Rašiau pasmailintu iranietišku bambuko rašikliu. Susiradau padrikus užrašus, pradėtus dar mokykloje, ir praeitis iškilo prieš akis. Bet čia į kambarį įžengė Seidas Mustafa ir priglaudė savo randuotą veidą man prie peties.
Seidai, tariau, mano gyvenimas visiškai iškriko. Kelias į frontą atkirstas. Nino nebesijuokia, o aš lieju rašalą, užuot liejęs kraują. Ką man daryti, Seidai Mustafa?
Draugas pažiūrėjo į mane ramiai ir atidžiai. Jis vilkėjo juodus drabužius, veidas buvo sulysęs. Liesas jo kūnas, regis, buvo palinkęs po kažkokios paslapties našta. Atsisėdęs jis prabilo:
Rankomis tu nieko nepasieksi, Ali Chanai. Bet žmogus turi ne vien rankas. Pažiūrėk į mano drabužius ir suprasi, ką turiu galvoje. Žmones valdo Aukščiausiojo valia. Prisiliesk prie šios paslapties ir įgausi jėgų.
Nesuprantu tavęs, Seidai. Mano siela išvargusi, aš ieškau kelio iš tamsos, kuri mane supa.
Tai dėl to, kad tu matai tik žemiškus dalykus, o pamiršti Aukščiausiąjį, kuris valdo visą regimąjį pasaulį. 680 metais Pranašo anūkas Huseinas, persekiojamas tikėjimo priešų, žuvo prie Kerbelos. Jis buvo Išganytojas, žinantis paslaptį. Jo krauju Aukščiausiasis nudažė kylančią ir besileidžiančią saulę. Šiitų bendruomenei vadovavo dvylika imamų: pirmas jų buvo Huseinas, o paskutinis neregimasis imamas, besislapstantis iki šiol. Šis imamas apsireiškia visur, bet vis tiek lieka nematomas. Įžvelgiu jį tekančioje saulėje, javuose, audringoje jūroje. Girdžiu jo balsą kulkosvaidžių tratėjime, moterų aimanose ir vėjo dvelksme. O Aukščiausiasis man sako: šiitų ateitis liūdesys. Gedulas dėl Huseino, žuvusio Kerbelos dykumoje, dalelė tos ateities. Kasmet vieną mėnesį skiriame tam gedului, tam liūdesiui. Tai Muharamo mėnuo, per kurį nelaimingieji aprauda savo vargus. Dešimtą Muharamo dieną šiitas gauna, kas jam lemta Aukščiausiojo, nes tai kankinių žūties diena. Kančias, kurias patyrė jaunasis Huseinas, turi prisiimti pamaldūs žmonės. Prisiėmęs bent dalelytę tos kančios, priartėsi prie dieviškojo gailestingumo versmės. Todėl Muharamo mėnesį pamaldūs musulmonai plaka save grandinėmis. Tik per tą kančią paklydėliai atras kelią į gailestingumą ir laisvę. Tai Muharamo paslaptis.
Seidai, tariau pavargęs ir suirzęs, klausiu tavęs, kaip man susigrąžinti džiaugsmą į savo namus, mat mane apėmusi baimė, o tu pasakoji, kas parašyta tikybos vadovėliuose. Ar turiu vaikščioti po mečetes ir plaktis grandinėmis? Esu tikintis žmogus ir vykdau visus religijos reikalavimus. Išpažįstu Aukščiausiojo paslaptį, bet netikiu, kad tapsiu laimingas gedėdamas šventojo Huseino.
O aš tikiu, Ali Chanai. Tu teiravaisi manęs kelio, ir aš tau jį nurodžiau. Kito nežinau. Iljasas Bekas lieja kraują fronte ties Giandža. Tu negali tenai vykti, todėl praliek kraują dešimtą Muharamo dieną, praliek jį dėl Aukščiausiojo, kuris reikalauja tokios aukos. Tik nesakyk, kad ta šventa auka bus beprasmė, viskas turi prasmę šiame kančių pasaulyje. Pasiaukok per Muharamą už tėvynę, kaip Iljasas aukojasi prie Giandžos.
Tylėjau. Į kiemą įvažiavo karieta su šlifuoto stiklo langeliais, šmėstelėjo Nino veidas. Atsivėrė vartai į haremo sodą, ir Seidas Mustafa staiga pakilo pareiškęs, kad labai skuba.
Ateik rytoj pas mane į Sepahsalaro mečetę. Pratęsime pokalbį.
DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS
Gulėjome ant kanapos, pasidėję perlamutru inkrustuotą nardų lentą su dramblio kaulo šaškėmis. Išmokiau Nino šio iranietiško žaidimo, ir nuo to laiko lošdavome iš tomanų, auskarų, bučinių ir savo būsimų vaikų vardų. Pralošusi Nino susimokėdavo skolas ir lošdavo iš naujo. Jos akys degdavo iš nekantrumo, o pirštai liesdavo dramblio kaulo šaškės taip, tarsi jos būtų neįkainojami brangakmeniai.
Tu mane sužlugdysi, Ali, atsiduso Nino, stumdama man aštuonis sidabrinius tomanus, kuriuos ką tik išlošiau.
