Rebeka vėl atsiduso. Karas visuomet susijęs su praradimais, kad ir kas laimėtų.
Visada bus tokių kaip Džonas ir Sara, liūdinčių dėl sūnaus mirties. Karas griauna šeimas. Išplėšia gabalėlį širdies, palikdamas neužgyjančią žaizdą.
Taigi statome paminklus karui ir žuvusiems sūnums. Liepiame sau nepamiršti. Džonas ir Sara niekada nepamiršo. Meilė nepražuvo.
Rebeka atsistojo šypsodamasi. Žolė žaliavo, ore tvyrojo ramybė. Pasauliui reikia tokių vietų, kad žmonės nepamirštų praeities.
Ji nuėjo namo rašyti.
Rebeka nusijuokė pastebėjusi, kad jau beveik vakarinio karvių melžimo laikas. Kaip keista, kad ji ėmė skaičiuoti valandas pagal fermos darbus. Papurčiusi galvą parašė dar vieną sakinį.
Kurių galų ji praleido visą gyvenimą rašydama techninius tekstus? Juk pasidavimas jausmams, vaizduotei teikia nenusakomą laisvės pojūtį. Gal kada nors ji net sukurs romaną. Rebeka nusijuokė nuo tokios minties ir įkišo ją kuo giliau. Daugybė žmonių dabar jos aprašomus dalykus laikys antgamtine fantastika.
Kai suskambo telefonas, galvoje spėjo šmėstelėti dar viena mintis. Ji pakilo atsiliepti. Išsiblaškiusi vienu metu siekė ir ragelio, ir kavinuko.
Alio?
Prašau pakviesti daktarę Rebeką Nait.
Ji iš pradžių sustingo, paskui liepė sau atsipalaiduoti.
Čia Rebeka. Sveika, mama.
Rebeka, man teko susisiekti su tavo telefonų bendrove, kad tave surasčiau. Maniau, esi Niujorke.
Ne, nesu. Ji išgirdo atidaromas duris ir apsimestinai nerūpestingai šyptelėjo Šeinui. Leidžiu laiką Merilande.
Skaitai paskaitas? Negirdėjau apie tai.
Ne. Neskaitau. Ji įsivaizdavo motiną verčiančią užrašų knygutę, kad tai pasižymėtų. Atlieku... tyrimus.
Merilande. Tyrimus. Apie ką?
Apie Antietamo mūšį.
Jis jau išsamiai aprašytas, ar tau taip neatrodo?
Ketinu pažvelgti į jį kitu kampu. Rebeka pasitraukė, kad Šeinas galėtų prieiti prie kavinuko, bet nepakėlė akių. Ar galiu tau kuo nors padėti?
Tai aš tau noriu padėti. Kur, po galais, apsistojai, Rebeka? Kodėl nepalikai jokio pranešimo apie tai. Man reikia tavo fakso numerio.
Esu pas draugą. Ji atsuko Šeinui nugarą, vengdama jo žvilgsnio. Čia nėra fakso.
Juk gali jį susirasti, dabar ne viduramžiai.
Pagaliau ji pažvelgė į Šeiną. Jis kvepėjo žeme ir buvo gerokai išsiterliojęs.
Ne visai, ištarė Rebeka sausai. Pasidomėsiu tuo ir susisieksiu su tavimi. Ar tu Konektikute?
Tavo tėvas Konektikute. Aš seminare Atlantoje. Apsistojau Ritz-Carlton viešbutyje.
Gerai. O apie ką norėjai pasikalbėti?
Apie puikią progą. Semestro pabaigoje mūsų universiteto Istorijos katedros vedėjas išeina į pensiją. Turėdama tokią kvalifikaciją ir pasitelkusi mano ryšius tu lengvai gausi šias pareigas. Galėtum perimti jo vietą. Tau tai būtų puikus žingsnis. Būdama dvidešimt ketverių metų taptum pačia jauniausia katedros vedėja iš visų, kada nors ėjusių šias pareigas.
Praėjusį kovą man sukako dvidešimt penkeri, mama.
Vis vien tai būtų puiku.
Na taip, bet manęs tai nedomina.
Nebūk juokinga, Rebeka.
Ji akimirkai užsimerkė. Tas balso tonas, greitakalbė, duodanti suprasti, kad Rebekos argumentai nesvarbūs, visą gyvenimą vertė eiti jai parinktu gyvenimo taku. Reikėjo
daug skausmingų pastangų savo pozicijai apginti.
Teks būti juokingai. Jos balsas nuskambėjo neįprastai šaltai, sarkastiškai. Aš nenoriu dėstyti, mama.
Dėstymas tik nedidelė šių pareigų dalis. Pačios pareigos...
Nenoriu vadovauti jokiam istorijos fakultetui nei katedrai, Rebeka suskubo įsiterpti į pokalbį, nuo kurio taip pažįstamai gniaužė skrandį. Bet ačiū, kad apie mane pagalvojai.
