Šiąnakt tu turėjai tikrą vyrą, užbaigė Edė. Ir viskas pasikeitė.
Teisybė. Užplūdo palengvėjimas ir Kesė nusišypsojo. Jis buvo toks švelnus, toks kantrus. Žinai, jam rūpėjo, ką aš jaučiu. Tikrai rūpėjo. Be to, pasijutau esanti graži. Ede... Ji vėl nusišypsojo, bet tuoj prikando lūpą. Dabar ir man tai svarbu. Jau svajoju apie kitą kartą.
Edė sukikeno ir spustelėjo Kesei ranką.
Tau gerai.
Jis sako, kad mane myli, tyliai tarė Kesė. Žinau, vyrai taip kalba, kai nori pasimylėti arba galvoja, kad reikia pamaloninti moterį. Kaip manai, ar ir Devinas toks?
Man regis, Devinas Makeidas iš tų vyrų, kurie sako, ką galvoja. O tu ar jį myli?
Nežinau. Jaučiuosi sutrikusi. Bet Džo aš nemylėjau, Ede. Niekada. Tiesiog juo pasinaudojau.
Kasandra...
Tikrai nemylėjau. Pasinaudojau, kad galėčiau palikti tėvų namus, nes norėjau turėti šeimą, o Džo pasipainiojo po ranka. Aš nesąžiningai su juo pasielgiau. Tačiau tai nesuteikė jam teisės mane mušti, pridūrė pastebėjusi karingą Edės žvilgsnį. Niekas jam nesuteikė tokios teisės. Bet ir aš jo nemylėjau taip, kaip moteris turėtų mylėti savo sutuoktinį.
Jis nesistengė pelnyti tavo meilės.
Ne, nesistengė. O su Devinu mane užplūsta jausmų lavina, jie tokie skirtingi, bet nežinau, ar kuris nors iš tų jausmų yra meilė.
Tau nėra kur skubėti, dar viską išsiaiškinsi. Tik niekam neleisk versti tavęs daryti tai, kam nesi pasirengusi. Netgi Devinui.
O iš kur man žinoti?
Meilute, ateis laikas ir tu tai suprasi. Patikėk manimi, suprasi.
Kai Kesė prie kavos šnekučiavosi su Ede, Devinas sustabdė automobilį prie brolio ūkio. Jam reikėjo namų. Dangus jau vaikė ryto miglas, kai jis įkulniavo į melžyklą. Šeinas su dviem žemės ūkiu besidominčiais jaunuoliais, kuriuos dažnai kviesdavosi į pagalbą, dirbo paskutinius ryto darbus.
Šeinas vienam iš vaikinų rodė, kaip nuimti nuo karvės spenių melžimo aparatą neerzinant gyvulio. Aplinkui kvepėjo šviežiu pienu, gyvuliais ir šienu.
Paskui reikia patikrinti spenius, tai jau esi daręs anksčiau, ar jie sveiki. Pats parodė, kaip tai padaryti. Tada nušluostyti tešmenį ir jau gali ginti karvę į šėryklą. Jis pažvelgė į Deviną ir kilstelėjo antakį. O, kai beveik viskas padaryta, ir šerifas pasirodė. Gerai, abu galite baigti darbą.
Devinas lengvai paplekšnojo karvei per šoną, tada padėjo Šeinui išplauti ir dezinfekuoti melžimo įrangą. Tai buvo įprastas, draugiškas bendras darbas.
Ar pameni, kaip tėvas liepdavo mums melžti rankomis? paklausė Devinas.
Jis buvo įsitikinęs, kad turime mokėti viską. Mechanizmai genda, o karves melžti reikia reguliariai. Šiandien anksti atsikėlei, mestelėjo Šeinas. Ir kažkaip kvailai šypsaisi. Atrodo, tau smarkiai pasisekė.
Devinas tik pakreipė galvą.
Šįryt per daug gerai jaučiuosi, kad tepčiausi į tave rankas.
Tai gerai, nes turiu baigti darbus čia ir iki pusryčių palesinti vištas. Tu ir Kesė... tarė jis ir vėl nusišypsojo. Kas galėjo pagalvoti?
Aš apie ją labai seniai galvoju. Devinas padėjo Šeinui uždaryti metalinius bakus su šviežiu pienu. Jau daug metų ją myliu.
Šeinas atsitiesė ir suraukė antakius.
Žmogau, nepradėk. Vos su kuo nors susitinku, pasirodo, jis jau įsimylėjęs. Kažkoks košmaras.
Pratinkis. Aš ketinu pasipiršti Kesei.
Šeinas pasitrynė veidą ir nusiėmęs kepurę perbraukė delnais plaukus.
Kas čia darosi? Gal koks užkratas? Pirma Reifas, paskui Džeradas. Dabar tu. Tik minutėlei nusisuk ir visi pradeda tuoktis, gimdyti vaikus. Susiimk, Devinai.
Bijai užsikrėsti?
