Į karą įsitraukė daugybė valstybių. Frontas tęsėsi nuo Afganistano iki Šiaurės jūros, o sąjungininkų monarchų, valstybių vadovų ir karvedžių vardai mirgėjo laikraščiuose kaip nuodingos musės, aplipusios lavonus.
Ir vėl atėjo vasara. Miestas skendėjo kaitroje, asfaltas lydėsi po praeivių kojomis. Rytuose ir Vakaruose buvo švenčiamos pergalės, o Nino sėdėjo Šv. Tamaros licėjaus egzaminų salėje ir spręsdama matematikos lygtis, deklamuodama klasikų eiles, vardydama istorines datas, o beviltiškais atvejais maldaujamai klapsėdama gruziniškomis blakstienomis įrodinėjo savo brandą.
Aš leidau laiką arbatinėse arba kavinėse, pas draugus arba namie. Daug kas priekaištavo man dėl draugystės su armėnu Nachararianu. Iljaso Beko divizija vis dar stovėjo mieste ir dulkėtame kareivinių kieme mokėsi karo meno. Kaip ir anksčiau, teatruose ėjo operos ir dramos, kinematografai rodė filmus. Įvykių buvo daug, bet nei pasaulyje, nei šalyje, nei namie niekas nepasikeitė.
Kai prispausta žinių naštos Nino ateidavo pas mane, aš glostydavau jos šaltas švelnias plaštakas. Jos giliose akyse atsispindėjo baimė. Eidavome į miesto klubą, teatrą ar pokylį. Mus lydėdavo Iljasas Bekas, Mechmedas Haidaras, Nachararianas, net pamaldusis Seidas Mustafa. Akimis nuverdavo Nino draugės iš Šv. Tamaros licėjaus, o pusseserė Aiša pasakojo, kad iš palankumo būsimajai Širvanšyro žmonai mokytojai vieną po kito į žurnalą rašo patenkinamus pažymius.
Retai kada būdavome vieni. Mus kaip siena supo rūpestingi draugai. Jie ne visuomet sutardavo vieni su kitais. Kartą Nachararianui, tam turtingam storuliui, siurbčiojant šampaną ir kalbant apie Kaukazo tautų tarpusavio meilę Mechmedo Haidaro veidas apniuko ir jis tarė:
Man atrodo, pone Nachararianai, kad nėra ko apie tai kalbėti. Po karo vis tiek armėnų liks labai mažai.
Bet Nachararianas bus tarp tų išlikusiųjų, sušuko Nino.
Nachararianas tylėdamas toliau siurbčiojo šampaną. Buvau girdėjęs, kad jis ketina visus savo pinigus pervesti į Švedijos banką.
Bet tai ne mano reikalas. Kai paprašiau Haidaro draugiškiau elgtis su Nachararianu, jis tik suraukė kaktą.
Negaliu pakęsti armėnų, vienas Dievas žino kodėl.
Kai po išleistuvių pokylio parlydėjau namo laimingą Nino, senasis Kipianis pasakė:
Dabar jūs susižadėję. Susikrauk lagaminus, Ali Chanai. Važiuosime į Tiflisą. Supažindinsiu tave su savo giminaičiais.
Ir mes išvykome į Tiflisą, Gruzijos sostinę.
Tiflisas priminė tankų mišką, bet kiekvienas medis turėjo vardą dėdė, pusbrolis, teta ar pusseserė. Tame miške buvo sunku susigaudyti. Jų vardai skambėjo kaip kirvio kirčiai: Orbelianiai, Čavčavadzės, Cereteliai, Amilachvariai, Abašidzės. Miesto pakrašty, Didubės miške, Orbelianių šeima surengė šventę naujojo giminaičio garbei. Gruziniška zurna skambino Mravalžamier, kachetų karo dainą ir chevsurų Lilo. Pusbrolis Abašidzė iš Kutaisio padainavo Mgali Delija, imeretų kalniečių karo dainą. Vienas dėdė pašoko Davlūrą, o kitas žilabarzdis senukas ant staltiesėmis nuklotos pievos su įkvėpimu sukosi Buknos ritmu. Šventė truko visą naktį. Kai iš už kalnų pamažu ėmė kilti saulė, muzikantai užgrojo himną Prisikeik, karaliene Tamara, Gruzija gedi tavęs. Nejudėdamas sėdėjau prie stalo šalia Nino. Mums prieš akis sušvytravo kardai ir durklai. Gruzinų šokis su kardais, kurį ryto sambrėškoje sušoko būrelis pusbrolių, buvo panašus į spektaklį, toks nerealus ir tolimas. Girdėjau, ką kalba kaimynai prie stalo. Tas pokalbis tarsi ataidėjo iš šimtmečių gilumos.
