Džeradas atsigręžė į Reifą.
Ar ji išspyrė jį iš namų?
Jis sako, kad ne.
Juk tai mano namai, po velnių, priminė jiems Šeinas. Mano namai ir mano žemė. Vadinasi, aš ir vadovauju tam, kas ten vyksta. Man nepatinka ta jos kvaila, idiotiška aparatūra. Man nepatinka, kad ji užsiima visomis tomis nesąmonėmis ir alina save. Daugiau nenoriu įėjęs į namus rasti ją sukniubusią ant grindų.
Ką? Surimtėjęs Devinas atsisėdo tiesiai. Kas nutiko?
Kiek suprantu, ji nualpo. Sako, kad buvo susitikusi su mūsų prosenele. Jis išgėrė alaus, kad numalšintų nerimą. Jos abi kepė viščiuką mūšio išvakarėse. Nenoriu į tai painiotis.
Ar jai viskas gerai? paklausė Reifas.
Ar aš čia būčiau, jei būtų kitaip? Jis pirštais persibraukė per plaukus, mėgindamas ištrinti jos blyškios, mažos figūrėlės ant virtuvės grindų prisiminimą. Tačiau nepavyko. Ji mane velniškai išgąsdino. Po šimts pypkių. Šeinas akimirkai užsimerkė ir pasitrynė maudžiančią širdį. Negaliu ištverti, kai jai blogai. Negaliu to pakęsti. Ta moteris drasko man širdį. Jis pasistengė susiimti. Dar nugėrė gurkšnį alaus. Ji labai greitai atsigauna, burbtelėjo. Niekada nesu matęs nieko taip greitai atsigaunančio. Rebeka vėl jaučiasi kuo puikiausiai, susitvardžiusi. Ji manęs nespaudžia visu tuo užsiimti. Jai nepasiseks manęs į nieką įtraukti.
Broli, užjaučiamai tarė Džeradas. Tu jau įtrauktas. Sugautas.
Nieko panašaus.
Leisk spėti. Kiek kartų per dieną tu apie ją pagalvoji?
Nežinau. Suirzęs Šeinas nusprendė, kad pasigerti nėra pati blogiausia mintis. Neskaičiuoju.
Dabar Džeradas, būdamas advokatu, kryžmiškai apklausė liudininką.
Ar anksčiau esi apie ką nors galvojęs taip dažnai ir tiek daug?
O kas čia tokio? Ji juk gyvena su manimi. Apie tuos, kurie gyvena kartu, galvojame dieną naktį.
Reifas tyrinėjo savo nagus.
Tai tik seksas.
Nieko panašaus. Šeinas lyg kulka šoko nuo kėdės sugniaužęs kumščius. Ji nėra vien tik šiltas kūnas. Jis susilaikė pastebėjęs šelmišką brolio šypseną. Aš ne gyvulys.
Čia tai bent pokytis. Reifas nerūpestingai gurkšnojo alų. Kelių moterų norėjai, kai čia pasirodė Rebeka?
Nė vienos. Siaubas.
Ne čia esmė... Jis vėl atsisėdo susimąstęs. Pamiršau.
Esmė ta, tęsė Devinas, kad tu praradai pusiausvyrą ir žaibiškai pasiduodi.
Jis jau užkibo, įsiterpė Džeradas. Tik nenori pripažinti. Bet Rebeka protinga moteris ir gali taip lengvai nepasiduoti, ypač tau.
O ko, po galais, man trūksta?
Kaip minėjau, tęsė Džeradas, ji turi savo gyvenimą Niujorke, karjerą, interesų. Gali būti sunku ją sulaikyti, kad nepaspruktų iš čia. Tau reikės labai pasistengti, jei norėsi įtikinti Rebeką tekėti už tavęs.
Šeinas užspringo, ėmė kosėti ir dar atsigėrė alaus.
Ar išprotėjai? Su niekuo nesivedu.
Reifas šyptelėjo.
Gal nori lažintis?
Devinui pagailo akimirksniu išblyškusio Šeino.
Išgerk dar alaus, drauguži. Paskui gali nueiti į galinį kambarį ir numigti.
Šeinui tai pasirodė puikus pasiūlymas.
Rebeka nemiegojo. Ne tik dėl to, kad šalia nebuvo Šeino ir atrodė, jog name kažkas vyksta. Jai prailgo laukti ryto, naktis atrodė begalinė.
Ji dirbo. Darbas visuomet padėdavo įveikti mažas ir dideles krizes. Pakavosi daiktus. Tvarkingas drabužių lankstymas ir jų dėjimas į lagaminą rodė, jog ji pasiruošusi gyventi toliau. Nerimą kėlė tik tai, kad nesmagiai išsiskirs su Šeinu. To ji nenorėjo. Kai jis grįš, pamėgins viską surikiuoti taip, kad būtų pusiausvyra.
Tačiau jis negrįžo, o valandos pamažu artino aušrą.
