Devinas pasodino Kesę į krėslą jos svetainėje.
Kodėl taip galvoji?
Irgi negaliu paaiškinti. Tiesiog jaučiu. Ji nežinojo, kaip galėtų išsivaduoti. O gal dėl to, kad ir aš vieną kartą apie tai galvojau.
Devinas išblyško kaip drobė.
Dieve brangiausias, Kese...
Labai trumpai, suskubo teisintis ji. Ir ne itin rimtai. Pagalvojau apie vaikus. Jeigu nebūčiau jų turėjusi, gal rimčiau būčiau apsvarsčiusi tokią išeitį. Kai papuoli į spąstus, Devinai, norėdamas išsigelbėti prisigalvoji kvailiausių dalykų.
Niekas, ką jis žinojo apie Kesę, jo taip neišgąsdino, kaip mintis apie savižudybę.
Aš būčiau tau padėjęs. Norėjau padėti.
Aš nebūčiau leidusi. Niekam nebūčiau leidusi. Nei tau, nei Edei ar Reganai. Daug kas labai norėjo padėti. Klydau nepriimdama jų pagalbos, bet dabar tai nebesvarbu. Ji įsikibo Devinui į parankę. Pasakoju apie tai ne norėdama tave nuliūdinti, o tiesiog stengiuosi paaiškinti, iš kur žinau, kad Abigalė taip baigė gyvenimą. Ji neturėjo artimų žmonių, kurie būtų galėję padėti. Jos vyras tai suprato. Jis pasistengė, kad žmona nebendrautų su miestelio moterimis, o tarnai buvo įbauginti, jie nieko nedarė, tik stebėjo iš šalies. Kesė tai jautė, matė sielos akimis. Jis mušė ją, šiandien mačiau kumštį. Ten buvo ne Džo. Bet viskas taip pat. Beveik taip pat. Kai Barlou jos akivaizdoje nužudė tą vaikiną, Abigalė suprato, kad jis gali padaryti bet ką. Ir neteko vilties, Devinai. Galiausiai net vaikai nebegalėjo sulaikyti, ji išėjo pro tas duris, kurios vienintelės jai buvo atviros.
Tik ne tu, Kese.
Galėjau būti ir aš.
Bet nebuvai, ryžtingai nukirto jis. O dabar esi čia, su manimi. Gali nieko nebijoti.
Labai pavargau nuo nuolatinės baimės. Kesė užsimerkė ir kaip Devinas pasilenkė prie jos, padėjo galvą jam ant peties. Džiaugiuosi, kad esi čia. Ji giliai atsiduso. O dėl ko atvažiavai?
Ilgai dirbau, nutariau valandėlę prasiblaškyti. Norėjau tave pamatyti. Norėjau pabūti kartu.
Aš visą rytą tik apie tave galvojau. Į Emos mokyklinį termosą vos nepripyliau kavos, nes mintys sukosi apie tave, o ne apie tai, ką darau.
Tikrai? Kažin ar dar kas nors galėjo labiau pamaloninti Deviną. Kesė atlošė galvą, skruostai jau pastebimai buvo atgavę spalvą. Ar pagalvojai, kad norėtum vėl su manimi pasimylėti?
Taip, pagalvojau.
Aš dar turiu beveik valandą, sumurmėjo jis keldamas ją nuo kėdės.
Kesė nustebusi sumirksėjo.
Bet juk vidurdienis.
Aha. Jis jau stūmė ją link koridoriaus.
Devinai, dar šviesu.
Tai gerai. Nusijuosęs diržą, ant kurio kabėjo ginklas ir radijo stotelė, pakabino ant durų rankenos.
Dabar... Kesės širdis suspurdėjo jam pradėjus segioti jos palaidinės sagutes. Dabar beveik vidurdienis.
Taip. Liksiu be pietų. Jis nuvilko jai palaidinę ir pasilenkęs pabučiuoti nusišypsojo. Ar nori, kad liaučiausi, Kese?
Kesei ėmė suktis galva.
Turbūt ne, neryžtingai atsakė ji, nepajėgdama nuslėpti geismo.
Kesė pamiršo, kad šviečia saulė ir čirškia paukščiai. Jai nerūpėjo, jog keliais rieda automobiliai, o žmonės miestuose susikaupę dirba savo darbus.
Buvo lengva, nepaprastai lengva leisti, kad tai nutiktų dar kartą. Lengva mėgautis jo rankų glamonėmis ir tuo, kaip jo lūpos kantriai kursto jos geismo ugnį. Ir be galo gera jausti jo kūną, tokį tvirtą, kad ji net pamiršo drovėtis, jog jie tai daro per langus plieskiant saulei.
