Iranas! Nejaugi turiu likti čia, tarp eunuchų ir šachzadė, dervišų ir kvailių? Tiesti asfalto kelius, telkti kariuomenę, padėti Europai dar per gerą galą pasistūmėti į Aziją?
Iranas! Nejaugi turiu likti čia, tarp eunuchų ir šachzadė, dervišų ir kvailių? Tiesti asfalto kelius, telkti kariuomenę, padėti Europai dar per gerą galą pasistūmėti į Aziją?
Staiga aiškiai suvokiau, kad niekas, niekas pasaulyje man taip nerūpi kaip besišypsančios Nino akys. Kada jos paskutinį kartą juokėsi? Baku, prie sutrūnijusios sienos. Mane apniko begalinis gimtinės ilgesys. Regėjau dulkėtą sieną ir saulę, besileidžiančią už Nargino salos. Girdėjau šakalus, kaukiančius prieš mėnulį prie Pilkojo Vilko vartų. Dykumos smėlis užpustė plynes prie Baku. Smėlėtame krante riebios naftos dėmės. Prie Mergelės bokšto prekeiviai siūlo savo prekes, o Nikolajaus gatve gali nueiti prie Šv. Tamaros licėjaus. Kieme po medžiais stovi Nino su mokykliniu sąsiuviniu rankoje, iš nuostabos išplėtusi akis. Irano rožių aromatas staiga išsisklaidė. Šaukiausi gimtinės kaip vaikas motinos, bet giliai širdyje jaučiau, kad jos nebėra. Užuodžiau vaiskų Baku dykumos orą, jūrą, smėlį ir naftą. Neturėjau išvykti iš miesto, kuriame Alachas skyrė man išvysti pasaulį. Pasijutau esąs pririštas prie senosios sienos kaip šuva prie būdos. Pažvelgiau į dangų. Irano žvaigždės buvo didelės ir tolimos kaip šacho karūnos brangakmeniai. Niekada nesijaučiau čia toks svetimas kaip dabar. Mano vieta Baku. Prie senosios sienos, kurios šešėlyje žiburiuodamos šypsosi Nino akys.
Bachramas Chanas palietė man petį.
Ali Chanai, tu, regis, užsisvajojai? Ar apmąstei mano žodžius, ar norėsi statyti naujojo Irano rūmą?
Pusbroli Bachramai Chanai, pavydžiu tau. Tik tas, kuris prarado tėvynę, žino, kokia ji brangi. Negalėsiu statyti naujojo Irano. Mano durklas išgaląstas į Baku tvirtovės sienas.
Jis liūdnai pažvelgė į mane ir tarė:
Medžnūnas.
Arabų kalba tai ir įsimylėjėlis, ir beprotis.
Jis buvo vieno kraujo su manim, todėl gerai mane suprato. Pakilau. Didžiojoje salėje prakilnūs svečiai lankstydamiesi atsisveikino su išeinančiu šachzadė. Mačiau liesą jo ranką ilgais, plonais pirštais ir raudonai dažytais nagais. Ne, aš čia ne tam, kad uždaryčiau muziejuje Firdousi eiles, Hafizo meilės giesmes ir Saadi išminties perlus.
Nuėjęs į menę nusilenkiau šachzadė. Jo akys buvo liūdnos ir susimąsčiusios, kupinos grėsmingos lemties nuojautos.
Paskui išvažiavau į Šimraną ir karietoje mąsčiau apie aikštę su surūdijusiomis patrankomis, pavargusias šachzadė akis, Nino nuolankumą ir neišvengiamos pragaišties paslaptį.
DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS
Ryškios žemėlapio spalvos raibuliavo akyse. Vietovių, kalnynų ir upių pavadinimai buvo susigrūdę ir sunkiai perskaitomi. Žemėlapį buvau išskleidęs ant kanapos, sėdėjau priešais su mažomis vėliavėlėmis rankose. Šalia turėjau pasidėjęs laikraštį, kurio skiltyse vietovių, kalnynų ir upių pavadinimai buvo tokie pat painūs kaip žemėlapyje. Palinkęs ties abiem stengiausi laikraščio klaidas atnarplioti lygindamas su žemėlapiu. Žalią vėliavėlę įsmeigiau į mažą apskritimą. Prie jo užrašyta Jelizavetpolis (Giandža), paskutinės penkios raidės užslinkusios ant Zonguldako kalnų. Laikraštyje buvo pranešama, kad advokatas iš Chojo Fatali Chanas Giandžoje paskelbė Azerbaidžano respublikos nepriklausomybę. Žaliomis vėliavėlėmis į rytus nuo Giandžos pasižymėjau kariuomenę, kurią Enveras pasiuntė išlaisvinti mūsų šalies. Iš dešinės Nuri Pašos pulkai artinosi prie Agdašo miesto. Kairėje Mursalis Paša buvo užėmęs Ulusu slėnius. Vidury kovėsi savanorių būriai. Žemėlapis pasidarė aiškesnis. Turkų kariuomenės žiedas aplink rusų okupuotą Baku darėsi vis glaudesnis. Tereikia kiek paslinkti žalias vėliavėles, ir jos išstums raudoną.
