Ransė atėjo į Vatikaną, nusivylęs kopė tuščiais didžiaisiais laiptais, nuo seniausių laikų numindžiotais daugybės kojų, ant kurių daugybę kartų buvo skelbiamas pasaulio likimas. Įteikė kardinolams prašymą. Vienas kardinolas pratrūko: jį supykdė neturto reikalavimas. Abatas de Ransė atsakė: Monsinjore, mane prabilti verčia ne įkarštis, bet teisingumas.
Pjeras Le Nenas rašė: Tas didis vyras reikalus tvarkė tarsi angelas, romia širdimi ir visiškai paklusdamas dangaus įsakymams.
1664 metais Ransė pirmą kartą atvyko į Romą, antrą 1665 metų balandį, valdant popiežiui Aleksandrui VII Fabijui Kidžiui. Dar nebuvo pamiršta ambicingosios donos Olimpijos įtaka Inocentui X38; pakėlus krėslą matyti išstovėta žymė. Iš Pamfilio giminės teliko šio vardo vila. Pats Aleksandras VII, rašė kardinolas de Recas, kalbėjo mažai, bet tai, ką jis pasakydavo, buvo pasverta ir išmintinga, savio col silentio.39
Kitus kartus lankydamasis Romoje, kardinolas de Recas suprato klydęs, suvokė, kad Kidžis buvo ne kažin kas. Kidžį išrinkus popiežiumi, Barijonas koadjutoriui kalbėjo: Buvau nutaręs suskaičiuoti karietas, kad tą patį vakarą pasakyčiau tikslų skaičių ponui de Lionui: iš raguotojo nereikia atimti šito džiaugsmo. Štai tokias kalbas, tokią politiką ir tokius papročius aptiko Ransė ant šventųjų apaštalų kapo. Inocentas X buvo pasmerkęs penkias prielaidas40. Aleksandras VII pakeitė kelis Formuliaro41 žodžius. Karalius Liudvikas XIV pritarė šiems pakeitimams, bet kartu pareikalavo, kad priešais buvusią korsikiečių sargybos būstinę būtų pastatyta piramidė, kaip hercogui de Kreki padaryto įžeidimo satisfakcija; toji piramidė buvo nugriauta tik popiežiaujant Klemensui IX. Aleksandras VII kanonizavo šventąjį Pranciškų Salezietį, įsteigė naują biblioteką ir pats kūrė. Jis parašė eilėraščių rinkinį, pavadintą Philomati Musae juveniles42. Tai jo vienintelė sąsaja su Anakreonto eilėraščių leidėju, nebent ja laikytume karstą, kurį tądien, kai buvo iškeltas į popiežiaus garbę, liepė pakišti po lova.
Kol Ransė keliavo į Lijoną, kardinolas de Recas buvo spėjęs grįžti į Romą. Jis palankiai sutiko bičiulį atsivertėlį ir privertė jį apsistoti savo namuose. Iš koadjutoriaus viešnagės Romoje Ransė negavo jokios naudos, nebent jam išrūpino kelias nenaudingas popiežiaus audiencijas. Aktyvus frondos vado vaidmuo išseko; viskam, kas randasi iš žmogaus prigimties menkystės, ateina galas.
Kardinolas de Recas buvo žemaūgis, tamsaus gymio, negražus, negrabių rankų; jis nemokėjo tinkamai apsirengti. Kunigaikštienė de Nemūr patvirtina Talemano de Rėo pateiktą Reco portretą. Jos žodžiais, persirengęs koadjutorius atėjo pas kardinolą Mazarinį. Ponas princas, sužinojęs apie šį vizitą, pasiteiravo kardinolo, kuris jam labai juokingai nupasakojo ir patį koadjutorių, ir jo raitelio kostiumą, ir baltas plunksnas, ir šleivas kojas; šitaip prajuokinęs princą jis dar pridūrė: jeigu koadjutorius antrą kartą ateitų persirengęs, jis perspėtų princą, kad šis pasislėpęs galėtų pasižiūrėti į koadjutorių ir iš jo pasijuokti.
Kardinolo de Reco portretuose nieko bjauraus nepamatysime: jo veidas toks pat arogantiškas kaip pono de Taleirano, bet protingesnis ir ryžtingesnis negu Oteno vyskupo.
Kardinolas, gimęs Monmirajyje 1644 metų spalio mėnesį florentiečių šeimoje, suvaidinusioje tam tikrą vaidmenį šventojo Baltramiejaus įvykiuose, nepasižymėjo tomis dorybėmis, kurias jam stengėsi įdiegti jo mokytojas šv. Vincentas Paulietis; vis dėlto tais laikais žmogaus niekšystė ėjo drauge su jo kilnumu, ir kardinolas išsaugojo šiokį tokį jį nulipdžiusios rankos įspaudą. Recas sukūrė tragediją Fjesko sąmokslas, ir kardinolas de Rišeljė apie jį pasakė: Tai pavojingas protas. Kardinolo mantijos pranašumas tai dvaro aplinkos žmogui suteikiama nepriklausomybė. Recas rodė pagarbą kiekvienam buvusiam partijos vadui; šią veiklą buvo išaukštinęs rašydamas apie Plutarcho Paralelines biografijas; ilgus metus antika lepino Prancūziją. Jis sakė, kad Cezaris, būdamas jo metų, turėjo šešis kartus daugiau skolų negu jis; taigi reikėjo tiktai užkariauti pasaulį, ir Recas užkariavo Bruselį43 ir tuziną miestelėnų, o hercogas de La Rošfuko jo paties vos nepartrenkė durimis.
