O paskui palaidojo nepažymėtame kape.
Nekaltink jos už tai. Ji mylėjo savo vyrą ir bijojo dėl jo.
Nekaltinu. Staiga pavargęs Šeinas delnais pasitrynė veidą. Dabar tai mano gyvenimas, mano žemė, Rebeka. Negaliu pakeisti to, kas atsitiko, ir pavargau, kad tai mane persekioja.
Ji ištiesė jam ranką.
Ar žinai, kur jis palaidotas?
Ne, niekuomet tuo nesidomėjau. Taip, jis visą gyvenimą bandė tai pamiršti. Nekreipti dėmesio į visus tuos neaiškius prisiminimus, miglotus sapnus. Nieko nenorėjau apie tai girdėti.
O kodėl dabar tuo domiesi?
Tiksliai nežinau. Šeinas nuolankiai nuleido rankas. Mačiau jį prie rūkyklos. Kraujuojantį ir prašantį pagalbos. Jis giliai įkvėpė. Tai ne pirmas kartas. Supratau, kad privalau tau pasakyti. Juk tu esi viso to dalis. Visą laiką tai žinojai.
Jis palaidotas pievoje, sušnabždėjo Rebeka. Ten auga lauko gėlės. Ji vėl paėmė jį už rankos ir suspaudė pirštus. Eime.
Jie išėjo laukan ir pasuko pievos link. Ėjo šviečiant ryškiai saulei. Kalnai skendėjo spalvose, o gėlės po kojomis brandino sėklas. Kvepėjo žole. Ji stabtelėjo. Ašaros vis dar ritosi skruostais.
Kurį laiką negalėjo ištarti nė žodžio, tik spoksojo į žemę po kojomis, kur neseniai buvo numetusi puokštę savo suskintų laukinių gėlių.
Jie padarė dėl jo viską, ką galėjo. Netoli nuo čia kitas jaunas kareivis užmušė jį vien dėl uniformos spalvos. Šie žmonės mėgino vaikiną išgelbėti nepaisydami uniformos. Ji atsirėmė į Šeiną, kai jis ją apkabino per pečius. Jie nebuvo abejingi.
Tikrai nebuvo. Dar dabar negali palikti jo ramybėje.
Savo mūšių laukus mes paverčiame parkais, kad neužmirštume, pasakė ji tyliai. Prisiminti yra svarbu. Reikėtų jam pastatyti kokį nors paminklą, Šeinai. Jie būtų tai padarę, jei būtų galėję.
Argi tai taip paprasta? spėliojo jis. Ir taip žmogiška? Gerai. Jis nustojo klausinėti ir linktelėjo. Pastatysime jam paminklą. Gal tada įsivyraus ramybė.
Čia yra daugiau meilės nei sielvarto, sušnabždėjo ji. Tai tavo vieta, Šeinai tavo namai, tavo žemė, tavo paveldas. Kas gyvena dėka to, dėka tavęs, yra nuostabu. Turėtum didžiuotis tuo, ką turi, ir tuo, kas esi.
Man visą laiką atrodė, kad jie mane spaudžia. Tai mane piktino. Tačiau dabar jam palengvėjo, stovint čia, saulės atokaitoje, savo žemėje su ja. Nesupratau, kodėl mane turėtų slėgti jų bėdos, jų emocijos. Jis nužvelgė laukus, kalvas ir pajuto, kad nuovargis praeina. Dabar gal jau viską suprantu. Ši žemė visuomet buvo daugiau mano nei bet kurio kito brolio. Labiau mano net negu tėvo ar motinos. Mes visi ją mylėjome, visi dirbome, bet...
Tu čia likai, nes tu ją mylėjai labiausiai. Rebeka pasistiebė ir švelniai jį pabučiavo. Be to, tu geriausiai žemę supranti. Esi geras vyras, Šeinai. Ir geras fermeris. Nepamiršiu tavęs.
Rebeka apsisuko, dar jam nespėjus suvokti, ką ji ketina daryti.
Apie ką čia kalbi? Kur tu eini?
Pamaniau, gal nori pabūti čia vienas. Ji nusišypsojo ir nusišluostė ant skruostų džiūstančias ašaras. Man atrodo, kad tai labai asmeniška akimirka. Be to, reikia baigti susidėti daiktus.
Kokius daiktus?
Savo daiktus. Ji žengtelėjo atatupsta. Dabar, kai mes išsprendėme šį reikalą, ketinu porą dienų praleisti su Regana, prieš išvykdama į Niujorką. Nepabuvau su ja tiek, kiek ketinau.
Jam atrodė, lyg kas būtų trinktelėjęs per galvą plaktuku. Ramybės akimirką, kurią pajuto supratęs tai, kas jį taip ilgai persekiojo, užgožė panika.
Tu išvyksti? Va taip, imi ir išvyksti? Eksperimentas baigėsi ir atia?
