Nusukau akis į šalį. Jis buvo paprastas valstietis, tas Zeinalas Aga, bet dainininkų meną suprato geriau negu mokytojai, galintys spręsti apie mūsų brandą.
Daina baigėsi. Muzikantai užtraukė kaukazietišką šokio melodiją. Perėjau per salę. Mokiniai stovėjo grupelėmis, gėrė vyną. Net ir musulmonai. Aš negėriau.
Mano bendraklasių draugės ir seserys stoviniavo pakampėse ir šnekučiavosi. Tarp jų buvo daug rusių šviesiomis kasomis, mėlynomis arba pilkomis akimis, pudruotais skruostais. Jos kalbėjosi tik su rusais, na, dar nebent su armėnais ir gruzinais. Jeigu užkalbindavo musulmonas, jos imdavo purkštauti, trumpai atsikirsdavo ir nusisukdavo.
Kažkas pakėlė pianino dangtį. Suskambo valsas. Direktorius pakvietė šokio gubernatoriaus dukrą.
Na pagaliau! Nuo laiptų pasigirdo balsas:
Labą vakarą, Iljasai Bekai. Šiek tiek vėluoju. Bet tai ne mano kaltė.
Nubėgau prie laiptų. Ne, Nino vilkėjo ne vakarinę suknelę ar išeiginę Šv. Tamaros licėjaus uniformą. Jos talija buvo taip suveržta ir tokia liauna, kad, regis, būčiau galėjęs apimti viena ranka. Ant pečių ji buvo užsimetusi trumpą aksominę peleriną su auksinėmis sagomis. Ilgas juodas sijonas, taip pat aksominis, krito iki pat pėdų. Mačiau tik paauksuotus tymo batelių galiukus. Apvali kepuraitė dengė plaukus, dvi eilės sunkių aukso monetų buvo nukarusios ant kaktos. Senoviškas šventinis gruzinų kunigaikštytės apdaras, o veidelis kaip bizantinės madonos.
Madona nusijuokė.
Ak, Ali Chanai, nepyk. Suvarstyti šį sijoną užtrunka visą valandą. Jis mano senelės. Tik jūsų garbei į jį įsibrukau.
Pirmas šokis priklauso man! sušuko Iljasas Bekas.
Nino klausiamai dirstelėjo į mane. Aš linktelėjau. Nemėgstu šokti, o Iljasui Bekui galima patikėti Nino. Jis žino, kaip dera elgtis.
Šamilio maldą! sušuko Iljasas Bekas.
Be jokio perėjimo muzikantai užgriežė siautulingą melodiją.
Iljasas šoko į salės vidurį. Išsitraukė durklą. Jo kojos judėjo ugningu Kaukazo kalnų šokio ritmu. Rankose blyksėjo durklo ašmenys. Nino šokio žingsneliu priartėjo prie jo. Jos kojytės buvo mažos kaip lėlytės. Prasidėjo Šamilio misterija. Plojome į taktą. Nino buvo nuotaka, ji turėjo būti pagrobta... Iljasas įsikando durklą. Išskėtęs rankas, panašus į plėšrų paukštį, suko ratus aplink mergaitę. Nino kojos nešiote nešiojo po salę. Lanksčios rankos perteikė visas baimės atmainas, išgąstį ir atsidavimą. Kairėje rankoje ji laikė nosinaitę. Visas kūnas virpėjo. Bet monetos ant kaktos nė nekrustelėjo, taip ir turėjo būti, tai sunkiausia šiame šokyje. Tik gruzinės moka taip vikriai suktis po salę, kad nė neskimbtelėtų monetos, pritvirtintos prie kepuraitės. Iljasas vaikėsi ją. Nesiliovė persekiojęs dideliais ratais. Jo rankų mostai darėsi vis energingesni, o Nino rankos vis silpniau gynėsi nuo jo atakų. Pagaliau ji sustojo it išsigandusi, medžiotojo užklupta stirnaitė. Iljasas suko ratus vis arčiau jos. Jo šuoliai vis greitėjo. Nino akys žvelgė švelniai ir nuolankiai, rankos virpėjo. Muzika suskambo dar garsiau, ir ji išskėtė kairės rankos pirštus. Nosinaitė nukrito ant žemės. Tą pat akimirksnį Iljaso durklas pervėrė šilko nosinaitę prismeigdamas prie grindų.
Baigėsi šokio simbolika...
Beje, ar sakiau, kad prieš prasidedant šokiui įkišau Iljasui savo durklą, o sau pasiėmiau jo? Tai mano ašmenys persmeigė Nino nosinaitę. Atsarga gėdos nedaro. Juk sena patarlė moko: Prieš patikėdamas kupranugarį Alacho malonei, pririšk tvirtai prie tvoros.