Kardinolo de Reco portretuose nieko bjauraus nepamatysime: jo veidas toks pat arogantiškas kaip pono de Taleirano, bet protingesnis ir ryžtingesnis negu Oteno vyskupo.
Kardinolas, gimęs Monmirajyje 1644 metų spalio mėnesį florentiečių šeimoje, suvaidinusioje tam tikrą vaidmenį šventojo Baltramiejaus įvykiuose, nepasižymėjo tomis dorybėmis, kurias jam stengėsi įdiegti jo mokytojas šv. Vincentas Paulietis; vis dėlto tais laikais žmogaus niekšystė ėjo drauge su jo kilnumu, ir kardinolas išsaugojo šiokį tokį jį nulipdžiusios rankos įspaudą. Recas sukūrė tragediją Fjesko sąmokslas, ir kardinolas de Rišeljė apie jį pasakė: Tai pavojingas protas. Kardinolo mantijos pranašumas tai dvaro aplinkos žmogui suteikiama nepriklausomybė. Recas rodė pagarbą kiekvienam buvusiam partijos vadui; šią veiklą buvo išaukštinęs rašydamas apie Plutarcho Paralelines biografijas; ilgus metus antika lepino Prancūziją. Jis sakė, kad Cezaris, būdamas jo metų, turėjo šešis kartus daugiau skolų negu jis; taigi reikėjo tiktai užkariauti pasaulį, ir Recas užkariavo Bruselį43 ir tuziną miestelėnų, o hercogas de La Rošfuko jo paties vos nepartrenkė durimis.
Jaunystėje Recas pamilo savo pusseserę panelę de Rec; jis sakė, kad ji buvo visų meiliausia, gyviausia ir labiausiai jaudinama morbidezza44.
Rišeljė juo nepasitikėjo; šis suktas ir vaidingas lovelasas buvo priverstas sprukti, nes išdrįso suktis apie kardinolo mylimąsias. Jis nukako į Veneciją, kur senjora Vendranina vos jo nepražudė, paklajojo po Lombardiją, nuvyko į Romą, Sapiencoje dalyvavo diskusijoje, susiginčijo su kunigaikščiu de Šombergu ir grįžo į Prancūziją. Toliau kirtosi su kardinolu de Rišeljė, šįkart dėl ponios de Lamejerė. Recui šovė į galvą mintis surengti pasikėsinimą į kardinolą, bet jis pabūgo. Bastilijoje įkalintas Basompjeras jį suvedė su intrigantais. Įvyko Marfė mūšis; grafas de Suasonas jį laimėjo, bet buvo nukautas. Ši mirtis kardinolui de Recui turėjo lemiamos reikšmės likti bažnytinėje tarnyboje. Jis pagarsėjo pradėjęs ginčą su vienu ministru protestantu. Po vieno nuotykio, kai kartu su ponu de Tiurenu, šiam nenusileisdamas drąsa, užpuolė Senoje prie Neji besimaudančius kapucinus, Recas užmezgė ryšį su panele de Vandom; Memuaruose aprašo nelabai gražias šio ryšio smulkmenas. Pagaliau, remiamas kai kurių to meto žmonių, buvo paskirtas Paryžiaus arkivyskupo, savo dėdės pono de Gondi, koadjutoriumi.
Prasidėjo fronda. Neapsikentęs Mazarinis uždarė koadjutorių Venseno pilyje; vėliau Recas pabėgo iš Nanto pilies, kur buvo perkeltas: keturi bajorai laukė bokšto apačioje, kol jis nusileis žemyn. Ponas ir ponia de Brisakai šieno kupetoje pasislėpusį Recą pervežė į Bopreo, tada jis barža Luaros upe buvo nuplukdytas į San Sebastianą Ispanijoje. Saragosoje išvydo vaikštinėjantį vienišą kunigą, palaidojusį paskutinį maro pakirstą parapijietį. Valensijoje matė pakelėse eilėmis augančius apelsinmedžius. Recas kvėpavo tuo pačiu oru, kaip kadaise Vanocija45. Susiruošusį vykti į Italiją jį Maljorkoje priėmė vicekaralius; vienuolyne girdėjo už pertvaros giedančias pamaldžias mergeles tarsi pulką šviesių grakščių paukščių. Po trijų dienų perplaukė anuomet nereikšmingą, o šiandien visuotinai žinomą Korsikos kanalą. Sustojo Porto Longone, toliau keliavo į Porto Ferajo, kur vėliau buvo sustojęs iš tolimos provincijos atvykęs, imperiją pakeitęs ir niekada nuo sosto nenuverstas Bonapartas. Galiausiai Recas išlipo Pjombine ir tęsė kelionę į Romą.