Vos pradėjus kilti saulei, o pilkšvam rūkui prarijus daržinę, Rebeka išėjo laukan. Buvo sunku patikėti, jog niekas kitas nejaučia to, ką jaučia ji. Baimės, laukimo, įniršio ir liūdesio.
Jai nereikėjo smarkiai įtempti vaizduotės, kad pamatytų rūke žygiuojančius pėstininkus, kūnais ir šautuvų durtuvais draskančius rūką, išgirstų jų duslius žingsnius, regėtų blausų žalvario ir plieno žvilgesį. Nuaidėjo pirmieji patrankų šūviai ir karių šūksmai. Tuoj atsivers pragaras.
Ką tu čia darai?
Rebeka krūptelėjo ir įsispoksojo į rūką. Pamatė iš jo išlendantį Šeiną. Jis atrodė pablyškęs, lyg smėlio pilnomis akimis ir ganėtinai piktas, kad jai praeitų noras pribėgti ir jį apkabinti.
Negirdėjau, kada tu grįžai.
Aš grįžau ką tik. Jis matė, kad ji neišsimiegojusi. Akys pavargusios, paakiuose šešėliai. Jam nepatiko jaustis dėl to kaltam. Tu drebi. Esi basa, dėl Dievo meilės. Eik greičiau į vidų ir atsigulk.
Atrodai pavargęs, pasakė Rebeka jausdama, kad jos balsas greičiau lūžus nei šaltas.
Man pagirios, paaiškino jis neišraiškingu balsu. Kai kuriems žmonėms taip būna, kai jie per daug išgeria. Ar neketini manęs paklausti, su kuo ir kur buvau?
Ji pakėlė ranką ir švelniai priglaudė prie širdies. Keista, ji vis dar plakė, nors buvo sudaužyta.
Ar mėgini mane įskaudinti?
Gal. Gal man įdomu, ar galiu tave įskaudinti.
Ji linktelėjo ir apsisuko eiti į namą.
Aišku, kad gali.
Rebeka... Tačiau ji jau buvo uždariusi duris paskui save ir palikusi jį su šlykščiai gličiu jausmu. Keikdamas ją Šeinas pasuko į melžyklą.
Visą rytą jie stengėsi nesipainioti vienas kitam po kojų. Užuot dirbusi virtuvėje, Rebeka užsidarė svečių kambaryje ir susitelkė į darbą. Vadinasi, jie išsiskirs susipykę. Gal taip ir geriau. Laikui bėgant tikriausiai bus lengviau slėptis už apmaudo ir pykčio.
Pro langą matė jį. Neatrodė, kad dirbtų. Tikriausiai stūmė laiką laukdamas, kol ji išsinešdins. Ką gi, jam teks truputėlį palūkėti. Be vakaro neišvažiuos.
Kur tu, Sara? murmėjo ji, vaikščiodama po kambarį, dabar jau panašų į celę. Žinau, kad norėjai, jog čia atvažiuočiau. Norėjai, bet kodėl?
Eidama pro langą ji vėl pažvelgė laukan. Dabar Šeinas ėjo per kiemą, pro daržą, kuriame augino vėlyvuosius pomidorus, žalumynus, moliūgus. Stabtelėjo kažką patikrinti. Tikriausiai ar prinokusios daržovės.
Žiūrėti į jį buvo skaudu, bet dar skausmingiau nusigręžti. Nejau tikėjosi, kad gali patirti meilę ir praradimą kaip nuotykį, ar dar blogiau kaip medžiagą žmogaus būsenoms patyrinėti? Kad gali tai ištirti, išnagrinėti ir aprašyti?
Ji niekada, niekada jo nepamirš.
Kai Šeinas vėl atsitiesė ir nuėjo prie vieno iš lauko pastatų, Rebeka nusisuko. Geriau nelauks dienos pabaigos, nes būtų per žiauru. Dar kartą su juo pasikalbės ir išvažiuos.
Vėliau ką nors atsiųs paimti aparatūros. Pati iškeliaus oriai, nors kiek skubotai. Pas Reganą, nusprendė ir atsargiai įkvėpė. Iš karto išlėkti į Niujorką būtų bailu. Nėra prasmės versti jį blogai jaustis, leisti sužinoti, kad sudaužė jai širdį.
Tegu mano, kad tai tiesiog buvo patirtis, kuri baigėsi ir kurią jie galės mielai prisiminti.
Ji čia niekada negrįš. Laiptų apačioje stabtelėjo ir prisidengė burną ranka. Niekada negrįš į šį miestą, mūšio lauką, šiuos namus. Nors ir atsitraukia, ji nebėga.
Rebeka net nepažvelgė į savo prietaisus ir monitorius. Perbraukė pirštais per koridoriaus sienas, kad prisimintų jų tekstūrą.
Virtuvės tarpduryje pasijuto taip, lyg kas būtų smogęs kumščiu...
Virė troškinys. Tolumoje poškėjo šūviai...
Nusilpusi atsirėmė į sieną. Durys prasivėrė.