Vienas iš Ceretelių Sakadzės valdymo metais gynė Tiflisą nuo Čingischano.
Jūs tikriausiai žinote Čavčavadzių giminė senesnė už karališkąją Bagrationių giminę.
Iš kur kilę Orbelianiai? Jų protėvis atkeliavo iš Kinijos prieš tris tūkstančius metų. Tai buvo imperatoriaus sūnus. Kai kurių Orbelianių akys dar ir dabar įkypos.
Aš baugščiai apsidairiau. Kas tos kelios Širvanšyrų kartos, prieš mane iškeliavusios į amžinybę? Nino ėmė mane guosti.
Nesikrimsk, Ali Chanai. Žinoma, mano pusbroliai labai kilmingi, bet tik pagalvok: kur buvo jų protėviai, kai tavieji užkariavo Tiflisą?
Nieko neatsakiau, bet Nino žodžiai mane padrąsino: jau dabar, tarp savo giminaičių, ji jautėsi esanti Širvanšyro žmona. Pažvelgiau į ją su dėkingumu.
Raudonas Kachetijos vynas degino kaip skysta liepsna. Nedrąsiai pakėliau taurę už Orbelianių giminę, ir viena senučiukė palinkusi prie manęs tarė:
Gerkite ramiai, Ali Chanai. Šis vynas Dievo dovana. Nedaug kas tą žino. Visi kiti vynai velnio pramanas.
Kai grįžome į miestą, buvo jau šviesu. Norėjau sukti į viešbutį, bet mane sulaikė kažkuris dėdė, o gal pusbrolis.
Šiąnakt buvote Orbelianių giminės svečias, o dabar būsite mano svečias. Papusryčiausime, pasidalysime duona ir vynu. O per pietus priimsime savo draugus.
Tapau gruzinų kunigaikščių belaisviu.
Tai truko savaitę. Mes gėrėme Alazanės ir Kachetijos vynus, valgėme šašlykus ir avies sūrį. Pusbroliai keitė vienas kitą kaip kareiviai gruzinų svetingumo sargyboje. Nesikeitėme tik mes Nino ir aš. Stebėjausi Nino ištverme. Baigiantis savaitei ji tebebuvo gaivi kaip pirmoji pavasario rasa. Akys šypsojosi, o lūpos nesiliaudamos šnekėjo su pusbroliais ir tetomis. Tik vos prikimęs balsas išduodavo, kad ištisas dienas ir naktis ji šoko, gėrė ir beveik nemiegojo.
Aštuntos dienos rytą į mano kambarį įžengė pusbroliai Sandro, Dodiko, Vamechas ir Soso. Su siaubu pasislėpiau po antklode.
Ali Chanai, tarė jie negailestingai, šiandien jūs Džakelių šeimos svečias. Važiuosime į Kodžorį, į Džakelių dvarą.
Šiandien aš nebūsiu niekieno svečias, atsakiau niūriai. Šiandien man, vargšui kankiniui, atsivers rojaus vartai. Arkangelas Mykolas su liepsnojančiu kalaviju įleis mane vidun, nes esu žuvęs dorybės kelyje.
Pusbroliai tik susižvalgė, skambiai ir negailestingai nusijuokė, o paskui pasakė vieną vienintelį žodį:
Siera.
Siera, pakartojau aš. Siera? Siera pragare, o aš pateksiu į rojų.
Ne, patikino mane pusbroliai, tau dabar reikia kaip tik sieros.
Atsisėdau lovoje. Galva buvo sunki. Rankos ir kojos aptirpusios, aš jų beveik nejaučiau. Dirstelėjęs į veidrodį pamačiau blyškų žaliai geltoną veidą su prigesusiu žvilgsniu.
Taip, tariau prisimindamas Kachetijos vyną, tai ta skystoji ugnis, taip man ir reikia. Musulmonui nevalia gerti.
Išslinkau iš lovos aimanuodamas kaip senis. Pusbroliai buvo tokie pat liekni ir dailaus sudėjimo kaip Nino. Gruzinai panašūs į tauriuosius elnius, pasiklydusius pirmykščiame Azijos tautų miške. Jokia kita Rytų tauta nėra tokia grakšti, neturi tokių taurių judesių, nemoka iki apsvaigimo džiaugtis gyvenimu ir leisti laiko nieko neveikiant.
Mes pranešime Nino, tarė Vamechas. Į Kodžorį važiuosime po keturių valandų, kai atsigausi.
Jis išėjo iš kambario. Išgirdau jį kalbant telefonu.
Ali Chanas staiga susirgo. Pagydysim jį sieros voniomis, po kokių keturių valandų jis atsigaus. Kunigaikštytė Nino su šeima gali išvykti dabar pat. Mes atvažiuosime vėliau. Ne, nieko blogo. Jis tik šiek tiek negaluoja.
