismus, niekada nesiekė išvengti bažnytinės jurisdikcijos. Tai delikati pozicija, kuri vėliau leido Ransė užsitikrinti palankius Liudviko XIV sprendimus. Nutarta, kad Jo Šventenybė kardinolų kongregacijai paves ištirti reguliariųjų observantų bylą. Ransė patenkintas atsisveikino; jis rašė pasidavęs visus žmones Vatikane ištinkančiai iliuzijai: Jo Šventenybės audiencija truko pusantros valandos; Jo Šventenybė parodė tiek palankumo ir gerumo, kad neįmanoma norėti daugiau.
Toks nuolankumas nevisiškai įtikino popiežių, todėl Ransė manė privaląs pasiaiškinti. Trapistų vyresnieji, pasakė jis, kreipdamiesi į pasaulietinius teismus, niekada nesiekė išvengti bažnytinės jurisdikcijos. Tai delikati pozicija, kuri vėliau leido Ransė užsitikrinti palankius Liudviko XIV sprendimus. Nutarta, kad Jo Šventenybė kardinolų kongregacijai paves ištirti reguliariųjų observantų bylą. Ransė patenkintas atsisveikino; jis rašė pasidavęs visus žmones Vatikane ištinkančiai iliuzijai: Jo Šventenybės audiencija truko pusantros valandos; Jo Šventenybė parodė tiek palankumo ir gerumo, kad neįmanoma norėti daugiau.
Ransė aplankė tėvą Bona, kuris, ir tapęs kardinolu, liko jam draugiškas. Popiežius paskyrė įgaliotinius, turinčius išnagrinėti bylą. Aistringas neturto ir menkumo troškimas Romoje atrodė tarsi pamišėlio svaičiojimai. Ransė buvo pranešta, kad jis negaus to, ko norėjo, kad mėsos valgymas arba nevalgymas laikomas nereikšmingu dalyku siekiant Dievo šlovės. 1665 metų pradžioje Ransė sužinojo, kad kardinolų sprendimai jam nepalankūs, o iš Prancūzijos gauti laiškai tiktai pakenkė; taigi jis apsilankė Vatikane, iš kur laiminamas miestas ir pasaulis, bet pats ten nebuvo palaimintas.
Reikalas, dėl kurio kreipėsi Ransė, niekam nepatiko: elgetiškas gyvenimas Romos kardinolams nebuvo priimtinas. Viena vertus, įprastinės regulos besilaikantys vienuolių ordinai atsisakė priimti pataisas; reformatoriai buvo vadinami kone schizmos siekiančiais keistuoliais; iš didžiųjų Romos vienuolijų griežtai regulai pritarė tik keletas niekam nežinomų Peršo slėnio vienuolių. Ransė nepagelbėjo nė Onos Austrės protekcija; įžvalgūs italai suprato, kad Liudviko XIV motina merdėja, o Romoje mirtis padaro galą bet kokiai įtakai, net ir valdovų. Todėl Ransė, matydamas tokią nesėkmę, susiruošė atgal pas trapistus. Vos jam išvykus iš Romos jo sumanymas buvo pavadintas prancūzišku pasiutimu una furia francese: taip tame krašte apibūdinama mūsų drąsa. Atvažiavęs į Lijoną tuojau pat parašė:
Visi mano artimieji apie mane galvoja vienodai; vakar aš gavau laišką, kuris būtų jus nustebinęs, jeigu jūs būtumėte jį pamatęs. Vis dėlto mano pasitraukimas paspartino cistersų vyresniojo išvykimą iš Romos; nors jis mums buvo didžiausia kliūtis, bet jautė pareigą lydėti mane į Prancūziją; mūsų teisėjų galvose jis įtvirtino tam tikrą požiūrį į mūsų reikalą.
Prijero abatas, išgirdęs apie Ransė parvykimą, 1665 metų vasario 24 dieną jam įsakė grįžti į Italiją. Ransė pakluso, nors buvo įsitikinęs antrosios kelionės nereikalingumu. Vienas žmogus norėjo padovanoti Ransė piniginę su keturiasdešimčia luidorų; Ransė tepaėmė keturiolika.
Apeninų kalnynai vėl išvydo tą keliauninką, kuris nerašė nei atsiminimų, nei dienoraščio. Montė Luko vietovėje, žalialapių ąžuolų miškuose, Ransė galėjo matyti baltus vienuolynus, tuo metu jau apgyventus vienuolių, kur gerokai vėliau užsidarė ir grafas Potoskis36. Ransė lydėjo brangūs atsiminimai, bet tokią kelionę jis atliko pirmą kartą; jis nebuvo kaip Kamoensas37 septyniolika metų ištremtas į pasaulio kraštą, tai puikiai papasakojo ponas Manjenas; jis negalėjo nuo laivo denio sušukti žvelgdamas į priešais stūksančias Bab el Mandebo uolas: Ponia, apie jus klausinėju vėjų, padvelkiančių iš jūsų krašto, klausinėju paukščių, regėjusių jus. Tikėjimo dvelksmas ir angelų balsai atnešdavo Ransė tik atgailos prisiminimą. 1665 metų balandžio 2 dieną naujojo krikščionių legiono karys įžengė į tą pretorių apleistą karo lauką, kur tiktai laksto kiaunės ir šiurkščios žolės auga ant sienų. Roma, sako Montenis, vienintelis toks bendras, visuotinis miestas! Norint tapti šios valstybės valdovu, tereikia būti krikščionimi. Šioje žemėje nėra kitos tokios vietos, kurią dangus laikytų apglėbęs su tokiu palankumu ir pastovumu; čia net griuvėsiai šlovingi ir didingi.