Sutikau. Kitą dieną nuvažiavome serpantinais žemyn į Daškendo kaimą, kuris laikomas Kaukazo ašūgų poezijos centru.
Vos ne kiekviename Karabacho kaime yra poetų, kurie visą žiemą kuria eiles, o pavasarį patraukia į žmones deklamuoti jų rūmuose ir pirkiose. Trijuose kaimuose gyvena vien poetai, ir iš didžiulės pagarbos, kurią Rytai rodo poezijai, nuo seniausių laikų jie atleisti nuo duoklių ir mokesčių vietos feodalams. Vienas iš tų kaimų yra ir Daškendas.
Iš pirmo žvilgsnio buvo matyti, kad šio kaimo gyventojai ne paprasti valstiečiai. Ilgaplaukiai vyrai šilko drabužiais dairėsi vienas į kitą su įtarimu. Moterys atrodė prislėgtos, vaikščiojo paskui savo vyrus nešiodamos muzikos instrumentus. Į kaimą pasigėrėti ašūgų menu iš visos šalies suplūdo daugybė armėnų ir musulmonų. Reginio ištroškusi minia susirinko pagrindinėje poetų kaimo aikštėje. Viduryje stovėjo du ašūgai, pasirengę įnirtingai dvikovai. Jie svaidė vienas į kitą pašaipius žvilgsnius. Ilgi plaukai plaikstėsi vėjuje. Vienas ašūgas sušuko:
Tavo drabužiai dvokia mėšlu, o veidas panašus į kiaulės snukį, tavo talentas skystas kaip plaukai ant nekaltos mergelės pilvo, tu už skatikus kurpi niekingas daineles apie save.
Antrasis nuožmiai atšovė:
O tu apsirėdęs kaip ištvirkėlis, ir tavo balsas kaip eunucho. Neįstengi parduoti savo talento, nes jo neturi. Minti trupiniais nuo mano šventinio stalo.
Taip jie ilgokai plūdo vienas kitą, nirtulingai ir gana nuobodžiai. Klausytojai jiems paplojo. Paskui pasirodė žilaplaukis senis apaštalo veidu ir paskelbė dvi varžybų temas, vieną lyrinę, kitą epinę: Mėnulis virš Arakso ir Šacho Aga Muhamedo mirtis.
Poetai sužiuro į dangų. Paskui uždainavo. Dainavo apie žiaurų eunuchą Aga Muhamedą, iškeliavusį į Tiflisą, kad ten išsimaudęs sieros vandenyse atgautų vyrišką jėgą. Bet sieros vonios jam nepadėjo, ir tas eunuchas sugriovė miestą, o visas moteris ir vyrus įsakė negailestingai išžudyti. Bet grįžtant į Karabachą jį užklupo lemtis. Jis buvo nudurtas miegantis savo palapinėje. Didysis šachas taip ir nepatyrė gyvenimo džiaugsmų. Karo žygiuose jam tekdavo badauti. Jis valgydavo juodą duoną su airanu. Užkariavo daugybę šalių, o buvo didesnis vargšas už elgetą dykumoje. Tasai eunuchas Aga Muhamedas.
Visa tai ašūgai apdainavo klasikinėmis strofomis. Vienas smulkiai pavaizdavo šacho impotento kančias gražiausių moterų šalyje, kitas, itin smulkmeniškai, kaip tos moterys buvo nužudytos. Klausytojai liko patenkinti. Poetų veidais žliaugė prakaitas. Paskui vienas jų švelniu balsu užtraukė:
Į ką panašus mėnulis virš Arakso?
Antras, labiau paniuręs, atsakė:
Į tavo mylimosios veidą.
Pirmasis tęsė giesmę:
Švelnus to mėnulio auksas.
Jo varžovas piktai paprieštaravo:
Ne, jis kaip kovos lauke kritusio kario skydas.
