Vargšelė, pagalvojo Savana, nes užjautė kiekvieną moterį, įsimylėjusią Makeidą. Vargšė laimingoji.
Tu gerai valdaisi, Rebeka. Tavo veide jausmų neįskaitysi. Tačiau aš tai matau. Savana pamojavo jai prieš nosį. Esu dailininkė, o tarp mano protėvių buvo šamanų. Gali manyti, kad dėl to ir atspėjau, arba suprasti, jog viena įsimylėjusi moteris atpažįsta kitą įsimylėjusią moterį.
Rebeka pažvelgė į savo rankas.
Nežinau, ar man reikėtų jausti palengvėjimą, ar atvirkščiai, susirūpinti dėl tokios įvykių eigos.
Tu man patinki, o juk esu išranki ir man toli gražu ne kiekvienas patinka. Maniau, kad tu man tikrai nepatiksi. Ji vėl patogiai ištiesė kojas. Tu profesionali intelektualė, mokslininkė su laipsnių santrumpa prie pavardės. Aš vidurinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą gavau tik laukdamasi Leilos ir, kai Regana papasakojo apie tave, įsivaizdavau tik be galo protingą moterį su raginiais akiniais.
Rebeka pažvelgė į savo rankas.
Nežinau, ar man reikėtų jausti palengvėjimą, ar atvirkščiai, susirūpinti dėl tokios įvykių eigos.
Tu man patinki, o juk esu išranki ir man toli gražu ne kiekvienas patinka. Maniau, kad tu man tikrai nepatiksi. Ji vėl patogiai ištiesė kojas. Tu profesionali intelektualė, mokslininkė su laipsnių santrumpa prie pavardės. Aš vidurinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą gavau tik laukdamasi Leilos ir, kai Regana papasakojo apie tave, įsivaizdavau tik be galo protingą moterį su raginiais akiniais.
Rebeka suprunkštė ir pagalvojo, kad nemažai pasiekė, nes užuot įsiskaudinusi dėl tokio apibūdinimo, juokiasi.
Jei nupieši tokį mano portretą, pasikabinsiu savo bute.
Sutarta. Juk tu man patinki. Tikrai patinki. Jei būtų reikėję atsisėsti ir nupiešti Šeinui tinkančią moterį, ji būtų buvusi nepanaši į tave. Pasirodo, klydau. Fermeris ir eruditė. Savana šyptelėjo. Vargšas Šeinas, pagalvojo. Pasisekė vargšeliui. Panašu, kad jūs vienas kitam tinkate. Ką tu darysi toliau?
Džiaugsiuosi tuo, ką turiu.
Ir to užteks?
Tai daugiau, nei kada nors esu turėjusi. Žinoma, už tai teks sumokėti, pagalvojo. Bet ji norėjo sumokėti. Esu praktiška, Savana.
Galbūt. Bet ar esi drąsi ir ryžtinga? Ar tikrai ketini parašyti knygą, paaukoti jai tiek laiko, įdėti visas įmanomas pastangas ir išmesti iš jos vieną epizodą? Apie save ir Šeiną? Nejau ignoruosi šį ryšį?
Ar ji pajėgs ignoruoti? Rebeka uždavė šį klausimą sau, kai ėjo atgal per mišką į fermą. Rašydama knygą pajėgs. Padarys tai dėl Šeino. Tačiau širdyje pripažino, kad šis ryšys amžiams liks su ja.
Vis dėlto ji ras jėgų išvykti ir išvyks. Bus skaudu, bet ji išgyvens. Protu suvokė, kad dar niekas niekada nemirė dėl sudaužytos širdies. Tik kai kuriuos ištikdavo emocinė mirtis.
Vis vien bus lengviau gyventi žinant, kad teko mylėti, nei gyventi visai nepažinus šio jausmo.
Buvo skaičiusi daugybę graikų legendų ir žinojo: už malonumus visuomet tenka sumokėti.
Ir ji už viską gaus sąskaitą. Jei Savana taip lengvai suprato, kas slypi jos širdyje, atspės ir kiti. Galbūt atspės ir pats Šeinas. Tada mokestis gali būti nepakeliamas.
Šeinas per daug jai reiškė, kad būtų norėjusi jį trikdyti. Reikia pradėti svarstyti, kokius žingsnius žengti toliau.
Rytoj mūšio metinės. Rebeka jautė, kad jai svarbu ir netgi būtina šią, o gal ir dar vieną dieną pabūti fermoje. Paskui tikriausiai bus geriau vėl įsikurti pas Reganą. Pabus pas ją keletą dienų prieš grįždama į Niujorką.
Rebeka išėjo iš už medžių ir pažvelgė į fermą. Iš kamino rūko dūmai, nes svetainėje, matyt, užkurtas židinys. Gana vėsu, todėl reikėjo jį užkurti. Ji nužvelgė namą iš akmenų ir dažyto medžio, siloso bokštą, tvartus ir kitus pastatus.
