Džiaugiuosi galėdama su jumis susipažinti. Kesė atitraukė ranką nuo turėklo ir ištiesė Rebekai.
Labai seniai norėjau čia atvažiuoti. Tikriausiai nelengva viskam vadovauti.
Man dažniausiai nesunku. Turbūt norite apsižvalgyti.
Mirtinai nekantrauju.
Tuoj baigsiu tvarkytis viršuje. Paskambinkite, jei ko prireiks. Virtuvėje yra šviežios kavos ir keksiukų.
Žinoma, kaip nebus. Regana nusijuokė ir paglostė Elei plaukus. Padaryk pertraukėlę ir prisėsk prie mūsų. Rebeka nori išgirsti pasakojimų.
Na... Kesė žvilgtelėjo aukštyn, aiškiai susirūpinusi dėl neklotų lovų.
Labai norėčiau, kad papasakotumėte, įsiterpė Rebeka. Regana sakė, kad patyrėte tokių dalykų, apie kuriuos man gali būti įdomu išgirsti. Jūs matėte vaiduoklį.
Aš... Kesė nuraudo. Ji nedaug kam pasakojo apie savo potyrius, nes tai buvo ne tik keista, bet ir labai intymu.
Ketinu aprašyti įvairius reiškinius, kol čia būsiu, paaiškino Rebeka.
Taip, Regana minėjo. Kesė giliai įkvėpė. Mačiau vyrą, kurį buvo įsimylėjusi Abigalė Barlou. Jis kalbėjosi su manimi.
Įspūdinga, vien tik šis žodis sukosi Rebekos galvoje, kai ji ėjo per viešbutį klausydamasi, kaip Kesė ramiu, tyliu balsu pasakoja atsitikimą. Rebeka išgirdo istoriją apie sudaužytą širdį ir žmogžudystę, prarastą meilę ir sugriautus gyvenimus. Klausantis pasakojimo apie klaidžiojančias dvasias šiurpo oda. Tačiau ji nepajuto artimo ryšio su jomis. Tik susidomėjimą ir smalsumą. O juk taip tikėjosi pajusti ką kita.
Vėliau, kai viena ėjo į mišką, Rebeka pati sau prisipažino, kad tikėjosi asmeninio potyrio, pamatyti ar bent pajusti kokį nors nepaaiškinamą reiškinį. Metams bėgant, ji vis labiau domėjosi antgamtiniais reiškiniais, bet kartu stiprėjo ir nusivylimas, kad nieko nepajunta pati. Išskyrus sapnus, bet jie pasąmonės padarinys, kartais pilni simbolių, o kartais paprasti kaip mintis. Jai dar nepavyko prisiliesti prie kito pasaulio.
Namas buvo neabejotinai puikus, priminė amžiams pražuvusią praeitį, bet ji regėjo tik jo grožį. Tie, kurie nematomi vaikščiojo po jį, nenorėjo su ja kalbėti.
Tačiau Rebeka neprarado vilties. Iki vakaro turėtų būti atsiųsta jos aparatūra, o Kesė patikino, kad ji galės pagyventi miegamajame bent keletą dienų. Kadangi artėjo mūšio metinės, buvo iš anksto užsakyti visi viešbučio kambariai.
Bet ji dar turėjo truputį laiko.
Miške Rebeka pajuto šaltuką, aišku, tik dėl pavėsio. Ji žinojo, kad čia kovėsi du jaunuoliai, jie smarkiai sužeidė vienas kitą ir galiausiai mirė. Kiti žmonės šioje vietoje jausdavo jų buvimą, girdėjo durtuvų žvangėjimą, skausmingus šauksmus. Tačiau ji to neišgirdo.
Čiulbėjo paukščiai, bruzdėjo voverės, ieškančios riešutų žiemai, dūzgė vabzdžiai. Buvo taip ramu, kad net medžių lapai nevirpėjo. Jie vis dar buvo tamsiai žali nepasakytum, kad už mėnesio ateis ruduo.
Kesė jai nurodė, kaip rasti du akmenis, prie kurių, kaip manoma, susitiko abu kapralai. Atsisėdusi ant vieno akmens ji išsiėmė sąsiuvinį ir palinko užsirašyti pastabų, kurias vėliau ketino perkelti į kompiuterį.
Man yra tekę patirti neryškių déjà vu, kuriuos galbūt sukėlė mano pačios vaizduotė. Bet visi ankstesni potyriai neprilygsta tam žaibiškam ir stulbinančiam jausmui, kurį patyriau važiuodama pro Makeidų žemes, besidriekiančias palei kelią. Nuostabu vėl sutikti Reganą, iš arti pažvelgti į jos laimę, šeimą. Kai kam išties pavyksta susirasti tobulą partnerį. Regana tikrai rado tokį tai Reifas Makeidas. Iš jo spinduliuoja vidinė jėga, šiokia tokia arogancija ir fizinė galia, kuri, manau, savotiškai patraukli moterims. Visa tai sustiprina jo akivaizdi meilė žmonai, vaikams ir prisirišimas prie jų. Jie susikūrė gerą gyvenimą, o jų įrengtas viešbutis sėkmingai veikia dėl puikios vizijos. Jie neabejotinai teisingai pasirinko ir viešbučio administratorę.