PENKTAS SKYRIUS
Kai šlovingieji mūsų protėviai, o chane, įžengė į šiuos kraštus, kad įgytų šlovės ir priverstų drebėti kitas tautas, jie sušuko: Kard bak, antai, ten sniegas! O kai priartėjo prie kalnų ir išvydo nepaliestus miškus, sušuko: Karabagh, didžiulis sodas! Ir nuo to laiko ši šalis vadinama Karabachu. Anksčiau ji buvo vadinama Siunik, o dar seniau Agvan. Taigi turėtum žinoti, chane, kad mūsų šalis labai sena ir šlovinga. Mano šeimininkas, senasis Mustafa, iš kurio nuomojausi kambarį Šušoje, nutilo kupinas pasididžiavimo, išgėrė taurelę karabachiškos vaisių degtinės, atsipjovė gabalėlį neįprasto sūrio, supinto iš daugybės skaidulų ir panašaus į merginos kasą, ir kalbėjo toliau: Mūsų kalnuose gyvena Karanlik, tamsos dvasios. Jos saugo mūsų lobius, tą visi žino. Bet kalnuose guli ir šventieji akmenys, srūva šventi upeliai. Mes visko turime. Nueik į miestą ir pasižvalgyk, ar kas nors dirba, beveik niekas. Apsižiūrėk, ar kas nors liūdi, niekas! Ar pamatysi nors vieną blaivų nė vieno! Negalėsi tuo atsistebėti, aga!
Mane stebino žavus šios tautos pagyrūniškumas. Kokių tik istorijų neprigalvoja žmonės, šlovindami savo mažą šalį. Dar vakar vienas storas armėnas mėgino mane įtikinti, kad Marašo bažnyčiai Šušoje penki tūkstančiai metų.
Nemeluok, atsikalbinėjau, pačiai krikščionybei dar nėra nė dviejų tūkstančių metų. Argi galėjo krikščionių bažnyčia būti pastatyta prieš Kristaus gimimą?
Storulis labai įsižeidė ir priekaištingai tarė:
Žinoma, tu išsilavinęs vyras, bet paklausyk, ką sako seni žmonės: galbūt kitos tautos pažįsta krikščionybę du tūkstančius metų, o mus, Karabacho tautą, Išganytojas apšvietė trim tūkstančiais metų anksčiau. Štai kaip.
Po penkių minučių tas pats seniokas kuo ramiausiai ėmė porinti, kad prancūzų maršalas Miuratas buvęs armėnas iš Šušos. Dar vaikystėje jis iškeliavęs į Prancūziją, kad išgarsintų ten Karabacho vardą.
Dar pakeliui į Šušą, kai važiavome per akmeninį tiltuką, vežikas man išdėstė:
Šitą tiltą pastatė Aleksandras Makedonas traukdamas į Persiją atlikti nemirtingų žygdarbių.
Ant žemų turėklų buvo iškalti metai 1897. Parodžiau įrašą vežikui, bet šis tik mostelėjo ranka.
Ak, pone, tai rusai vėliau iškalė, kad sumenkintų mūsų šlovę.
Įstabus miestas Šuša. Pusantro tūkstančio metrų aukštyje apgyventas armėnų ir musulmonų, ištisus šimtmečius jis buvo tiltas tarp Kaukazo, Irano ir Turkijos. Gražus tai miestas, apsuptas kalnų, miškų ir upių. Kalnuose ir slėniuose kėpso molio trobelės, iškilmingai vadinamos rūmais. Ten gyvena vietiniai feodalai, armėnų dvarininkai melikai ir nachararai, musulmonų bekai ir agalarai. Valandų valandas sėdi šie žmonės ant savo namų slenksčio, papsi kaljaną ir vienas kitam pasakoja, kiek kartų Rusiją ir carą išgelbėjo iš Karabacho kilę generolai ir kas būtų likę iš didžiosios imperijos, jeigu ne Karabachas.
Septynias valandas važiavome iš geležinkelio stotelės arklių traukiamu vežimu stačiais serpantinais aukštyn į Šušą. Mes tai aš ir mano goči. Goči yra ginkluoti vyrai, linkę į plėšikavimą. Jie saugo namus ir gyventojus. Jų veidai kelia baimę, jie apsikarstę ginklais ir visą laiką niauriai tyli, galbūt todėl, kad mintyse nugrimzdę į prisiminimus apie didvyriškus grobiamuosius žygius, o gal ir ne todėl. Tėvas pasamdė manęs lydėti goči, kad jis saugotų mane nuo svetimųjų, o gal svetimuosius nuo manęs. Taip ir nesupratau. Vyras buvo paslaugus, kažkaip susigiminiavęs su Širvanšyrais ir patikimas tokių giminaičių esama tik Rytuose.
