Ne puikiai, bet geriau. Ji truputį atsitraukė nuo jo. Atleisk. Jei būtum atėjęs valanda vėliau, jau būčiau susitvardžiusi.
Noriu, kad pasakytum, ką jauti. Jis labai švelniai palenkė galvą ir lūpomis prisilietė prie jos lūpų. Noriu sužinoti, kas tu esi ir kaip tapai tuo, kuo esi. Dar ne viską žinau apie tave, Rebeka. Tu susidedi iš skirtingų dalelių, kurios lyg ir nedera tarpusavyje. Dabar vaizdas darosi kiek aiškesnis. Ar gali padaryti paslaugą?
Noriu, kad pasakytum, ką jauti. Jis labai švelniai palenkė galvą ir lūpomis prisilietė prie jos lūpų. Noriu sužinoti, kas tu esi ir kaip tapai tuo, kuo esi. Dar ne viską žinau apie tave, Rebeka. Tu susidedi iš skirtingų dalelių, kurios lyg ir nedera tarpusavyje. Dabar vaizdas darosi kiek aiškesnis. Ar gali padaryti paslaugą?
Kokią?
Neskambink jai. Tegu pasinervina.
Ji šyptelėjo.
Būtų nemandagu.
Būtų. Tai kaip?
Ji vėl paskambins. Tėvas taip pat skambins. Jie... Lyg to įrodymas sučirškė telefonas. Štai.
Jis apkabino ją tvirčiau, dar jai nespėjus atsistoti. Kol jis yra čia ir gali ją apginti, daugiau jos veide neatsiras ta nukamuota išraiška.
Aš nieko negirdžiu.
Skamba telefonas.
Mes neturime telefono. Galvodamas tik apie tai, kaip ją nuraminti, jis vėl pabučiavo. Pats taip pat turėjo nurimti. Be to, čia mūsų nėra.
O kur mes?
Šeinas pakišo rankas jai po keliais ir pakėlė.
Ten, kur tik tu nori. Telefonui šaižiai skambant jis išsinešė ją iš kambario. Ir ten, kur reikia ilgai eiti.
Kai jie nusigavo į miegamąjį, jis ją pastatė ant kojų. Telefonas jau buvo nustojęs skambėti. Dėl visa ko jis nukabino aparatą ir įkišo į stalčių, kad skambutis skambėtų dusliau.
Na, štai. Dabar gerai.
Tu net neturi atsakiklio. Tai išvarys juos iš proto.
Ir puiku. Būtų norėjęs pats pasikalbėti su kuriuo nors iš tėvų. Kada nors vėliau. Dabar svarbiausia buvo ištrinti susirūpinimą iš Rebekos akių. Tai kur tu nori eiti?
Ji papurtė galvą ir nusišypsojo sutrikusi.
Maniau, kad jau atėjome.
Čia tik pradžia. Jis pirštu perbraukė per liemenę, kurią Rebeka vilkėjo ant vyriškų marškinių. Gal nori į atogrąžų salą? Ar kaip ji ten vadinasi? Kalnų trobelę? Bet ten mus gali užsnigti. Gal į kokią pilį? Šeinas lūpomis prisilietė prie jos kaktos. Įsivaizduokime.
Įsivaizdavimas dažnai yra...
Jo lūpos nuslydo prie jos lūpų.
Tik įsivaizduokime. Ilgą tuščią paplūdimį, baltą smėlį, palmes. Gėlių kvapą. Jis švelniai pabučiavo jos užmerktas akis. Išgirsk bangų mūšą. Keliaukime ten. Man patinka, kaip tavo oda atrodo mėnesienoje. Krimsčiodamas jai lūpas, jis nuvilko liemenę ir labai lėtai ėmė atseginėti marškinių sagutes. Mėnulio šviesa krinta ant vandens, ant tavęs, gražioji Rebeka. Jis švelniai suėmė jos krūtį. Keliauk su manimi.
Kur tik nori, sušnabždėjo ji.
Ten nieko nėra, tik mes. Šeinas nusivilko marškinius, neatsitraukdamas nuo jos lūpų, skruosto, ausies. Ir nėra ką daugiau veikti, tik mylėtis. Noriu mylėtis su tavimi, Rebeka. Tik su tavimi, Rebeka. Dieną ir naktį.
Ją gundė jo žodžiai. Ji žinojo, kad žodžiai yra galingi, o jo žodžiai žavėjo. Delnais lietė jo lygią ir šiltą odą. Prie savo širdies jautė lėtai, bet stipriai plakančią širdį. Galėjo prisiekti, kad girdi bangų šniokštimą ir kaip jos atsimuša į smėlį.
Mes ant bangos, svajingai pasakė Rebeka glamonėjama nuostabių rankų. Ji mus pakelia ir nuneša.
