Nino pažvelgė į mane nustebusi.
Kaip manai, ar Europoje septyniolikmetės mergaitės ir devyniolikmečiai vaikinai irgi aptarinėja tokius dalykus?
Tikriausiai ne.
Tai ir mes daugiau apie tai nekalbėkim, griežtai pasakė Nino sučiaupdama lūpas.
Mano ranka nuslydo jos plaukais. Ji pakėlė galvą. Paskutinis besileidžiančios saulės spindulys atsispindėjo jos akyse. Aš palinkau prie jos... Jos lūpos švelniai ir nesąmoningai prasivėrė. Bučiavau ją ilgai ir aistringai. Ji sunkiai alsavo. Akys užsimerkė, ir blakstienų šešėliai užgulė veidą. Paskui ji staiga atstūmė mane. Tylėdami žvelgėme į sutemas. Tada šiek tiek susigėdę pakilome. Susikibę rankomis išėjome iš sodo.
Reikėtų ir man nešioti čadrą, tarė ji prie išėjimo.
Arba išpildyti pažadą.
Susimąsčiusi ji nusišypsojo. Viskas vėl buvo gerai, viskas buvo paprasta. Palydėjau ją iki namų.
Aš būtinai ateisiu į jūsų išleistuvių pokylį! tarė ji atsisveikindama.
Paėmiau ją už rankos.
Ką veiksi vasarą, Nino?
Vasarą? Važiuosime į Karabachą, į Šušą. Bet tik nieko neišsigalvok. Tai visai nereiškia, kad ir tu turi važiuoti į Šušą.
Na gerai, tai vasarą pasimatysime Šušoje.
Tu nepakenčiamas. Tiesiog neįsivaizduoju, kodėl man patinki.
Durys užsitrenkė jai už nugaros. Grįžau namo. Dėdės eunuchas, tasai, kurio toks mokslingas išdžiūvusio driežo veidas, išsišiepė mane pamatęs.
Gruzinų moterys labai gražios, chane. Bet nedera jas taip viešai bučiuoti sode, kur vaikšto daug žmonių...
Įgnybau jam į sudžiūvusį skruostą. Eunuchui leidžiamas bet koks įžūlumas. Jis nei vyras, nei moteris. Jis niekatrosios giminės.
Nuėjau pas tėvą.
Pažadėjai man išpildyti tris norus. Pirmą jau sugalvojau. Šią vasarą noriu vienas vykti į Karabachą.
Tėvas ilgai žvelgė į mane, paskui nusišypsojo ir linktelėjo.
KETVIRTAS SKYRIUS
Zeinalas Aga buvo paprastas valstietis iš Binigadžio kaimo prie Baku. Jis turėjo gabalėlį dulkinos, išdžiūvusios dykros, dirbo jį, kol vieną dieną per nedidelį žemės drebėjimą jo varganame sklypelyje atsivėrė plyšys ir iš jo ištryško nafta. Nuo to laiko Zeinalui Aga nebereikėjo būti nei apsukriam, nei protingam. Jis tiesiog nebegalėjo išsigelbėti nuo pinigų. Leido juos dosniai, netausodamas, bet pinigų vis gausėjo, jie slėgė jį, kol visiškai sunaikino. Kada nors juk turėjo po tokios laimės ateiti ir bausmė, ir Zeinalas Aga gyveno laukdamas bausmės, kaip nuteistasis laukia egzekucijos. Jis statė mečetes, ligonines, kalėjimus. Nukeliavo į Meką, steigė vaikų prieglaudas. Bet likimo nepapirksi. Aštuoniolikmetė žmona, kurią vedė sulaukęs septyniasdešimties, suteršė jo garbę. Už savo garbę jis atkeršijo kaip dera, žiauriai ir negailestingai, o paskui visai suvargo ir suseno. Šeima iširo, vienas sūnus jį paliko, o kitas užtraukė didžiulę gėdą nusižudydamas.
Ir dabar jis gyveno keturiasdešimties kambarių rūmuose Baku, žilas, liūdnas, sukumpęs. Ujasas Bekas, vienintelis jam likęs sūnus, buvo mūsų klasės draugas, tad išleistuvių vakaras vyko pas Zeinalą Aga, didžiausioje jo namų salėje, kurios aukštos lubos buvo blankaus kalnų krištolo.
Aštuntą valandą užkopiau plačiais marmuro laiptais. Viršuje Iljasas Bekas sveikino svečius. Kaip ir aš vilkėjo čerkesę su siauru durklu prie diržo. Kaip ir aš buvo su ėrenos papacha, mat tai mūsų privilegija nuo senų laikų.
Salam Aleikum, Iljasai Bekai! sušukau kilstelėdamas dešinę ranką prie kepurės.