Pastebėjau, kad Kesė Makeid yra kompetentinga, sumani ir atsidavusi darbui. Ji atrodo... tokia tyra, sakyčiau. Nors yra suaugusi moteris, augina tris vaikus, turi daug pastangų reikalaujantį darbą ir, kaip pasakojo Regana, liūdną praeitį. Gal tiksliausiai ją apibūdintų žodis miela. Šiaip ar taip, ji man iš pat pradžių patiko, su ja jaučiuosi laisvai. Ne su visais žmonėmis įmanoma taip jaustis.
Nekantriai laukiu susitikimo su jos vyru Devinu Makeidu, Antietamo šerifu. Bus įdomu pamatyti, kiek jis panašus į brolius ne tik išore, bet ir sunkiau apčiuopiamais, bet taip pat ryškiais būdo bruožais.
Šeinas Makeidas asmenybė, kurios neįmanoma pamiršti. Jis šiek tiek arogantiškas kaip ir kiti Makeidai, bet truputį geranoriškesnis nei jo vyresnis brolis Reifas. Manau, kad Šeinas labai populiarus tarp moterų. Jis ne tik pribloškiamai gražus, bet ir be galo žavus, seksualus. Atrodo toks žemiškas. Gal dėl savo profesijos?
Jis mane akimirksniu sudomino, kaip nėra buvę anksčiau. Jausmas visai malonus, bet geriau to nerodyti. Nemanau, kad tokiam vyrui kaip Šeinas reikėtų padrąsinimo.
Rebeka nustojo rašyti, susiraukė ir papurtė galvą. Šie užrašai, šyptelėjusi pagalvojo ji, visai nepanašūs į mokslinius. Labiau primena asmeninį kelionės dienoraštį.
Nepajutau nieko neįprasta, kai apžiūrinėjau Makeidų viešbutį. Kesė su Regana man parodė jaunavedžių kambarį, kuris kadaise priklausė Abigalei Barlou. Čia ji praleido paskutinius atsiskyrėliškus savo gyvenimo metus. Čia ir mirė, Kesės nuomone, iš sielvarto. Perėjau šeimininkų miegamąjį, buvusį Čarlzo Barlou kambarį, vaikų kambarį, kuris dabar virto žaviu miegamuoju, ir svetainę. Apžiūrėjau biblioteką, kurioje ir Regana, ir Kesė buvo patyrusios antgamtinių reiškinių.
Jų žodžiais neabejoju, bet pavydžiu, kad jos sugeba tokius dalykus taip aiškiai jausti.
Aš pati, nors ir kaip stengiuosi, turbūt esu per daug racionali. Miške, kuriame daugiau kaip šimtmetį vaidenasi, jaučiu tik pavėsį, matau vien medžius ir akmenis. Gal man padės aparatūra. Sužinosiu tai ją gavusi. Kol kas norėčiau apžiūrėti Makeidų fermą. Tik nežinau, ar esu ten laukiama. Man pasirodė, kad Šeinas netiki, jog patirsiu ten antgamtinių reiškinių, o aš esu tuo įsitikinusi. Nesvarbu, laukia manęs ar ne, pereisiu mišką vadovaudamasi Kesės nuorodomis. Jeigu nepatirsiu nieko neįprasto, nors apžiūrėsiu fermą iš išorės ir vidaus. Bus visai malonu dar kartą pažvelgti ir į fermerį. Juk gana gražus.
Nusišypsojusi Rebeka sulankstė sąsiuvinį ir įsikišo į rankinę ilgu dirželiu. Pagalvojo, kad Šeinui patinka būti vadinamam gražiu. Tikriausiai yra prie to pratęs.
Priėjusi prie fermos ji pirmiausia pamatė pūdymą, smarkiai dvokiantį mėšlu. Jai tas kvapas netrukdė, greičiau sudomino. Tik teko akylai stebėti, kur stato koją.
Prieš akis atsivėrė ramus vaizdas mėlynas dangus, purūs, grėsmės nekeliantys debesys ir senas, plačiai išsikerojęs gluosnis, parimęs virš upelio. Bent taip atrodė, kad dešinėje yra upelis, nes buvo girdėti vandens čiurlenimas. Priekyje plytėjo besistiebiančių į saulę, gelstančių javų laukai. Juodavo apšiuręs tvartas su keistais mažais langeliais, panašiais į akis, ir blyškiai mėlynas bokštas, turbūt silosinė.
Aplinkui buvo ir daugiau silosinių, diendaržių, vištidžių. Karvių, pagalvojo ji šypsodamasi miestietiška šypsena, besiganančių žaliose, kur ne kur pilkais akmenimis nusėtose ganyklose.