Ji žinojo, kad ten Šeinas. Racionalusis protas atpažino jo figūrą, laikyseną ir netgi kvapą. Tačiau vidiniu matymu matė vyrą nešantį kraujuojantį vaikiną...
Dieve, Dieve, Džonai, ar jis miręs?
Dar ne.
Paguldyk jį ant stalo. Man reikia rankšluosčių. Ak, kiek daug kraujo. Paskubėk. Jis toks jaunas. Visai dar berniukas.
Kaip Džonis.
Ir panašus į Džonį. Jaunas, kraujuojantis, mirštantis. Uniforma purvina ir persigėrusi krauju. Karinio laipsnio juostelė vis dar ryškiai šviečia ant sudriskusio švarko peties. Nuvilkdama jį, kad apžiūrėtų siaubingas žaizdas, ji išgirdo sušlamant popierių uniformos kišenėje.
Visai dar berniukas. Per daug mirštančių berniukų...
Rebeka puikiai matė šią sceną virtuvėje. Kraują, vaikiną, tuos, kurie mėgino jam padėti. Saros laikomą laišką, susitrynusį tose vietose, per kurias jis buvo daug kartų lenktas. Daug kartų skaitytas. Ji ryškiai matė žodžius...
Brangusis Kameronai...
Jie negalėjo jo išgelbėti, atsargiai paaiškino Šeinas, bet mėgino.
Taip. Iškvėpusi sulaikytą orą, Rebeka kietai suspaudė lūpas. Jie labai stengėsi.
Iš pradžių Džonas matė tik priešo uniformą. Džiaugėsi, kad žuvo jankis. Bet paskui pažvelgė jam į veidą ir jame pamatė savo sūnų. Todėl parnešė namo. Tik tiek galėjo padaryti.
Taip. Iškvėpusi sulaikytą orą, Rebeka kietai suspaudė lūpas. Jie labai stengėsi.
Iš pradžių Džonas matė tik priešo uniformą. Džiaugėsi, kad žuvo jankis. Bet paskui pažvelgė jam į veidą ir jame pamatė savo sūnų. Todėl parnešė namo. Tik tiek galėjo padaryti.
Jis pasielgė teisingai, žmogiškai.
Jie norėjo, kad tas berniukas išgyventų, Rebeka.
Žinau. Ji trūksmingai kvėpavo. Jie kovėsi už jo gyvybę taip smarkiai, kaip tik mokėjo. Sėdėjo prie jo visą likusią dienos dalį, paskui per naktį. Meldėsi. Klausėsi jo, kai jis įstengė kalbėti. Šeinai, šiuose namuose buvo per daug meilės, kad jie nemėgintų pakovoti už šio jaunuolio gyvybę.
Bet jie jo neteko, niūriai žvelgdamas Šeinas žengtelėjo pirmyn, ir pasijuto taip, lyg ir vėl būtų praradę sūnų.
Jis mirė ne vienas ir neužmirštas.
Bet buvo palaidotas bevardžiame kape.
Sara bijojo. Rebekos skruostais nusirito ašaros. Bijojo dėl savo vyro, savo šeimos. Juk neturėjo nieko brangesnio. Jeigu kas nors būtų sužinojęs, kad berniukas mirė čia, pas Džoną, sukilėlių šalininką, per jankius praradusį sūnų, Džonas galėjo būti nužudytas. O to ji nebūtų ištvėrusi. Meldė jo niekam nieko nepasakoti ir iškasti kapą naktį, kai niekas nematys. Sielvartavo dėl jaunuolio ir motinos, kuri niekada nesužinos, nei kur, nei kada, nei kaip mirė jos sūnus. Ji perskaitė laišką.
Taip, jie palaidojo jį kartu su jo motinos laišku.
Laiškas buvo be voko, Šeinai. Ir jokio adreso. Nieko, kas jiems pasakytų, iš kur jaunuolis kilęs ir kas jo laukia grįžtančio. Tiesiog du smulkiai prirašyti lapai, lyg juose norėta sutalpinti visas savo mintis, jausmus. Rebeka trūksmingai iškvėpė. Mačiau tą laišką. Galėjau jį perskaityti taip pat kaip Sara... Brangusis Kameronai.
Šeino akys patamsėjo, skrandis susitraukė.
Tai mano antras vardas. Kameronas buvo mano senelio vardas. Kameronas Džeimsas Makeidas, Džono ir Saros antrasis sūnus. Jis gimė praėjus šešiems mėnesiams po Antietamo mūšio. Šeinas įkvėpė, kad apsiramintų. Nuo tų laikų Makeidai nepamiršta to vardo. Kiekviena Makeidų karta turi po savo Kameroną.
Jie pavadino savo sūnų to vaikino, kurio nepajėgė išgelbėti, vardu. Rebeka bejėgiškai šluostė ašaras nuo skruostų. Jie nepamiršo jo, Šeinai. Padarė viską, ką galėjo.