Taip tarusi ji sulankstė lentą, padėjo galvą man ant kelių ir įsižiūrėjusi į lubas užsisvajojo. Diena buvo nusisekusi Nino apėmęs pasitenkinimas dėl pavykusio keršto. Štai kaip buvo.
Nuo pat ryto namuose kilo sumaištis, pasigirdo aimanos ir dejonės. Nino priešas Jachja Kuly įžengė į kambarį sutinusiu ir perkreiptu veidu.
Skauda dantį, pasiskundė tokia mina, tarsi ketintų nusižudyti.
Nino akyse švietė triumfas ir pasitenkinimas. Ji nusivedė jį prie lango, dirstelėjo į burną ir susiraukė. Paskui susirūpinusi papurtė galvą. Paėmusi stiprų siūlą apvyniojo apie Jachja Kuly dantį. Kitą siūlo galą pririšo prie atvirų durų rankenos.
Štai taip, tarė greitai užtrenkusi duris.
Jachja Kuly nežmoniškai sukliko, pasibaisėjęs puolė ant grindų ir įsispoksojo į dantį, grakščiai nuskriejusį durų rankenai iš paskos.
Pasakyk jam, Ali Chanai: taip nutiko dėl to, kad jis valosi dantis dešinės rankos smiliumi.
Išverčiau kaip lieptas. Jachja Kuly pakėlė dantį nuo žemės. Tačiau Nino keršto jausmas dar nebuvo patenkintas.
Pasakyk jam, Ali Chanai, kad jis dar toli gražu nepasveiko. Jam reikia gultis į lovą ir šešias valandas prie skruosto laikyti karštą kompresą. Ir mažiausiai savaitę negalima valgyti jokių saldumynų.
Jachja Kuly linktelėjo ir išėjo su palengvėjimu, bet ir išgyvenęs sukrėtimą.
Pasigėdytum, Nino, tariau, vargšui žmogeliui atėmei paskutinį džiaugsmą.
Taip jam ir reikia, atšovė ji negailestingai ir atsinešė nardų lentą.
Kadangi pralošė, teisingumas, regis, buvo atstatytas.
Ji žvelgė į lubas, pirštais glostydama man smakrą.
Kada bus išlaisvintas Baku, Ali?
Gal po kokių dviejų savaičių.
Dar visos keturiolika dienų, atsiduso ji. Aš taip ilgiuosi Baku ir laukiu nesulaukiu, kada turkai jį užims. Žinai, viskas taip pasikeitė. Tu čia jautiesi kuo puikiausiai, o aš esu kiekvieną dieną žeminama.
Kaip žeminama?
Visi elgiasi su manimi kaip su brangiu dužiu daiktu. Nežinau, ko aš verta, bet nesu nei dužus, nei daiktas. Prisimink, kaip buvo Dagestane! Ten buvo visai kitaip. Ne, čia man visai nepatinka. Jeigu Baku nebus greitai išlaisvintas, teks mums persikelti kitur. Nieko neišmanau apie poetus, kuriais taip didžiuojasi ši šalis, bet žinau, kad per Huseino šventę žmonės susidrasko krūtinę, susibado galvą durklu ir geležinėmis grandinėmis plaka sau nugarą. Daugelis europiečių šiandien išvažiuoja iš miesto, kad nereikėtų matyti to spektaklio. Man čia viskas atgrasu. Jaučiuosi lyg auka kažkokios nelabos jėgos, kuri bet kada gali mane užklupti.
Švelnus jos veidelis buvo atkreiptas į mane. Akys gilios ir tamsios kaip niekada. Vyzdžiai išsiplėtę, žvilgsnis švelnus ir susimąstęs. Nino akys išdavė, kad ji laukiasi.
Ar tau baisu, Nino?
Ko turėčiau bijoti? Ji nuoširdžiai nustebo.
Kai kurios moterys bijo gimdyti.
Ne, atsakė Nino, aš nebijau. Bijau pelių, krokodilų, egzaminų ir eunuchų. Tik ne gimdymo. Kitaip turėčiau žiemą bijoti slogos.
Pabučiavau vėsius jos vokus. Ji atsistojo ir persibraukė ranka plaukus.
Važiuosiu pas tėvus, Ali Chanai.
Pritariamai linktelėjau, nors puikiai žinojau, kad mažojoje Kipianių viloje nesilaikoma jokių haremo priesakų. Kunigaikštis kviesdavosi gruzinų moteris ir Europos diplomatus. Nino gerdavo ten arbatą, valgydavo angliškus pyragus ir šnekučiuodavosi su olandų konsulu apie Rubensą ir Rytų moterų problemas.