Padavėme vienas kitam rankas pagal vietinį paprotį: dešine ranka spaudžiau jo dešinę, kaire kairę.
Šiandien užsidaro leprozoriumas, sušnabždėjo man II-jasas Bekas.
Patenkintas linktelėjau.
Leprozoriumas buvo mūsų klasės išradimas ir paslaptis. Rusai mokytojai, net ir ilgus metus dirbantys mūsų mieste, apie apylinkes neturėjo nė menkiausios nuovokos. Tad mes juos įtikinome, kad netoli Baku yra leprozoriumas. Jeigu kuris nors iš mūsų norėdavo pabėgti iš pamokų, seniūnas eidavo pas klasės auklėtoją ir barškindamas dantimis iš baimės pranešdavo, kad iš leprozoriumo į miestą pabėgo keli ligoniai. Jų ieško policija. Įtariama, kad jie slapstosi toje miesto dalyje, kur gyvena tasai mokinys. Auklėtojas išblykšdavo ir leisdavo mokiniui būti namie, kol ligoniai bus sugauti. Tai galėjo trukti savaitę ar ilgiau, kiek prireikdavo. Nė vienam mokytojui neatėjo į galvą mintis pasiteirauti sanitarijos valdyboje, ar iš tikrųjų netoli miesto esama leprozoriumo. Tikriausiai mokytojai manė, kad iš mūsų siaubingos šalies visko gali tikėtis. Taigi šiandien numatytas iškilmingas leprozoriumo uždarymas.
Įžengiau į pilnut pilnutėlę salę. Kampe, nutaisęs orų iškilmingą veidą, apsuptas mokytojų sėdėjo gimnazijos direktorius, tikrasis slaptasis patarėjas Vasilijus Grigorjevičius Chrapko. Priėjęs pagarbiai nusilenkiau. Buvau musulmonų mokinių atstovas, mat turėjau beždžionišką gebėjimą pamėgdžioti kalbas ir tarmes. Dauguma mūsų vos prabilę rusiškai išsiduodavo esą nerusiškos kilmės, o aš buvau įvaldęs net kelias rusų kalbos šnektas. Mūsų direktorius buvo kilęs iš Peterburgo, todėl su juo reikėjo šnekėti Peterburgo tarme, tai yra švepluoti tariant priebalses, o balses praryti. Skamba negražiai, užtat aristokratiškai. Direktorius nė karto nepastebėjo patyčių, džiaugdavosi rusifikacijos pažanga periferijoje.
Labas vakaras, pone direktoriau, tariau kukliai.
Labas vakaras, Širvanšyrai, ar jau atsigavote nuo egzaminų jaudulio?
Taip, pone direktoriau. Tačiau man teko patirti siaubingą dalyką.
O kas nutiko?
Na, tai dėl leprozoriumo. Mano pusbrolis Suleimanas ten buvo. Juk jis Saljano pulko leitenantas. Nuo to laiko jis visiškai pasiligojo, ir man teko jį slaugyti.
Tai kas gi nutiko su tuo leprozoriumu?
Kaip, ponas direktorius nieko nežino? Vakar ligoniai pabėgo ir patraukė į miestą. Teko pasiųsti du Saljano pulko būrius. Ligoniai užėmė du kaimus. Kareiviai apsupo tuos kaimus ir visus iššaudė, ir sveikus, ir ligonius. Dabar degina namus. Argi tai ne baisu, pone direktoriau? Leprozoriumo nebėra. Ligonius su nupuvusiomis galūnėmis, pūliniais visame kūne, kai kuriuos dar gargaliuojančius prie miesto vartų kareiviai laisto žibalu ir degina.
Direktoriaus kaktą išmušė prakaitas. Tikriausiai jis pagalvojo, kad jau pats laikas ministro prašytis perkeliamam į civilizuotesnį kraštą.
Siaubinga šalis, siaubingi žmonės, burbtelėjo jis liūdnai. Bet matote, vaikai, kaip svarbu turėti gerai veikiančius ir greitai reaguojančius valdžios organus.
Visa klasė apsupo direktorių. Šypsodamiesi klausėmės jo apmąstymų apie tvarkos naudą. Leprozoriumas buvo palaidotas. Kitai gimnazistų kartai prisieis išgalvoti ką nors kita.
Ar ponui direktoriui žinoma, kad Mechmedo Haidaro sūnus jau antri metai lanko mūsų gimnaziją? paklausiau visai nekaltai.
Kąąą?