Manęs nedžiugina tavo požiūris, Rebeka. Tavo pareiga panaudoti savo talentą ir galimybes, kurias tau suteikia tėvai. Šios pareigos leis padaryti karjerą.
Kieno karjerą?
Kieno karjerą?
Atodūsis. Persmelktas kančios.
Akivaizdu, kad esi blogos nuotaikos, ir suprantu, jog dėkingumo nesulauksiu. Tačiau pasitikiu tavo sveiku protu. Kai tik galėsi, pranešk man savo fakso numerį. Dabar skubu, bet tikiuosi iki ryto sulaukti žinių iš tavęs. Sudie.
Sudie, mama.
Rebeka padėjo ragelį ir džiugiai, pernelyg džiugiai, nusišypsojo Šeinui.
Ar visos karvutės suguldytos miegoti?
Sėskis, Rebeka.
Mirštu iš bado. Ji pasitraukė, nes bijojo, kad jo paliesta subyrės į gabalus. Tikiuosi, dar liko to šokoladinio torto, kurį atnešė viena iš tavo haremo moterų?
Rebeka, jo balsas skambėjo ramiai, o akys žvelgė su rūpesčiu. Ji vis spaudė skrandį ranka, lyg skaudėtų. Tau reikėtų prisėsti.
Galiu išvirti dar kavos. Jau išmokau naudotis šiuo daiktu. Jai siekiant dėžutės su kava, jis priėjo ir švelniai apkabino per pečius. Ką? paklausė ji krūptelėjusi.
Reikia būti atsargiam, pagalvojo Šeinas, susirūpinęs dėl jos nervingo žvilgsnio.
Vadinasi, esi iš Konektikuto?
Rebeka kurį laiką dvejojo, paskui gūžtelėjo pečiais.
Mano tėvai ten gyvena.
Tai tu ten užaugai?
Ne visai. Gyvendavau ten, kai nesimokydavau. Juk tu jos negersi. Ji metė žvilgsnį į kavinuką. Ji jau čia stovi valandų valandas. Sakiau, kad išvirsiu šviežios.
Ką tokio ji pasakė, kad taip nuliūdino tave, mieloji?
Nieko. Visiškai nieko.
Tačiau jis laikė ją apkabinęs ir žvelgė į akis su beribe kantrybe ir rūpesčiu.
Ji nori, kad dalyvaučiau konkurse dėl pareigų jos koledže. Tai labai prestižinės pareigos. Bet manęs nedomina. Mūsų nuomonės išsiskyrė, o ji nepratusi, kad aš turėčiau savo nuomonę.
Šeinas pagalvojo, kad situacija visai paprasta ar bent turėtų tokia būti, bet Rebeka reagavo liguistai.
Pasakei jai ne.
Tai neturėjo reikšmės. Visada taip buvo, nors kartais ir drįsdavau pasipriešinti. Jaučiu, kad netrukus paskambins tėvas ir primins mano įsipareigojimus bei atsakomybę.
Kam esi įsipareigojusi?
Jiems, savo išsilavinimui, būsimoms kartoms. Privalau panaudoti savo talentą ir susirinkti pelnytus vaisius. Tai akademinio šūkio Spausdink arba žūk variacija. Pamirškime tai. Šeinas supratingai leido jai atsitolinti. Semiant kavą ir pilant vandenį į kavinuką jos rankos nedrebėjo, o veidas neišdavė jokių emocijų.
Staiga suvirpėjusi Rebeka viską padėjo į šalį.
Negaliu patikėti, kad vėl taip elgiuosi. Juk būtent taip įsigijau opų.
Apie ką, po galais, tu kalbi?
Opas, migreną, nemigą ir vos ne visišką nervų išsekimą. Ar dėl to studijavau psichiatriją?
Šeinas suprato, kad ji kalba ne su juo, ir tylėjo. Tačiau jautė viduje plintantį karštį.
Slopinimas ne išeitis. Žinau tai. Nuo slopinamų emocijų tik kūnas kenčia. Visada yra kur kas lengviau analizuoti kitus, o ne save. Ji persibraukė plaukus sustirusiomis rankomis. Šį kartą jie man nevadovaus. Nesileisiu įveikiama. Po velnių juos. Velniop, velniop. Jie nieko gero man nepadarė, tik pavertė nelaiminga neurotike.
Rebeka vėl atsigręžė į jį. Veidas nebebuvo tuščias, ji atrodė įniršusi.
Ar žinai, ką reiškia ketverių metų amžiaus itališkai skaityti Dantės kūrinius, o paskui juos aptarinėti? Arba sėdėti prie pietų stalo, jei nesi nugrūsta kur nors kitur, ir būti klausinėjamai iš fizikos arba priversta prancūziškai kalbėtis apie renesansą.