Devinas nurengė ją visiškai, neskubėdamas, išnaudodamas kiekvieną akimirką pasigrožėti. Pasigrožėti tuo, kas pagaliau priklausė jam. Jos kūno švelnumu. Jo žavesiu. Bučiuodamas Kesę, žadindamas jos geismą jis nusirengė pats. Jo rankos glamonėjo švelniai, nes Devinas žinojo: kaip tik švelnumo šiai moteriai labiausiai trūko. Jo burna buvo kantri, jis leido Kesei diktuoti tempą. O tempas buvo lėtas ir svajingas.
Devinas paguldė ją ant lovos, kurią ryte Kesė buvo taip tvarkingai paklojusi, ir leido sau ramų malonumą ėmė taršyti pirštais jos plaukus, kol ant paprasto balto užtiesalo pasklido auksinės garbanos. Kesė gulėjo užsimerkusi, bet jos skruostuose jau galėjai įžvelgti prabudusio geismo ženklus.
Praėjusią naktį paprastos nekvepiančios žvakės šviesa apšvietė tik siaurą gultą kambaryje, prisigėrusiame senos kavos kvapo.
Šįkart švietė saulė, čiulbėjo paukščiai, kvepėjo gėlės ant palangių. Šiandien Kesė žinojo, kad tai, ką jis darys, bus malonu.
Ir jis suteikė jai malonumo. Marias jo. Kesė plūduriavo jame, sklandė, nardė pamiršusi santūrumą. Visas neryžtingumas ir drovumas dingo, išsisklaidė jaukioje migloje, iš lėto ją apsiaučiančioje užaštrėjus pojūčiams.
Sudiržusiais pirštais jis glostė Kesės kūną, tie prisilietimai vertė ją virpčioti ir greitino pulsą. Devinas bučiniais nubėrė ją visą, kartkartėmis grįždamas prie lūpų, ir tai veikė svaiginamai. Kesė girdėjo vis sunkėjantį jo kvėpavimą, iš gerklės kartkartėmis ištrūkstantį urzgimą, kuris veržėsi užplūdus malonumui, kai paliesdavo kokią naują jos kūno vietą. Kesei Devinas atrodė be galo gražus ir ne tik iš išvaizdos. Daug svarbiau buvo vidinis grožis, kuris viliojo ir gundė jo švelnumas, jo jėga ir begalinė kantrybė.
Kesei patiko, kad gali paliesti delnais jo bicepsus, pajusti juose slypinčią jėgą, glostyti tvirtus it plienas nugaros raumenis. Ji žavėjosi jo kūno linijomis, mėgavosi jausdama svorį ir judesius, kuriais jis spaudė ją prie čiužinio. Kai jis krimstelėjo jai į petį, Kesę lyg žaibas nutvilkė geismas. Atsakydama į tai ji gnybtelėjo jam, tada begėdiškai įžūliai nukeliavo rankomis žemyn.
Jis garsiai įtraukė oro ir sukrutėjo. Kesės akys žybtelėjo, kai Devinas užvertė galvą. Vieną amžinybės sekundę tose samanų žalumo akyse ji pastebėjo kažką, kas buvo paslaptinga, pavojinga ir kėlė baimę. Kažką, kas privertė smarkiau plakti širdį ir sujaukė pulsą.
Jis sutramdė save, kaip būtų sutramdęs laukinį šunį, pririšdamas jį tvirtu pavadžiu. Įtempė raumenis. Būtų galėjęs prisiekti, kad jaučia, kaip iš visų odos porų pasipila prakaitas.
Nesirūpink. Balsas buvo šiurkštus, bet lūpos švelnios, kai pasilenkęs ją pabučiavo. Ir nebijok.
Kesė norėjo pasakyti, jog nebijo, tiesiog negali jo bijoti. Ir niekada nebijos, kad ir kas tarp jų nutiktų. Bet knietėjo išsiaiškinti, kas šmėkštelėjo tose samaninėse akyse. Tačiau jis vėl ją bučiavo iki užsimiršimo, kol užslinko migla ir vėl nardino ją į puikius, nepakartojamus pojūčius.
Kesė pratisai, dusliai aimanavo, kai jis vedė ją į aukščiausios palaimos viršūnę. Kuo toliau, tuo aimanos darėsi ilgesnės ir garsesnės. Ji leidosi nešama pojūčių srauto, atsivėrė jam ir leido save užpildyti. Nebuvo labiau svaiginančio pojūčio, kaip suvokimas, kad jo kūnas puikiai dera su jos kūnu.
Devino lūpos buvo Kesei prie ausies ir pro aistringus savo atodūsius ji girdėjo jį sušnibždant jos vardą. Tik vardą tada jis nusitempė ją drauge į bedugnę.
Aš tave myliu. Vis dar trokšdamas jos Devinas atsigulė šalia ir prisitraukė Kesę prie savęs. Noriu, kad priprastum prie šių žodžių.
Devinai...
Ne, aš nesitikiu, kad iškart priprasi. Norėčiau, bet žinau, kad to nebus. Panardinęs veidą jai į plaukus jis godžiai įkvėpė tai buvo saulės ir pievų kvapas. Tiesiog pratinkis klausyti. O kai įprasi, pasakyk, tada aš tau pasipiršiu.