Už nugaros stovintis eunuchas Jachja Kuly susikaupęs stebėjo mano manipuliacijas. Iš visko sprendžiant, tas žaidimas su vėliavėlėmis jam atrodė lyg galingo burtininko kerai. Galbūt jis supainiojo priežastį su pasekme ir manė, kad man tereikia įsmeigti žalią vėliavėlę į raudoną Baku rutuliuką ir padedamas nežemiškų jėgų išplėšiu Baku iš netikėlių rankų. Jis nenorėjo man trukdyti, bet verčiamas pareigos monotonišku balsu, rimtai pranešė:
Chane, norėjau raudona chna nudažyti jai nagus, o ji apvertė dubenį ir apdraskė mane, nors buvau nupirkęs pačią brangiausią, kokią įstengiau rasti. Anksti rytą pavedėjau ją prie lango, švelniai suėmiau galvą prašydamas, kad išsižiotų. Juk mano pareiga, chane, patikrinti jos dantis. Tačiau ji ištrūko ir dešine ranka trenkė man per kairį skruostą. Neskaudėjo, bet tai mane labai pažemino. Atleisk man, savo vergui, nedrįstu šalinti plaukų nuo jos kūno. Ji tokia keista moteris. Nenešioja jokių amuletų ir negeria vaistų savo kūdikiui apsaugoti. Nepyk ant manęs, jeigu gims mergaitė, pyk ant Nino Chanum. Ją tikriausiai apsėdusi nelaboji dvasia, nes ji pradeda visa virpėti, vos prie jos prisiliečiu. Abdulos Azizo mečetėje yra viena moteris, ji gerai išmano, kaip išvaryti piktąsias dvasias. Gal būtų gerai ją pasikviesti. Tik pagalvok, chane: chanum prausia veidą lediniu vandeniu, nors nuo to genda oda. Dantis šveičia tokiais kietais šepetėliais, kad net dantenos kraujuoja, užuot kaip visi žmonės valiusi juos dešinės rankos smiliumi, pamirkytu kvapnioje pastoje. Tik piktoji dvasia galėjo įteigti jai tokių minčių.
Aš beveik nesiklausiau. Kone kasdien jis ateidavo į mano kambarį su tokia pat ataskaita. Akys kupinos nuoširdaus rūpesčio, nes jis buvo pareigingas žmogus ir jautėsi atsakingas už mano būsimą kūdikį. Nino atkakliai, nors nesėkmingai su juo kovojo. Mėtė į jį pagalves, vaikštinėjo neprisidengusi čadra ant namą supančios sienos, išmėtė pro langą amuletus ir nukabinėjo savo kambario sienas giminaičių gruzinų nuotraukomis.
Jachja Kuly pranešdavo man viską su liūdesiu ir išgąsčiu, o vakarais Nino sėdėdavo priešais ant tachtos ir kurpdama rytdienos kovos planus tardavosi su manimi.
Kaip tau atrodo, Ali Chanai, sakydavo kasydamasi smakrą, ar geriau naktį aplieti jį vandeniu iš plonos žarnos ar dieną mesti į jį katę? Ne, padarysiu dar geriau. Kas rytą mankštinsiuosi prie fontano, o jis turės mankštintis su manimi, nes jau pernelyg nutuko. O geriausia užkutensiu jį iki mirties. Girdėjau, žmogų galima negyvai užkutenti, o jis be galo bijo kutenimo.
Iki išnakčių ji kurdavo keršto planus, o kitą dieną eunuchas pasibaisėjęs raportuodavo:
Ali Chanai, Nino Chanum stovi prie baseino ir daro keistus judesius rankomis ir kojomis. Man baisu, aga. Ji lanksto kūną į priekį ir atgal lyg visai neturėtų kaulų. Gal garbina kokią dievybę. Ji reikalauja, kad ir aš daryčiau tą patį, bet aš esu pamaldus musulmonas, chane, ir į dulkes puolu tik prieš Alachą. Baiminuosi dėl jos kaulų ir savo sielos ramybės.
Nebuvo prasmės tą eunuchą atleisti. Į jo vietą ateitų kitas, nes be eunucho neįmanoma įsivaizduoti namų. Kas gi kitas prižiūrėtų moterį, kas skaičiuotų, saugotų pinigus ir tikrintų išlaidas? Tai daro tik eunuchas, žmogus be aistrų ir nepaperkamas.
Todėl tylėjau žvelgdamas į žalią vėliavėlių žiedą, supantį Baku. Eunuchas tyliai atsikosėjo, kad atkreiptų dėmesį.
Ar pakviesti tą senę iš Abdulos Azizo mečetės?
Kam, Jachja Kuly?
Kad išvytų piktąsias dvasias iš Nino Chanum kūno.