Ji išėjo, pamačiau karietą šlifuoto stiklo langais išvažiuojant iš kiemo. Likęs vienas prisiminiau žaliąsias vėliavėles ir žemėlapį, kuriame vien siaura margo popieriaus juostelė teskyrė mane nuo tėvynės. Kambaryje tvyrojo prieblanda. Švelnus Nino kvepalų aromatas tebebuvo įsigėręs į minkštas pagalves ir kanapą. Atsisėdau ant grindų, paėmiau rožinį. Ant sienos kabojo sidabrinis liūtas, dešinėje letenoje laikantis kardą. Žvilgtelėjau į jį. Sidabrinis kardas švytėjo didžiulėje letenoje. Pasijutau bejėgis. Pasidarė gėda, kad sėdžiu čia saugomas sidabrinio liūto, kai mano tauta lieja kraują lygumose prie Giandžos. Ir aš buvau tiesiog daiktas. Brangus, tausojamas ir puoselėjamas daiktas. Vienas iš Širvanšyrų, kuriems lemta gauti aukštus dvaro titulus ir klasikine išpuoselėta kalba reikšti subtilius jausmus. O tuo tarpu tauta lieja kraują Giandžos laukuose. Mane apėmė neviltis. Sidabrinis liūtas ant sienos šaipėsi iš manęs. Pasienio tiltas per Araksą buvo atkirstas, ir į Nino širdį iš Irano kelio nebuvo.
Trūktelėjau rožinį, siūlas nutrūko, geltoni karoliukai pabiro ant grindų.
Tolumoje pasigirdo rago garsas. Jis skambėjo grėsmingai ir viliojamai, kaip Aukščiausiojo perspėjimas. Priėjau prie lango. Gatvė buvo dulkėta, įkaitusi nuo karščio. Saulė kybojo aukštai tiesiog virš Šimrano rūmų. Būgnų garsai vis labiau artėjo, girdėjosi tūkstančius kartų kartojami šūksniai:
Šachsei! Vachsei! Šach Husein! Vach, Husein!
Iš už kampo išniro eisena. Virš minios plevėsavo trys didžiulės auksu siuvinėtos vėliavos. Ant pirmosios didžiulėmis aukso raidėmis išrašytas Ali, Alacho vietininko žemėje, vardas. Ant antros juodo aksomo vėliavos pavaizduota laiminanti ranka. Tai Fatimos, Pranašo dukters, ranka. O ant trečiosios vienas žodis Huseinas Pranašo anūko, Kankinio ir Išganytojo, vardas.
Minia lėtai slinko gatve. Priekyje ėjo pamaldūs atgailautojai, apsivilkę juodais gedulo drabužiais, plika nugara, su sunkiomis geležies grandinėmis rankose. Būgno ritmu jie iškeldavo rankas aukštyn, ir grandinės krisdavo ant paraudusių, kruvinų pečių. Paskui juos puslankiu ėjo plačiapečiai vyrai: du žingsniai į priekį, paskui žingsnis atgal...
Šachsei! Vachsei! dusliai šūkavo jie, sulig kiekvienu šūksniu trankydami kumščiais pliką plaukuotą krūtinę.
Jiems iš paskos ėjo Pranašo palikuonys, susijuosę savo luomui privalomomis žaliomis juostomis, nunarinę galvą. Pavymui žengė Muharamo kankiniai, vilkintys baltas įkapes, skustagalviai, su ilgais durklais. Jų veidai buvo niūrūs, uždari, tarsi iš kito pasaulio.
Šachsei! Vachsei!
Žybtelėję durklai nusileido ant nuskustų galvų. Kankinių drabužiai nusidažė krauju. Vienas susvyravo, prie jo pribėgo draugai ir išnešė iš minios. Jo veide švietė palaiminga šypsena.
Stovėjau prie lango. Mane pagavo niekada nepatirtas jausmas. Šūksniai iš gatvės aidėjo mano krūtinėje tarsi įspėjimas, apėmė pasiaukojimo geismas. Mačiau kraujo lašus gatvės dulkėse. Rago garsas kerėjo, kvietė aukotis. Tai ir buvo Aukščiausiojo paslaptis, kančios vartai, atveriantys kelią į išsigelbėjimą. Kietai suspaudžiau lūpas. Dar stipriau nusitvėriau palangės. Huseino vėliava praplaukė pro mane. Išvydau Fatimos ranką, ir viskas regima aplinkui pranyko. Dar kartą išgirdau duslų rago garsą, manyje jis ataidėjo galingu riaumojimu. Tą pat akimirką susiliejau su minia. Žygiavau tarp plačiapečių vyrų, kumščiais mušdamasis į krūtinę. Paskui susivokiau besąs vėsioje mečetės tamsoje ir išgirdau imamo aimaną. Kažkas į rankas man įbruko sunkią grandinę, pajutau nugaroje deginantį skausmą. Bėgo valandos. Priešais atsivėrė erdvi aikštė, ir man iš krūtinės išsiveržė: Šachsei! Vachsei! Staiga iš kažkur priešais išdygo dervišas sunykusiu veidu, pro suvytusią odą kyšojo šonkauliai. Besimeldžiančiųjų akys spinduliavo gilų tikėjimą. Jie giedojo, o per aikštę ėjo žirgas su kruvina gūnia. Tai buvo šventojo Huseino žirgas. Dervišas šaukė vis garsiau. Numetęs šalin savo varinį dubenį jis puolė žirgui po kanopom. Man svaigo galva, bet ir toliau trankiau sugniaužtais kumščiais per krūtinę.