Po galais, aš irgi ketinu pabandyti. Klausyk, Kesė tikrai meilutė, graži kaip iš pieno plaukusi, bet nereikia kraustytis iš proto.
Aš ją myliu, pakartojo Devinas, ir taip tvirtai, kad Šeinas sudejavo. Man regis, visą laiką ją mylėjau. Nieko negaliu padaryti, kad ir kaip norėčiau.
Ar įsivaizduoji, kiek papildomų rūpesčių užkrausi man? Ar bent susimąstei apie tai? paklausė Šeinas. Liksiu vienintelis iš mūsų viengungis. Moterys, aišku, į tai atkreips dėmesį. Nespėsiu nė kaip reikiant kurios nors priglausti, o jos galvoje jau ims skambėti vestuvių varpai.
Turėsi su tuo susitaikyti.
Kuo, po perkūnais, jus taip traukia santuoka? Burbėdamas Šeinas išėjo iš melžyklos. Siūlyčiau pagalvoti apie tai, Devai. Gerai pagalvoti. Juk renkiesi vieną moterį visam gyvenimui. Tik vieną. O juk jų aplinkui daug. Aukštų, žemų, putlių.
Pralinksmėjęs Devinas uždėjo ranką broliui ant peties ir jie patraukė link vištidės.
Tau liks daugiau, jei aš nesimaišysiu ant kelio.
Teisybė. Filosofiškai nusiteikęs Šeinas gūžtelėjo pečiais. Atrodo, man teks ginti gerą Makeidų vardą. Turėsiu pasiaukoti.
Tą tu ir darai, brolau.
Kesė namo bibliotekoje stengdavosi ilgai neužsibūti. Tačiau atsainiai dirbti nemokėjo, todėl dažniausiai susidėliodavo darbus taip, kad jai valant šią patalpą kas nors būtų namie.
Bet dabar namai buvo tušti. Vaikai išėję į mokyklą, o svečiai apžiūrėti lankytinų vietų. Kesė raminosi turinti ir daugiau darbų, ne vien išvalyti biblioteką. Nors žinojo, kad prieš dieną biblioteka buvo naudotasi. Reikėjo knygas sudėti atgal į lentynas, palaistyti augalus, nuplauti langus.
Sudraudė save, kad tai kvaila. Šiame name tvyrančias emocijas ir nuotaikas jautė geriau nei savo pačios. Niekas čia negalėjo jos įskaudinti. Iš tiesų tai šie namai pakeitė jos gyvenimą, ir tik į gera.
Apsiginklavusi valymo priemonėmis Kesė įžengė į biblioteką. Jei ir paliko atlapotas duris, tai vien dėl to, kad girdėtų, jeigu sugrįš kuris nors iš svečių ir ko nors pageidaus.
Tikrai ne iš baimės.
Pasidėjusi valymo priemones pirmiausia ėmėsi knygų. Svečiai dažnai išsinešdavo ką nors paskaityti lietingą popietę arba vakare prieš miegą. Reifas su Regana buvo parūpinę įvairiausių knygų, tinkamų kiekvieno skoniui. Kesė irgi galėdavo pasiskolinti bet kurią, jei tik užsigeisdavo. Bet ji retai tai darydavo.
Staiga jai toptelėjo, kad ir Konoras, nepasotinamas skaitytojas, jų neima. Jis irgi vengė šio kambario, nors šiaip viešbutyje jautėsi kaip namie.
Apėmė keistas jausmas. Atrodė, kad kažkas tvyro ore. Norėdama atsikratyti nejaukumo Kesė nusinešė valymo priemonių krepšį prie dviejų filodendrų, augančių vazonuose palei didelį langą, žvelgiantį į sodą.
Reikėjo nuvalyti dulkes nuo lapų. Vis atidėliojo šį darbą.
Ūmai Kesę nusmelkė šiurpas.
Pajuto, kad ji čia ne viena.
Atrodė, akies krašteliu mato vyriškį. Kūnas stambus, jau pradėjęs tukti, platus veidas išvagotas ryškių raukšlių, atrodo nepatenkintas.
Džo!
Staiga Kesę užplūdo panika, ji atsisuko metusi dėžę į šalį.
Jo čia nebuvo. Žinoma, kad nebuvo. Nieko nebuvo. Tik šaltis gėlė iki pat kaulų. Sustirusiais pirštais ji siekė lango norėdama įleisti šilumos. Niekaip nepajėgė sugraibyti rankenos, ėmė žiopčioti stokodama oro.
Pajuto, kad ji čia ne viena.
Atrodė, akies krašteliu mato vyriškį. Kūnas stambus, jau pradėjęs tukti, platus veidas išvagotas ryškių raukšlių, atrodo nepatenkintas.
Džo!
Staiga Kesę užplūdo panika, ji atsisuko metusi dėžę į šalį.
Jo čia nebuvo. Žinoma, kad nebuvo. Nieko nebuvo. Tik šaltis gėlė iki pat kaulų. Sustirusiais pirštais ji siekė lango norėdama įleisti šilumos. Niekaip nepajėgė sugraibyti rankenos, ėmė žiopčioti stokodama oro.