Jau penkias dienas gyvenau Šušoje, laukiau atvykstant Nino ir nuo ryto iki vakaro klausiausi pasakojimų, esą visi turtingi, narsūs ar dar kuo nors pasaulyje įžymūs žmonės kilę iš Šušos. Apžiūrėjau miesto parką, suskaičiavau bažnyčių bokštus ir minaretus. Šuša, regis, buvo labai pamaldus miestas. Šešiasdešimčiai tūkstančių gyventojų čia buvo pastatyta septyniolika bažnyčių ir dešimt mečečių. Be to, miesto apylinkėse dar buvo nesuskaičiuojama daugybė šventųjų vietų, iš jų svarbiausia, žinoma, garsus šventojo Sary Beko kapas, koplyčia ir du medžiai. Ten pagyrūnai karabachiečiai nusitempė mane jau pačią pirmą dieną.
Iki šventojo kapo nuo Šušos valanda kelio. Kasmet visas miestas susirenka prie jo ir po šventaisiais medžiais iškelia puotą. Labai pamaldūs žmonės iki kapo eina keliais. Tai sunku, užtat toks piligrimas užsitarnauja nepaprastą kitų pagarbą. Medžių prie šventojo kapo nevalia liesti. Jeigu kas nors palies bent lapelį, iškart bus paralyžiuotas. Štai koks galingas šventasis Sary Bekas! Niekas negalėjo man paaiškinti, kokių stebuklų yra padaręs šitas šventasis. Užtat žmonės kuo smulkiausiai papasakojo, kaip kartą persekiojamas priešų jis užjojo aukštai ant kalno, kur ir šiandien stovi Šuša. Persekiotojai jau buvo visai arti. Jo žirgas įsibėgėjo galingam šuoliui ir peršoko kalną, uolas ir visą Šušos miestą. Toje vietoje, kur nusileido, pamaldieji dar ir šiandien įžvelgia to kilnaus žirgo pasagų žymes, įsispaudusias giliai į akmenį. Bent jau taip tikino mane žmonės. Kai išsakiau šiokių tokių abejonių, ar galėjo žirgas taip toli nušokti, jie pasipiktinę atrėžė:
Bet pone, juk tai buvo Karabacho žirgas!
Ir leidosi pasakoti legendą apie Karabacho žirgus. Viskas jų šalyje yra gražu, bet gražiausi Karabacho žirgai, garsieji žirgai, už vieną jų Aga Muhamedas, Irano šachas, buvo pasiryžęs atiduoti visą haremą. (Įdomu, ar mano draugai žinojo, kad Aga Muhamedas buvo impotentas?) Šitie žirgai kone šventi. Ištisus šimtmečius išminčiai laužė galvą, kol išvedė šią stebuklingą veislę geriausią pasaulyje, taurųjį kaštonų spalvos su aukso atspalviu Karabacho bėrį.
Tokios liaupsės sužadino man smalsumą, tad paprašiau parodyti bent vieną iš tų puikiųjų žirgų. Palydovai pažvelgė į mane su užuojauta.
Lengviau patekti į sultono haremą nei į arklidę su Karabacho žirgais. Visame Karabache nerasi nė dvylikos tikrų bėrių su aukso atspalviu. Tas, kuris kėsinasi juos pamatyti, laikomas arkliavagiu. Tik per karą šeimininkas sėda ant savo auksaspalvio stebuklo.
Tad man teko tenkintis pasakojimais apie tą legendinį stebuklą. Grįžau į Šušą. Gyvenau ten klausydamasis senojo Mustafos plepalų, laukiau Nino ir kuo puikiausiai jaučiausi toje pasakų karalystėje.
O chane, tarė Mustafa, tavo protėviai buvo kariai, o tu mokytas žmogus, lankei Žinių namus. Tad išmanai ir dailiuosius menus. Iraniečiai didžiuojasi Saadi, Hafizu ir Firdousi, rusai Puškinu, o toli vakaruose gyveno poetas, vardu Gėtė, parašęs eiles apie velnią.
Ar visi tie poetai kilę iš Karabacho? pertraukiau jį.
Ne, gerbiamas svety, bet mūsų poetai geresni, net jei nepaverčia garsų negyvomis raidėmis. Jie tokie išdidūs, kad neužrašinėja savo eilių popieriuje, tik deklamuoja.
Apie kokius poetus kalbi? Ar apie ašūgus?
Taip, apie ašūgus, su pagarba atsakė senis, jie gyvena kaimuose prie Šušos ir rytoj rengs varžybas. Ar norėtum nuvažiuoti pasigrožėti?