Ir ką dabar ketinate daryti, chane? paklausė Nachararianas.
Pagrobsiu Nino ir išsivešiu į Iraną. Nepakęsiu tokios gėdos. Pasakyti ne Širvanšyrui! Ką jis sau galvoja? Įžeidė mane, Nachararianai. Širvanšyrų giminė senesnė negu Kipianių. Šacho Aga Muhamedo laikais mes buvome užkariavę visą Gruziją. Tada bet kuris Kipianis būtų džiaugęsis galėdamas išleisti dukterį už Širvanšyro. Ką jis turėjo galvoje sakydamas, kad mūsų religijos skirtingos? Kuo islamas prastesnis už krikščionybę? O mano garbė? Mano tėvas juoksis iš manęs. Krikščionis atsisako atiduoti man savo dukterį. Mes, musulmonai, vilkai išbyrėjusiais dantimis. Prieš šimtą metų...
Nuo įniršio man užgniaužė kvapą. Tiesą sakant, pasakiau daugiau negu reikėjo. Nachararianas irgi buvo krikščionis. Jis galėjo įsižeisti, bet neįsižeidė.
Suprantu jūsų pyktį. Tačiau juk jis nepasakė ne. Laukti, kol baigsis karas, žinoma, juokinga. Jis tiesiog negali įsivaizduoti, kad dukra jau suaugusi. Neatkalbinėsiu jūsų nuo pagrobimo. Tai senas, patikrintas būdas. Visiškai atitinka mūsų tradiciją. Bet tik kraštutiniu atveju. Kunigaikščiui reikėtų išaiškinti, kokia svarbi ši santuoka kultūriniu ir politiniu atžvilgiu, tada jis tikrai nusileis.
O kas jam šitai išaiškins?
Aš apsiimu tai padaryti, aš! Pasikliaukite manimi, chane.
Pažvelgiau į jį nustebęs. Ko tam armėnui reikia? Jau antrą kartą jis kišasi į mano gyvenimą. Gal šliejasi prie musulmonų dėl to, kad į miestą netrukus įžygiuos turkai? O gal jis iš tikrųjų nori įkurti Kaukazo tautų sąjungą? Tai ne mano reikalas. Kad ir kaip ten būtų, jis mane palaikė. Ištiesiau jam ranką.
Jis tvirtai ją suspaudė.
Viską jums pranešiu. Nesiimkite jokių veiksmų. Ir tik negrobkite merginos. Nebent nebūtų kitos išeities.
Atsistojau. Staiga pajutau pasitikėjimą šituo storuliu. Apkabinau jį ir išėjau iš restorano. Vos žengiau į gatvę, mane kažkas pasivijo. Atsisukau. Tai Suleimanas Aga, senas tėvo draugas, irgi buvęs arbatinėje. Jis uždėjo man ant peties ranką ir tarė:
Fu, Širvanšyras glėbesčiuojasi su armėnu.
Susigūžiau, bet jis jau buvo pranykęs nakties rūke.
Nuėjau toliau. Gerai, galvojau sau, kad nesakiau tėvui, ko šiandien einu pas Kipianius. Paprasčiausiai pasakysiu, kad su jais dar nekalbėjau.
Kišdamas raktą į namų spyną, mintyse purčiau galvą: Kaip kvaila taip neapkęsti armėnų.
Visas kitas dienas gyvenimas sukosi aplink telefono aparatą. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mano gyvenimas gali taip priklausyti nuo to juodo beformio daikto. Tūnojau namie ir tik ką nors nesuprantamai suburbėdavau tėvui paklausus, kodėl delsiu su piršlybomis. Kartkartėmis tas juodas pabaisa sučirškia, aš nukeliu ragelį, ir Nino balsas raportuoja apie padėtį karo lauke.
Ar čia tu, Ali? Tik paklausyk: Nachararianas sėdi pas mamą ir kalbasi apie mano senelio, Iliko Čavčavadzės, eiles.
Netrukus ji skambina vėl.
Ali, ar girdi mane? Nachararianas tvirtina, kad Irano kultūra darė didžiulę įtaką Rustaveliui ir karalienei Tamarai.
Ir vėl skambutis.
Ali Chanai! Nachararianas su tėčiu geria arbatą. Jis ką tik pasakė: Šio miesto paslaptis tai mistinis rasių ir tautų solidarumas.
Po pusvalandžio vėl.
Jis lieja išmintį kaip krokodilas ašaras. Jis sako: Ant Baku priekalo kalama taikinga Kaukazo padermė.
Nusijuokęs pakabinau ragelį. Taip buvo diena po dienos. Nachararianas valgė ir gėrė pas Kipianius. Vyko su jais į iškylas, dalijo tai mistinius, tai dalykinius patarimus. Telefono laidais mane pasiekdavo žinios apie jo armėniškas gudrybes.
Nachararianas sako, kad pirmoji moneta tai mėnulis. Pirmykščių Kaukazo ir Irano gyventojų mėnulio kulto rezultatas aukso monetos ir jų viešpatavimas tarp žmonių. Nebegaliu klausytis tų nesąmonių, Ali Chanai. Ateik į sodą.
