Argi Šeinas neapstulbs, kai parėjęs pamatys paruoštą vakarienę?
Melžimo laikas, pagalvojo ji, durdama į skrundantį viščiuką šakute. Temo jau anksčiau, nors žiema dar buvo toli...
***
Jeigu pažvelgs pro langą, ar pamatys stovyklavietės laužus? Kareiviai, apsistoję labai arti, laukė aušros ir mūšio.
Ji norėjo, kad Džonas pareitų kuo greičiau. Jeigu gyvuliai būtų apžiūrėti, o Džonas pareitų, jie galėtų užsidaryti namuose. Ir būtų saugūs. Ji negali prarasti dar vieno vaiko, nes to neištvertų. Džonas to irgi neištvertų. Ji susidėjo ant pilvo rankas, lyg norėdama apsaugoti dar negimusį kūdikį. Desperatiškai troško, kad jis būtų berniukas. Ne todėl, kad pakeistų žuvusį sūnų, nes Džonio niekas nepakeis ir jie jo neužmirš. Vis dėlto jei gims berniukas, tai šiek tiek sumažins Džono širdgėlą.
Jis kentėjo. Buvo neįmanoma paguosti. Galėjo jį mylėti, juo rūpintis, dalytis skausmu, bet ištrinti to skausmo negalėjo. Ji džiaugėsi mergaitėmis. Tačiau Džonio jos negalėjo atstoti. Kiekviena nauja karo diena primindavo praradimą.
Gal karas čia ir pasibaigs. Ji keptuvėje apvertė viščiuką kaip ne kartą buvo dariusi. Gal būtų teisinga, jei tas siaubingas karas baigtųsi čia, kur gimė sūnus? Ar tas vyras, užmušęs jos sūnų, dabar sėdi ir laukia sąjungininkų stovykloje? Ką jis rytoj nužudys? O gal jo paties kraujas įsigers į žemę, kuria ji vaikšto jau tiek daug metų?
Kodėl jie nepasitraukia? Tiesiog nepasitraukia ir nepalieka ramybėje čia gyvenančių žmonių su jų širdgėlomis...
Iš keptuvės tykštelėję karšti riebalai nudegino Rebekai plaštaką. Ji nelabai tai pajuto, tik žengtelėjo atatupsta. Emocijos, mintys, žodžiai, garsai, viskas susipynė galvoje.
Mane apsėdo dvasios, blausiai pagalvojo ji. Tai dvasių apsėdimas. Ir pirmąkart gyvenime Rebeka apalpo.
Karingai nusiteikęs į virtuvę įlėkė Šeinas.
Dar noriu pasakyti... pradėjo jis ir staiga pamatė ant virtuvės grindų sukniubusią Rebeką. Jam stabtelėjo širdis. Jis prišoko ir atsiklaupęs šalia ją apkabino. Rebeka, Šeinas glostė jai veidą ir riešus. Rebeka, atsipeikėk. Tapęs nevikrus iš baimės jis ją supo, bučiavo ir kalbino, kol ji atsimerkė.
Šeinai.
Taip, čia aš. Jį užplūdo palengvėjimas. Tik gulėk ramiai, mieloji, kol pasijusi geriau.
Aš buvau ji, sumurmėjo Rebeka, stengdamasi išsklaidyti miglą galvoje. Akimirką buvau ji. Reikia patikrinti aparatūrą.
Velniop tą tavo aparatūrą. Buvo graudžiai lengva ją sulaikyti. Gulėk ramiai. Ar susitrenkei galvą? Ar tau ką nors skauda?
Nemanau... nemanau. Kas nutiko?
Tai tu man pasakyk. Kai įėjau, tu gulėjai ant grindų.
Dieve. Ji ramindamasi pratisai įkvėpė ir leido galvai ilsėtis ant jo sulenktos rankos. Apalpau. Tik įsivaizduok.
Man nereikia įsivaizduoti. Sutrumpinai man gyvenimą dešimčia metų, nes labai mane išgąsdinai. Dabar jau pyktis ėmė viršų Kurių velnių apalpai? Ar šiandien valgei? Visada valgai tiek, kad ir paukštukui neužtektų. Be to,nepakankamai miegi. Paguli keturias, penkias valandas ir imi slankioti aplinkui arba barškinti to kvailo kompiuterio klaviatūrą. Jis elgėsi keistai, bet negalėjo sustoti. Tai turės pasikeisti. Teks pradėti rūpintis savimi. Iš tavęs nieko nelikę. Vieni nervai ir kaulai. Ar tose tavo nuostabiose mokyklose nemokė apie esminius kūno poreikius? O gal su tavimi tai nesusiję?
Rebeka leido jam šnekėti, kol jai nustojo suktis galva. Šeinas aiškino, kad jai reikia nueiti pas daktarą ar nuvažiuoti į ligoninę, gerti vitaminų. Galiausiai ji delnu užspaudė jam burną.