1655 metais, mirus Inocentui X, buvo sušaukta konklava. Kardinolas de Recas įsitraukė į aktyvią rinkėjų grupę, popiežiumi išrinktas Kidžis tapo Aleksandru VII. Recas skleidė kalbas apie savo indėlį į rinkimus, bet jo sekretorius Žoli tvirtina, kad taip nebuvo.
Recas pasitraukė į Bezansoną, paviešėjo Konstance, Ulme, Augsburge, Frankfurte, smuklėse kirkindamas tarnaites, paskui susirgęs paspruko į Olandiją; Anglijoje aplankė Karolį II, kurio motinai frondos metais buvo suteikęs pagalbą.
Mazarinis mirė 1661 metų kovo 9 dieną. Į Prancūziją sugrįžęs Recas pradėjo rašyti du veikalus. Vienas tai jo genealogija (būdinga to laiko menkystė: pradėti skaičiuoti savo protėvius, kai pats ne kažin ką reiški), kitas Sulos, graikiškai sukūrusio savo Proskripcijas, pavyzdžiu lotynų kalba parašyta frondos neramumų istorija. Kardinolas nuvyko į Fontenblo pasveikinti karaliaus. Jis buvo šaltai priimtas; dvaro jaunuomenė stebėjosi, kaip tas neūžauga išvis galėjo ką nors reikšti, bet jie dar nebuvo matę Kutono46. Būtent tada prasidėjo arba, greičiau tariant, atsinaujino kardinolo ryšys su ponia de Sevinjė.
Nemažą laiškų pluoštą paskelbusi ponia de Sevinjė negalėjo susilaikyti nepasišaipiusi net iš tų žmonių, kuriuos manė mylinti: kardinolą de Recą ji vadino brevijoriaus herojumi. 1649 metais kardinolas iš Sen Deni jai rašė, kad labai liūdėtų, jeigu neturėtų vilties, jog per Paryžiaus šturmą ji jam paklius į rankas. Po daugelio metų ji senajam akrobatui, dėvinčiam vyskupo mitrą, pranešė, kad Moljeras asmeniškai jam perskaitys savo komediją apie Trisoteną47, o Depreo supažindins su savo Lektoriumu48. Ponia de Sevinjė kalba apie gerąjį kardinolą; ji mums paliko liudijimą, kad vienas vienuolis iš Šventojo Viktoro vienuolyno nutapęs jo portretą ir jis šį savo atvaizdą perdavęs poniai de Grinjan49, nors jai tai visiškai nerūpėję. Ponia de Sevinjė elgėsi tarsi slaugė su ligoniu, ragino savo dukrą priimti jo dovaną kasoletę50, bet šioji paniekinamai ją atstūmė. Tačiau artinantis kardinolo gyvenimo pabaigai, ponios de Sevinjė susižavėjimas blėso, jos viltys mažėjo. Būdama guvaus proto, nepakartojamo talento, racionalaus elgesio, praktiška kasdieniuose reikaluose, ji iš akių neišleisdavo nė mažiausios naudos, bet apsigavo dėl testamento turinio, nes koadjutorius jai nieko nepaskyrė.
Apie kardinolą de Recą rašė Žoli, kunigaikštienė de Nemūr, La Rošfuko, ponia de Sevinjė, teismo pirmininkas Eno ir daugybė kitų; jis buvo negražių istorijų herojus. Recas įkūnijo savo epochą, tuo pat metu buvo jos objektas ir atspindys. Visi jį laikė genialiu, nes kaip žmogus pasižymėjo protu, o kaip rašytojas talentu (ir tai yra tikrasis jo pranašumas). Tačiau reikia pasakyti, kad jam, kaip rašytojui, pritrūkdavo parako, kaip ir visur kitur: dar nepriėjęs pirmojo Memuarų tomo pabaigos, pradeda samprotauti, išsikvepia ir pasidaro nuobodus. Jo politinę veiklą rėmė galingas Paryžiaus parlamentas, dalis karaliaus dvaro ir liaudies frakcija, bet jis nepasiekė jokios pergalės. Jis turėjo vieną priešą niekinamą, nekenčiamą svetimtautį kunigą, bet jo nenuvertė; mažiausias iš mūsų revoliucionierių būtų per pusvalandį pašalinęs tai, kas Recą stabdė visą gyvenimą. Vadinamasis valstybės vyras tebuvo ramybės drumstėjas. Mazarinis buvo tas, kuris suvaidino pagrindinį vaidmenį; apsisiautęs kardinolo mantiją pasipriešino maištams; priverstą slėptis nuo minios neapykantos jį sugrąžino ištikima moters meilė, o jis pats mums už rankos atvedė Liudviką XIV.