Taip. Tavo oda šlapia ir vėsi. Slidi. Pasakė jis baigdamas nusirengti ir nurengti ją. Ir sūri. Vis dar šnabždėdamas žodžius paguldė ją ant lovos. Tavo akyse atsispindi žvaigždės. Šeinas tikrai tai matė, nors per langą krito paskutiniai saulės spinduliai. Aukse žvilga sidabras. Ir galime būti čia kiek tik norime. Kiek tik tau patinka.
Jo lūpos kantriai siekė tikslo, davė ir ėmė, ir pasistengė paimti dar truputį daugiau, kai jai atsidusus jos lūpos sušvelnėjo. Jautė, kaip ji po juo atsipalaiduoja ir pasiduoda. Žinojo, kad ji dabar su juo. Abiejų pulsai tvinksėjo vienu ritmu. Jis norėjo parodyti jai, ką reiškia būti branginamai.
Todėl jo rankos ir lūpos buvo švelnios, judesiai minkšti ir kantrūs. Persmelkti meilės. Jis stabtelėdavo ten, kur jai labiausiai patiko būti liečiamai. Viską darė ramiai, lengvai, kaskart glostydamas vis stipriau ir panirdamas vis giliau į fantaziją, kurią jai sukūrė.
Rebeka plūduriavo. Jo rankos glostė taip jautriai atrodė, kad per ją ritasi bangos. Jo dovana jai buvo skaidrus sielos ir kūno ilgesys.
Ji įsivaizdavo: po jais šlapias ir lygus smėlis, o vėjas už lango tai bangų mūša. Prieblanda kambaryje atrodė sidabrinė nuo kylančios pilnaties. Ji jautė salos gėlių kvapą, matė vidurnakčio tamsoje skendinčią begalinę jūrą, girdėjo romantišką atogrąžų paukščių čiulbesį.
O mylimasis šalia jos.
Kur tu dabar, Rebeka?
Su tavimi.
Tai ir lik su manimi.
Ji apsivijo jį rankomis.
Šeinas mylavo ją be galo, savo ritmu, leisdamas srovei ją pagriebti ir nusinešti aukštyn. O kai ji nukrisdavo žemyn, jis ją pagaudavo ir kelionė prasidėdavo iš naujo. Žinojimas, kad ji visiškai jam atsiduoda, kad jie atsiduoda vienas kitam, buvo labiausiai jaudinantis dalykas iš jo kada nors patirtų. Kiekvienas atodūsis, kiekviena dejonė, kiekvienas kvapo užgniaužimas lyg vynas tekėjo jo gyslomis.
Šnibždėdamas jos vardą Šeinas prisitraukė ją prie savęs, kol liemuo prigludo prie liemens ir mylėjimosi tempas turėjo pagreitėti, antraip būtų išprotėjęs. Jis glamonėjo jos krūtis, čiulpė spenelius tol, kol Rebeka išsirietė lanku ir sušuko jo vardą. Jis nuskambėjo lyg muzika, lyg ritminga melodija jo kraujyje.
Šeinas parodė jai, kad yra branginama. Dabar parodys, kokia yra geidžiama.
Jiems atrodė, jog artinasi audra. Pakilo vėjas, jūra šėlo, bangos atsimušdavo į Rebeką, grasindamos įtraukti į sūkuriuojančią tamsą. O ji nesipriešino svarbiausia, kad galėjo likti su juo. Tik įsikibo į jį ir desperatiškai įsisiurbė į lūpas. Jos kūnas įsitempdavo nuo kiekvieno staigaus kritimo. Ji panardindavo rankas jam į plaukus, o kai jis kilstelėdavo ją, kad galėtų lūpomis ir dantimis perbėgti per jos kūną, Rebeka sugriebdavo juos į saujas. Ji skendo ir tuo mėgavosi. Lyg pro miglą išgirdo savo pačios balsą, maldaujantį dar daugiau glamonių.
Mėnulio nebebuvo matyti. Dangų skrodė žaibai, dundėjo griaustinis. Jis laikė ją pakėlęs virš savęs ir tai jaudino. Kai jis pasijudindavo, ji pajusdavo, kaip dreba įsitempę jo rankų raumenys. Dabar jis gulėjo po ja.
Pažvelk į mane, ištarė jis šiurkštesniu balsu, tvirtai įsikibęs jai į šlaunis. Pažvelk į mane. Noriu matyti tavo akis.
Ji atsimerkė ir prieš akis sumirguliavo jo veidas. Įsitempęs. Gražus.
Eikš pas mane. Dėl Dievo meilės, Šeinai. Man reikia tavęs.
Kas tu esi?
Esu tavo dalis, atsakė ji ir šūktelėjo, kai jis nuleido ją ant savęs.
Ji negalėjo kvėpuoti ir buvo tikra, kad sustojo širdis. Jos kūnas išsilenkė lyg įtemptas lankas. Siūbuodama ji rankomis persibraukė per savo pačios virpantį kūną, nuo pilvo iki krūtų, paskui aukštyn per susivėlusius plaukus, kur rankos susijungė lyg ją pritvirtinantis inkaras.
Jam neteko matyti nieko gražesnio, labiau gundančio ir jaudinančio nei palaimoje skendinti Rebeka. Šeinas stebėjo, kaip ji atmeta galvą, kokį stiprų orgazmą patiria. Gėrėdamasis akimirka jis nejudėjo, leido jai pajusti jausmų antplūdį.
Paskui ji ėmė suptis ir ritmiškas judesys paragino jį prisiderinti. Vis greičiau ir greičiau, kol galiausiai tik greitis ir terūpėjo. Kai jis nebegalėjo tęsti, suspaudė jai rankas ir nusitempė po savimi.
Kai truputį prablaivėjo galva, Šeinas pamatė, kad saulė jau nusileido, o kambarį gaubia šešėliai. Ir suprato: dar niekada gyvenime nesijautė toks laimingas.
Jis palaukė, kol jos kūnas liausis virpėti, o kvėpavimas taps lygus.
Tai kur dabar norėtum nukeliauti?
Jos juokas kilo iš gerklės gilumos, o tada išsiveržė visu garsu, kaip jam labiausiai patikdavo.
Kodėl mums neišmėginus tos kalnų trobelės? Sniegas būtų gera permaina.
Gerai sugalvojai. Po pietų galime...
Po pietų, po galais. Ji pakėlė galvą, šelmiškai pažvelgė ir ėmė jį krimsnoti.
Ak, paklausyk, brangute, aš... Jis nustojo kvėpuoti, kai ji pasislinko žemyn ir dantimis brūkštelėjo per spenelį. Gal jei duotum man kelias minutes... Jos ranka nuslydo žemiau, daug žemiau. Šeinas tyliai nusikeikė.
Negriauk savo reputacijos, sumurmėjo Rebeka nusprendusi, kad jai visai patinka vaidinti pavargusio vyro suvedžiotoją. Miestelyje girdėjau, kad tu esi... sakykim, nepasotinamas.
Na, žmonės visada truputį perdeda. Man reikia dešimties minučių, pagalvojo jis. Na, ne, gal penkių, pasakė pats sau, stebėdamas, kaip jos grakštus, lieknas nuogas kūnas slysta jo kūnu. Jam reikėjo tik penkių minučių atsigauti. Paklausyk, kodėl mums... Dieve, tau tai gerai sekasi.
Ji juokdamasi ir džiūgaudama pakėlė akis.
Mano atmintis fotografinė, jei kartais pamiršai, o protas labai guvus.
Nereikia nė sakyti. Kodėl mums neišsimaudžius po dušu ar truputėlį nenusnūdus? Nemanau, kad šiuo metu iš manęs būtų daug naudos. Jis žioptelėjo gaudydamas orą, kai jos burna nuslinko dar žemiau. Spėliojo, ar tik jo akys nepradėjo žvairuoti. Nors gal ką nors ir galėčiau padaryti.
Tikėkimės.
Vėliau jie iš tikrųjų išsimaudė. Ji žiūrėjo, kaip Šeinas pakiša galvą po dušu ir dūsauja patenkintas. Tada stipriai apkabino jį iš užpakalio ir prispaudė lūpas prie šlapios nugaros.
Jėzau, moterie, ar aš panašus į triušį?
Tačiau atsigręžė į ją pasiruošęs pamėginti.
Ne. Ji juokdamasi pakėlė rankas prie jo varvančių plaukų. Apkabinau tave norėdama padėkoti.
Gerai. Jis užpylė jai ant galvos šampūno ir patrynė. Už ką?
Ji sumirksėjo, nes krintančios putos graužė akis.
Kai parėjai, turėjai būti pavargęs ir alkanas, bet pasistengei mane išblaškyti.
Na taip, buvo labai sunku. Nežinau, kaip aš ir atlaikiau. Šeinas linksmai kumštelėjo ją.
Labai dėkoju. Rebeka spjaudėsi ir nesėkmingai mėgino nusišluostyti akis. Buvai nuostabus. Niekada nepamiršiu.
Visos taip sako. Jis išsišiepė, kai ji atsigręžė ir prisimerkė. Juokauju.
Tu, aišku, žinai, kad dauguma nelaimingų atsitikimų namuose įvyksta būtent duše.
Esu girdėjęs. Todėl nepaslysk.
Tu pats nepaslysk.
Jis įsirėmė rankomis į plyteles ir neleido jai niekur eiti.
Prisimeni, kaip čia pirmą kartą mylėjomės? Žinoma, kad prisimeni, juk nieko nepamiršti.
Rebeka kilstelėjo antakius.
Tau nepasiseks nukreipti mano dėmesio.
Galėčiau nukreipti, jei labai norėčiau. Šeinas pasilenkė jai prie lūpų. Tačiau jei nepavalgysiu, nukrisiu.