Nuėjau į sodą. Susitikome prie senosios tvirtovės sienos. Lieknutė Nino prigludo prie sudūlėjusio mūro. Paskubom trumpai persakė motinos maldavimus neatiduoti savo jauno gyvenimo į laukinio musulmono rankas. O tėvas pusiau juokais įtikinėjąs, kad aš įkišiu Nino į haremą. Tada mažoji Nino juokdamasi, bet visiškai rimtai įspėjusi tėvus: Žiūrėkite, kad tik jis manęs nepagrobtų. Ką tada darysite?
Paglosčiau jai galvą. Gerai pažinau savąją Nino. Ji visuomet pasiekia ko nori, net jeigu ne visai žino, ko nori.
Karas gali trukti dar dešimt metų, purkštavo ji. Baisu, kad tėvai verčia mus taip ilgai laukti.
Ar tu mane myli, Nino?
Jos lūpos suvirpėjo.
Mes skirti vienas kitam. Tėvai taip viską apsunkina. Bet aš turėčiau būti sena ir sukiužusi kaip šitas mūras, kad nusileisčiau. Beje, aš tikrai tave myliu. Tik vargas tau, jeigu mane pagrobsi!
Ji nutilo, juk kalbėdama nepasibučiuosi. Paskui paslapčia grįžo namo, ir žaidimas telefonu prasidėjo iš naujo.
Ali Chanai, Nachararianas sako, esą jo pusbrolis iš Tifliso rašo, kad vietininkas remia mišrias santuokas. Jis vadina tai fiziniu Rytų ir Vakarų kultūrų susiliejimu. Ar supranti, kur jis lenkia?
Ji nutilo, juk kalbėdama nepasibučiuosi. Paskui paslapčia grįžo namo, ir žaidimas telefonu prasidėjo iš naujo.
Ali Chanai, Nachararianas sako, esą jo pusbrolis iš Tifliso rašo, kad vietininkas remia mišrias santuokas. Jis vadina tai fiziniu Rytų ir Vakarų kultūrų susiliejimu. Ar supranti, kur jis lenkia?
Ne, aš nieko nebesupratau. Kiūtojau namie tylėdamas. Pusseserė Aiša, kuri mokėsi su Nino toje pačioje klasėje, aplankė mane ir papasakojo, kad per tris dienas Nino gavo penkis nepatenkinamus pažymius. Ir dėl to visi kaltina mane. Esą aš turiu labiau rūpintis jos mokslais, o ne ateitimi. Susigėdęs tylėjau, paskui sėdome su pussesere žaisti nardais. Laimėjusi ji pažadėjo padėti Nino mokytis.
Telefonas ir vėl suskambo.
Ar čia tu? Ištisas valandas jie kalbasi apie politiką ir ekonomiką. Nachararianas sako pavydintis musulmonams, nes jiems leidžiama investuoti į Irano žemės valdas. Neaišku, kas bus su Rusija. Gal viskas čia nueis šuniui ant uodegos. O Irane žemę pirkti gali tik musulmonai. Jis atseit žino, kad Širvanšyrų šeimai jau priklauso pusė Gilano. Žemės nuosavybė geriausia garantija Rusijoje bręstant perversmui. Tėvams tai padarė didžiulį įspūdį. Mama dabar sako, kad ir tarp musulmonų pasitaiko žmonių su dvasios vertybėmis.
Dar dvi dienos, ir armėniškoji šachmatų partija buvo laimėta. Nino paskambino ir tai verkdama, tai juokdamasi pranešė:
Tėvai mus palaimino. Amen.
Tegul tavo tėvas pats man paskambina. Juk jis mane įžeidė.
Aš tuo pasirūpinsiu.
Taip ir įvyko. Kunigaikščio balsas buvo švelnus ir minkštas.
Patikrinau savo vaiko širdį. Jos jausmas tikras ir šventas. Būtų nuodėmė stoti jam skersai kelio. Ateikite pas mus, Ali Chanai.
Nuėjau pas juos. Kunigaikštienė verkdama mane pabučiavo. Kunigaikštis elgėsi iškilmingai. Kalbėjo apie santuoką, bet kitaip nei mano tėvas: jo manymu, santuokos pagrindą sudaro abipusis pasitikėjimas ir abipusė pagarba. Vyras ir žmona visada turi vienas su kitu tartis ir būti ramstis vienas kitam. Jie privalo nepamiršti, kad abu yra lygiateisiai žmonės su laisva siela. Iškilmingai prisiekiau neversti Nino nešioti čadros ir nelaikyti hareme. Atėjo Nino, pabučiavau ją į kaktą.
Ji įtraukė galvą į pečius ir priminė paukštuką, ieškantį užuovėjos.
Bet kol kas dar niekas neturi šito žinoti, tarė kunigaikštis. Pirmiausia Nino turi baigti mokyklą. Mokykis gerai, mano vaike. Jeigu susikirsi per egzaminus, teks dar metus laukti.
