Tolumoje aidint mūšio garsams, Sara pasistengė nustumti baimę šalin ir toliau maišė ant viryklės verdamą troškinį. Priminė sau, kad turėjo Džonį ištisus aštuoniolika metų ir šitų prisiminimų niekas iš jos neatims. Dievas jai davė ir dvi gražuoles dukras. Dabar jos teikė paguodą.
Ji nerimavo dėl vyro, kuris skausmingai dieną naktį ilgėjosi sūnaus. Mūšis, gąsdinamai priartėjęs prie namų, dar aštriau priminė karo kainą. Jis toks geras vyras, galvojo ji šluostydamasi rankas į prijuostę. Jos Džonas stiprus ir švelnus. Tebemylėjo jį karštai ir visa širdimi, kaip ir tądien, kai prieš dvidešimt metų priėmė iš jo žiedą ir pavardę.
Net po tiek metų jos širdis vis dar šoktelėdavo, kai jis įeidavo į kambarį, o kai naktį atsigręždavo į ją, imdavo geisti jo. Puikiai suprato, kad ne visoms moterims taip pasiseka.
Tačiau dabar Džonas kėlė jai rūpestį. Nuo tos baisios dienos, kai jie gavo pranešimą, kad Džonis žuvo mūšyje, jis niekada daugiau nebesijuokė. Aplink akis radosi raukšlių, o žvilgsnyje kartėlis, kurio anksčiau nebuvo.
Džonis išvyko į Valstijų pietus paskubomis, kupinas idealizmo, o tėvas labai juo didžiavosi.
Merilando valstijoje buvo prijaučiančių pietiečiams ir šeimos pasidalijo į dvi priešiškas stovyklas, tačiau Makeidai nepalaikė nė vienų. Džonis pasirinko patartas tėvo ir tai jį pražudė.
Ji baiminosi, kad Džonas dabar dėl to kaltina save ir jankius. Kad jis nesugebės atleisti nei sau, nei jiems ir niekada nenusiramins.
Sara žinojo: jei ne ji ir mergaitės, jis paliktų fermą ir eitų kariauti. Ją gąsdino, kad Džonas jautė poreikį imti į rankas ginklą ir žudyti. Tačiau apie tai jie nesikalbėjo.
Ji išlenkė nugarą ir pridėjo ranką prie strėnų, malšindama buką skausmą. Dukterų kalbėjimasis beskutant bulves ir morkas troškiniui sklaidė įtampą. Nepaliaujamas jų plepėjimas ramino nervus, kurie kaskart įsitempdavo, kai tik išgirsdavo šaudant mortyras.
Šį rytą jie prarado pusę kukurūzų lauko taip priartėjo mūšis. Ji dėkojo Dievui, kad dabar kautynės kiek pakeitė kryptį ir jai su vaikais nereikia glaustis rūsyje. Pasidžiaugė, jog Džonas saugus, nes ji neištvertų, jei prarastų dar vieną mylimą žmogų.
Kai vyras įėjo vidun, ji pripylė jam kavos. Pamačiusi, koks pavargęs atrodo Džonas, padėjo puodelį į šalį ir priėjusi apkabino. Nuo jo trenkė šieno, gyvulių ir prakaito kvapu, bet atsakydamas į žmonos apkabinimą jis taip pat stipriai ją apglėbė.
Mūšis traukiasi tolyn, Sara. Jis lengvai prisilietė lūpomis prie jos skruosto. Nebijok.
Nebijau. Ji nusišypsojo, jam kilstelėjus šiek tiek žilstelėjusį juodą antakį. Tik truputį.
Jis nykščiu perbraukė jai per šešėlį po akimi.
Manau, kad truputį daugiau. Prakeiktas karas. Prakeikti jankiai. Kas jiems leido ateiti į mano žemę ir žudyti? Niekšai.
Jis nusigręžė ir pasiėmė puodelį kavos.
Sara žvilgtelėjo į dukras, šios susipratusios atsistojo ir išėjo iš virtuvės.
Jie traukiasi, sumurmėjo Sara. Šaudymas tolsta. Visa tai nebeilgai truks.
Džonas suprato, kad ji kalba ne tik apie šį mūšį, ir papurtė galvą. Akyse vėl švystelėjo kartėlis.
Tai tęsis tiek, kiek jie norės. Kol vyrai turės sūnų, kuriuos galės siųsti į mirtį. Jis padėjo kavą net neparagavęs. Eisiu pažiūrėti, kas vyksta. Noriu, kad tu ir mergaitės net kojos nekeltumėte iš namų.
Džonai. Ji suėmė jį už rankos, jautė kietą, įdiržusį delną. Ką galėjo pasakyti? Kad nėra ko kaltinti? Tai būtų netiesa. Tačiau vyrai, sukėlę karą ir sėjantys mirtį, jai buvo bevardžiai ir beveidžiai. Taigi ji tik pakėlė jo ranką prie skruosto. Myliu tave.
Sara. Akimirką jo žvilgsnis sušvelnėjo. Gražioji Sara.
Prieš išeidamas jis švelniai pabučiavo žmoną į lūpas.
Rebeka vartėsi ir murmėjo pro miegus.
Džonas išėjo iš namų suprasdamas, kad nedaug ką gali padaryti. Tolumoje pamatė išlaužytus, pajuodusius ir džiūstančius kukurūzų stiebus. Į jo žemę vėl sunkėsi kraujas. Nenorėjo žinoti, ar jo lauke žuvę vyrai jau išnešti, ar dar ne.
Po velnių, tai jo žemė. Ardamas laukus pavasarį žinojo, kad jį persekios mirtis ir kraujas, kuriuos užarė.
Džonas įkišo ranką į kišenę ir suspaudė saujoje miniatiūrinį sūnaus atvaizdą, kurį visuomet nešiojosi. Jis neverkė; sausomis, atšiauriomis akimis nužvelgė savo žemes. Be jų jis niekas. Be Saros pražūtų. Netekęs dukterų noriai numirtų. Tačiau dabar neturėjo kito pasirinkimo tik gyventi ir ilgėtis savo berniuko.
Taigi stovėjo čia, niūriai žiūrėdamas į savo žemę. Išgirdęs kažką unkščiant susiraukė. Jau buvo patikrinęs karves, pasirūpinęs jų saugumu. Gal nepastebėjo kokio veršelio? O gal kuris nors iš šunų pabėgo iš aptvaro, į kurį juos uždarė, kad nepakirstų kulka paklydėlė?
Jis nusekė paskui garsą į rūkyklą, bijodamas, kad teks rūpintis sužeistu gyvūnu arba jį pribaigti. Nors visą gyvenimą ūkininkavo, jį vis tiek prislėgdavo kaltė ir sielvartas, kai reikėdavo pribaigti gyvulį, kad šis nebesikankintų.
Tačiau tai buvo ne gyvūnas, o žmogus. Prakeiktas mėlyna uniforma vilkintis kareivis, jis baigė nukraujuoti Makeidų žemėje. Akimirką Džoną užplūdo pasitenkinimas. Dvėsk čia, pagalvojo jis. Mirk, kaip mano sūnus mirė kažkieno kito žemėje. Gal tu jį ir nužudei.
Be jokios užuojautos jis batu atvertė sužeistąjį ant nugaros. Sąjungininkų armijos kareivio uniforma buvo purvina, permirkusi krauju. Džonas abejingai žiūrėjo į jį.
Tada žvilgsnis užkliudė veidą. Tai buvo ne vyras. Greičiau jau berniukas. Papilkėjęs nuo skausmo, blizgančiomis akimis. Jis žvelgė tiesiai Džonui į akis.
Tėveli? Tėveli, aš grįžau namo.
Nesu tavo tėvelis, vaikine.
Kareivis užmerkė akis.
Padėkit. Padėkit man. Aš mirštu...
Miegodamas Šeinas kumščiu minkė paklodę ir besivoliodamas sujaukė patalus.
3
Rebekai tai buvo viena iš labiausiai jaudinančių akimirkų jos gyvenime ji stovėjo žiūrėdama į seną akmeninį namą. Oras buvo švelnus, virš galvos mėlynavo dangus. Tvyrojo ankstyvųjų chrizantemų kvapas, sumišęs su vėlyvųjų vasarinių rožių aromatu.
Kurį laiką ji tyrinėjo namo architektūrą. Jai teko regėti didingų Prancūzijos bažnyčių, romantiškų Italijos vilų ir įspūdingų Graikijos griuvėsių. Tačiau šis triaukštis pastatas iš vietinio akmens ir medienos, su tvarkingais kaminais ir žvilgančiais langų stiklais padarė jai tokį pat stiprų įspūdį kaip Dievo Motinos katedros bokštai, kai išvydo juos pirmą kartą. Be to, tame name vaidenosi.
Ji norėjo tai pajusti. Norėjo atsiverti neramių mirusiųjų šešėliams ir šnabždesiams. Ji tuo tikėjo. Atsidavimas mokslui išmokė ją, kad pasaulyje esama daug nepaaiškinamų dalykų. Buvo mokslininkė, todėl vos išgirdusi apie kokį nors nepaaiškinamą reiškinį tuoj pat norėdavo sužinoti, kas, kur ir kada įvyko. Kas tai matė, jautė ar girdėjo. Ir ar ji galėtų tai pamatyti, pajusti, išgirsti.
Taip buvo ir su senuoju Barlou namu, dabar Makeidų viešbučiu. Jeigu nebūtų girdėjusi istorijų apie jį, nebūtų aklai pasikliovusi Regana, dabar priešais save matytų tiesiog gražų, svetingą namą su ilgomis verandomis ir išpuoselėtu sodu. Spėliotų, kaip jis apstatytas viduje, kas matyti per langus. Gal dar pamąstytų apie buvusius namo gyventojus kas jie buvo ir kur išvyko gyventi.
Bet ji jau žinojo visa tai. Daug laiko praleido tyrinėdama pirmųjų namo savininkų ir jų palikuonių gyvenimą.
Dabar ji buvo čia ir žengė su Regana į svetingą verandą. Širdis daužėsi krūtinėje.
Namas tikrai nuostabus, Regana.
Reikėjo tau jį pamatyti prieš remontą. Draugė su pasididžiavimu nužvelgė namą ir aplinką. Vargšas senas pastatas stovėjo apgriuvęs, išdaužytais langais, susmukusiomis verandomis. O viduje... Ji papurtė galvą. Nors girti savo vyrą nekuklu, Reifas tikrai turi puikią įžvalgą. Jis įsivaizdavo, kaip viskas atrodys, ir pasistengė, kad taip ir būtų.
Jis ne vienas tuo rūpinosi.
Ne, ne vienas. Regana nusišypsojo siekdama rankenos. Aš smarkiai prie to prisidėjau. Ji atidarė duris. Pažvelk pati.
Pragariškai daug darbo, pagalvojo Rebeka. Gražios plačių lentų grindys, žvilgančios auksu saulėje. Šilkiniais tapetais išklijuotos sienos. Apgalvotai parinkti antikvariniai daiktai, tiek maži, tiek dideli, atrodė be galo natūraliai šioje aplinkoje, lyg visuomet čia būtų buvę.
Jiedvi pasuko į didžiąją svetainę, kurioje puikavosi minkštasuolis lenkta atkalte ir Adamo židinys. Ant išdrožinėtos pušinės židinio atbrailos stovėjo dvi vienodos gražios vazos, primerktos aukštų pentinių ir frezijų, o šalia nuotraukos sidabriniuose rėmeliuose.
Rodos, galima išgirsti šlamant sijonus su lankais, sušnabždėjo Rebeka.
Tokia ir buvo mintis. Visi baldai, visos spalvos pilietinio karo epochos. Netgi vonia ir virtuvė atrodo senoviškai, nors ir įrengtos šiuolaikiškai, patogiai.
Turėjote beprotiškai daug dirbti.
Tikriausiai taip ir buvo, atsakė susimąsčiusi Rebeka. Tačiau dažniausiai tai nepriminė darbo. Turbūt taip būna, kai esi apakintas pirmosios meilės sprogimo.
Sprogimo? Rebeka atsigręžė šypsodamasi. Tai gąsdina.
Taip ir yra. Kai susidedi su Makeidu, ramu būna labai trumpai prieš audrą ir po jos.
Atrodo, tau tai patinka.
Patinka. Kas būtų pagalvojęs, kad taip bus?
Tiesą sakant, aš tave visuomet įsivaizdavau su rafinuotu, sumaniu vyru, kuris rūpindamasis savo figūra žaidžia sieninį. Džiaugiuosi, kad klydau.
Ir aš džiaugiuosi, nuoširdžiai pasakė Regana. Sieninį?
Arba polą. Galbūt įkvepiančią teniso partiją, nusijuokė Rebeka. Tu buvai tokia... tvarkinga ir elegantiška, Regana. Ji kilstelėjo antakius ir parodė į tamsiai mėlynas Reganos kelnes su peilio aštrumo kantu ir švarkelį su dviem eilėmis blizgančių sagų. Ir vis dar tokia esi.
Neabejoju, kad tai komplimentas, sausai tarė Regana.
Žinoma. Vis galvodavau, kad jei tik vilkėčiau tokius drabužius kaip tavo ar mokėčiau taip susišukuoti plaukus kaip tu, nesijausčiau esanti tokia vėpla.
Tu nebuvai vėpla.
Man būtų pravertusios pamokos, kaip rengtis. Bet... Ji ranka persibraukė per medvilninį megztinį. Įgudau tai paslėpti.
Atrodo, girdėjau balsus.
Rebeka pažvelgė į laiptus ir pamatė neaukšto ūgio liekną blondinę su kūdikiu nešynėje. Ji iškart pagalvojo, kad tai patyrusi motina. Galbūt tai suprato iš rankų viena buvo uždėta ant žvilgančio turėklo, kita po kūdikio sėdyne.
Spėliojau, ar tu viršuje. Regana priėjo arčiau pažiūrėti į miegantį kūdikį. Kese, tu ir vėl su kūdikiu keitei patalynę.
Man patinka padaryti tai kuo anksčiau, o Elė buvo nerami. Ar čia tavo draugė?
Rebeka Nait, genialioji mergina, pasakė Regana su tokiu susižavėjimu, kad privertė Rebeką nusišypsoti, o ne susiraukti. Kasandra Makeid, nepakeičiama Makeidų viešbučio administratorė.