Tu leidai jam save paliesti, ar ne? Kekšė.
Ji automatiškai susigūžė laukdama smūgio, bet jo nebuvo.
Nejau manei, kad nesužinosiu? Įsivaizdavai galinti būti man neištikima mano paties namuose? Tu su savo nekaltu veideliu ir kvailomis pietinių valstijų manieromis? Esi ne kas kita, tik šliundra.
Drebėdama Kesė lėtai atsitraukė nuo lango. Jos žvilgsnis lakstė po kambarį, apžiūrėjo visus kampus. Čia nieko nebuvo. Tai kaip ji galėjo taip aiškiai girdėti balsą?
Noriu, kad žinotum. Tu niekada manęs nepaliksi. Aš pasirūpinsiu, kad mirtum pirma.
Tu manęs nemyli, norėjo pasakyti jam Kesė. Niekini. Leisk man iš čia išeiti. Bet žodžiai nenuskambėjo.
Nužudysiu jus abu. Prisimink kol mirtis mus išskirs. Tik mirtis tavo išsigelbėjimas.
Kese.
Dusliai riktelėjusi ji atsisuko. Tarpduryje prisimerkęs ir susirūpinęs stovėjo Devinas. Nė sekundę nesudvejojusi Kesė puolė jam į glėbį.
Devinai! Devinai, turi išeiti. Greičiau dink, kol dar tavęs nepamatė. Jis ruošiasi tave nužudyti!
Apie ką čia kalbi? Viešpatie, tu drebi kaip epušės lapas. Čia šalta.
Ir tu tai jauti? Kesė atsitraukė kalendama dantimis. Juk jauti?
Žinoma. Čia kaip šaldytuve. Devinas paėmęs patrynė jos rankas, kad sušiltų.
Maniau, kad čia buvo Džo. Prisiekiu, mačiau į mane atlekiantį jo kumštį, o tada... Kambarys pradėjo suktis, jos keliai sulinko. Kvaitulys truko tik akimirką, bet ji atsipeikėjo Devino glėbyje. Viskas gerai. Jau praėjo.
Bibliotekoje vėl buvo šilta, saulėta ir šviesu, kvepėjo rožėmis ir valymo priemonėmis. Labai atsargiai Devinas paguldė Kesę ant minkštos odinės sofos.
Tuojau atnešiu vandens.
Nereikia, man jau praėjo. Vien nuo minties, kad liks čia viena, šiaušėsi oda. Viskas dėl šito kambario. Truputį aprimusi Kesė atsisėdo. Man pasirodė, kad ten Džo, bet ne jis. Tai Barlou.
Kesė atrodė pernelyg išblyškusi, nors žvilgsnis praskaidrėjo. Kai prieš minutę Devinas pamatė ją, žvelgiančią tuščiu žvilgsniu, jam širdis nukrito į kulnus.
Ar ir anksčiau taip būdavo?
Ne visai taip. Niekada gerai nesijaučiau šiame kambaryje. Netgi jo miegamajame būdavo jaukiau. Bet šį kartą girdėjau... Tu pamanysi, kad netekau proto.
Ne, nepamanysiu. Jis delnais apglėbė jos veidą. Nepamiršk, su kuo kalbi.
Gerai. Kesė atsiduso. Man atrodo, aš girdėjau, kaip jis kalba, bet tai buvo mano galvoje. Balso tonas, kalbėjimo būdas... tai labai panašu į Džo. Jis išvadino mane... ją... kekše. Žinojo, kad ji myli kitą vyrą, bet neketino jos paleisti. Sakė, kad ji mirs pirma, jis juos abu nužudys.
Greičiau eikime iš čia. Lipkime į viršų.
Bet aš dar nebaigiau...
Liaukis, Kese. Liaukis. Devinas galėjo paimti ją ant rankų ir nunešti, bet Kesė atsistojo pati. Ir įsikibo į jį. Pameni, kaip kalbėjaisi su tomis pagyvenusiomis poniomis?
Taip. Su ponia Koks ir ponia Berman.
Sakei, kad Abigalė mylėjo kitą vyrą. Maniau, pati sukūrei norėdama padaryti legendą romantiškesnę.
Ne. Negaliu to paaiškinti, Devinai. Tiesiog žinau, kad taip buvo. Aš jį mačiau.
Devinas stabtelėjo laiptų, vedančių į jos butą, apačioje.
Ką matei?
Vyrą, kurį ji mylėjo. Aš buvau Abigalės kambaryje, pakėliau akis jis stovėjo prie durų. Žiūrėjo tiesiai į mane ir kalbėjo taip, lyg aš būčiau Abigalė. Jaučiau ir ją. Abigalės širdis plyšo iš skausmo, tačiau ji leido mylimajam išeiti. Privertė išeiti. Devinai... Devinai, aš manau, kad ji nusižudė.