Taip palengva palyginimų atsargos išseko. Paskui kiekvienas padainavo po dainą apie mėnulio grožį, apie Araksą, kuris kaip mergelės kasa vinguriuoja lyguma, ir apie įsimylėjėlius, naktimis ateinančius prie jo krantų ir žvelgiančius į mėnulį, atsispindintį Arakso vandeny...
Nugalėtoju buvo paskelbtas piktasis ašūgas. Piktdžiugiškai šypsodamasis jis priėmė nugalėtojo prizą priešininko sazą. Priėjau prie jo. Jis rūsčiai žvelgė priešais, tuo tarpu į žalvarinį jo dubenį skimbčiodamos krito monetos.
Nugalėtoju buvo paskelbtas piktasis ašūgas. Piktdžiugiškai šypsodamasis jis priėmė nugalėtojo prizą priešininko sazą. Priėjau prie jo. Jis rūsčiai žvelgė priešais, tuo tarpu į žalvarinį jo dubenį skimbčiodamos krito monetos.
Ar džiaugiesi laimėjęs? paklausiau.
Jis nusispjovė su pasibjaurėjimu.
Tai ne pergalė, pone, anksčiau tai būdavo pergalės. Prieš šimtą metų. Tais laikais nugalėtojas nukirsdavo įveiktajam galvą. Menas buvo labai garbinamas. Dabar mes suskydome. Niekas nebepralies kraujo už eilėraštį.
Bet tu geriausias šalies poetas.
Ne, atsakė jis, ir akyse suspindo liūdesys. Ne, pakartojo, aš tik amatininkas. Tikras ašūgas nesu.
O kas yra tikras ašūgas?
Ramadano1 mėnesį, paaiškino niūrusis ašūgas, būna paslaptinga naktis, ji vadinama Al Kadro naktimi2. Tą naktį gamta vieną valandą užmiega. Upės nebeteka, piktosios dvasios nebesaugo lobių. Girdėti, kaip auga žolė ir kalbasi medžiai. Iš upių išnyra undinės, o tą naktį pradėti žmonės būna išminčiai ir poetai. Al Kadro naktį ašūgai šaukiasi pranašo Iljaso, poetų globėjo. Reikiamu metu pranašas pasirodo, duoda poetui gurkštelėti iš savo taurės ir taria: Nuo šiol tu būsi tikras ašūgas ir žvelgsi į pasaulį mano akimis. Gavusiam tokį palaminimą ašūgui nusilenkia visi gaivalai, jo balsui paklūsta žvėrys ir žmonės, vėjai ir jūros, mat jo žodžiais byloja Visagalis. Niūrusis ašūgas atsisėdo ant žemės ir parėmęs galvą rankomis piktai pravirko. Bet niekas nežino, kuri naktis yra Al Kadro naktis ir kurią tos nakties valandą viskas užmiega. Todėl ir neatsiranda tikrų ašūgų.
Jis atsistojo ir nuėjo. Vienišas, niūrus, tylus. Stepių vilkas žaliajame Karabacho rojuje.
ŠEŠTAS SKYRIUS
Prie Pechačpūro šaltinio medžiai dairėsi į dangų it pavargę šventieji. Šaltinis čiurleno siaura, akmeninga vaga. Šušą užstojo kalvelė. Rytuose Karabacho laukai plytėjo iki pat dulkėtų Azerbaidžano plynių. Iš ten vėjas nešė deginantį didžiosios dykumos alsavimą it Zaratustros ugnį. Pietuose driekėsi dosnios Armėnijos pievos, panašios į biblinių piemenų ganyklas. Medžiai aplinkui stovėjo tylūs ir sustingę, tarsi ką tik juos būtų palikę paskutiniai antikos dievai. Tarsi jų garbei būtų liepsnoję mūsų laužai. Sėdėjome įsitaisę aplink laužus ant margų kilimų puotaujantys gruzinai ir aš. Ugniakurą supo vyno ąsočiai, kalnai vaisių, daržovių ir sūrio. Virš rūkstančio mangalo čirškėjo šašlykai. Prie šaltinio sėdėjo sazandarai, klajojantys muzikantai. Rankose jie laikė instrumentus, kurių net vardai skambėjo kaip muzika: doira, čianuris, taras, diplipitas. Sazandarai dainavo kažkokią persišką meilės dainą, kurios užsiprašė gruzinai norėdami sustiprinti neįprasto kraštovaizdžio žavesį. Mūsų lotynų kalbos mokytojas tokį mėginimą prisitaikyti prie vietos papročių būtų pavadinęs dionisišku nusiteikimu. Į naktinę puotą giraitėje prie Šušos linksmus kurorto svečius sukvietė pagaliau atvykusi Kipianių šeima.