Niekada gyvenime nebuvau apalpusi, o kadangi man tai visai nepatiko, neketinu įgyti tokio įpročio. Būtų gerai, kad dabar patylėtum ir paleistum mane, viščiukas dega. Ruošiau valgį. Gana sėkmingai. Gal dar galima jį išgelbėti.
Jis kažką suniurnėjo ir pripylė jai stiklinę vandens.
Gerk.
Rebeka žiojosi sakyti, kad vandens labiau reikia jam nei jai, bet nutylėjo. Ėmė paklusniai gurkšnoti.
Kepdama apie kažką galvojau, vėl pasakė ji. Staiga pajutau, kad tos mintys jau ne mano. Bet jos buvo labai aiškios, asmeninės, galėčiau pasakyti. Tačiau ne mano. Jos buvo Saros.
Jam per nugarą perbėgo šiurpas.
Tu per daug į visa tai įsijautei.
Šeinai, esu protinga ir racionali moteris. Žinau, kas čia atsitiko. Ji kepė viščiuką. Krestelėjusi galvą Rebeka pastatė stiklinę ant stalo. Argi ne keista, kad nutariau išmėginti Reganos receptą būtent rugsėjo 16-osios vakarą? Sara prieš mūšį kaip tik kepė viščiuką.
Vadinasi, dabar žinai, ką jie valgė.
Taip, atkirto ji į jo sarkazmą. Dabar žinau. Ji kepė viščiuką nerimaudama dėl šeimos ir kūdikio įsčiose. Spėliojo, kas žus rytoj. Kareiviai buvo įsikūrę stovyklą netoli nuo čia ir laukė aušros. Ji kepė viščiuką, o vyras tuo metu išėjo pas gyvulius. Sara norėjo, kad jis sugrįžtų, įeitų vidun ir jie galėtų užsidaryti nuo viso pasaulio, tiesiog pabūti dviese. Nerimavo dėl jo. Būtų padariusi viską, kad tik jam palengvėtų.
Tu per daug dirbi, rūpestingai pasakė Šeinas. Be to, labai sureikšminai tai, kad rytoj bus mūšio metinės.
Jausdamasi tvirtai Rebeka vėl atsistojo.
Netiesa. Puikiai supranti, kas čia vyksta, bet nutarei to nepripažinti. Toks tavo pasirinkimas ir aš jį gerbiu. Nors žinau, kad kartais sapnuoji nerimą keliančius sapnus, vis tiek gerbiu tavo pasirinkimą. Norėčiau, kad ir tu gerbtum mano darbą ir mano poreikius.
Mano sapnai mano reikalas.
Tiesiog pasakiau, ką žinau. Neprašau ką nors pasakoti.
Ne, tu niekuomet neprašai, Rebeka. Šeinas susikišo rankas į kišenes. Tu tik lauki ir išsekini tuo laukimu kitą žmogų. Nenoriu su tuo turėti nieko bendro.
Ar man išsinešdinti iš čia?
Kai jis nieko neatsakė, ji susiėmė ir prabilo ramiai:
Turiu tavęs kai ko paprašyti. Man svarbu čia būti rytoj. Negaliu pasakyti kodėl, tai tik mano nuojautos. Tačiau būsiu dėkinga, jei leisi dar nors vieną dieną čia pasilikti.
Niekas tau neliepia iš čia nešdintis, atšovė jis, dabar pykdamas ant savęs. Kodėl jis panikuoja vien nuo minties, kad ji susipakuos daiktus? Juk jie vienas kitam nieko nežadėjo. Jis nežadėjo pats ir iš jos jokių pažadų nereikalavo. Lik, jei nori, tik netrauk manęs į visa tai. Man reikia baigti kai kuriuos darbus, paskui turėsiu išvažiuoti.
Gerai.
Šeinas desperatiškai troško, kad ji paklaustų, kur jis važiuos. Ir jei būtų ėmusi kamantinėti, būtų galėjęs nurauti jai galvą. Bet ji nieko neklausė. Todėl jam beliko išvažiuoti. Nors tetroško vieno pasilikti namuose.
12
Pagalvojo, kad būtų gerai pasigerti. Aišku, gėrimas nieko neišspręs, bet pranašumų turėjo. Gaila, kad jis visai tam nenusiteikęs. Labiau norėjo su kuo nors pasiginčyti, o kadangi Rebeka neketino leistis į ginčus, Šeinas išvažiavo į miestelį, pas Deviną.
Kai kildavo noras pasipešti, visuomet galėjo pasikliauti Devinu.
Devino biure jis rado ir Reifą tai dar geriau.
Sveikas, kaip tik ketinome sužaisti pokerį, pasveikino jį Reifas, plekštelėdamas per petį. Ar turi pasiėmęs pinigų?
Gal turite čia alaus?