Suprato, kad palikti šiuos namus bus taip pat skausminga kaip ir patį Šeiną. Čia ji buvo laimingesnė nei kur nors kitur. Čia ji rado meilę.
Taigi greičiau liks dėkinga nei apgailestaus.
Geriau pasitrauk nei rizikuok, paliepė įkyrus proto balsas.
Pajutusi šaltį Rebeka pasitrynė rankas ir nužingsniavo per pūdymą. Staiga pamatė iš už posūkio atšvilpiantį ir sustojantį prie namo automobilį. Išgirdo draugišką greitakalbę ir pamatė šunis, šokinėjančius ir sveikinančius iš automobilio lipančią raudonplaukę.
Oras buvo gana tykus, todėl jos juokas pasiekė Rebeką. O atstumas nebuvo toks didelis, kad ji nepastebėtų, kaip šypsosi Šeinas išėjęs pasitikti moters.
Pavydas tai užplūsdavo, tai atslūgdavo, vėl užplūsdavo ir vėl atslūgdavo stebint, kaip jie glėbesčiuojasi, kaip moteris stovi apsikabinusi jį už kaklo.
O, ne. To nebus. Jis vis dar mano. Mano, kol aš iš čia išvyksiu.
Jie kalbėjosi stovėdami arti vienas kito, juokėsi ir, prieš moteriai įsėdant į automobilį, vėl trumpai pasibučiavo.
Šeinas paglostė abu šunis, paskui atsitiesė ir pamojavo. Rebeka pajuto, kad jis pastebėjo ją lauke, ir žengė namų link. Automobilis pralėkė juos skiriančiu keliu ir išnyko už posūkio.
Sveika. Jis užsikišo nykščius už priekinių kišenių. Kaip laikosi Savana?
Puikiai. Turėjau progą pamatyti kai kuriuos jos paveikslus. Jie nuostabūs.
Taip. Jis instinktyviai jautė, kad reikia elgtis atsargiai. Mėgino įžvelgti, kas slypi Rebekos išraiškoje. Buvo užsukusi Franė Spader. Tu buvai ją sutikusi anksčiau.
Pažinau. Šunys troško dėmesio ir, pasinaudojusi tuo, ji pasilenkė jų paglostyti.
Franė tiesiog trumpam stabtelėjo.
Mačiau. Norėčiau dabar įrašyti pokalbį į kompiuterį.
Rebeka. Jis palietė jos ranką norėdamas sustabdyti. Tarp mūsų nieko nevyksta. Ji tik draugė. Tiesiog užsuko trumpam.
Grynai dėl savigynos ji kilstelėjo antakį.
Kodėl tu man aiškiniesi?
Todėl, kad aš... Klausyk, mudu su Frane buvome... buvome, jis nutilo įsiutęs ant savęs. Tačiau dabar nesame ir nebuvome kartu nuo to laiko... na, nuo tada, kai tu čia atvykai. Mes tik draugai.
Rebekai buvo smagu, kad jis jaučiasi sutrikęs.
Ar manai, kad reikia man aiškintis?
Ne. Taip. Po velnių. Dabar jis įsivaizdavo, kaip atrodytų, jei jis pamatytų Rebeką besiglėbesčiuojančią su kitu vyru. Kas nors turėtų mirti. Nenoriu, kad prisigalvotum to, ko nėra. Tik tiek.
O aš prisigalvoju?
Gal baigsi? griežtai pasakė Šeinas ir nuėjo šalin. Paskui grįžo. Nekenčiu, kai taip elgiesi. Nekenčiu.
Kaip elgiuosi?
Kai kalbi tik vienais klausimais. Kaip tu jautiesi? Ką galvoji? Jis atsigręžė į ją. Akys svaidė žaibus. Jei norėjai klausti, tai reikėjo rėžti taip: Kodėl, po velnių, bučiuoji kitą moterį?
Ar manai, kad tiktų rodyti pavydą?
Kai Šeinas tik rūsčiai žvilgtelėjo į ją, Rebeka gūžtelėjo pečiais.
Apgailestauju, kad negaliu prie tavęs prisiderinti. Aišku, tu gyvenai savo gyvenimą, prieš man atvykstant čia, ir gyvensi, kai išvyksiu.
Na, taip. Dabar prikaišiok man praeitį.
O aš tai darau?
Jis suurzgė.
Ar tu negali bartis kaip normalus žmogus?
Galiu, kai yra dėl ko. Tavo draugės tavo reikalas. Kadangi neturiu jokio supratimo, kiek jų galiu sutikti kiekvieną kartą, kai kur nors išeinu, man visai neverta dėl to jaudintis.
Protas jam liepė nebetęsti, bet burna niekaip negalėjo užsičiaupti.