Išvykstu keletui dienų pagyventi pas Reganą. Jau pabuvau čia ilgiau nei iš pat pradžių planavau. Esu tikra, kad mano viešnagė tau jau įgriso. Dėkoju už viską.
Dėkoji, pakartojo Šeinas, už viską?
Taip, labai. Ji bijojo, kad jos šypsena virpės. Greičiau, reikia kuo greičiau iš čia dingti. Norėčiau palaikyti ryšį su tavimi. Žinoti, kaip tau sekasi.
Galime keistis atvirukais per Kalėdas.
Galime sugalvoti ir ką geresnio. Rebeka šypsojosi sukandusi dantis. Fermeri, tai iš tiesų buvo gera patirtis.
Išsižiojęs iš nuostabos jis spoksojo į ją nueinančią. Ji palieka jį. Ką tik privertė išgyventi emociškai sunkiausią, labiausiai kankinančią, labiausiai pribloškiančią akimirką gyvenime ir dabar paprasčiausiai nueina.
Na, gerai, galvojo jis, rūsčiai žvelgdamas jai į nugarą. Viskas labai puiku. Švaru. Jis ir nenorėjo jokių komplikacijų ar jausmingų atsisveikinimo scenų.
Ne, po velnių, norėjo.
Šeinas ją pasivijo prie virtuvės durų, žengiančią per slenkstį. Lyg viesulas griebė už pečių ir atsuko.
Viskas buvo tik seksas ir mokslas, daktare? Tikiuosi, pateikiau pakankamai duomenų kokiam nors jūsų sumautam straipsniui.
Ką tu...
Ar nenorite atlikti dar vieno eksperimento prieš kelionę?
Šeinas šiurkščiai prisitraukė ją ir ėmė niršiai bučiuoti. Ji pirmą kartą išsigando jo ir to, ką jis gali padaryti.
Ką tu...
Ar nenorite atlikti dar vieno eksperimento prieš kelionę?
Šeinas šiurkščiai prisitraukė ją ir ėmė niršiai bučiuoti. Ji pirmą kartą išsigando jo ir to, ką jis gali padaryti.
Šeinai, drebėdama Rebeka atsiplėšė nuo jo lūpų, tu skaudini mane.
Ir gerai. Bet jis ją paleido ir taip pasisuko, kad ji vos nesuklupo. Tu nusipelnei to. Tu, šaltakrauje... Jis vos susilaikė nepasakęs to, ko būtų gailėjęsis visą gyvenimą. Kaip galėjai miegoti su manimi, dalytis viskuo, o paskui apsisukti ir nueiti, lyg tai tau būtų buvęs tik smagus laiko praleidimo būdas?
Maniau... maniau, kad taip elgiesi su visomis moterimis. Girdėjau žmones kalbant, jog palaikai draugiškus ryšius su visomis moterimis, su kuriomis...
Neprikaišiok man praeities! suriko Šeinas. Po galais, juk niekas nebėra taip, kaip buvo iki tau čia atvykstant. Tu sujaukei mano gyvenimą. Noriu, kad išeitum, išsinešdintum.
Išeinu, išspaudė ji ir žengė vieną atsargų žingsnį, paskui kitą, kol pasiekė duris.
Dėl Dievo meilės, Rebeka, nepalik manęs.
Ji atsigręžė, atsirėmė į durų staktą.
Nesuprantu tavęs.
Nori, kad maldaučiau. Pažeminimas buvo toks pat baisus kaip ir pyktis. Gerai, maldauju. Neišeik. Nepalik manęs. Negalėsiu gyventi be tavęs.
Spoksodama į jį Rebeka prisidėjo ranką prie kaktos. Matė tik jo akyse verdančias emocijas. Tiek daug emocijų, kad nebuvo galima jų visų perprasti.
Nori, kad pasilikčiau? Bet...
Ko tau reikia tame Niujorke? griežtai paklausė Šeinas. Ten yra muziejų ir restoranų. Nori restorano? Nagi, apsivilk paltą ir aš tave ten nuvešiu.
Ne, aš nesu alkana.
Puiku. Matai? Tau visai nereikia restorano. Šeinas elgėsi kaip beprotis. Tikras beprotis. Turi čia kompiuterį, modemą, visus tuos savo aparatus. Gali dirbti bet kur. Vadinasi, gali dirbti ir čia.
Rebeka nebuvo pratusi, kad kas nors jauktų jai smegenis. Gindamasi nusitvėrė jo paskutinės frazės.
Nori, kad dirbčiau čia?
O kas blogai? Juk dirbai čia, tiesa?
Taip, bet...
Tavo aparatūra gali gulėti bet kur, Šeinas iškėlė rankas, man tai nekliudo. Jis žaibiškai prišoko prie jos ir, pakišęs rankas po alkūnėmis, pakėlė ją nuo žemės. Man tai nekliudo, pakartojo. Gali įtaisyti siųstuvą daržinėje, o palydovinę lėkštę ant stogo. Tik neišvažiuok.
Rebeka šyptelėjo. Gal žmonių santykiai nebuvo jos stiprioji vieta, bet ji ėmė kai ką suprasti.