Atsidusau. Vargu ar senoji burtininkė iš Abdulos Azizo mečetės pajėgs susidoroti su europietiškais demonais.
Nereikia, Jachja Kuly. Aš ir pats moku išvaryti piktąsias dvasias. Kai reikės, viską sutvarkysiu. Bet dabar savo jėgas skiriu šioms mažoms vėliavėlėms.
Eunucho akyse pasirodė baimė ir smalsumas.
Kai žalios vėliavėlės išstums raudonas, tavo tėvynė bus laisva, ar ne, chane?
Taip, Jachja Kuly, taip ir bus.
Tai kodėl dabar iš karto neperkeli tų vėliavėlių?
Negaliu, Jachja Kuly, tai ne mano jėgoms.
Jis pažiūrėjo į mane su užuojauta.
Turėtum melsti Alacho, kad suteiktų jėgų. Kitą savaitę prasidės Muharamas. Jeigu tą mėnesį kreipsiesi į Alachą, jis tau duos jėgų.
Sulanksčiau žemėlapį. Buvau pavargęs, sumišęs ir nusiminęs. Nemalonu nuolat klausytis eunucho plepėjimo. Nino nebuvo namie. Į Teheraną atvyko jos tėvai, ir ji ištisas valandas leisdavo nedidukėje viloje, kurioje apsigyveno kunigaikščio šeima. Slapta susitikdavo su kitais europiečiais, aš tai žinojau, bet nieko nesakiau, nes man buvo jos gaila. Eunuchas stovėjo nekrutėdamas ir laukė mano nurodymų. Pagalvojau apie Seidą Mustafą. Mano draugas buvo trumpam atvykęs į Teheraną iš Mešchedo. Retai jį matydavau, nes jis leido laiką mečetėse, prie šventųjų kapų ir išmintinguose pašnekesiuose su nuskurusiais dervišais.
Jachja Kuly, pagaliau tariau, nuvažiuok pas Seidą Mustafą. Jis gyvena prie Sepahsalaro mečetės. Paprašyk, kad suteiktų man garbę savo apsilankymu.
Eunuchas išėjo. Likau vienas. Man iš tikrųjų nepakako jėgų įsmeigti žalią vėliavėlę į Baku. Kažkur mano tėvynės stepėse turkų batalionai ir su jais susijungę savanorių daliniai kovojo iškėlę naujojo Azerbaidžano vėliavą. Žinojau, kokia tai vėliava, kiek yra karių ir kur jie kaunasi. Savanorių gretose kovojo Iljasas Bekas. Aš irgi veržiausi į kovą, svajojau įkvėpti gaivaus laisvės oro. Tačiau kelias į frontą man buvo užkirstas. Sienas saugojo ir anglų, ir rusų pajėgos. Platus tiltas per Araksą, jungiantis Iraną su mūšio lauku, buvo apraizgytas dygliuota viela, apstatytas kulkosvaidžiais ir kareiviais. Iranas gyveno it sraigė, įlindusi į savo tykų namelį. Nė vienas žmogus, net pelė ar musė, neturėjo patekti į tą užkrėstą kraštą, kuriame vyko karas, švilpė kulkos ir nebuvo kuriami eilėraščiai. Užtat plūstelėjo pabėgėliai iš Baku, tarp jų ir Arslanas Aga, nerimastingasis plepys. Teherane jis leido dienas čaichanose, rašė straipsnius, kuriuose turkų pergales lygino su Aleksandro Makedono. Vienas straipsnis buvo uždraustas, mat cenzorius įtarė slaptą išpuolį prieš Iraną: kadaise Aleksandras buvo sutriuškinęs ir Persijos kariuomenę. Nuo to laiko Arslanas Aga laikė save žmogumi, nukentėjusiu už įsitikinimus. Apsilankęs pas mane jis smulkiai nupasakojo mano didvyriškus žygius ginant Baku. Jo vaizduotėje pro mano kulkosvaidį pražygiavo ištisi legionai priešų, pasiryžusių kristi nuo mano kulkos. Jis pats per visus mūšius lindėjo spaustuvės rūsyje rašydamas patriotinius atsišaukimus, kurie taip ir nebuvo niekur paskelbti. Perskaitęs juos paprašė papasakoti, kokie jausmai apima didvyrį pačiame mūšio įkarštyje. Užkimšau jam burną saldumynais ir išlydėjau pro vartus. Jis paliko spaustuvės dažų kvapą ir storą sąsiuvinį, kuriame aš turėjau aprašyti, ką išgyvena kovojantis didvyris. Perverčiau tuščius puslapius, pagalvojau apie Nino, jos liūdnas, susimąsčiusias akis, apie savo painų gyvenimą ir ėmiausi plunksnos. Ne, neketinau aprašinėti didvyrio jausmų mūšio įkarštyje, norėjau aprašyti kelią, kuris mus, Nino ir mane, atvedė į kvapiuosius Šimrano sodus ir iš jos akių išgujo juoką.