Iš tolo viskas priminė atviruką su niekad nesikeičiančiu ramiu kaimišku vaizdu. O viso to centre namas.
Užtruko, kol suvokė, kad širdis ėmė plakti smarkiai. Rebeka stabtelėjo ir lėtai kvėpuodama apžiūrėjo namą. Jis buvo pastatytas iš akmenų, tikriausiai iš tos pačios akmenų kirtyklos kaip ir viešbutis. Šio pastato akmenys buvo mažiau nugludinti, atrodė tvirtesni ir grubesni. Dviejų aukštų namo langai buvo kvadratiniai ir paprasti, o plati užpakalinė veranda iš išblukusios pilkos medienos. Ji spėliojo, ar iš priekio taip pat yra veranda taip, tikriausiai. Turbūt ten stovi supamoji kėdė, o gal ir dvi. Yra ir stogelis, teikiantis pavėsį ir saugantis per audrą nuo lietaus, ten galima sėdėti ir stebėti besitelkiančius debesis.
Nors galvoje dūzgė, ji išgirdo lojant šunis, bet nelabai susidomėjo. Apžiūrėjo kaminus, paskui pilkas langines, kurios čia buvo ne vien dėl grožio. Ji beveik galėjo įsivaizduoti save mėginančią uždaryti jas, kad apsaugotų namą nuo nakties vėsumos, ir kurstančią ugnį virtuvėje, kad ryte krosnyje dar būtų žarijų.
Akimirksnį namas dangaus fone atrodė tokių ryškių kontūrų ir spalvų, lyg įamžintas nuotraukoje. Rebeka sumirksėjo ir iškvėpė orą, kurį nejučiomis buvo sulaikiusi.
Štai kas tai. Nuotrauka. Regana taip aiškiai ir tiksliai apibūdino fermą, kad Rebekai ėmė atrodyti, jog tai jos pačios prisiminimai. Dėl lakios vaizduotės ir gebėjimo išlaikyti vaizdinius atmintyje visa tai virto pažįstamu reginiu. Keistai pažįstamu reginiu.
Ji pasijuokė pati iš savęs ir patraukė toliau. Tik trumpai suabejojo, kai du dideli geltoni šunys prišoko prie jos. Regana buvo sakiusi, kad Šeinas turi porą šunų, jos auksinio retriverio tėvus. Rebekai gyvūnai netrukdė. Gal net savotiškai mėgo juos, tačiau per atstumą, o šie šunys akivaizdžiai neketino laikytis atstu. Jie lakstė aplinkui iškišę liežuvius, vizgino uodegas ir lojo.
Geri šuniukai. Atsargiai tiesdama ranką ji tikėjosi, kad taip ir yra. Kai šunys apuostė pirštus, o nesivaržydami paskui juos nulaižė, užuot nukandę, ji atsipalaidavo. Geri šuniukai, pakartojo jau tvirčiau ir išdrįso paglostyti abi gelsvas galvas. Dideli geri šunys. Fredas ir Estela, tiesa?
Šunys pritariamai sulojo gerkliniu balsu ir nulėkė prie namo. Supratusi tai kaip kvietimą, Rebeka nuėjo iš paskos.
Pastebėjusi kiaules sustojo jų apžiūrėti. Jos nebuvo tokios purvinos, kokias įsivaizduodavo. Ir kur kas didesnės. Kriuksėjo, šnarpštė ir grūdosi palei aptvarą, prie kurio ji stabtelėjo. Rebeka joms nusišypsojo. Jau lenkėsi norėdama prakišti ranką pro skersinius ir paliesti paršą, kai ją sustabdė balsas.
Jos kandžiojasi.
Rebeka žaibiškai ištraukė ranką. Už poros metrų stovėjo Šeinas su labai dideliu veržliarakčiu. Iš galvos išgaravo visos mintys. Ne, ji neišsigando, nors jis ir atrodė pavojingas. Vėliau suvokė, kad ją tiesiog ištiko seksualinis smūgis.
Ant prakaituotų raumeningų Šeino rankų juodavo tepalų dėmės. Stulbinamai nuogų rankų. Jis vilkėjo plonais berankoviais apatiniais marškinėliais, kurie kadaise buvo balti, o dabar papilkėję nuo skalbimo, aptempti, nudriskę, sukišti į pasmukusius džinsus, kurių keliai buvo nunešioti iki baltumo. Ant kaktos ryšėjo mėlyną raištį, neleidžiantį prakaitui varvėti į akis. Virš jo žavingai raitėsi nuostabūs juodi garbanoti plaukai.
Šeinas šypsojosi. Jis neabejotinai žinojo, kaip moteris veikia jo šypsena.
Kandžiojasi, pakartojo ji, mėgindama nuginti erotinį debesį, kuris apgaubė ją lyg smulkus lietus.