Kesė pastiro.
O ne. Kaip galiu galvoti apie tai? Viskas vyksta taip greitai.
Man tai ne. Devinas nesupyko, net neleido sau netekti drąsos dėl to, kad jos balsas išdavė, kaip Kesė apstulbo. Ir toliau glostydamas ranką jis tarė su ramiu pasitikėjimu: Įrodžiau, kad moku laukti, palauksiu dar. Bet manau, jog turėtum žinoti, ko aš siekiu. Noriu tavęs, noriu vaikų, noriu gyventi kartu, bet galiu palaukti, kol būsi tam pasirengusi.
O gal aš niekada nebūsiu pasirengusi. Devinai, turi suprasti: aš nežinau, ar dar kartą galėčiau prisiekti.
Man tu neprisiekei. Tik tai svarbu. Jis pasirėmė ant alkūnės ir įrėmė žvilgsnį jai į veidą. Suprato, kad šiek tiek ją išgąsdino. Bet nieko negalėjo padaryti. Aš tave myliu. Įsisąmonink tai, o paskui pažiūrėsime, kas iš to išeis.
Ar nemanai, kad...
Visos mano mintys tik apie tave, Kese. Norėdamas tai patvirtinti jis prigludo jai prie lūpų ir bučiavo tol, kol jos ranka, pakilusi jį atstumti, visiškai suglebo. Tik apie tave.
Už kelių mylių, teritorijoje, kur miestelėnai rengdavo iškylas, Džo Dolinas rinko šiukšles. Dirbdamas atidžiai žvalgėsi į laukus, kalnus, kelią. Teritoriją supo dideli ūksmingi medžiai, akmeninės tvoros. Džo ketino pats pasirinkti laiką ir vietą. Ši netiko.
Galų gale brigada priartėjo prie tilto, kur kadaise generolas Burnsaidas susimovė per mūšį dėl Antietamo. Vietovė buvo nelygi, akmenuota ir tankiai apaugusi krūmais. Tekėjo upelis, kuris tiko užmaskuoti pėdsakus, augo tankia lapija medžiai, labai tinkami pasislėpti.
Tuose miškuose Džo su sugėrovais naktimis dažnai brakonieriaudavo, nelegaliai šaudydavo elnius. Dabar turėjo į valias laiko apskaičiuoti, kiek užtruktų pereiti per mišką, kur galėtų slapstytis, kieno pasiprašyti prieglobsčio ir pagalbos.
O kol kas Džo dūzgė it darbšti bitutė, rinko popierius ir gėrimų skardines, kurių primėtė bjaurybės turistai ar iš pamokų pabėgę mokinukai. Jo prižiūrėtojas nebuvo kvailas, bet Džo niekada nesielgė įžūliai, nekėlė jokių rūpesčių, atvirkščiai, jis savanoriškai imdavosi paties sunkiausio ir juodžiausio darbo.
Kalėjime jis užsitarnavo velniškai gerą reputaciją, ko nebūtų galėjęs pasakyti apie gyvenimą laisvėje. Tai turėtų padėti išsikrapštyti iš tos skylės, galvojo Džo braukdamas nuo kaktos prakaitą.
Ir sugrįžti pas Kesę. Nusigauti iki Kesės.
Ta kalė sumokės už kiekvieną jo nelaisvėje praleistą dieną. Už kiekvieną valandą, kurią turėjo iškęsti be alkoholio ir be moterų.
Atsiteisęs su Kese imsis Makeidų. Gal net visų keturių šlykščiųjų Makeidų. Turi laiko, spės viską suplanuoti, kad nepadarytų kokios klaidos, pasvajoti apie tai.
Manė, kad pakaks nudobti vieną iš jų. Būtų geriausia Deviną. O kai viską baigs, patrauks į Meksiką pasiėmęs tai, kas bus likę iš buvusios žmonos.
Dabar reikėjo tik pinigų, automobilio ir ginklo. Žinojo, kur visa tai gauti.
9
Konoras stengėsi kuo daugiau išsiaiškinti. Jis žinojo, kad Brajanas nerimsta, slankioja aplink šerifo būstinę, mėgindamas žvilgtelėti į areštinės patalpas iš kiemo pusės. Bet Konoras buvo įsitikinęs, kad nėra įdomesnio dalyko nei stebėti šerifo darbą: kaip jis reaguoja į iškvietimus, pildo raportus.
Jis ketino apie tai parašyti apsakymą, todėl norėjo savo akimis pamatyti, kaip viskas vyksta. Stengėsi įsidėmėti šerifo būstinės apstatymą, pro langus krintančių saulės spindulių pluoštuose šokančias dulkes, rašomąjį stalą, kuriame likę žmonių pirštų ir cigarečių pėdsakų, ventiliatorių, burzgiantį palubėje.