Su Nino buvo sunku susikalbėti. Ji atsisveikino su gimtine, o atsisveikinant atsiskleidžia meilė. Ji atsiduso.
Tu viską myli, Ali Chanai, mano akis, nosį, kaktą. Bet kai ką pamiršai. Ar myli mano sielą?
Taip, myliu tavo sielą, atsakiau pavargęs.
Keista, kai Seidas Mustafa tvirtina, kad moterys neturi sielos, aš juokiuosi, o kai Nino reikalauja, kad įžvelgčiau jos sielą, susierzinu. Kas tai yra moters siela? Moteris turi džiaugtis, jeigu vyras nieko nenori žinoti apie jos sielos bedugnę.
O už ką tu myli mane, Nino?
Ji staiga vidury gatvės pravirko. Skruostais ritosi didelės vaikiškos ašaros.
Atleisk man, Ali Chanai. Aš myliu tave, tiesiog tave tokį, koks esi, bet bijau to pasaulio, kuriame gyveni. Aš kaip pamišusi, Ali Chanai. Stoviu gatvėje su tavimi, savo sužadėtiniu, ir priekaištauju už Čingischano žygius. Atleisk savo Nino. Kvaila kaltinti tave už kiekvieną gruziną, kadaise nužudytą musulmonų. Niekada daugiau to nedarysiu. Bet tik pažvelk: juk aš, tavo Nino, irgi esu mažytė dalelė Europos, kurios tu nekenti, ir čia, Tiflise, tai itin jaučiu. Aš myliu tave, o tu myli mane. Bet aš myliu miškus ir pievas, o tu kalnus, akmenis ir smėlį, nes esi dykrų kūdikis. Todėl bijau tavęs, tavo meilės ir tavo pasaulio.
Tai kas toliau? paklausiau nieko nesuprasdamas ir sutrikęs.
Toliau? Ji nusišluostė ašaras, lūpos vėl šypsojosi, ji palenkė galvą į šoną. Toliau? Po trijų mėnesių mes susituoksime, ko tu dar nori?
Nino gali čia pat verkti ir juoktis, mylėti ir neapkęsti. Ji atleido man už visus Čingischano žygius ir vėl mane mylėjo. Pagriebusi už rankos nusitempė per tiltą į Tifliso turgaus labirintą. Tai buvo simboliškas atsiprašymas. Turgus buvo vienintelis rytietiškas europietiško Tifliso kampelis. Stori kilimų prekeiviai, armėnai ir iraniečiai, buvo išskleidę visą Irano turtų margumyną. Krautuvėlių lentynos lūžo nuo tvaskančių žalvario indų su išmintingais įrašais. Kažkokia kurdų mergaitė šviesiomis nustebusiomis akimis būrė praeiviams iš rankos ir, rodos, pati stebėjosi, kad viską žino. Prie smuklių durų būriavosi dykaduoniai, rimtai diskutuojantys apie Dievą ir pasaulį. Kvėpėme skvarbius šio daugiakalbio miesto kvapus. Vos pamačius turgaus gatvelių sumaištį Nino liūdesys išsisklaidė. Armėnų prekeiviai, kurdų būrėjai, iraniečių virėjai, osetinų kunigai, rusai, arabai, ingušai, indai Tifliso turguje susiėjo visos Azijos tautos. Vienos krautuvėlės šešėlyje kilo sambrūzdis. Prekeiviai apspito ginčininkus. Asiras įnirtingai barėsi su žydu. Išgirdome sakant:
Kai mano protėviai vedėsi tavo protėvius į Babilonijos tremtį...
Aplinkui susibūrusieji pratrūko juoku. Juokėsi ir Nino iš to žydo, iš asiro, iš turgaus, iš ašarų, kurias išliejo ant Tifliso grindinio.
Ėjome toliau. Dar keli žingsniai, ir būsime apsukę ratą. Vėl atsidūrėme prie Mefistofelio kavinės Golovino gatvėje.
Gal vėl užeikim? neryžtingai pasiūliau.
Ne, pažymėkime susitaikymą aplankydami Šventojo Dovydo vienuolyną ant kalno.
Pasukome į šoninę gatvelę funikulieriaus link. Įlipome į raudoną vagoną, lėtai šliaužiantį į Dovydo kalną. Miestas liko žemai, o Nino ėmė pasakoti to garsaus vienuolyno įkūrimo istoriją:
Prieš daug daug metų ant šio kalno gyveno šventasis Dovydas. O mieste gyveno karaliaus duktė, nuodėmingais meilės ryšiais susisaisčiusi su vienu kunigaikščiu... Kunigaikštis ją pametė. O ji jau buvo nėščia. Kai įtūžęs tėvas pareikalavo pasakyti to niekdario vardą, karalaitė pabijojo išduoti mylimąjį ir apkaltino šventąjį Dovydą. Apimtas įniršio karalius liepė atvesti šventąjį į rūmus. Paskui pakvietė dukterį, ir ji pakartojo kaltinimą. Tada šventasis stvėrė savo lazdą ir palietė karalaitei pilvą. Čia įvyko stebuklas. Iš pilvo pasigirdęs kūdikio balsas pasakė tikrąjį kaltininką. Bet šventojo valia karalaitė pagimdė akmenį. Iš to akmens trykšta šventojo Dovydo šaltinis. Moterys, trokštančios susilaukti vaikų, apsiplauna šio švento šaltinio vandeniu. Nino susimąstė ir paskui pridūrė: Kaip gerai, Ali Chanai, kad šventasis Dovydas miręs, o jo stebuklinga lazda dingusi.
Mes pasiekėme kalno viršūnę.
Ar nenori nueiti prie šaltinio, Nino?
Turime dar metus laiko.
Stovėdami prie vienuolyno sienos žvelgėme žemyn į miestą. Kuros slėnis skendėjo melsvoje migloje. Iš akmenų jūros it vienišos salos kyšojo bažnyčių kupolai. Į rytus ir vakarus driekėsi sodai. Tifliso gyvenimas virte virė. Tolumoje stūksojo Metecho pilis, buvusi Gruzijos karalių rezidencija, paversta Rusijos imperijos politinių kalinių kaukaziečių kalėjimu. Nino nusisuko. Jos ištikimybė carui sunkiai derėjo su garsiosios tvirtovės vaizdu.
Ar Meteche nekali nė vienas iš tavo pusbrolių, Nino?
Ne, bet pagal įstatymą reikėtų ten uždaryti tave. Eime, Ali Chanai.
Kur?
Aplankysime Gribojedovą.
Apėję vienuolyno sieną sustojome prie apleisto antkapio.
Tavo protas ir darbai nemirtingi Rusijos atminty, bet kodėl tave pergyveno mano meilė?
Pasilenkusi Nino pakėlė akmenuką ir pridėjusi prie antkapio greitai atitraukė ranką. Akmenukas nukrito ant žemės ir nuriedėjo mums po kojom. Nino paraudo. Tai senas Tifliso prietaras: jei mergina prispaus akmenuką prie antkapio ir jis akimirką laikysis prilipęs, ji dar tais metais ištekės. Nino akmenukas nukrito žemėn. Pamatęs sutrikusį jos veidą nusijuokiau.
Matai? Trys mėnesiai iki vestuvių! Mūsų Pranašas buvo teisus: Netikėk negyvais akmenim.
Taip, sutiko Nino.
Grįžome prie funikulieriaus.
Ką veiksime po karo? paklausė Nino.
Po karo? Tą patį, ką ir dabar. Vaikščiosime po Baku, lankysime draugus, keliausime į Karabachą ir gimdysime vaikus. Kas gali būti geriau?
Norėčiau nuvykti į Europą.
Gerai, į Paryžių, į Berlyną, visai žiemai.
Taip, visai žiemai.
Nino, ar tau nebepatinka mūsų kraštas? Jeigu nori, persikelkime gyventi į Tiflisą.
Ačiū, Ali, tu man labai geras. Mes liksime Baku.
Nino, man atrodo, kad niekur nėra taip gerai kaip Baku.
Taip? Ar esi matęs daug miestų?
Ne, bet jei nori, mes vyksime į kelionę aplink pasaulį.
Ir visą laiką ilgėsies senosios miesto sienos ir dvasingo pokalbio su Seidu Mustafa. Bet tai nieko baisaus. Aš tave myliu. Būk toks, koks esi.
Žinai, Nino, aš myliu mūsų gimtinę, kiekvieną dykros akmenuką, kiekvieną smėlio smiltelę.
Žinau. Taip keista mylėti Baku. Atvykėliams mūsų miestas toks karštas, dulkėtas, persisunkęs nafta.
Taip, juk jie svetimšaliai.
Ji uždėjo ranką man ant peties. Lūpomis palietė skruostą.
O mes vienas kitam ne svetimi ir niekada tokie nebūsime. Ar tu visada mane mylėsi, Ali Chanai?
Žinoma, Nino.
Vagonėlis nusileido. Apsikabinę ėjome Golovino gatve. Kairėje plytėjo parkas, aptvertas gražia kaltine tvora. Vartai buvo uždaryti. Du kareiviai, sustingę ir net, regis, nekvėpuojantys, kaip iš akmens tašyti, stovėjo sargyboje. Virš užvertų vartų išdidžiai skleidė sparnus paauksuotas imperatoriškasis dvigalvis erelis. Parkas priklausė didžiojo kunigaikščio Nikolajaus Nikolajevičiaus rūmams.
Staiga Nino sustojo.
Štai, žiūrėk, tarė rodydama į parką.
Už tvoros, pinijų alėjos šešėlyje, lėtai vaikštinėjo aukštas liesas žilagalvis vyras. Tuo momentu jis atsisuko, ir aš pažinau dideles, šaltos rūstybės kupinas didžiojo kunigaikščio akis. Pailgas veidas, kietai sučiauptos lūpos. Pinijų šešėlyje jis buvo panašus į didžiulį taurų laukinį žvėrį.
Apie ką jis dabar galvoja, Ali Chanai?
Apie caro karūną, Nino.
Ji tiktų prie jo žilų plaukų. Ką jis ketina daryti?
Žmonės kalba, kad nuvers carą.
Eikim iš čia, Ali Chanai, man baisu.
Nuėjome tolyn nuo gražiai kalstytų pinučių. Nino tarė:
Nereikėtų tau blogai kalbėti nei apie carą, nei apie didįjį kunigaikštį. Jie saugo mus nuo turkų.
Jis viena pusė žnyplių, gniaužiančių tavo šalį.
Mano šalį? O tavo?
Mūsų padėtis kitokia. Mes neįvaryti į kampą. Mes numesti ant priekalo, o didysis kunigaikštis laiko iškėlęs kūjį. Todėl jo ir nekenčiame.
Jūs vis kliedite apie Enverą Pašą. Kokia nesąmonė, nesulauksi atžygiuojant Envero. Nugalės didysis kunigaikštis.
Alach bilir, vienas Dievas težino, atsakiau taikingai.
ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS
Didžiojo kunigaikščio daliniai stovėjo Trabzone. Užėmę Erzurumą jie perkopė Kurdistano kalnus ir traukė Bagdado link. Paėmė Teheraną, Tebrizą ir net šventąjį Mešchedo miestą. Nikolajaus Nikolajevičiaus šešėlis užgulė pusę Turkijos ir pusę Irano. Kartą per susitikimą su Gruzijos aristokratais didysis kunigaikštis pasakė:
Paklusdamas caro įsakymui nenurimsiu, kol virš Hagija Sofijos kupolų sutviskės auksinis bizantinis kryžius.
Musulmoniškų kraštų padėtis buvo sudėtinga. Tik goči ir ambalai dar kalbėjo gatvėse apie osmanų galybę ir pergalingą Envero Pašos kardą. Irano nebebuvo, netrukus turėjo nebelikti ir Turkijos.
Tėvas pasidarė visai nekalbus, dažnai kažkur išeidavo iš namų. Kartais skaitydavo karo veiksmų suvestines arba palinkęs virš žemėlapio šnabždėdavo prarastų miestų pavadinimus, o paskui ištisas valandas sėdėdavo nejudėdamas su gintaro rožiniu saujoje.
Aš lankiausi pas juvelyrus, gėlių krautuvėse ir knygynuose. Siųsdavau Nino brangakmenių, gėlių ir knygų. Susitikęs su ja ilgam pamiršdavau karą, didįjį kunigaikštį ir virš musulmonų kraštų pakibusią grėsmę.
Kartą tėvas man tarė:
Būk vakare namie, Ali Chanai. Ateis žmonės aptarti svarbių dalykų.
Jis tai pasakė lyg sumišęs, žvelgdamas į šalį.
Viską supratęs nusišaipiau:
Argi neturėjau tau prisiekti, kad niekada nesileisiu į politiką?
Rūpintis savo tautos likimu tai dar nereiškia leistis į politiką. Ateina laikas, Ali Chanai, kai privalu apmąstyti, kas reikalinga tautai.
Argi neturėjau tau prisiekti, kad niekada nesileisiu į politiką?
Rūpintis savo tautos likimu tai dar nereiškia leistis į politiką. Ateina laikas, Ali Chanai, kai privalu apmąstyti, kas reikalinga tautai.
Tą vakarą buvau susitaręs su Nino eiti į operą. Gastroliavo Šaliapinas. Jau tiek dienų Nino laukė šito spektaklio. Nuėjau prie telefono ir paskambinau Iljasui Bekui.
Iljasai, aš šiandien užsiėmęs. Gal gali nueiti su Nino į operą? Bilietus turiu.
Šis apmaudžiai atsakė:
Ką manai? Juk nesu pats sau šeimininkas. Šiąnakt budime su Mechmedu Haidaru.
Paskambinau Seidui.
Tikrai negaliu. Esu susitaręs su vyriausiuoju mula Hadži Machsudu. Jis tik kelioms dienoms atvykęs iš Irano.
Paskambinau Nachararianui. Tas kiek sutriko.
Kodėl gi pats neinate, Ali Chanai?
Pas mus ateina svečių.
Pasitarti, kaip galabyti armėnus, ar ne? Tokiu metu, kai mano tauta plūsta kraujais, neturėčiau vaikščioti po teatrus. Tačiau mudu draugai, be to, Šaliapinas nuostabai dainuoja.