Priešais mane sėdėjo tamada jis vadovavo šventei laikydamasis griežtų vietinio ceremonialo tradicijų. Akys blizgėjo, tanki juoda barzda dengė įraudusį veidą. Kilstelėjęs taurę mano pusėn jis išgėrė. Aš taip pat gurkštelėjau, nors paprastai negeriu. Bet šitas tamada buvo Nino tėvas, be to, nemandagu negerti, jei tamada reikalauja.
Tarnai atnešė vandens iš šaltinio. Gurkštelėjęs jo galėjai valgyti, kiek širdis geidžia, nepersivalgysi, mat Pechačpūro vanduo yra vienas iš nesuskaičiuojamų Karabacho stebuklų.
Mes gėrėme tą vandenį, ir patiekalų kalnai mažėjo. Žiūrėjau į griežtą, plastančios ugnies apšviestą Nino mamos profilį. Ji sėdėjo prie savo vyro, akys tryško juoku. Moteris su tokiomis akimis galėjo ateiti į pasaulį tik Mingrelijoje, Rionio slėnyje, kur kadaise burtininkė Medėja susitiko su argonautu Jasonu.
Tamada pakėlė taurę.
Skelbiu tostą už šviesiausiąjį Dadianį.
Vaikiškų akių senukas padėkojo. Prasidėjo trečiasis ratas. Taurės ištuštėjo. Legendomis apipintas Pechačpūro vanduo neleido apgirsti. Niekas nebuvo apsvaigęs, mat puotaujant gruzinams svaigsta širdis, o galva lieka blaivi kaip skaidrus Pechačpūro vanduo.
Giraitę nušvietė daugybės laužų šviesa. Mes puotavome ne vieni. Kas savaitę Šušos gyventojai atkeliauja prie šaltinių. Puotos trunka iki ryto brėkšmos. Pagoniškame šventosios giraitės šešėlyje kartu švenčia ir krikščionys, ir musulmonai.
Pažvelgiau į šalia sėdinčią Nino. Nusisukusi ji kalbėjo su žilagalviu Dadianiu. Taip buvo priimta. Seniams pagarba, jaunimui meilė.
Būtinai turite mane aplankyti Zugdidžio rūmuose, kalbėjo senis, prie Rionio upės, kurioje kadaise Medėjos vergai semdavo auksą avikailiais. Atvažiuokite ir jūs, Ali Chanai, pamatysite senuosius tropinius Mingrelijos miškus ir jų medžius.
Mielai, jūsų šviesybe, bet atvažiuosiu dėl jūsų, o ne dėl medžių.
Kuo jums nepatinka medžiai? Miškas man tobulo gyvenimo įsikūnijimas.
Ali Chanas bijo medžių kaip vaikai vaiduoklių, tarė Nino.
Na, ne taip jau ir bijau. Bet kaip jūs branginate medžius, aš branginu dykrą.
Dadianis sumirksėjo savo vaikiškomis akimis.
Dykra, tarė jis, tai sunykę krūmokšniai ir įkaitęs smėlis.