Siauri, it plunksna nupiešti Nino antakiai kilstelėjo.
Nesirūpink, tėve, aš nesusikirsiu nei mokykloje, nei santuokoje. Ali Chanas man visur padės.
Kai išėjau iš kunigaikščio namų, prie durų stovėjo Nacharariano automobilis. Išvirtusios jo akys lūkestingai žvelgė į mane.
Nachararianai, sušukau jam, gal padovanoti jums žirgyną, o gal kaimą Dagestane? O gal norite iranietiško ordino arba apelsinų sodo Enzelyje?
Jis patapšnojo man per petį.
Nieko nenoriu, atsakė. Man pakaks žinoti, kad pasukau likimo ratą reikiama linkme.
Pažvelgiau į jį su dėkingumu. Nuvažiavome prie Bibi Eibeto įlankos. Purvinos juodos mašinos kamavo ten naftos prisisunkusią žemę. Kaip Nachararianas pakeitė mano likimą, taip Nobelių šeima amžinąsias šio kraštovaizdžio formas. Gerokas gabalas jūros jau buvo užpiltas žemėmis ir susiliejęs su sausuma. Ši teritorija jau nebebuvo jūra. Bet antai ten, naujosios žemės pakrašty, kažkoks apsukrus verslininkas jau atidarė arbatinę. Atsisėdę užsisakėme Kiachtos arbatos, puikiausios pasaulyje arbatos, stiprios kaip alkoholis. Apsvaigęs nuo jos aromato, Nachararianas įsileido į kalbas apie turkus, kurie tikriausiai užpuls Karabachą, apie armėnų skerdynes Mažojoje Azijoje. Aš jo beveik nesiklausiau.
Nesibaiminkite, tariau, kai turkai ateis į Baku, aš paslėpsiu jus savo namuose.
Aš nieko nebijau, atsakė Nachararianas.
Toli jūroje, virš Nargino salos, įsižiebė žvaigždės. Ant žemės nusileido vakaro ramybė.
Jūra ir krantas kaip vyras ir moteris, susijungę amžinoje kovoje.
Ar aš tai pasakiau ar Nachararianas? Nieko nebeatsiminiau. Jis nuvežė mane namo. Tėvui pasakiau:
Kipianis dėkoja, kad Širvanšyrų šeima taip pagerbė jo giminę. Nino mano sužadėtinė. Nueik rytoj pas juos aptarti visa kita.
Jaučiausi labai pavargęs ir labai laimingas.
KETURIOLIKTAS SKYRIUS
Dienos virto savaitėmis ir mėnesiais. Pasaulyje, šalyje ir mūsų namuose įvyko daug dalykų. Naktys pailgėjo, geltoni negyvi lapai užklojo Gubernatoriaus sodo takus. Rudens lietus temdė horizontą. Jūroje plūduriavo ir į uolėtus krantus daužėsi ledokšniai. Vieną rytą plonytė sniego danga apklojo gatves, ir trumpai įsivyravo žiema.
Paskui naktys ir vėl sutrumpėjo.
Į miestą iš dykumos liūdnu žingsniu ėmė traukti kupranugarių karavanai. Geltonas jų kailis buvo smėlėtas, o akys, reginčios amžinybę, dairėsi tik į tolumas. Ant kuprų jie vilko patrankas, kurių vamzdžiai, pririšti pašonėje, buvo atkreipti į žemę, dėžes su amunicija ir šautuvus karo grobį iš didžiųjų mūšių. Turkų belaisviai ėjo per miestą apdriskusiais pilkais mundurais. Jie žygiavo prie jūros, ir maži pakrančių garlaiviai perplukdydavo juos į Nargino salą. Ten jie mirė nuo dizenterijos, bado arba gimtinės ilgesio. Arba pasprukę žūdavo druskingose Irano dykumose ir švininėse Kaspijos bangose.
Karas siautėjo toli nuo mūsų. Bet staiga priartėjo ir tapo kone apčiuopiamas. Iš šiaurės važiavo traukiniai su kareiviais. Iš vakarų traukiniai su sužeistaisiais. Caras atstatydino savo dėdę ir pats ėmėsi vadovauti dešimties milijonų kariuomenei. Caro dėdė tapo Kaukazo vietininku, ir milžiniškas, niūrus jo šešėlis užgulė mūsų šalį. Didysis kunigaikštis Nikolajus Nikolajevičius! Iki pat Anatolijos siekė jo ilga kaulėta ranka. Pyktis, giežiamas carui, išsiliejo žiauriais jo divizijų antpuoliais. Didžiojo kunigaikščio įtūžis ritosi per kalnų sniegynus, smėlio dykumas iki Bagdado, Trabzono ir Stambulo. Žmonės vadino jį Ilguoju Nikolajumi ir su siaubu kalbėjo apie jo žvėriškumą, beprotišką kruvinų kautynių geidulį.