Klausyk, Rebeka, jei būčiau miegojęs su tiek moterų, kiek kai kurie žmonės mano, tai būčiau niekada neišlipęs iš lovos. Tikrai nesimylėjau su kiekviena, su kuria tik susitikdavau. Aš ne... Bet kodėl, po velnių, tau tai pasakoju?
Tai turėjo būti mano kitas klausimas. Manau, kad tu man primeti savo jausmus ir nuojautas apie mano galimą reakciją. Prie to dar prisideda kaltės jausmas ir jo sukeltas susierzinimas. Perkeldamas tą susierzinimą nuo savęs ant manęs tu...
Užsičiaupk. Šeinas suėmė jos veidą ir pažvelgė į ją audringomis lyg jūra akimis. Ji užsuko manęs paklausti, ar nenorėčiau vėliau kur nors nueiti. Pasakiau jai ne. Tada ji paklausė, ar yra kas nors tarp manęs ir tavęs. Pasakiau, kad net labai yra. Dar truputį pasikalbėjome, ji pasakė, kad pasimatysime kada nors vėliau. Viskas. Dabar patenkinta?
Jos širdis plakė labai greitai. Tačiau balsas buvo ramus ir su smalsumo gaidele.
O ar aš atrodžiau nepatenkinta?
Jo akys susiaurėjo ir žybtelėjo. Rebekai tai labai patiko. Taip pat patiko stebėti, kaip jis nusiminęs nusikeikia, apsisuka ant kulno ir išdidžiai nudrožia sau.
O ar aš atrodžiau nepatenkinta?
Jo akys susiaurėjo ir žybtelėjo. Rebekai tai labai patiko. Taip pat patiko stebėti, kaip jis nusiminęs nusikeikia, apsisuka ant kulno ir išdidžiai nudrožia sau.
Gerai padirbėta, daktare Nait, pasakė pati sau. Tikriausiai kurį laiką Šeinas nieko kito nebučiuos. Niūniuodama ji įėjo į namą.
Jai tikrai reikėjo padirbėti. Eidama pro šalį Rebeka palietė vieną iš vaizdo monitorių, tačiau norėjo dar minutėlę pasigardžiuoti pasitenkinimo jausmu.
Vargšelis taip lengvai nuspėjamas. Šeino reakcijos klasikinės. Jis sunerimo, kad jo nors ir nekaltas elgesys gali būti klaidingai suprastas. Dar labiau jį slėgė moterų mylėtojo reputacija. Ne mergišiaus. Vieną dieną ji jam išaiškins skirtumą tarp moteris mylinčio, jas vertinančio vyro ir to, kuris jomis tik naudojasi. Rebeka suprunkštė eidama į virtuvę. Šeino sutrikimas, paskui susierzinimas ir jos išmintinga reakcija. Didelis smūgis jo savimeilei. Daug įdomiau tyrinėti vyrų ir moterų tarpusavio žaidimus iš paties žaidimo lauko, o ne iš tribūnų.
Eidama prie lango pagalvojo, kad apie tai galėtų parašyti kokį nors straipsnį. Ateis laikas, kai ji bus emociškai nuo jo atsitolinusi. Tada jau žinos ne tik ką reiškia įsimylėti, mylėti, bet ir ką reiškia meilę prarasti.
Gal kada nors atras savyje pakankamai drąsos paklausti, ką ji jam reiškė, ką jam reiškė kartu su ja praleistas laikas. Taip, gal įgaus drąsos po dešimtmečio ar dviejų.
Pasakiusi sau, kad iš tiesų tik dabartis yra svarbi, ir spėliodama, ar po šio atsitikimo dar gaus daugiau gėlių iš Šeino, Regana nusprendė pamėginti išvirti pietus viena.
Galų gale, viskas yra formulės. Savo rankinėje ji turėjo Reganos formulę, ne, kepto viščiuko receptą. Susiradusi jį perskaitė kartą ir įsiminė. Kadangi Šeino virtuvėje prijuosčių nebuvo, ji už kelnių juosmens užsikišo rankšluostį ir ėmėsi rimtų eksperimentų.
Barstydama viščiuką miltais su žolelėmis pagalvojo, kad toks darbas ramina. Tol, kol darai valgyti savo malonumui. Bet jei reikėtų gaminti diena iš dienos ir viską paskui tvarkyti, vargintų.
Tačiau kaip pomėgis virimas turi žavesio. Jei pasisektų jo nepaversti darbu, kaip atsitiko su daugeliu kitų veiklų, viskas būtų puiku.
Kai viščiukas jau kepė ketaus keptuvėje karštame aliejuje, ji žengtelėjo atatupsta ir pasveikino save. Jis gerai kvepėjo, smagiai čirškėjo ir gražiai atrodė. Taigi pagal visus logikos dėsnius turėtų būti skanus.