Ne, ištarė jis ramiai. Kodėl nepapasakoji man apie tai?
Tai siaubinga. Siaubinga. Kai tėvai elgiasi su tavimi lyg su daiktu. Žiūri į tave kaip į gyvą genetinį stebuklą. Nekenčiau to, bet argi vaikas gali rinktis? Darai tai, ko iš tavęs tikimasi. Paskui taip prie to pripranti, kad ir toliau taip elgiesi, nors jau nebesi vaikas. O vieną dieną pasižiūri į veidrodį ir pamatai apgailėtiną žmogystą, net skaudu žiūrėti. Ir tada pagalvoji: kodėl viso to nepabaigus?
Jo pyktis virto šoku, nuo kurio net išdžiūvo burna.
Rebeka.
Ji nekantriai papurtė galvą.
Imi įsivaizduoti tai, net persekioja mintys apie savižudybę. Esi protinga, sumautai protinga, todėl galėtum pasirinkti veiksmingiausią ir mažiausiai skausmingą savižudybės būdą. Ir patį švariausią.
Jis nepajėgė ištarti nė žodžio. Tai sukrėtė jį iki širdies gelmių, iki kaulų smegenų. Ši moteris, ši nuostabi, brangi moteris yra svarsčiusi savižudybės galimybę.
Rebeka išsiblaškiusi pasitrynė iš skausmo plyštančią kaktą.
Tačiau kadangi esi per daug protinga, per gerai užprogramuota, negali to pateisinti. Išsigąsti minties, kad iš tikrųjų galėtum tai padaryti, ir būdama praktiška nusprendi jau geriau studijuoti žmogaus elgseną, psichiatriją. Viską pasvėrus, tai juk produktyvesnė išeitis.
Kiek tau buvo metų? išlemeno Šeinas ir prieš patikslindamas klausimą turėjo įkvėpti oro. Kiek tau buvo metų, kai...
Svarsčiau apie savižudybę? paklausė ji ramiai. Dvylika. Pavojingas amžius, kai siaučia visi tie paauglystės hormonai. Gerai suderinta sistema supurtoma. Tenka sau priminti, kad gyvenimas labai brangus, ir gyventi toliau. O gyventi lengviau, kai atsiskiri, užsidarai su knygomis ir teorijomis, pasislepi už savo titulų ir laipsnių. Kol pagaliau suvoki, kad tai tiesiog kitas žudymosi būdas. Ji trūksmingai įkvėpė. Pavargau, sušnabždėjo delnais trindama veidą. Jie mane taip vargina.
Opos, nervinis išsekimas. Gerasis Dieve, savižudybė. Ką, po galais, jie padarė jai? Jis norėjo juos sudraskyti. Visus. Visus, kurie stengėsi pasinaudoti jos protu, nepaisydami širdies. Šeinas desperatiškai troško atsukti laiką atgal ir suteikti tai jaunai mergaitei viską, ko trūko ir ko ji buvo verta. Tačiau padėti galėjo tik šalia esančiai moteriai.
Eikš. Jis priėjo artyn, švelniai priglaudė ją, nepaisydamas savo kunkuliuojančių jausmų. Jai reikėjo jo nuraminimo, o ne įsiūčio. Atsiremk į mane.
Man viskas gerai.
Ne. Ne viskas. Bet viskas bus gerai. Jis, po galais, tuo pasirūpins. Remkis į mane, mieloji.
Ji atsirėmė ir jai labai palengvėjo.
Mama nieko blogo man nepadarė. Iš tikrųjų. Jau daugiau kaip metus nesimatėme. Abejoju, ar juodu su tėvu mane pažintų gatvėje. Juos nustebintų mano pokyčiai.
Šeinas skruostu prisiglaudė jai prie plaukų. Rebeka atrodė tokia trapi. Kodėl jis anksčiau to nepastebėjo? Kur žiūrėjo, kad nematė, kokia ji pažeidžiama?
Nesvarbu, ko jie tikisi. Svarbiausia, ko nori tu.
Ne visada gauni tai, ko nori. Kadaise norėjau, kad jie mane mylėtų. Būčiau padariusi viską, jei tik būtų pasakę, kad myli. Ar žinai, kuo blogai turėti tokią atmintį kaip mano? Nieko nepamiršti netgi jei norėtum. Prisimenu, kaip jie pirmąkart išsiuntė mane į internatą. Jaučiausi labai išsigandusi, vieniša ir nelaiminga. Jie įlaipino mane į lėktuvą vieną, nelydėjo. Man buvo šešeri.
Ak, mieloji. Apgailestauju.
Tėvai suprato, kad turiu brandų protą, o į vaiko širdį nekreipė dėmesio. Dabar esu suaugusi. Turėčiau geriau su viskuo susidoroti.
Tu puikiai su viskuo susidoroji.