Lėtai apsirengiau. Galva svaigo. Gruzinų svetingumas labai jau skyrėsi nuo ramių ir saikingų priėmimų pas dėdę Teherane. Ten visi geria stiprią arbatą ir šnekučiuojasi apie poeziją ir mokslą. Čia geria vyną, šoka, juokiasi, bet išlieka žvalūs ir stamantrūs kaip plieno spyruoklė. Ar tai vartai į Europą? Ne, žinoma, ne. Tai mūsų žemė, bet ji skiriasi nuo kitų Azijos šalių. Taip, tai vartai, bet kur jie veda? Gal į išmintį, įsikūnijusią vaikiškose linksmybėse ir nerūpestinguose šokiuose? Nežinau.
Buvau be galo pavargęs. Svirduliuodamas į šalis nulipau laiptais, ir mes sėdome į fajetoną.
Į pirtį, šūktelėjo Sandro.
Vežikas sušėrė botagu arkliams. Pravažiavę Meidaną sustojome prie didžiulio pastato su kupolais. Prie durų stovėjo pusnuogis vyras toks liesas, pro odą kyšančiais kaulais. Jis buvo tarsi paniręs į nirvaną ir mūsų nepastebėjo.
Hamardžoba, mekise7, pasisveikino su juo Sandro.
Tas žmogus krūptelėjo. Nusilenkęs atsakė:
Hamardžoba, tavadi. Būk sveikas, kunigaikšti.
Buvome nuvesti į didžiąją Beibutovo pirties salę.
Pirtis buvo erdvi, šilta, ant daugybės akmeninių gultų gulėjo nuogi žmonės. Mes nusirengėme. Koridoriumi nuėjome į kitą salę. Ten grindyse buvo keturkampiai šuliniai, pripildyti sieringo vandens. Lyg per sapną girdėjau Sandro balsą.
Kartą vienas karalius išsirengė iš Mcchetos į medžioklę ir paleido į dangų sakalą. Tasai ėmė persekioti teterviną. Karalius laukia laukia nematyti nei sakalo, nei tetervino. Karalius leidosi ieškoti savo paukščio ir priėjo giraitę. Per ją tekėjo šieringą versmė, joje ir prigėrė tetervinas. O sakalas puolė paskui jį. Taip karalius atrado sieros šaltinį ir padėjo kertinį Tifliso miesto akmenį. Čia ir yra tetervino maudyklės, o ten, kur dabar Meidanas, buvo giraitė. Tiflisas prasidėjo nuo sieros, su siera sulauks ir pabaigos.
Kartą vienas karalius išsirengė iš Mcchetos į medžioklę ir paleido į dangų sakalą. Tasai ėmė persekioti teterviną. Karalius laukia laukia nematyti nei sakalo, nei tetervino. Karalius leidosi ieškoti savo paukščio ir priėjo giraitę. Per ją tekėjo šieringą versmė, joje ir prigėrė tetervinas. O sakalas puolė paskui jį. Taip karalius atrado sieros šaltinį ir padėjo kertinį Tifliso miesto akmenį. Čia ir yra tetervino maudyklės, o ten, kur dabar Meidanas, buvo giraitė. Tiflisas prasidėjo nuo sieros, su siera sulauks ir pabaigos.
Skliautuota patalpa buvo pilna garų, buvo justi sieros kvapas. Įlipau į karštą vonią kaip į supuvusių kiaušinių tyrę. Pusbrolių kūnai blizgėjo nuo prakaito. Drėgna ranka patryniau krūtinę. Siera prasiskverbė į odos poras. Į šitą šaltinį pasinerdavo visi užkariautojai ir karvedžiai, kuriems per du tūkstantmečius buvo pasisekę užgrobti miestą: Chorezmo Šadras Džalilis ad Dinas, Čingischano sūnus Džagatajus, Šlubis Timūras. Nuo žudynių apsvaigę užkariautojai sieros voniose nusiplaudavo pralieto kraujo slogutį.
Gana, Ali Chanai, jau lipk.
Pusbrolių balsai nutraukė mano mintis apie besimaudančius užkariautojus. Išnirau iš sieringo vandens, nuėjau į gretimą salę ir be jėgų kritau ant akmeninio gulto.
Mekise, pašaukė Sandro.
Prie manęs priėjo liesas kaip skeletas pirtininkas paplaukusiomis akimis. Jis buvo nuogas, ant plikai skustos galvos pūpsojo čalma. Persiverčiau ant pilvo. Basomis kojomis jis užšoko man ant nugaros ir ėmė trypčioti kaip šokėjas ant kilimo. Paskui jo pirštai it aštrūs kabliai susmigo man į kūną. Sukinėjo rankas, girdėjau traškant savo kaulus. Aplinkui gultą sustoję pusbroliai patarinėjo: