Pamasažuok jam dar rankas, mekise, jis prastai jaučiasi.
Užšok dar kartą ant nugaros, taip, o dabar pamaigyk kairį šoną.
Keista, jokio skausmo nejaučiau. Tysojau visas paskendęs putų burbuluose, atsidavęs tvirtiems ir lankstiems pirtininko judesiams. Jutau, kaip palengva atsipalaiduoja kūno raumenys.
Užteks, tarė pirtininkas ir vėl sustingo pranašo poza.
Atsistojau. Visą kūną maudė. Nubėgęs į gretimą salę puoliau į ledinį antro sieros šaltinio vandenį. Man užgniaužė kvapą. Bet raumenys vėl įsitempė, iš naujo prisipildydami energijos. Grįžau susisukęs į baltą paklodę. Ir pusbroliai, ir pirtininkas lūkestingai žvelgė į mane.
Jaučiuosi išalkęs, tariau oriai, ant gulto parietęs kojas.
Jis pasveiko, vienu balsu sušuko pusbroliai, greičiau neškit čia arbūzą, sūrių, žalumynų ir vyno.
Gydymas buvo baigtas.
Gulėjome priepirtyje ir puotavome. Nebejutau nei nuovargio, nei silpnumo. Raudonas, kvapus šalto arbūzo minkštimas nuginė sieros kvapą. Pusbroliai gėrė baltąjį Napareuli.
Na matai, tarė Dodiko, bet taip ir nebaigė sakinio, nes tuo buvo išsakyta viskas ir didžiavimasis vietinėmis sieros voniomis, ir užuojauta svetimšaliui, kuris neatlaikė gruzinų svetingumo, ir globėjiškas giminaičio patikinimas, kad jis, Dodiko, atlaidžiai žiūri į savo pusbrolio musulmono silpnybes.
Mūsų būrelis plėtėsi. Prisidėjo nuogi kaimynai, apsiginklavę vyno buteliais. Kunigaikščiai ir jų kreditoriai, tarnai, dykinėtojai, mokslininkai, poetai ir kalnų dvarininkai visi sėdėjo drauge kaip lygūs su lygiais. Sakytum, buvome ne pirtyje, o klube, kavinėje ar sambūryje nuogų linksmų žmonių nerūpestingomis ir besijuokiančiomis akimis. Tačiau kas nors vis ištardavo niūrių nuojautų persmelktus žodžius.
Osmanai ateina, pasakė storulis mažomis akutėmis, didysis kunigaikštis nepaims Stambulo. Girdėjau, vienas vokiečių generolas atgabeno į Stambulą tokią patranką, kurios sviediniai lekia iki paties Tifliso.
Klystate, kunigaikšti, atsakė jam vyras su veidu kaip moliūgas, tokia patranka dar neišrasta. Bet net jei ir bus pagaminta, į Tiflisą vis tiek nepataikys. Žemėlapiai, kuriais vadovaujasi vokiečiai, yra klaidingi. Juos braižė rusai. Dar prieš karą. Ar suprantate? Žemėlapiai rusiški. Argi jie gali būti teisingi?
Kažkas kampe atsiduso. Atsigręžęs pamačiau žilabarzdį ilga kumpa nosimi.
Vargšė Gruzija, dūsavo tas barzdyla, mes atsidūrėme tarsi tarp įkaitintų žnyplių. Jei nugalės osmanai, bus galas Tamaros ainiams. Jei rusai kas tada? Baltasis caras bus pasiekęs tikslą, o mus užsmaugs didžiojo kunigaikščio ranka. Jau dabar mūsų sūnūs žūva kare, geriausi iš geriausių. O kas bus paskui? Tuos, kurie išgyvens, pasmaugs osmanai, didysis kunigaikštis arba dar kas nors, gal kokia mašina arba amerikiečiai. Padėtis beviltiška ugningas mūsų karingumas taip staiga gęsta. Atrodo, karalienės Tamaros šaliai atėjo pabaiga. Tik pažvelkite: kariai maži ir silpni, derlius prastas, vynas rūgštus.
Barzdyla nutilo šnopuodamas. Mes irgi tylėjome. Staiga pasigirdo baimingai prislopintas balsas:
Nugalabijo Bagrationį, tą taurų žmogų. Rusai negalėjo atleisti, kad jis pagrobė caro dukterėčią. Caras pats pasiuntė jį į frontą vadovauti Irevano pulkui. Bagrationis kovėsi kaip liūtas ir krito pakirstas aštuoniolikos kulkų.
Pusbroliai gėrė vyną. Aš sėdėjau parietęs kojas ir žvelgiau priešais. Bagrationiai, galvojau, seniausia pasaulyje krikščionių kunigaikščių giminė. Tas barzdyla teisus. Gruzija iš tiesų žūsta, suspausta įkaitusių žnyplių.
Jis paliko sūnų, kalbėjo kitas, Teimurazą Bagrationį, tikrą karalių. Kažkas jį paslėpė ir saugo.
Visi nutilo. Pirtininkas stovėjo prie sienos. Dodiko pasirąžė ir nusižiovavo.
Graži mūsų šalis, tarė jis. Čia ir siera, ir miestas, ir karas, ir Kachetijos vynas. Tik pažvelkite, kaip teka per slėnį Alazanė. Nors Gruzija žūsta, būti gruzinu puiku. Jūsų kalbos tokios beviltiškos. Bet argi Tamaros šalyje kada nors buvo kitaip? Ir vis tiek upės teka, vynuogės sirpsta, žmonės šoka. Graži mūsų Gruzija. Ir visuomet tokia bus, kad ir kokia beviltiška padėtis.
Jis atsistojo, jaunas ir lieknas, lygia švelnia oda dainininkų ir didvyrių ainis. Žilabarzdis kampe palankiai šypsojosi.
Dėkui Dievui, kad pas mus dar esama tokių jaunuolių.
Vamechas pasilenkė prie manęs.
Ali Chanai, nepamiršk tu šiandien Džakelių svečias Kodžoryje.
Visi atsistojome ir išėjome į lauką. Vežikas švystelėjo botagu. Vamechas pradėjo pasakoti:
Džakeliai sena kunigaikščių giminė...
Aš ėmiau juoktis, linksmai ir nerūpestingai.
PENKIOLIKTAS SKYRIUS
Mudu su Nino sėdėjome kavinėje Mefistofelis Golovino8 gatvėje. Priešais dunksojo Dovydo kalnas su didžiuoju vienuolynu. Pusbroliai leido mums vieną dieną atsipūsti. Nino dirstelėjo aukštyn į vienuolyną. Žinojau, apie ką ji galvoja. Ten viršuje, ant Dovydo kalno, yra kapas, kurį mes ketinome aplankyti. Ten ilsisi Aleksandras Gribojedovas. Poetas ir jo didenybės caro ministras. Antkapyje iškaltas įrašas: Tavo protas ir darbai nemirtingi Rusijos atminty, bet kodėl tave pergyveno mano meilė?
Jos vardas Nino Čavčavadzė. Ji buvo šešiolikos, kai tapo ministro ir poeto žmona. Nino Čavčavadzė, tos Nino, kuri sėdėjo šalia manęs, prosenelės sesuo. Jai tebuvo septyniolika, kai Teherane užpuolikai apsupo Rusijos pasiuntinybę.
Ja Ali salavat, o šventasis Ali! šaukė tie žmonės.
Ministras turėjo tik trumpą durklą ir pistoletą.
Kažkoks kalvis iš Ziuli Sultano gatvės kūju sutraiškė ministrui krūtinę. Po kelių dienų Teherano pakrašty buvo rastas sudarkytas jo kūnas. Ir galva, kurią jau buvo apgraužę šunys. Tai ir visa, kas liko iš Aleksandro Gribojedovo, poeto ir caro ministro. Kadžaras Fatali Šachas buvo labai patenkintas. Laimingas buvo ir jo įpėdinis Abasas Mirza. Fanatiką išminčių Meši Aga šachas apipylė dovanomis, o vienas iš Širvanšyrų gavo dvarą Gilane.
Ja Ali salavat, o šventasis Ali! šaukė tie žmonės.
Ministras turėjo tik trumpą durklą ir pistoletą.
Kažkoks kalvis iš Ziuli Sultano gatvės kūju sutraiškė ministrui krūtinę. Po kelių dienų Teherano pakrašty buvo rastas sudarkytas jo kūnas. Ir galva, kurią jau buvo apgraužę šunys. Tai ir visa, kas liko iš Aleksandro Gribojedovo, poeto ir caro ministro. Kadžaras Fatali Šachas buvo labai patenkintas. Laimingas buvo ir jo įpėdinis Abasas Mirza. Fanatiką išminčių Meši Aga šachas apipylė dovanomis, o vienas iš Širvanšyrų gavo dvarą Gilane.
Visa tai nutiko prieš šimtą metų. Dabar aš, Širvanšyrų palikuonis, ir Nino, Gribojedovo žmonos proanūkė, sėdėjome Mefistofelio kavinės terasoje.
Turėtume būti kraujo priešai, Nino, mostelėjau galva į vienuolyno kalną. Ar ir tu man kada nors pastatysi tokį gražų antkapį?
Gal, atsakė Nino, nelygu kaip elgsies gyvas būdamas.
Ji baigė gerti kavą.
Eime pasivaikščioti po miestą, tarė.
Nino mylėjo šį miestą kaip vaikas motiną. Golovino gatve patraukėme senamiesčio gatvelių link. Prie Siono katedros Nino sustojo. Užėjome į tamsią, drėgną ir labai seną bažnyčią. Kryžiaus plano šventovėje su smailu kupolu glūdėjo už šį miestą pralieto kraujo prisiminimai. Virš altoriaus kabojo vynmedžio kryžius. Šventoji Nino kadaise parnešė tą vynmedį iš pirmosios piligriminės kelionės į Šventąją Žemę. Nino atsiklaupė. Persižegnojusi pažvelgė į savo globėjos paveikslą.
Šventoji Nino, atleisk man, šnabždėjo jos lūpos.
Žvakių šviesoje pamačiau jos akis ašarojant.
Eime laukan, tariau.
Ji klusniai nusekė paskui mane pro bažnyčios duris. Tylėdami ėjome gatvėmis. Paskui paklausiau:
Už ką šventoji Nino turėtų tau atleisti?
Už tave, Ali Chanai.
Ji kalbėjo liūdnu, pavargusiu balsu. Ne taip jau ir gera vaikštinėti su Nino Tifliso gatvėmis.
Kodėl už mane?
Mes pasiekėme Meidaną. Gruzinai sėdėjo kavinėse arba tiesiog gatvėse. Kažkur skambėjo zurna. Apačioje šniokštė Kūra. Nino žvelgė į tolį, lyg ten ieškotų pati savęs.
Už tave, pakartojo, ir viską, kas buvo.
Supratau, ką ji nori pasakyti, bet vis tiek dar kartą paklausiau:
Kaip sakai?
Nino sustojo. Už aikštės kilo Kašveti katedros bokštai. Tos šventovės akmenys buvo it nekaltos mergelės, balti ir švelnūs. Nino tarė:
Pereik per Tiflisą. Ar pamatysi čia moterų, apsigobusių čadromis? Ne. Ar užuosi Azijos orą? Ne. Čia kitas pasaulis. Gatvės plačios, žmonių širdys atviros. Tik čia, Tiflise, tampu savimi. Čia nesutiksi fanatiškų kvailių kaip Seidas Mustafa arba avigalvių kaip Mechmedas Haidaras. Gyvenimas čia smagus ir lengvas.
Nino, ši šalis tarp kūjo ir priekalo.
Kaip tik todėl, ji tipeno senuoju gatvių grindiniu, kaip tik todėl. Septynis kartus Šlubis Timūras buvo sugriovęs Tiflisą. Šalį siaubė turkai, iraniečiai, arabai ir mongolai. Mes išlikome. Gruziją jie teriojo, niokojo, naikino, bet niekada iš tikrųjų neužkariavo. Šventoji Nino su vynmedžio kryžiumi atėjo iš Vakarų, Vakarams mes ir priklausome. Mes ne Azija. Mes labiausiai į rytus nutolusi Europos šalis. Argi tu pats to nejauti? Nino ėjo skubiais žingsneliais, suraukusi vaikišką kaktą. Kadangi nenusilenkėme nei Timūrui, nei Čingischanui, nei šachui Abasui, nei šachui Tahmasibui, nei šachui Izmailui, gimiau aš, tavo Nino. O čia ateini tu be kardo, be trypiančių dramblių, be kariaunos, bet juk esi tų kruvinųjų šachų palikuonis. Mano dukterys nešios čadras, o kai Iranas vėl išgaląs savo kardą, mano sūnūs ir vaikaičiai šimtąjį kartą nusiaubs Tiflisą. O, Ali Chanai, mes turime priklausyti Vakarams.
Paėmiau Nino už rankos.
Ko tu nori Nino?
Ak, Ali Chanai, tarė ji, aš tokia kvaila. Noriu, kad pamiltum plačias gatves ir žalius miškus, noriu, kad daugiau suprastum apie meilę ir nesikabintum į sutrūnijusias Azijos miesto sienas. Visą laiką bijau, kad po dešimties metų tu tapsi pamaldus ir klastingas, įsitaisysi gyventi savuosiuose Gilano dvaruose, o vieną dieną prabudęs pasakysi: Nino, tu esi tik laukas. Pasakyk, Ali Chanai: už ką tu mane myli?
Tiflisas glumino Nino, nuo drėgno Kuros pakrančių oro ji buvo lyg apsvaigusi.
Už ką tave myliu, Nino? Myliu tave, tavo akis, tavo balsą, tavo kvapą, tavo eigastį. Ko tu dar nori? Už viską myliu tave. Juk meilė visur vienoda ir Gruzijoje, ir Irane. Čia, šioje vietoje, prieš šimtą metų stovėjo jūsų Rustavelis, didysis poetas. Jis giedojo meilę karalienei Tamarai. Jo eilės kaip persiški rubajatai. Be Rustavelio nėra Gruzijos, o be Irano nėra Rustavelio.
Šioje vietoje... susimąsčiusi tarė Nino, taip, galbūt čia stovėjo ir Sajatas Nova, didysis poetas, meilės dainius. Šachas liepė nukirsti jam galvą, nes jis šlovino gruzinų meilę.