Čia tvarkos ir teisingumo vieta, iškilmingai pareiškė Devinas, o galva parodė į kambarį gilumoje. Ten yra keletas butelių šaldytuve. Tu nusiteikęs pažaisti?
Galbūt.
Šeinas nuslinko į galinį kambarį.
Galiu daryti ką noriu ir kada noriu. Man nereikia atsiklausti moters kaip jums, vaikinai.
Devinas susižvalgė su Reifu.
Paskambinsiu Džeradui, pasakė Reifas imdamas telefoną; tuo metu Šeinas grįžo godžiai gerdamas alų.
Reifui renkant numerį, o paskui kalbantis, Devinas užsikėlė kojas ant rašomojo stalo.
Taigi, ką ketina daryti Rebeka?
Ji man taip pat neprivalo aiškinti.
Ak, matyt, susikivirčijote, tiesa? Susižavėjęs šia mintimi Devinas susinėrė rankas už galvos. Ji išspyrė tave lauk?
Juk ten mano namai, atšovė Šeinas. Rebeka nesikivirčija, ji tik pasikeičia, tęsė jis mojuodamas buteliu. Vieną minutę būna kieta, protinga ir ori, o kitą švelni, sutrikusi ir tokia miela, kad galėtum užmušti bet ką, kas norėtų ją nuskriausti. Paskui staiga tampa šalta ir santūri, oho, kokia šalta... jis mauktelėjo alaus, analitiška. Kas gali jai prilygti?
Na, pasakė Devinas, tada ją vargiai būtų galima pavadinti nuobodžia.
Bet kokia, tik ne nuobodi. Nors kartais ji laiko save nuobodžia. Po galais, iš tikrųjų nežinau, kas ji tariasi esanti. Šeinas susimąstė. Sakykim, šiandien užtinka mane besibučiuojantį su Frane. Ar ji pasiunta, ar pradeda kivirčą, ar apkaltina mane? Ne. Na, tai buvo visiškai nekaltas bučinys. Bet vis vien, jei su kuo nors miegi, nenori, kad tas žmogus bučiuotųsi su kitu. Tiesa?
Reifas jau buvo padėjęs telefono ragelį ir atidžiai stebėjo brolį.
Sutinku. Ar tu su tuo sutinki, Devai?
Taip, žinoma.
Patenkintas sielų vienybe Šeinas vėl pakėlė butelį.
Na, štai. Daktarė Nait, ji gali būti labai šalta. Tyrinėja mane lyg kokį tepinėlį ant laboratorinio stikliuko. Nekenčiu, kai ji taip elgiasi.
O kas pakęstų? pasakė Reifas ir atsisėdo maloniai praleisti laiko.
Nuramintas broliško solidarumo Šeinas baigė tuštinti butelį ir atsidarė antrą.
Dar vienas keistas dalykas kodėl ji neklausia, kur visa tai veda? Pasakykite man. Juk moterys visuomet to klausia. Tada po truputį atidengi kortas ir tai santykius padaro ne tokius įtemptus.
Štai kaip? Devinas romiai nusišypsojo.
Taip, bet ji neklausia. Jis nugėrė gurkšnį alaus. Štai dėl ko santykiai tapo įtempti. Jam reikėjo tuo tikėti. Jos buvimas name turėtų trukdyti, tiesa? Atrodytų, kad ji maišysis po kojomis, po šimts pypkių, bet ji nesimaišo. Ji kažkaip dera mano namuose.
Iš tiesų? Devinas nusišypsojo ir mirktelėjo Reifui.
Na, taip. Iš ryto ateina pusryčiauti ir visuomet turi ką papasakoti. Dažniausiai ji dirba virtuvėje, tačiau tai visai netrukdo ir net pradedu laukti, kada ji ateis.
Reifas atsigręžė, nes atsidarė durys ir pro jas įžengė Džeradas nešinas dideliu popieriniu maišeliu. Padėjo ant Devino rašomojo stalo ir ištraukė iš jo pakuotę su šešiais buteliais alaus.
Jau žaidžiate?
Žaisime truputį vėliau. Devinas ranka parodė Džeradui kėdę. Šeinas nori išsipasakoti.
Tikrai? Džeradas pažiūrėjo į Šeiną. Apie ką jis pasakoja?
Apie Rebeką. Ką sakei?
Miegamasis kvepia Rebeka, sumurmėjo Šeinas. Nors ji nepalieka jame jokių savo daiktų, jis vis vien kvepia ja. Muilu ir tais kremais, kuriuos ji tepa ant savęs.
A, tarė Džeradas ir pasiėmė butelį alaus.
Žinote, tėvai išsiuntė ją į internatą, kai jai tebuvo šešeri. Visai dar vaiką. Jai taip ir neteko pabūti vaiku. Kartais, kai ji prajunka, pati truputį dėl to nustemba. Jis patylėjo ir pagalvojo apie tai. Ji nuostabiai juokiasi.