Medžių pasaulis mane baugina, jūsų šviesybe. Jis kupinas paslapčių ir mįslių, vaiduoklių ir demonų. Žvilgsnis toli nesiekia, aplink tamsu. Saulės spinduliai išnyksta medžių šešėliuose. Prieblandoje viskas taip nerealu. Ne, man nepatinka medžiai. Miško šešėliai slegia, mane apima liūdesys, kai išgirstu šakų šlamesį. Man patinka paprasti dalykai vėjas, smėlis ir akmenys. Dykuma paprasta kaip kalavijo kirtis. Miškas painus kaip Gordijo mazgas. Aš sutrinku miške, jūsų šviesybe.
Dadianis žvelgė į mane susimąstęs.
Jūsų siela dykumų žmogaus, tarė jis. Tikriausiai žmones galima tik taip teisingai suskirstyti: į miškų ir dykumų žmones. Rytų svaigulys kyla iš dykumos, ten žmonės spangsta nuo karšto vėjo ir įkaitusio smėlio, ten pasaulis paprastas ir be problemų. Miškas pilnas klausimų. Tik dykuma nieko neklausinėja, nieko neduoda ir nieko nežada. Bet sielos ugnį įžiebia miškas. Dykumų žmogus aš jį regiu pažįsta tik vieną jausmą ir žino tik vieną jį valdančią tiesą. Miško žmogus turi daug veidų. Fanatikai kilę iš dykumų, kūrėjai iš miškų. Tikriausiai tai ir yra pagrindinis Rytų ir Vakarų skirtumas.
Todėl mes, armėnai ir gruzinai, taip mylime mišką, įsiterpė Melikas Nachararianas, aristokratiško armėnų kraujo storulis.
Jo akys buvo išsprogusios, antakiai vešlūs, jis buvo linkęs filosofuoti ir mėgo gerti. Mudu gerai sutardavome. Jis pakėlė taurę į mano sveikatą ir sušuko:
Ali Chanai! Ereliai gimsta kalnuose, tigrai džiunglėse, o kas gimsta dykumose?
Liūtai ir kariai, atsakiau, ir Nino susižavėjusi ėmė ploti.
Buvo patiekti avienos šašlykai. Vynas liejosi per kraštus.
Visame miške aidėjo gruzinų gyvenimo džiaugsmas. Dadianis diskutavo su Nachararianu, o Nino vylingai ir klausiamai žvelgė į mane.
Linktelėjau. Jau buvo sutemę. Laužo šviesoje žmonės priminė vaiduoklius ar plėšikus. Niekas nekreipė į mus dėmesio. Pakilęs iš lėto nuėjau prie šaltinio. Pasilenkiau ir siurbtelėjau iš rieškučių vandens. Jis mane atgaivino. Ilgai žvelgiau į žvaigždes, atsispindinčias tamsiame vandens paviršiuje. Man už nugaros pasigirdo žingsniai. Po maža kojyte trakštelėjo šakelė... Ištiesiau ranką, ir Nino ją sugriebė. Nuėjome į miško tankmę. Medžiai dėbsojo į mus grasinamai ir nepritariamai. Negerai, kad pasišalinome nuo laužo, kad Nino atsisėdo pievelės pakrašty ir prigludo prie manęs. Gyvenimo džiaugsmu trykštančiame Karabache papročiai buvo griežti. Su pasibaisėjimu senasis Mustafa man pasakojo, kad prieš aštuoniolika metų vienoje šeimoje buvo sulaužyta ištikimybė, ir nuo to laiko medžiai duoda mažiau vaisių.
Mudu žvelgėme vienas į kitą. Nino veidas, apšviestas mėnulio, buvo blyškus ir slėpiningas.
Kunigaikštyte, tariau jai, ir Nino sušnairavo į mane.
Jau dvidešimt keturias valandas ji buvo kunigaikštytė, o ištisus dvidešimt ketverius metus jos tėvas dėjo pastangas gauti šį titulą. Šįryt iš Peterburgo atėjo telegrama. Senis apsidžiaugė kaip vaikas, radęs pamestą mamą, ir sukvietė mus visus į puotą.