Direktoriui akys iššoko ant kaktos. Mechmedas Haidaras buvo gimnazijos gėda. Kiekvienoje klasėje jis sėdėdavo mažiausia trejus metus. Sulaukęs šešiolikos vedė, bet ir toliau lankė gimnaziją. Jo sūnui suėjo devyneri, ir jis įstojo į tą pačią mokyklą. Iš pradžių laimingas tėvas mėgino tai slėpti. Tačiau vieną kartą apvalainas vaikutis priėjo prie jo per didžiąją pertrauką ir nekaltai išplėtęs dideles akis azerbaidžanietiškai pasakė:
Tėti, jeigu neduosi man penkių kapeikų šokoladui, pasakysiu mamai, kad nusirašei matematikos uždavinį.
Mechmedas Haidaras be galo susigėdo, prilupo įžūlų vaikigalį ir paprašė pasitaikius progai pranešti direktoriui apie tėvystę.
Tai jūs norite pasakyti, kad šeštos klasės mokinys Mechmedas Haidaras turi sūnų, kuris jau lanko pirmą klasę? paklausė direktorius.
Taip, pone direktoriau, taip ir yra. Jis prašo atleisti. Bet jis nori, kad sūnus kaip ir jis taptų išsilavinusiu žmogumi. Iš tiesų jaudinantis dalykas, kad vakarietiškų žinių siekimas vis labiau plinta.
Direktorius visas išraudo. Jis svarstė, ar tai, kad sūnus ir tėvas lanko tą pačią mokyklą, nepažeidžia kokių nors gimnazijos taisyklių. Tačiau negalėjo apsispręsti. Tad tėtis ir sūnelis toliau galėjo laikyti apgulę vakarietiškų žinių tvirtovę.
Atsidarė nedidelės šoninės durys. Buvo atitrauktos sunkios užuolaidos. Dešimties metų berniukas už rankos įvedė į salę tamsiaodžius aklus vyrus, muzikantus iš Irano. Vyrai susėdo ant kilimo salės kampe. Išsitraukė itin retus senųjų Irano meistrų darbo instrumentus. Suskambo ilgesinga melodija. Vienas muzikantas pakėlė ranką prie ausies. Tai klasikinis rytiečių dainininkų gestas.
Salėje stojo tyla. Kitas su užsidegimu ėmė virpinti taro stygas. Dainininkas uždainavo aukštu balsu:
Tavo stotas kaip persiškas kardas,
Tavo lūpos kaip žėruojantis rubinas.
Jeigu būčiau turkų sultonas, paimčiau tave į žmonas.
Į kasas įpinčiau tau perlų,
Išbučiuočiau tau pėdas.
Auksiniame dubenyje atneščiau tau
Savo širdį.
Dainininkas nutilo. Uždainavo sėdintis jam iš kairės. Garsiai, šiurkščiai, kupinas įniršio jis tęsė giesmę:
Bet kasnakt
Kaip žiurkė tu šmaižai
Per kiemą pas kaimyną.
Taras raudojo kaip pašėlęs. Virkavo vienastygis smuikas kemanča. Trečias dainininkas užtraukė aistringai sniaukrodamas:
Jis šakalas, netikėlis...
Kokia nelaimė! Kokia gėda!
Kurį laiką buvo tylu. Po trijų keturių muzikos taktų tyliai, svajingai, kone švelniai uždainavo ketvirtas:
Tris dienas galąsiu durklą.
Ketvirtą nudursiu savo priešą.
Sukaposiu jį į gabalėlius.
Užsimesiu tave, mylimoji, ant balno,
Užsidengsiu veidą karo skepeta
Ir nušuoliuosiu su tavim į kalnus.
Stovėjau prie damasto užuolaidos. Šalia manęs direktorius ir geografijos mokytojas.
Kokia bjauri muzika, sušnabždėjo direktorius, sakytum, naktį bliauna kaukazietiškas asilas. Įdomu, ką reiškia tie žodžiai?
Tikriausiai tokie pat beprasmiai kaip melodija, atsakė mokytojas.
Ir nušuoliuosiu su tavim į kalnus.
Stovėjau prie damasto užuolaidos. Šalia manęs direktorius ir geografijos mokytojas.
Kokia bjauri muzika, sušnabždėjo direktorius, sakytum, naktį bliauna kaukazietiškas asilas. Įdomu, ką reiškia tie žodžiai?
Tikriausiai tokie pat beprasmiai kaip melodija, atsakė mokytojas.
Jau ketinau pirštų galais pėdinti šalin.
Bet čia pastebėjau, kaip sujudėjo sunkus damastas. Atsargiai apsidairiau. Už užuolaidos stovėjo senis baltais kaip sniegas plaukais ir keistai švytinčiomis akimis, klausėsi muzikos ir verkė: tai buvo jo kilnybė Zeinalas Aga, Iljaso Beko tėvas. Minkštos jo rankos su išpurtusiomis venomis virpėjo. Šitos rankos, vargiai beįstengiančios užrašyti savo šeimininko vardą, valdė septyniasdešimt milijonų rublių.