Tu nori, kad aš čia pasilikčiau?
Keliomis kalbomis tu kalbi? iš nusivylimo Šeinas ėmė ją purtyti. Gal nesupranti angliškai? Jis vėl pastatė ją ant žemės, o pats pradėjo vaikščioti. Ar ką tik to nepasakiau? Negaliu patikėti, kad tai sakau, bet taip yra. Negaliu tavęs prarasti, sušnabždėjo. Negaliu prarasti mudviejų ryšio. Niekada nieko panašaus niekam nejaučiau. Nenorėjau, kad taip atsitiktų, bet tu iš tikro viską pakeitei. Nuolat esi mano galvoje ir mintis apie tai, kad būsi kažkur, kur negalėsiu tavęs matyti ir liesti, drasko širdį. Plėšia mano sumautą širdį lauk iš krūtinės! suriko jis ir atsisuko į ją. Jo akys sruvo krauju. Neturi teisės sukelti tokių jausmų, o paskui lyg niekur nieko išvykti!
Ji žiojosi kalbėti, bet, pamačius jo veido išraišką, žodžiai sustingo ant lūpų.
Myliu tave, Rebeka. O Dieve, myliu tave. Man reikia atsisėsti.
Jam linko keliai. Buvo tikras, kad tuoj ims šliaužti. Mėgindamas susiimti delnais užsidengė akis. Kad ir koks būtų pažeminimas, jis su juo susitaikys, jei tik ji pasiliks.
Šeinas pakėlė akis ir pamatė, kad ji verkia. Jo širdis nustojo tuksėti, plyšo ir jis labai nuliūdo.
Atsiprašau, atsiprašau. Neturiu teisės taip su tavimi elgtis, taip kalbėti. Būk gera, neverk.
Ji kūkčiodama įkvėpė.
Per visą gyvenimą nesu girdėjusi tokių žodžių. Niekas niekada man nieko panašaus nesakė. Nežinai, ką man reiškia išgirsti juos iš tavęs.
Šeinas vėl atsistojo piktindamasis kiekvienu, kas nepakankamai vertino Rebeką, savimi taip pat.
Tik nesakyk, kad pasakiau juos per vėlai. Aš viską ištaisysiu, Rebeka, jei tik leisi.
Bijojau prisipažinti, kaip labai tave myliu. Maniau, nenorėsi to išgirsti.
Jis luktelėjo, kol vėl galėjo kalbėti. Kol jos pasakyti žodžiai pasiekė jo sumaitotą širdį ir ją išgydė.
Aš noriu tavęs. Man tavęs reikia. Tu niekur nevažiuosi.
Rebeka tik purtė galvą.
Aš niekur ir nevažiuoju.
Tu mane myli.
O taip.
Ačiū Dievui. Apimtas džiaugsmo Šeinas puolė ją bučiuoti. Įsimylėjau tave iš pirmo žvilgsnio, dar oro uoste. Tu atrodei tokia ori, kad negalėjau tau atsispirti. Staiga jis susiraukė nuo kažkokios minties. Rebeka, vakar...
Tai neturi reikšmės.
Turi. Buvau su broliais Devino būstinėje. Pasigėriau ir užmigau ant sofos galiniame kambaryje. Pykau dėl to, kas čia vyksta, ir dėl to, ką jaučiu tau. Kaip kvaila. Jis prisiglaudė kakta prie jos kaktos. Nenumaniau, kad jei leisiu sau truputį užsimiršti, viskas bus taip gerai. Tu tiesiog turėjai čia atvykti. Ar tiki tuo?
Taip. Ji suėmė jo veidą delnais. Lyg žaibas perskrodė galingas jausmas. Tarp mūsų yra ryšys.
Galima ir taip pasakyti, bet man labiau patinka žodžiai aš myliu tave. Tikrai labiau patinka šie žodžiai. Kas galėjo pagalvoti, kad taip bus?
Man jie irgi patinka labiau už viską. Rebeka džiugiai prisiglaudė prie jo. Nepaliksiu savo aparatūros išmėtytos po visą namą. Kadangi ketiname gyventi kartu, reikės palaikyti tvarką.
Gyvensime kartu. Šeinas atlenkė jos galvą ir ėmė bučiuoti kaktą, nosį, lūpas. Klysti. Panašu, kad jau savotiškai gyvename kartu. Tu tekėsi už manęs.
Tekėti. Jai ėmė svaigti galva. Už tavęs. Nusilpo kojos. Man reikia atsisėsti, pasakė ji.
Ne, nereikia. Aš tave palaikysiu. Veidą nušvietė žaibiška Makeidų šypsena ir jis vėl ėmė bučiuoti jai veidą, ją glostyti. Kokia ji graži, po šimts pypkių, kai išjungia tą savo protą. Tekėk už manęs, Rebeka, sušnabždėjo jis. Gali sutikti iš karto, nes vis vien tave įkalbėsiu.